Telšių apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant Šiaulių apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorei Eglei Veliulienei,

nukentėjusiojo Ą. V. atstovui pagal įstatymą K. V., nukentėjusiojo įgaliotai atstovei advokatei Violetai Savickienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. V. kaltinama tuo, kad laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio vidurio, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, sistemingai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydama mažametį sūnų Ą. V., gimusį (duomenys neskelbtini), padarydama jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio vidurio, tikslios datos ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), buto patalpose, kaip auklėjimo/drausminimo priemonę sistemingai naudodama fizinį smurtą, tai yra, dėl pastabos, blogo pažymio, namų darbų neatlikimo suduodama smūgius diržu, ranka nukentėjusiajam Ą. V. per rankas, nugarą, kojas, sėdmenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nukentėjusiajam Ą. V. mokantis ketvirtoje klasėje, sudavė jam pakrovėjo laidu per rankas, kojas, nugarą, 2017 metų rudenį dėl išverstos gėlės mušė diržu per sėdmenis, o nukentėjusiajam Ą. V. ginantis nuo smūgių, sudavė jam per ranką, 2017 metų rudenį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną ir laiku, sudavė smūgį ranka nukentėjusiajam Ą. V. į veido sritį, šiais veiksmais sukeldama Ą. V. fizinį skausmą, bei naudodama psichinį smurtą, tai yra: dažnai ant jo rėkdama, paskambinusi telefonu žodžiu grasindama, kad „kai ji grįš namo, gaus“, tokiais tyčiniais veiksmais sukėlė savo artimam giminaičiui – mažamečiui sūnui Ą. V. nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą – emocijų sutrikimą vaikystėje (F93.8).

Tokiais savo veiksmais R. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje.

2018 m. rugsėjo 27 d. – lapkričio 9 d. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte Nr. 103-183/2018 užfiksuota: 1. Ą. V. įvykio metu (nuo 7 metų amžiaus iki 2017 m. rudens), atsižvelgiant į jo individualius psichologinius ir amžiaus ypatumus, galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines, reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti ir duoti apie tai parodymus; 2. Ą. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra realistiški: jie atitinka jo amžių, vartojamą žodyną, emocinius išgyvenimus bei būdingus psichologinius ypatumus. Rekomenduojama jais remtis. Taip pat žiūrėti atsakymus Nr. 1,3,4; 3. Ą. V. neturi padidinto polinkio fantazuoti; 4. Nenustatyta duomenų, kad nukentėjusiajam Ą. V. būtų daromas poveikis, kad nukentėjusiojo apklausoje nurodytos aplinkybės būtų padiktuotos kito asmens. Ą. V. nenustatyta padidinto įtaigumo, atvirkščiai, jis geba susidaryti ir išreikšti savarankišką nuomonę (I t., b. l. 114–120).

2019 m. kovo 12 d. – balandžio 16 d. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-183/2019 užfiksuota, jog šiuo metu Ą. V. konstatuojamas emocijų sutrikimas vaikystėje F93.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių (įtariamosios R. V. veiksmų). Byloje tiriami įvykiai, trukę beveik šešerius metus, padarė žalą Ą. V. psichikos sveikatai, asmenybės raidai, t. y. turintys ir turėsiantys įtakos Ą. V. kokybiškų tarpasmeninių santykių kūrimui, jo mokymuisi bei socialinei adaptacijai. Remiantis LR sveikatos apsaugos ministro, LR teisingumo ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“, Ą. V. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 7.1, nes po byloje nagrinėjamų įvykių Ą. V. sveikata yra sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Ą. V. rekomenduojama sisteminga psichologinė/psichoterapinė pagalba, orientuota į asmenybės stiprinimą, patirtų gyvenime sunkumų įveiką (I t., b. l. 148–153).

Ne pelno siekiančios organizacijos (duomenys neskelbtini) charakteristikoje užfiksuota, kad R. V. yra klubo valdybos narė. Žalingų įpročių nepastebėta. Apibūdinama kaip aktyvus, meniškas, pozityvus žmogus, aktyviai dalyvauja klubo veiklose bei labdaringoje veikloje, į kurią taipogi įtraukia savo vaikus (III t., b. l. 37).

Dėl veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, padarymo

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį, o pagal to paties straipsnio 3 punktą atsako tas, kas tuos pačius veiksmus padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia smurto prieš šeimos narį naudojimu (mušimu ar kitokiu smurtavimu), padariniais – nesunkaus sveikatos sutrikdymu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir, arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti.

Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad Ą. V. nustatytas emocijų sutrikimas vaikystėje F93.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių – įtariamosios R. V. veiksmų, ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisme apklausta ekspertė S. S. nurodė, kad Ą. V. buvo konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių, t. y. beveik šešis metus trukusių įvykių, įtariamosios R. V. veiksmų, kadangi byloje negauta, nepateikta kitų duomenų, galėjusių sukelti šį sveikatos sutrikdymą. Sutrikimas konstatuotas pabendravus su tiriamuoju Ą. V., taip pat vertinant bylos medžiagą, pateiktas vaiko charakteristikas. Bendraujant su Ą. V., kalbant apie tiriamas aplinkybes jaučiamas pyktis, nuoskauda mamai. Kadangi ekspertizė Ą. V. atlikta metus ar pusantrų metų gyvenant su tėvu, kiek tai turėjo įtakos ir kokie būtų buvę ekspertizės rezultatai ją atlikus anksčiau, prieš apsigyvenant su tėvu, ekspertės teigimu, neįmanoma nuspėti.

Taip pat teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad Ą. V. nenustatyta padidinto polinkio į fantazavimą, nenustatyta duomenų, kad jam būtų daromas poveikis be to, Ą. V. nenustatyta padidinto įtaigumo. Remiantis Ą. V. pasakojimu, jis patyrė ne tik stiprius situacinius neigiamus emocinius išgyvenimus savo atžvilgiu patirtų fizinio smurto veiksmų, bet ir ilgalaikį nesaugumą, emocinio ryšio su mama silpnėjimą bei skriaudą dėl fizinės (mušimo) ir emocinės (pakelto tono, rėkimo) prievartos veiksmų. Teisme apklausta ekspertė I. K. – Karnackienė nurodė, kad Ą. V. eksperimentinio tyrimo metu nepademonstravo polinkio pasiduoti įtaigai. Duomenų apie vaikui daromą poveikį duoti tam tikrus parodymus, nenustatė, vaikas pats apie tai nieko nesakė, pats papasakojo vaiko teisių atstovui, nebuvo šiam pokalbiui pasiruošęs, tačiau papasakojo. Atkreipė dėmesį, kad dalykų, kurie trukdytų Ą. duoti adekvačius parodymus, ekspertizės metu nenustatė, tačiau pasakyti ar jis meluoja ar nemeluoja, negali, parodymų patikimumo nevertina, nes melavimas yra bendražmogiška savybė, būdinga visiems žmonėms.

Pažymėtina, jog teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Atsižvelgiant į tai, minėtas ekspertų išvadas teismas taip pat privalo įvertinti, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Ekspertų išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne eksperto, o teismo kompetencija. Be to, faktinių aplinkybių konstatavimas taip pat yra išimtinai teismo prerogatyva.

R. V. dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus ir 163 straipsnį, kaltės neprisipažino ir nurodė, kad jokių veiksmų, kurie išvardinti kaltinime, nepadarė. Teigia, kad niekada vaikų atžvilgiu nesmurtavusi, savo vaikų, taip pat ir sūnaus Ą. nemušusi, o sūnaus elgesio, mokymosi ir kitas problemas sprendusi pokalbiais ir draudimais tam tikrą laiką naudotis telefonu, planšete, žiūrėti televizorių ar eiti į lauką. Nurodė, jog nepraleido nei vieno tėvų susirinkimo mokykloje, vaikų renginio, o kadangi viena augina, rūpinasi vaikais, pripažįsta namuose būnanti griežta, taikanti vaikams taisykles: paruošti namų darbus, išsiplauti indus, išvesti į lauką šunį ir pan. Dėl sūnaus elgesio problemų ne kartą kreipėsi į specialistus – psichologus. Pažymėjo, jog apie tariamą jos smurtą prieš sūnų Ą. sužinojusi tik pamačiusi jo ranka parašytą raštą, kai tuo metu vaikas jau gyveno su tėvu. Atkreipė dėmesį, jog niekada vaiko tėvas K. V. neužsiminė, nepaklausė dėl tariamo smurto prieš sūnų Ą.. Nukentėjusysis Ą. V., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dėl kaltinamosios R. V. veiksmų laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2017 m. lapkričio mėnesio, nurodė, kad mama jį mušė daug kartų, pirma kartą mušė dar tada, kai buvo paruošiamojoje klasėje. Paskutinis kartas buvo 2017 metų rudenį, kai sudavė ranka per veidą. Nuo 7 metų iki 2017 m. rudens mama naudodavo smurtą, per mėnesį 10 kartų suduodavo, dažniausiai diržu. Jam labai skaudėdavo, labiausiai skaudėjo, kai gaudavo per kojas. Teigia kartą mokykloje net atsisėsti negalėjo, pamokos metu stovėjo, tačiau mokytoja į tai niekaip nereagavo. Pas tėtį išėjo gyventi dėl smurto ir dėl mamos vartojamo alkoholio. Norėtų gyventi pas tėtį, nes pas jį daug geriau. Su mama kalbasi, o ji kalba pakeltu balso tonu, o su tėčiu kalba ramiai. Nurodo, jog gyvenant su mama į namus ateidavo kažkokie mamos pažįstami vyrai, miegodavo pas mamą, galima sakyti, kad gyvendavo, o paskui išeidavo. Teigia suskaičiavęs jų devynis. Sesuo L. taip pat yra gavusi iš mamos. Parodė, kad L. dažnai „prisidirbdavo“ mokykloje, o kai L. išvertė gėlę, teigia tada iš mamos, gavę diržu abu. Kai pasiskųsdavo tėčiui ar močiutei, kad jį muša, močiutė pasakydavo netikinti, o tėtis nenustebdavo, kad taip būdavo ir jis ėmėsi priemonių – kreipėsi į vaiko teises. Nebūdavo, kad tėtis kartu su juo ir mama kalbėtųsi. Teigia pranešdavęs tėčiui apie smurtą prieš jį paskambinęs telefonu, tėtis smurto žymes matė.

Vertinant nukentėjusiojo Ą. V. parodymų patikimumą, teismas privalo įvertinti neatsiejamai su kitais byloje surinktais objektyviais bei išvestiniais įrodymais. Vertinimas su objektyviais įrodymais siejamas su ekspertizių išvadomis, o vertinimas su išvestiniais įrodymais siejamas su tiesioginių liudytojų ar liudytojų, kuriems nukentėjusysis yra pasakojęs apie įvykio aplinkybes, parodymais. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad Ą. V. nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą ar padidintas polinkis fantazuoti (I t., b. l. 114–120). Visgi, byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių Ą. V. nurodytas aplinkybes dėl R. V. naudojamo smurto prieš jį nuo 2011 m. iki 2017 m. lapkričio mėnesio, tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Kaltinamoji R. V. kaltės dėl nuo 2011 m. iki 2017 m. lapkričio nurodytų įvykių aplinkybių nepripažino, tiesioginių šių įvykių liudytojų nėra. Nukentėjo seserys L. V. ir R. U. parodė, kad nėra mačiusios ir patyrusios iš mamos smurto, taip pat nėra mačiusi, kad mama būtų mušusi Ą.. R. V. pripažįsta, jog namuose vaikams yra nustačiusi taisykles, pareigas, tačiau niekada auklėdama vaikus jų nemušė. Taigi byloje nepakanka įrodymų, neginčijamai patvirtinančių Ą. V. parodymus ir R. V. kaltę dėl panaudoto fizinio ir psichologinio smurto jo atžvilgiu. Nors Ą. V. nurodo, kad apie patiriamą namuose mamos smurtą ir po to likusias žymes, žinojo ir matė jo tėvas K. V. bei kiti liudytojai, tačiau, kaip minėta, nurodytų įvykių tiesioginių liudytojų byloje nėra. Pats nukentėjusiojo įstatyminis atstovas K. V., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad, nors Ą. V. ir yra pasakojęs jam apie R. V. naudojamą smurtą prieš jį, tačiau smurto žymių ant Ą. nepastebėjęs (I tomas, b. l. 168, 2019 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas, 01:13:37, 01:29:51). Jis teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad R. V. namuose už staktos būdavo užkišta rykštė, kurią ji naudojo kaip Ąžuolo drausminę priemonę (2019 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas, 01:17:58, 01:18:12), tačiau pats nukentėjusysis Ą. V. nėra minėjęs, kad R. V. būtų sudavusi ar grasinusi jam šia rykšte. R. V. kaltinime kalbama apie mušimą diržu, ranka, pakrovėjo laidu, todėl nukentėjusiojo įstatyminio atstovo duoti parodymai dėl mušimo rykšte, nesant tam pagrįstų duomenų, negali būti vertinami kaip realiais. Liudytojas M. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad Ą. yra pasakojęs apie konfliktus su mama, tačiau niekada nėra užsiminęs apie tai, kad mama jį muštų, nors kartą matė ant jo rankos mėlynę, tačiau iš kur ji atsirado nežino, mano, kad atsirado bokso treniruotės metu (II t., b. l. 35–36). Liudytojas R. L. nurodė, jog kartą girdėjo, kad Ą. mama galėjo Ą. mušti su laidu. Teigia, jog apie mamą Ą. mokykloje nepasakojo. Kartais mano, kad Ą. linkęs pameluoti (II t., b. l. 52–53). Ą. V. parodymus iš dalies patvirtina liudytoja E. Š., kuri ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, jog Ą. daug kartų yra sakęs, kad jį daug kartų yra mušę, taipogi mušė su laidu, tačiau tos pačios apklausos metu mergaitė nurodo, kad dėl įvykio, kai Ą. pasakojo buvęs mušamas laidu ir parodė ranką, į kurią buvo suduota, tik prieš kelias dienas iki šios apklausos, anksčiau apie mušimą laidu jis nėra jai pasakojęs (II tomas, b. l. 40). Teismas atkreipia dėmesį, kad liudytoja E. Š. nurodė tik tai, ką jai pasakojo pats Ą. V., nurodytų įvykių aplinkybių ji nematė. Liudytojas R. L. taip pat jokio įvykio (panaudoto smurto prieš Ą. V.) nematė, jame nedalyvavo. Jo parodymai taip pat yra paremti tik nukentėjusiojo pasakojimais, todėl minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės kelia abejones. Pastebėtina, jog duomenų, kad Ą. V. būtų pasakojęs draugams ar klasės auklėtojoms apie jo nurodytus įvykius iš kart po jo nurodomo smurto panaudojimo prieš jį, nėra. Taip pat byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš šių liudytojų būtų matęs smurto žymes ant nukentėjusiojo. Nepaneigti byloje ir tie duomenys, jog liudytojų M. M., R. V., E. Š., R. L., matyti pavieniai sumušimai, mėlynės ant Ą. V. kūno galėjo atsirasti ir jam lankant bokso treniruotes, žaidžiant lauke ar kitaip aktyviai leidžiant laisvalaikį. Šias teismo daromas abejones dėl R. V. naudoto fizinio smurto patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojos R. Z. (buvusios nukentėjusiojo pradinių klasių mokytojos) duoti parodymai. Ši liudytoja nurodė, kad Ą. dažnai prieidavo prie jos ir pasakodavo apie šeimą, apie santykius šeimoje, tačiau niekada nėra užsiminęs apie smurtą. Kiek yra kalbėjusi su Ą., jis yra pasakojęs, kad su mama pasipyksta, tačiau niekada nėra sakęs, kad mama jį muštų ar nemylėtų. Nematė ant Ą. jokių neįprastų smurto žymių, ant jo yra mačiusi įbrėžimų, ar mėlynių, tačiau jos kaip tokiam judriam vaikui, koks buvo Ą., atrodė įprastos. Ą. mama dėl netinkamo jo elgesio nekartą buvo kviesta į mokyklą ir visada jautriai reaguodavo į tai, tačiau savo vaiką visada užstodavo, ieškodavo problemos sprendimo būdų, su vaiku bendravo ramiu tonu. Ą. V. mamą charakterizuoja, kaip rūpestingą ir atsakingą, vaikas visada suruoštas mokyklai, tvarkingas (II t., b. l. 72–73). Šių liudytojos parodymų nepaneigia ir kita liudytoja N. V. – G. (auklėtoja), kuri ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad niekada nėra pastebėjusi, kad Ą. kaltinamosios namuose būtų negerai, ar kas nors jį ten skriaustų, ar į mokyklą jis ateitų su murto žymėmis ant kūno. Atkreipė dėmesį, jog Ą. visada būdavo labai ūmus vaikas, į kiekvieną pastabą labai atsikalbinėdavo, visada norėdavo būti teisus, jo požiūriu ne jis dėl ko nors kaltas, o aplinka kalta. Pažymėjo, jog nėra buvę, kad vaikas į mokyklą ateitų koks nors kitos, koks sunerimęs ar liūdnas. Niekada nepastebėjo, kad Ą. kuriam nors iš tėvų jaustų baimę. Atėjusi į mokyklą Ą. mama visada kalbėdavo ramiai, viską jam bandydama paaiškinti, kaip reikia elgtis (II t., b. l. 69–70). Teismas atkreipia dėmesį, jog liudytojos N. V. – G. bei R. Z., penkis metus buvo Ą. V. mokytojomis (auklėtojomis), betarpiškai bendravo tiek su vaiku, tiek su jo mama R. V. tiriamų aplinkybių laikotarpiu, todėl būtų pastebėjusios, jog Ą. V. charakteristikos, jo elgesys dėl prieš jį naudojamų neteisėtų veiksmų, būtų pakitęs. Nukentėjusiojo sesuo L. V. taip pat nurodė, kad nėra mačiusi ir patyrusi iš mamos smurto, taip pat nėra mačiusi, kad mama muštų jos seserį R. U. ar brolį Ą. V.. Mama juos drausmindavo neleisdama eiti į lauką, žiūrėti televizorių ir pan. Nurodė, jog mama alkoholio nevartoja, jais rūpinasi. Kai žaisdami žaidimą išvertė gėlės vazoną, mama dėl to supyko, liepė sušluoti ir išmesti žemes, o po to abu su broliu turėjo būti atskiruose kambariuose ir nieko nedaryti (I tomas b. l. 165). Pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešime nurodoma, jog mažametė L. V. fizinių bausmių, kaip galimos auklėjimo priemonės, nei pati pasakodama darbuotojui neįvardijo, nei apie tai paklausta, todėl vertinant šias aplinkybes, nėra pagrindo netikėti vaiko parodymais (I t., b. l. 40, 165–166). Liudytojos R. U. parodymus patvirtina ir kita kaltinamosios dukra R. U.. Ji nurodė, kad namuose, jeigu kažkuris iš vaikų nusikalsdavo, mama bausdavo neleisdama išeiti į lauką, žiūrėti televizoriaus, liepdama atlikti kažkokius namų ruošos darbus. Vaikams namuose buvo taikomos taisyklės: išplauti indus, pavedžioti šunį. Mama šias taisykles taikė visiems vaikams, fizinių bausmių nebuvo (II t., b. l. 22–23). Kitas artimas šeimos narys – kaltinamosios mama, liudytoja R. V. taip pat parodė, kad anūkas Ą. V. dažnai ateidavo pas ją į namus, tačiau niekada nėra skundęsis, kad mama jį muštu. Nėra mačiusi ant anūko kūno smurto žymių, nors vaikas kartais pasilikdavo nakvoti jos namuose. Dukra vaikų, taip pat ir sūnaus, elgesio problemas sprendė kalbėdamasi su vaikais (II t., b. l. 63–64). Nors minėti liudytojai L. V., R. U. ir R. V. ir yra kaltinamosios šeimos nariai, kurie kaip teigė prokurorė yra suinteresuoti palaikyti kaltinamąją, tačiau jų duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu buvo nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaringi, todėl jais netikėti ir nesiremti teismas neturi teisinio pagrindo.

Teismas, vertindamas nukentėjusiojo ir jo įstatyminio atstovo parodymus, juos sugretinęs tarpusavyje, pastebi, jog nors Ą. V. teigia apie namuose patiriamą smurtą tėvą K. V. informuodavęs, tačiau kaip teigė K. V., jokių smurto žymių ant vaiko nepastebėjęs. Teismui kelia abejonių ir pačio tėvo reakcija į nukentėjusiojo pasakojimus dėl naudojamo smurto prieš jį. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu K. V. nurodė, kad sužinojęs apie Ą. V. mušimą, su kaltinamąja R. V. apie jos galimą smurtą nesikalbėjęs, nurodęs vaikui kitą kartą, pakėlus prieš jį ranką, skambinti jam pačiam į policiją, bei veiksmų pats apsaugoti vaiką nesiėmęs, į atitinkamas institucijas byloje tiriamų aplinkybių laikotarpiu nesikreipęs dėl to, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius po darbo nedirbo. Į policiją K. V. nurodė pats nesikreipęs, nes nebuvo kraujosruvų ir kitų įrodymų. Taipogi teismas negali nepastebėti teisminio nagrinėjimo metu liudytojo K. V. išsakomų asmeninių nuoskaudų kaltinamajai R. V., viso teisminio nagrinėjimo metu akcentuojamo subjektyvaus neigiamo požiūrio į ją, kas atsispindi ir nukentėjusiojo Ą. V. parodymuose, taip pat vaikui bendraujant su psichologe (paklaustas vaikas sako: “tėtis ant mamos nieko nesako (šypsosi, nuleidžia akis)“, „ateidavo kažkokie mamos pažįstami dėdės, miegodavo pas mamą <...>, suskaičiavau jų devynis“) (I t., b. l. 56–58).

Pastebėtina, jog teismo posėdžio metu apklaustos ekspertės, psichologė, patvirtino nukentėjusiojo išreikštą norą gyventi su K. V.. Kaip nurodė psichologė Vaida Šarauskienė <...> „Ą. labai sunku laikytis ribų, taisyklių, t. y. eiti laiku miegoti, ruošti pamokas, tinkamai elgtis mokykloje, tiek gyvenant su mama, tiek su tėčiu. Ą. temperamentui šios taisyklės yra sunkios. Pastebėjo, jog Ą. pas mamą taikomos taisyklės buvo per sunkios ir natūralu, kai tėvai išsiskyrę, paaugliai dažnai linksta prie tos pusės, kurios tos taisyklės švelnesnės, lengvesnės ir pan. Tai taip pat atsispindėjo Ą. apklausos metu: pas mamą daug taisyklių, pas tėtį jų yra mažiau, jis joms nenori paklusti“. Todėl tokia tarp mamos ir sūnaus susiklosčiusi situacija leidžia manyti, kad nukentėjusysis galėjo ir meluoti, juo labiau, kad ekspertizės akte liko neįvertinta ir nukentėjusiojo galimybė meluoti. Pastebėtina, jog apklausta teismo posėdžio metu ekspertė nurodė, kad melavimas yra bendražmogiška ypatybė, todėl ekspertizės metu nevertinta. Atsižvelgiant į tai, liudytojo A. K. paaiškinimai, jog jis neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiojo pasakojimu dėl prieš jį naudoto smurto, nesant ekspertizės akte neįvertintai nukentėjusiojo galimybei meluoti, nesant kitų objektyvių ir neginčijamų įrodymų, negali būti laikoma pakankama konstatuoti, jog kaltinime suformuoti įvykiai buvo. Pastebėtina, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas faktiškai tuo pačiu metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl Ą. V. gyvenamosios vietos pakeitimo. Bylos duomenys liudija, kad vaikas Ą. V. po tėvų skyrybų norėjo gyventi su tėvu, todėl pagrindo besąlygiškai tikėti nepilnamečiu nukentėjusiuoju nėra.

Visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamosios naudai. Šiuo atveju darytina išvada, kad nėra pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamoji R. V. laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio kaltinime nurodytais būdais smurtavo sūnaus Ą. V. atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad ši kaltinimo dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, padarymo, nepasitvirtino ir yra neįrodyta.

Dėl veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, padarymo

Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad fizinis vaiko gniuždymas apima tokius padarinius kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, o nustačius didesnį sveikatos sutrikdymo mastą vaikui sukelti neigiami padariniai atskirai kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius taikant nusikalstamų veikų sutapties taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016).

Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį. Pažymėtina, kad fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas.

Kaip minėta, teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad Ą. V. nustatytas emocijų sutrikimas vaikystėje F93.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių – įtariamosios R. V. veiksmų, t. y. beveik šešis metus trukusių įvykių, įtariamosios R. V. veiksmų, kadangi byloje negauta, nepateikta kitų duomenų, galėjusių sukelti šį sveikatos sutrikdymą. Sutrikimas konstatuotas pabendravus su tiriamuoju Ą. V., taip pat vertinant bylos medžiagą, pateiktas vaiko charakteristikas. Bendraujant su Ą. V., kalbant apie tiriamas aplinkybes jaučiamas pyktis, nuoskauda mamai.

Taip pat teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad remiantis Ą. V. pasakojimu, jis patyrė ne tik stiprius situacinius neigiamus emocinius išgyvenimus savo atžvilgiu patirtų fizinio smurto veiksmų, bet ir ilgalaikį nesaugumą, emocinio ryšio su mama silpnėjimą bei skriaudą dėl fizinės (mušimo) ir emocinės (pakelto tono, rėkimo) prievartos veiksmų.

Teismo posėdžio metu R. V. neneigė jog augindama ir auklėdama tris vaikus yra griežta, nustatytos tam tikros taisyklės ir pareigos vaikams, pakeldavo balsą. Nukentėjusysis Ą. V. buvo sunkus vaikas, dėl jo elgesio dažnai tekdavo eiti į mokyklą, yra kreipusis ir į psichologus, tačiau fizinių bausmių netaikydavo, su Ą. V. stengdavosi konfliktus išspręsti geruoju, kalbantis.

Iš liudytojų parodymų, rašytinės bylos medžiagos nenustatyta, kad kaltinamoji R. V. sistemingai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždydama sūnų. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, liudytojų, kitų proceso dalyvių parodymus, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamų ir nenuginčijamų įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2017 m. lapkričio mėnesio R. V. kaltinime nurodytais būdais fiziškai smurtavo sūnaus Ą. V. atžvilgiu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, kad kaltinamosios taikomas auklėjimo būdas ar elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 163 straipsnį.

2018 m. spalio 12 d. Naujosios Akmenės progimnazijos pateiktoje Ą. V. charakteristikoje nurodoma, kad Ą. V. gana dažnai būdavo neatlikęs namų darbų, nepasiruošęs pamokoms, o pamokų metu labai dažnai kildavo problemų dėl jo netinkamo elgesio – atsikalbinėjimo, mokytojų reikalavimų nesilaikymo. Mama buvo kviečiama į mokyklą asmeniniams pokalbiams, o vėliau į Vaiko gerovės komisijos posėdžius dėl netinkamo sūnaus elgesio. Buvo nepasitenkinimas iš vienos mokinės tėčio dėl Ą. V. patyčių jo dukters atžvilgiu, dėl ko vėliau į pokalbius su klasės vadove ateidavo ne tik Ą. V. mama, bet ir tėvas. Pažymėjo, jog Ą. V. nemokėjo valdyti emocijų ir pykčio (I t., b. l. 99). Tai pat 2018 m. spalio 10 d. Akmenės gimnazijos pateiktoje Ą. V. charakteristikoje nurodoma, kad Ą. V. apibūdinamas kaip aktyvus, reikalaujantis išskirtinio dėmesio sau, tiek pamokų metu, tiek bendraudamas su klasės draugais, turi savo nuomonę, geba ją apginti. Mokymosi motyvacijos stoka ir vidinės nuostatos neleidžia siekti geresnių ugdymosi rezultatų, nes namuose skirtos užduotys dažnai neatliekamos. Tuo pačiu pateiktoje informacijoje dėl Ą. V. tėvų prašymu teiktos psichologinės pagalbos nurodoma, kad vaikas turi elgesio problemų, yra itin aktyvus, kas pasireiškia nedėmesingumu, išsiblaškymu. Įvairiais būdais siekiantis dėmesio, negalintis susikaupti, impulsyvus. Nurodomas konsultavimo tikslas – elgesio, tarpusavio santykių ir bendravimo korekcija, ribų nustatymas (I t., b. l. 102–103). Liudytoja N. V. – Gabalienė, apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad Ą. buvo aktyvus vaikas ir nėra buvę, kad vaikas į mokyklą ateitų koks nors kitos, koks sunerimęs ar liūdnas. Dėl netinkamo vaiko elgesio pamokų ir pertraukų metu ne kartą į mokyklą buvo kviečiami jo tėvai. Jiems atvykus Ą. jausdavosi ramus, tačiau netrūkus vėl darydavo savo. Patvirtino niekada nepastebėjusi, kad Ą. kuriam iš tėvų jaustų baimę. Teigia pokalbių su Ą. mama metu, ji nekartą yra sakiusi, kad dviese su sūnumi išvažiuoja kur nors į gamtą ramiai pasikalbėti apie tai, ką jis turėtų pakeisti savo elgesyje, tačiau niekas nesikeisdavo. Atėjusi į mokyklą Ą. mama visada kalbėdavo ramiai, viską jam bandydama paaiškinti, kaip reikia elgtis. Kalbantis asmeniškai su Ą. mama, pokalbio metu ji verkusi ir sakiusi, jog nebežino kaip susikalbėti ir susitarti su vaiku, kad jis pakeistų savo elgesį (II t., b. l. 69–70). Liudytoja R. Z. taip pat parodė, kad Ą. mama dėl netinkamo jo elgesio nekartą buvo kviesta į mokyklą ir visada jautriai reaguodavo į tai, tačiau savo vaiką visada užstodavo, ieškodavo problemos sprendimo būdų, su vaiku bendravo ramiu tonu. Ą. V. mamą charakterizuoja, kaip rūpestingą ir atsakingą, vaikas visada suruoštas mokyklai, tvarkingas (II t., b. l. 72–73). Bylos duomenys taip pat liudija, kad kaltinamoji dėl sūnaus elgesio nekartą kreipėsi į psichologą, bendravo su vaiko mokytojais. Šie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Ą. V. elgesys buvo sudėtingas, problemiškas, todėl akivaizdu, kad R. V. auklėdama sūnų susidūrė su sunkumais ir iššūkiais, todėl galėjo būti griežtesnė jį auklėjant. Pastebėtina, jog pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, tėvai turi neabejotinai teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius. Tėvai, būdami atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį, tačiau privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017, 7 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, kurio nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas ar pažeidžiantį kitų asmenų teises ir laisves, vaiko tėvai gali tinkamai drausminti, išskyrus fizines bausmes ar kitas smurto formas.

Psichologė Vaida Šarauskienė apklausta teismo posėdyje parodė, kad pokalbio su Ą. V. metu išryškėjo, kad jis labai pergyvena dėl tėvų sutrikusių santykių. Jautėsi, kad vaikas turi poreikį turėti darnią, harmoningą šeimą. Pastebėjo, jog Ą. taikomos pas mamą buvo taisyklės per sunkios ir natūralu, kai tėvai išsiskyrę, paaugliai dažnai linksta prie tos pusės, kurios tos taisyklės švelnesnės, lengvesnės ir pan. Pažymėjo, jog bendraujant su Ą. V. nepastebėjo jokių sutrikimų, emocijų, kurios būtų nebūdingos šio amžiaus tarpsnio vaikui. Vaiko emocijos buvo labai natūralios, labai įprastos jo amžiuje, tiesiog, kad tas atvejis nukeliavo į teismą. Stebint Ą. V. adaptaciją, socializacija tikrai neatrodo, kad tas vaikas sutrikdytas, jautėsi paaugliškas vaiko protestas. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamos bylos kontekste negalėtų teigti ar vertinti, kad tėvo auklėjimas yra geras, o mamos kažkoks tai netinkamas, nes šiuo atveju ji išklausė tik vaiko nuomonę. Taipogi, negalėtų atsakyti, ar šiuo konkrečiu atveju Ą. elgesį galėtų vertinti kaip maištavimą ir siekį išeiti gyventi pas tėvą, nes nežino, ką vaikas tuo metu turėjo omenį, kaip ir minėjo, išklausė tik vaiko nuomonę. Iš šių psichologės duotų paaiškinimų, teismas negali nepastebėti, kad be kita ko, kad vaikas labai pergyvena dėl tėvų sutrikusių santykių, akivaizdu, jog priešprieša tarp tėvų vaiką labai neigiamai veikia ir būtent tai jam kelia dideles emocijas, būtent tai jis šio pokalbio su psichologe metu akcentuoja. Tėvų skyrybų atvejis vaiką veikia traumuojančiai.

Nors ekspertizės akte nurodoma, kad nukentėjusiajam Ą. V. nustatytas psichikos sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje tiriamų aplinkybių – mamos R. V. veiksmų, tačiau byloje liko nenuginčytas ir kiti nukentėjusįjį supančios aplinkos viso inkriminuojamo laikotarpio galimi poveikiai tokiam sutrikdymo mastui. Ekspertė S. S. posėdžio metu paaiškino, kad nebuvo pateikta kitų duomenų, apart R. V. naudotą fizinį ir psichinį smurtą, galėjusių sukelti šį sveikatos sutrikdymą. Kadangi Ą. V. ekspertizė buvo atlikta metus ar pusantrų metų gyvenant su tėvu, kiek tai turėjo įtakos ir kokie būtų buvę ekspertizės rezultatai ją atlikus anksčiau, prieš apsigyvenant su tėvu, ekspertės teigimu, neįmanoma nuspėti. Taip pat, kaip minėta anksčiau, ekspertizės akte liko neįvertinta ir nukentėjusiojo galimybė meluoti. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad R. V. taikytos drausminimo priemonės ar jos elgesys gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimu motinos teisėmis ir pareigomis bei užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Pastebėtina ir tai, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas faktiškai tuo pačiu metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl Ą. V. gyvenamosios vietos pakeitimo. Bylos duomenys liudija, kad vaikas Ą. V. po tėvų skyrybų norėjo gyventi su tėvu, dėl to, po pasimatymų su tėvu grįžęs į namus, būdavo sudirgęs, konfliktuodavo su savo mama. K. V. taip pat patvirtina, kad visą laiką, tiek skyrybų su kaltinamąja metu, tie vėliau, siekė, kad šio jo vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo. Tokios aplinkybės rodo, kad tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo buvo įtempti santykiai. Kad kaltinamosios santykiai su sūnumi dėl jo elgesio mokykloje bei namuose, ypatingai nukentėjusiajam pabendravus, pabuvus kurį laiką su savo tėvu, gaunamų mokykloje pastabų, pažymių, namuose mamos taikomų taisyklių, kurios nukentėjusiajam nepatiko, buvo jam per sunkios, nebuvo itin artimi ir draugiški, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Be to, kad kaltinamajai, kaip mamai, sunku susitvarkyti su sūnumi ir vykdyti pareigą jį auklėti, kaltinamoji taip pat neneigia. Nukentėjusiojo tėvas K. V. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad prisidėdavo prie vaikų auklėjimo, ant jų šaukdavo ir trinktelėdavo jiems (2019 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas (01:28:07).

Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje pažymoje nurodoma, kad R. V. su dukromis mažamete L. V. ir pilnamete R. U. gyvena trijų kambarių bute, kur gyvenimo sąlygos yra geros, butas švarus, tvarkingas, be to užfiksuota, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius nėra gavęs pranešimų apie R. V. netinkamą motinos pareigų vykdymą (I t., b. l. 40), R. V. neteista, administracine tvarka nebausta (II t., b. l. 75–76), tiek darbovietės, tiek ne pelno siekiančios organizacijos, kurios veikloje dalyvauja, charakterizuojama teigiamai (III t., b. l. 37–38), sūnaus Ą. V. mokytojų charakterizuojama, kaip rūpestinga ir atsakingą, o vaikas visada suruoštas mokyklai, tvarkingas (2 t., b. l. 72–73, 69–70). Tokios aplinkybės rodo, kad kaltinamoji rūpinosi nukentėjusiuoju, dėjo pastangas jį tinkamai auklėti, užtikrinti vaikų (įskaitant ir nukentėjusįjį) tinkamą gerbūvį.

Nagrinėjamu atveju, kaltinamosios parodymus įvertinus kartu su nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, rašytine medžiaga, nenustatyta kaltinamosios R. V. tiesioginės tyčios pagal BK 163 straipsnį – kad ji galėjo suvokti, jog sistemingai nuo 2011 m. iki 2017 m. lapkričio savo veiksmais (auklėjimu) psichiškai gniuždo vaiką ir norėjo taip veikti. Priešingai, ištirta medžiaga rodo, kad ji rūpinosi nukentėjusiuoju, siekė gerų vaiko rezultatų mokykloje, gero jo elgesio. Byloje nėra nustatytas nei valinis, nei intelektinis kaltinamajai inkriminuojamos veikos suvokimas ir norėjimas taip veikti. Taipogi byloje nėra neginčijamų įrodymų, leidžiančių konstatuoti priežastinį ryšį tarp kaltinamosios R. V. elgesio su Ą. V. ir jam nustatyto nesunkaus psichikos sveikatos sutrikdymo. Taip pat nenustatyta, kad R. V. galėjo suprasti, kad jos galimai netinkamas elgesys, netinkamas auklėjimas gali sukelti Ą. V. nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą ir norėti tokių padarinių arba, nors jų nenorėti, tačiau sąmoningai leisti jiems kilti. Esant šioms aplinkybėms R. V. pagal BK 163 straipsnį išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusiojo įstatyminis atstovas K. V. pareiškė ieškinį patirtai 8000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau baigiamųjų kalbų metu ieškinio atsisakė.

BPK 112 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo įstatyminis atstovas ir civilinis ieškovas tokią teisę turi, todėl atsisakymas priimtinas, o procesas dėl pareikšto civilinio ieškinio šiuo nuosprendžiu nutrauktinas.

Nuosprendžiui įsiteisėjus dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompiuterinės laikmenos su nepilnamečių liudytojų apklausomis (CD diskai prisegti prie bylos I tomo viršelio, 4 vnt.), paliktinos byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga;

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina (III t., b. l. 115–116).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 – 307 straipsniais,

nusprendžia:

R. V. dėl kaltinimų, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte, išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priimti nukentėjusiojo įstatyminio atstovo ir civilinio ieškovo K. V. civilinio ieškinio atsisakymą ir procesą dėl civilinio ieškinio šiuo nuosprendžiu nutraukti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompiuterines laikmenas su nepilnamečių liudytojų apklausomis (CD diskai prisegti prie bylos I tomo viršelio, 4 vnt.), palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmus.