- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-22
- Bylos Nr.
- 2S-1935-264/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10607-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Atsakovas
- A. R., A. P.
- Ieškovas
- R. P.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo A. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-14705-192/2014 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti teisę į privalomąją 1/8 dalį palikimo, kurį pagal 2010 m. gegužės 11 d. testamentą paveldėjo A. R.; pripažinti negaliojančiu 2013 m. liepos 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, notarinio registro Nr. 1-1193, išduoto A. R. Kauno m. 14-ajame notarų biure, dalį dėl 1/8 paveldėto pagal testamentą turto dalies. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). ir 1/2 žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 11 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – iki galutinio teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje areštavo 1/8 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/16 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal 2013-07-03 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą priklausančių A. R.. Teismas atsižvelgiant į kilusį ginčą, laikė, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nebūtų užkirstas kelias galimam tolimesniam ieškovo teisių pažeidimui bei galimiems naujiems teisiniams ginčams tarp šalių atsirasti. Teismas sprendė, kad ieškovo prašymas taikyti areštą visam atsakovo paveldėtam turtui neatitinka ekonomiško principo ir yra nepagrįstas, todėl ieškovo prašymą tenkintino iš dalies. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones vadovavosi teisingumo, ekonomiškumo principais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas A. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodo šiuos argumentus:
1. Apelianto teigimu ieškovo prašymas patenkintas visiškai nesiaiškinant prašymo pagrįstumo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad apeliantas gali parduoti turtą. Ieškovo nurodyta atsakovo galimybė parduoti turtą nelaikytina įrodanti realią grėsmę tinkamam reikalavimų įvykdymui. Prie atskirojo skundo pridėta 2014 m. gegužės 16 d. projektavimo darbų sutarties kopija patvirtina, kad apeliantas neturi jokių ketinimų parduoti žemės sklypų. Jis yra įsipareigojęs rangovui vykdyti sutartį numatytomis sąlygomis iki visiško sutarties įvykdymo (2015 m. gruodžio 31 d.). Tai įrodo, kad ieškovo prašymas nėra pagrįstas, o taip pat, kad apeliantas neketino ir šiuo metu neketina parduoti žemės sklypų.
2. Teismui areštavus žemės sklypus apeliantui buvo suvaržytos galimybės tinkamai vykdyti 2014 m. gegužės 16 d. projektavimo darbų sutarties pagrindu kylančius įsipareigojimus. Pagal sutarties nuostatus už įsipareigojimų nevykdymą apeliantui yra numatyta atsakomybė t. y. nutraukus sutartį numatyta 30% dydžio bauda arba vėluojant apmokėti už atliktus darbus numatyti 0,2% dydžio delspinigiai.
3. Apelianto nuomone, teismas priimdamas ieškinį turėjo išspręsti visus ieškinio priimtinumo klausimus, o priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įvertinti ir kiek realiai yra pagrįstas ieškovo ieškinys. Ieškovas palikimo atsisakė ir nepareiškė jokių pretenzijų dėl palikimo pagal testamentą, todėl darytina išvada, kad ieškovas buvo supažindintas su palikimo įgijimo pagal testamentą tvarka bei pasekmėmis ir jo teisės ieškovui buvo aiškios. 2013 m. birželio 3 d. ieškovas galutinai buvo informuotas apie palikimo atsiradimą bei testamentą ir tą pačią dieną pasirašytinai atsisakė nuo bet kokių pretenzijų dėl teisės į privalomąją palikimo dalį. Ieškovas pareikšdamas ieškinį praleido 1 metų senaties terminą, kadangi „Liteko“ sistemoje yra užfiksuota, jog ieškovas ieškinį pareiškė tik 2014 m. birželio 6 d.
Atsilipime į atskirąjį skundą ieškovas R. P. nurodo, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįstą, naikinti jos atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Atskirajame skunde nurodo šiuos argumentus:
1.Apeliantas nepateikė akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, todėl jo argumentai dėl pateikto ieškinio pagrįstumo atmestini kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neturėjo vertinti ir pagrįstai nevertino pateiktų ieškinio reikalavimų pagrįstumą įrodymų vertinimo prasme.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas areštavo tik ieškinio reikalavimo dalį atitinkantį apeliantui priklausantį turtą. Apeliantas ir toliau gali laisvai disponuoti neareštuota nekilnojamojo turto dalimi.
3. Įgyvendinus apelianto nurodyta projektavimo darbų sutartį apeliantui priklausantys žemės sklypai bus padalinti į mažesnius žemės sklypus, bus pakeista šių sklypų paskirtis. Tai suteiks apeliantui dar daugiau galimybių perleisti nuosavybės teises į turimą nekilnojamąjį turtą parduodant padalintus žemės sklypus skirtingiems asmenims. Tokiu būdu reikalavimas apeliantui ir teismo sprendimo įvykdymas būtų neįmanomas ar labai apsunkėtų.
4. Tai, kad dalinai areštavus apeliantui priklausančius žemės sklypus jis negalės tinkamai įvykdyti darbų projektavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, nes laikinąja apsaugos priemone yra siekiama užtikrinti reikalavimo į privalomąją palikimo dalį tinkamą vykdymą.
5. Nepagrįstai teigiama, kad buvo praleistas vienerių metų ieškinio pateikimo senaties terminas dėl palikimo priėmimo. Be to, ieškovas turi teisę prašyti atnaujinti šį terminą jei teismas nustato, kad toks senaties terminas yra praleistas.
6. Ieškovo vertinimu apeliantas nesąžiningai sudarė projektavimo darbų sutartį, nes tuo metu jis jau žinojo, kad ieškovas kreipsis į teismą dėl privalomosios dalies nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo sprendimo įvykdymą.
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Pagal CPK 144 straipsnį konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir paprastai tik siekiant užtikrinti būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus priimto teismo sprendimo vykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti materialinio reikalavimo esmę ir būti susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi ir 145 straipsnio 2 dalimi, teismas gali taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti teisę į privalomąją 1/8 dalį palikimo, kurį pagal 2010 m. gegužės 11 d. testamentą paveldėjo A. R. bei pripažinti negaliojančiu 2013 m. liepos 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, notarinio registro Nr. 1-1193, išduoto A. R. Kauno m. 14-ajame notarų biure, dalį dėl 1/8 paveldėto pagal testamentą turto dalies. Kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nurodė, kad apeliantas žinodamas apie pareikštą ieškinį gali bandyti parduoti žemės sklypus. Tokiu būdu reikalavimas atsakovui ir atitinkami teismo sprendimo įvykdymas būtų neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, apelianto atskirajame skunde išdėstytus paaiškinimus bei ieškovo atsikirtimus į atskirąjį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio reikalavimams užtikrinti yra būtina areštuoti ginčo turtą. Priešingu atveju, atsakovas turėtų realią galimybę turtą perleisti tretiesiems asmenims. Todėl vien aplinkybė, jog apeliantas turi teisę ir realią galimybę priimti sprendimus dėl disponavimo ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Ši aplinkybė teismų praktikoje taip pat pripažįstama patvirtinančia sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011). Pažymėtina, kad atsakovui nesiekiant perleisti turtą, jo teisės nėra neproporcingai suvaržomos. Todėl atsakovo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė ieškovui nepagrindus prašymo, jog egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovas gali realizuoti ginčo turtą, atmestini kaip nepagrįsti (CPK 185 str.).
Apeliantas nurodo, kad teismui areštavus žemės sklypus apeliantui buvo suvaržytos galimybės tinkamai vykdyti 2014 m. gegužės 16 d. projektavimo darbų sutarties pagrindu kylančius įsipareigojimus. Pagal sutarties nuostatus už įsipareigojimų nevykdymą apeliantui yra numatyta atsakomybė, t. y. nutraukus sutartį numatyta 30% dydžio bauda arba vėluojant apmokėti už atliktus darbus numatyti 0,2% dydžio delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamą nutartį sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pritaikė tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Apeliantas ir toliau gali laisvai disponuoti neareštuota nekilnojamojo turto dalimi. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo suvaržyta apelianto galimybė tinkamai vykdyti 2014 m. gegužės 16 d. Projektavimo darbų sutartį. Be to, apeliantas kalbėdamas apie sutarties vykdymo suvaržymą nenurodo kaip pasireiškė sutarties vykdymo suvaržymas, nenurodė kokių įsipareigojimų negali atlikti rangovo atžvilgiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Apeliantas teigia, teismas priimdamas ieškinį turėjo išspręsti visus ieškinio priimtinumo klausimus, o priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įvertinti ir kiek realiai yra pagrįstas ieškovo ieškinys. Apelianto nuomone ieškovas pareikšdamas ieškinį praleido 1 metų senaties terminą, kadangi „Liteko“ sistemoje yra užfiksuota, jog ieškovas ieškinį pareiškė tik 2014 m. birželio 6 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šis atskirojo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, ar ieškinys gali būti akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Pirmosios instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumas nėra nagrinėjamas. Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą apelianto argumentai dėl jo nurodytų ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių neanalizuotini, kadangi jie nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 144 str. 1 d. ir 178 str.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.