Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovėms N. D. ir A. G. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė Nijolė Pruskienė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

11. Apeliantas A. P. su atskiruoju skundu teikia rašytinius įrodymus – pajamų mokesčio deklaraciją už 2024 metus bei išrašą iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro. Šiais dokumentais apeliantas grindžia teiginius, kad 2024 metais jis negavo pajamų ir neturi registruoto nekilnojamojo turto, todėl nėra finansiškai pajėgus sumokėti įstatyme numatyto dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

12. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra labai ribotas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadinasi, išimties iš bendrojo draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taikymui būtina įrodyti vieną iš šių sąlygų: objektyviai egzistavusį (nuo asmens valios nepriklausiusį) negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (įrodymą) į bylą anksčiau; vėliau atsiradusią būtinybę jį pateikti; šio įrodymo savalaikį pateikimą ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą jį priimti.

13. Pažymėtina, įstatymų leidėjo nustatytu naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu yra siekiama užtikrinti proceso koncentraciją ir jo ekonomiškumą (CPK 7 straipsnis), panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinant juos bylinėtis sąžiningai. CPK 7 straipsnyje įtvirtinti principai, be kita ko, reiškia, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs taip pat ir teikdami teismui atitinkamus prašymus, jie turi pagrįsti šiuos prašymus įrodymais, o ne teikti įrodymus tik tada, kai yra priimamas nepalankus prašymą pateikusiam asmeniui procesinis sprendimas.

14. Apeliantas atskirajame skunde neįvardijo, dėl kokių priežasčių procesinio klausimo dėl jo paduoto apeliacinio skundo priėmimo išsprendimui reikšmingi įrodymai negalėjo būti ir nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme kartu su apeliaciniu skundu, kurio jis nėra apmokėjęs jokia dalimi žyminio mokesčio, arba vėliau su jo prašymu atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar jo mokėjimą atidėti, nors pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 19 d. nutartimi jau buvo įpareigojęs apeliantą sumokėti šį mokestį.

15. Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliacinio skundo trūkumus, nenurodė, kokie įrodymai su atitinkamais prašymais turėtų būti pateikti, teisiškai nepagrįsti ir nelemia išimties iš bendrojo CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo taikymo. CPK 83 straipsnio 3 dalyje ir 84 straipsnyje yra aiškiai apibrėžta tokio pobūdžio prašymų pateikimo tvarka, jų turinys bei forma, be kita ko, atkreipiant dėmesį ir į prašymą pateikusio asmens pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius šio prašymo pagrįstumą. Kitaip tariant, pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti prašymą pateikusio asmens tikrąją turtinę padėtį bei spręsti dėl jo galėjimo ar negalėjimo sumokėti žyminį mokestį už atliekamą procesinį veiksmą, privalu būtent pirmosios instancijos teisme su atitinkamu prašymu, o ne po to kai priimamas dėl šio rašymo nepalankus procesinis sprendimas.

16. Akivaizdu, kad skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ar pagrįstumo įvertinimo, o būtent tokia ir yra apeliacijos paskirtis, negalėtų lemti duomenys (įrodymai), kurių pirmosios instancijos teismas nematė ir nevertino. Todėl apelianto su atskiruoju skundu teikiami įrodymai apeliacinės instancijos teisme nepriimami, nenustačius objektyviai egzistavusių kliūčių juos pateikti pirmosios instancijos teisme.

Dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir (ar) jo mokėjimo atidėjimo prielaidų

17. CPK 80 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose).

18. Skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą įgalino įstatymų leidėją proceso įstatyme įtvirtinti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas. Asmuo, objektyviai negalėdamas atitinkamo proceso inicijavimo metu sumokėti viso už pateikiamą pareiškimą (ieškinį ar skundą) mokėtino žyminio mokesčio, turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies šio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jo mokėjimą atidėti (CPK 84 straipsnis). Vertindamas, ar tikrai egzistuoja faktinės prielaidos taikyti vieną iš nurodytų žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų), teismas turi ne tik užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp šių institutų tikslų ir teisminės gynybos prieinamumo, bet ir užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės.

19. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Pagal CPK 84 straipsnį teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Toks prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą taip pat turi būti motyvuotas, o prie jo pridedami įrodymai, patvirtinantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.

20. Taigi, tiek prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, tiek ir prašymas atidėti jo sumokėjimą turi būti ne tik motyvuotas, įvardijant, kokį kilnojamąjį, nekilnojamąjį ar finansinį turtą (akcijos, pajai ir pan.) pastartuoju metu turėjo (turi) ar neturėjo (neturi) asmuo, jeigu turėjo, bet dabar neturi – kada, kokiomis sąlygomis ir kam yra jį perleidęs, bet ir grindžiamas kuo išsamesniais asmens turtinę padėtį bei jos pokyčius aktualiu laikotarpiu patvirtinančiais rašytiniais įrodymais, t. y. duomenimis apie gaunamas su darbu susijusias pajamas, taip pat ir pajamas iš individualios veiklos, duomenimis iš atitinkamų turto registrų (VĮ Registrų centro, akcinės bendrovės „Regitra“), duomenimis iš bankų ir kitų kredito įstaigų apie buvusias ir esančias sąskaitose lėšas, valstybinio socialinio draudimo pažymomis, liudijančiomis apie turimus (arba anksčiau turėtus) darbo santykius, gaunamas socialines išmokas ar pan., turto ir pajamų deklaracijomis bei kitais dokumentais, kurie ir leistų įvertinti realią (tikrąją) asmens turtinę padėtį ir kartu gebėjimą sumokėti žyminį mokestį už atliekamus procesinius veiksmus.

21. Apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. sprendimo apeliantas prašymo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar jo mokėjimą atidėti nebuvo suformavęs, todėl ir pareiga nurodyti, kad, siekiant žyminio mokesčio lengvatos pritaikymo, galėtų būti pateikiami atitinkami įrodymai, teismui nekilo. Teismas neturi nei teisės, nei, juo labiau, pareigos už proceso šalį spręsti, kokiu būdu ji gins pažeistas teises ar kokia išimtimi, susijusia su žyminio mokesčio lengvatomis, gali pasinaudoti. Pažymėtina, kad apeliacinį skundą apelianto vardu parengė ir pasirašė advokatas, kuriam turi būti žinomi CPK 83 straipsnio 3 dalyje bei 84 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai tokių prašymų formai bei turiniui, taip pat įrodymų apie turtinę padėtį nepateikimo ir žyminio mokesčio nesumokėjimo teisiniai padariniai. Todėl tokie atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, 2025 m. gegužės 19 d. nutartimi nustatydamas terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti bei įpareigodamas sumokėti žyminį mokestį, nepasiūlė apeliantui pateikti turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų ir tuo pažeidė jo teises, aiškiai stokoja pagrįstumo – asmens pareiga teikti įrodymus ir motyvuoti tokio pobūdžio prašymus tiesiogiai įtvirtinta įstatyme.

22. Apelianto akcentuojamoje pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartyje dėl trūkumų šalinimo taip pat buvo nurodyta ir tokia aplinkybė, kad VGTPT 2024 m. balandžio 15 d. sprendimas, kuriuo jis anksčiau buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, apeliacinio skundo pateikimo metu jau nebegalioja, todėl ir pagrindo daryti išvadą, jog apeliantui nekyla pareiga sumokėti žyminį mokestį, nėra. Tačiau apeliantas, toliau laikydamasis pozicijos, kad vien faktas, jog praeityje jam buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, yra savaime pakankamas jo prašymui patenkinti, jokių kitų rašytinių įrodymų apie savo turtinę padėtį su prašymu dėl žyminio mokesčio mokėjimo lengvatos taikymo neteikė. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir teisėtą išvadą, kad apeliantas neįvykdė šioje situacijoje jam pačiam tenkančios procesinės pareigos pagrįsti prašyme dėstomas faktines aplinkybes leistinais rašytiniais įrodymais, todėl pagrindo jo prašymams patenkinti nėra.

23. Aplinkybė, kad naujas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apeliantui nėra priimtas, nesant byloje kitokių įrodymų, sudaro pagrindą konstatuoti, jog apelianto turtinė padėtis yra pakitusi ir (ar) dėl kurių nors priežasčių jis nėra suinteresuotas teikti įrodymų, iš kurių būtų galima ją teisingai įvertinti. Byloje nesant rašytinių įrodymų apie apelianto vardu atidarytose banko sąskaitose buvusias ar esančias lėšas bei jų panaudojimą, apie jo gaunamas pajamas, turimą arba iki bylos inicijavimo turėtą nekilnojamąjį ir kitą turtą, sprendžiant dėl pareigos sumokėti žyminį mokestį tampa aktualūs ir kiti bylos duomenys. Apeliantas procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, kad turėjo pakankamai daug lėšų grynaisiais sumokėti už turto, kurio dalies nuosavybės pripažinimo jis siekia, rekonstrukciją, asmeniškai mokėjo ženklias pinigų sumas (grynaisiais) už statyboms reikalingas įgyjamas medžiagas bei atliekamus darbus, taip pat teigė, kad gauna išmokas iš valstybės ir pajamas už parduodamas medžio drožybos darbus, kuriuos pats vertina nuo 35 Eur iki 3 500 Eur. Akivaizdu, kad apeliantas gauna ir kitų pajamų (grynaisiais), tačiau jų nepagrįstai nevertina kaip turimo turto, vien deklaratyviai teigdamas, kad lėšų sumokėti valstybei žyminį mokestį jis neturi.

24. Tokiu atveju vien apelianto selektyviai pateiktos informacijos apie jo turtinę padėtį aiškiai nepakanka pritarti jo pozicijai dėl neišgalėjimo sumokėti žyminio mokesčio. Atskirojo skundo argumentai nelemia kitokios išvados, nei skundžiamoje nutartyje padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad šiuo konkrečiu atveju nėra nei pagrindo atleisti nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, nei mokėjimą atidėti iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apelianto prašymai, susiję su žyminiu mokesčiu, pirmosios instancijos teisme buvo išspręsti teisingai.

25. Kadangi atskirojo skundo nagrinėjimo dieną jau yra pasibaigęs skundžiama nutartimi nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, apeliantui, siekiant bylos proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), nustatomas naujas terminas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutarties reikalavimams įvykdyti, išaiškinant, kad žyminio mokesčio sumokėjimo dokumentai turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui A. P. naują terminą iki 2025 m. rugsėjo 25 d. (įskaitytinai) sumokėti 2 514 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą bei pateikti pirmosios instancijos teismui mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.

Priešingu atveju apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir gražintas jį padavusiam asmeniui.