Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

P. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. bei BK 284 str. 1 d. Jis su skundžiamu nuosprendžiu bei teismo išvadomis nesutinka, prašo jį pagal BK 180 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nors nuteistasis P. G. savo apeliaciniame skunde teigia, jog plėšime nedalyvavo, o į įvykio vietą nuėjo tik tada, kai išgirdo šurmulį ir policijos pareigūnai jau buvo atvykę, tokią savo versiją jis pateikė ir teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 162) bei ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b.l. 43-44, 62-64), anot jo, nukentėjusieji jį maišo su D. B., kuris ir atliko jam inkriminuojamus veiksmus plėšimo epizode, tačiau apeliacinis teismas sprendžia, jog tokia nuteistojo P. G. versija paneigta nukentėjusiųjų T. V. ir K. Z. parodymais, iš dalies nuteistojo M. B. parodymais, liudytojų parodymais, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekų protokolais, asmens parodymo atpažinto protokolais, akistatos protokolais, kita bylos medžiaga.

Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 139-142) apklausiamas nukentėjusysis T. V. parodė, jog nors įvykio metu buvo išgėręs, viską prisimena. Nurodė, jog kai jie priartėjo prie vaikinų grupuotės ir juos pradėjo vytis, jie pradėjo bėgti. Kai jis pateko į aklavietę, gavo du smūgius į šonus ir vieną stiprų smūgį į koją. Tai buvo P. G.. Po to P. G. jį nusivedė prie kitų, kur buvo K. Z.. Kai jį vedė, tarp jų buvo metro atstumas, kadangi buvo rytas ir švito, jis jo veidą matė. Tada abu kaltinamieji liepė išsitraukti viską, ką turi kišenėse. Jam ištraukus savo telefoną jį pasiėmė P. G.. Iš jo buvo pareikalauta laikrodžio, tačiau kuris iš kaltinamųjų pareikalavo, negali pasakyti. Atvykus policijos pareigūnamas jis apieškojo trijų asmenų kišenes. Kai nerado telefono pas P. G., ieškojo pas kitus, nes manė, kad jis telefoną perdavė draugams. Pirmosiose apklausose jo klausė, ar jis galėtų atpažinti pagal nuotraukas P. G., jis pasakė, jog gali pabandyti. Yra užtikrintas, jog ten tikrai buvo P. G.. Jis smurtą patyrė nuo P. G., o ne nuo kito asmens. D. B. gal ir buvo įvykio vietoje, jei jį pamatytų, gal atpažintų. Teisiamojo posėdžio metu atsakydamas į P. G. klausimą nukentėjusysis T. V. parodė, jog sumaišyti jo su kitu asmeniu jis negalėjo.

Apklausiamas iš karto po įvykio, t.y. 2010-08-11 11.30 val. (1 t., b.l. 9-10) nukentėjusysis T. V. apibūdino jį užpuolusį asmenį, nurodė, jog jis apie 25 metų amžiaus, aukštas, apie 1,83 cm, stambaus kūno sudėjimo, tamsių plaukų, vilkėjo juodos spalvos sportiniais marškinėliais (trenigu), kelnės taip pat juodos, sportinės, nurodė, jog jį atpažinti galėtų.

Iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekos protokolo (1 t., b.l. 17-19) matyti, jog 2010-08-13 nukentėjusysis T. V. P. G. atpažino kaip asmenį, kuris 2010-08-11 apie 07.30 val. jį pasivijęs sudavė jam kumščiais ir trenkė plyta į kairės kojos kelį, o po to iš jo pagrobė mobilaus ryšio telefoną. Jį atpažino iš veido bruožų, įsiminė vaikino platėjančią nosį, atpažino iš tamsių plaukų. Jis vilkėjo tamsios spalvos sportinėmis kelnėmis ir sportiniais marškinėliais.

2010-10-19 akistatos metu (2 t., b.l. 51-54) nukentėjusysis T. V. nurodė, jog kuomet bėgdamas nuo M. B. ir kitų asmenų įbėgo į akligatvį, prie jo pribėgo asmuo, kuris šiuo metu sėdi priešais jį, t.y. P. G. ir į jį kažką metė. Po to jis sudavė jam smūgius į koją ir viršutinį kūno korpusą. Po to nusivedė prie K. Z. ir pradėjo kartu su M. B. reikalauti daiktų. Nurodė, jog P. G. labai panašus į tą žmogų, kuris jam sudavė smūgius, jį atpažino iš kūno sudėjimo ir veido bruožų.

Apklausiamas 2010-12-07 (1 t., b.l. 13-15) bei 2011-06-21 (2 t., b.l. 160-163) nukentėjusysis T. V. parodė, jog akistatos protokole užfiksuota, kad P. G. yra labai panašus į tą asmenį, kuris sudavė jam smūgius, tačiau jo atsakymas buvo netiksliai užfiksuotas, skaitydamas akistatos protokolą neatkreipė dėmesio į sakinio formuluotę. Tai sakydamas jis turėjo omenyje, kad tai tikrai P. G., tik netiksliai suformulavo savo mintį. Nuo pat momento, kai atpažino P. G. ir kartotekos ir vėliau apklausiamas patvirtino, kad tai P. G. jam sudavė smūgius, patikslina akistatos protokole užfiksuotą sakinį, kad tas labai panašus žmogus, kuris jį sumušė, ir yra P. G..

Iš asmens parodymo atpažinti protokolo (1 t., b.l. 21-24) matyti, jog 2010-10-19 nukentėjusysis T. V. iš trijų asmenų, tarp kurių buvo ir D. B. (kuris, anot nuteistojo P. G., įvykdė jam inkriminuojamus veiksmus), neatpažino nei vieno asmens, kuris 2010-08-11 apie 07.30 val. kartu su M. B. užpuolė jį ir K. Z..

Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 142-145) nukentėjusysis K. Z. parodė matęs, kaip P. G. atvedė T. V. (posėdžio metu nukentėjusysis parodė į P. G.). Tada M. B. ir P. G. liepė viską išsitraukti iš kišenių. Jam ištraukus du telefonus P. G. liepė skambinti draugams. Nurodė, jog jo telefoną „Nokia 2700“ paskutinis laikė P. G.. Be M. B. ir P. G. buvo dar daugiau asmenų, tačiau jis jų neįsidėmėjo. P. G. jis įsidėmėjo gerai. Nurodė, jog alkoholis negalėjo įtakoti jo atminties ir įvykio aplinkybių įsiminimo.

Iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekos protokolo (1 t., b.l. 47-49) matyti, jog 2010-08-13 nukentėjusysis K. Z. P. G. atpažino kaip asmenį, kuris 2010-08-11 apie 07.30 val., po to, kai jau buvo sumuštas, liepė skambinti draugams ir pakviesti ateiti. Nurodė, jog jam paskambinus draugams šis vaikinas pasiėmė jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 2700C“. Taip pat šitas vaikinas liepė jam susirinkti daiktus, kai pamatė atvažiuojant policijos pareigūnus. Jį atpažino iš veido bruožų, įsiminė vaikino nosies formą, tamsius plaukus. Jis buvo apsirengęs tamsios spalvos sportinėmis kelnėmis ir tamsios spalvos marškinėliais.

Iš 2010-10-19 akistatos tarp nukentėjusiojo K. Z. ir nuteistojo P. G. protokolo (2 t., 46-49) matyti, jog nukentėjusysis K. Z. nuteistąjį P. G. įvardijo kaip asmenį, kuris atvedė jo draugą, liepė skambinti kitiems asmenims, kurie pabėgo, taip pat nurodė matęs, kaip M. B. vieną iš jo telefonų perdavė šitam asmeniui.

Iš asmens parodymo atpažinti protokolo (1 t., b.l 51-54) matyti, jog 2010-10-19 nukentėjusysis K. Z. iš trijų asmenų, tarp kurių buvo ir D. B. (kuris, anot nuteistojo P. G., įvykdė jam inkriminuojamus veiksmus), neatpažino nei vieno asmens, kuris 2010-08-11 apie 07.30 val. kartu su M. B. jį užpuolė.

Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, jog tiek nukentėjusysis T. V., tiek nukentėjusysis K. Z. neabejodami nurodė, jog įvykio metu kartu su nuteistuoju M. B. buvo ir nusikalstamus veiksmus jų atžvilgiu atliko būtent nuteistasis P. G., o ne D. B.. Abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kad plėšime dalyvavo P. G., o ne D. B., apeliacinis teismas neturi pagrindo, kadangi abu nukentėjusieji praėjus tik dviem dienoms po įvykio P. G. atpažino iš nuotraukų kartotekos, nurodė, kokie jo požymiai jiems įsiminė įvykio metu, o D. B. kaip asmens, dalyvavusio įvykyje, nukentėjusieji neatpažino. Iš byloje esančių P. G. ir D. B. fotonuotraukų (1 t., b.l. 17-19, 21-24, 47-49, 51-54) matyti, jog jie nėra panašūs, jų veido forma bei bruožai pakankamai skiriasi. Kadangi nukentėjusieji kurį laiką buvo šalia nuteistojo P. G., vykdė jo nurodymus, stebėjo jo veiksmus, apeliacinis teismas laiko, jog pastarieji turėjo pakankamai laiko įsiminti jo bruožus, abiems nukentėjusiesiems įsiminė P. G. veido ir nosies forma, tamsūs plaukai, kas ir padėjo jiems jį atpažinti. Aplinkybių, kurios duotų pagrindą įtarti, kad nukentėjusieji siekia melagingai apkaltinti nuteistąjį P. G., nenustatyta, jie iki įvykio nebuvo pažįstami, tarpusavio konfliktų neturėjo. Apeliacinio teismo vertinimu, pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais neduoda ir ta aplinkybė, kad įvykio metu nukentėjusieji buvo neblaivūs. 2010-08-11 11.36 val. nukentėjusiajam T. V. buvo nustatytas 1,20 ‰ neblaivumas (1 t., b.l. 31), o nukentėjusiajam K. Z. 2010-08-11 09.24 val. – 1,61 ‰ neblaivumas (1 t., b.l. 74). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas R. P. (4 t., b.l. 27), kuris paaiškino, jog per valandą alkoholio kiekis sumažėja 0,1 ‰. Nusikaltimas buvo padarytas apie 07.30 val., vadinasi, nukentėjusiojo T. V. neblaivumas įvykio metu galėjo būti apie 1,60 ‰ (nuo įvykio iki jo patikrinimo praėjo apie 4 val.), o nukentėjusiojo K. Z. – 1,80 ‰ (nuo įvykio iki jo patikrinimo praėjo apie 2 val.), t.y. vidutinis neblaivumo laipsnis, o ne sunkus, kaip kad apeliaciniame skunde teigia apeliantas. Kadangi nukentėjusiųjų pirminius parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga, be to, jie iš esmės tokias pačias aplinkybes, kaip ir pirminės apklausos metu, nurodė viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, abejoti nukentėjusiųjų gebėjimu įsiminti įvykio aplinkybes ir parodymais, kurie buvo duoti jiems esant neblaiviems, apeliacinis teismas neturi pagrindo.

Nuteistajam P. G. kelia jo atpažinimo pagal fotonuotraukas procedūra, anot jo, abejones dėl atpažinimo kelia tai, kad, pirma, jis buvo atpažintas iš kartotekoje esančios jo nuotraukos, darytos prieš 8 metus, kai jam buvo tik 16 metų, antra, nukentėjusiesiems buvo parodytos 764 nuotraukos, jo nuotrauka įklijuota 474 numeriu, o atpažinimas su T. V. truko tik 15 min., o su K. Z. - tik 20 min. Anot nuteistojo, per tokį trumpą laiką atidžiai peržiūrėti 764 nuotraukas ir atpažinti jį iš nuotraukos, kurioje jam tik 16 metų, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusieji anksčiau jo nėra matę, o matė būdami girti, tikrai yra nerealu. Tačiau pažymėtina, jog 2010-10-19 akistatos metu (2 t., b.l. 51-54) nukentėjusysis T. V. nurodė, jog P. G. atpažino iš policijos kartotekos surinktų nuotraukų, kurias pateikė tyrėja, iš viso buvo apie 6-8 nuotraukos ant vieno lapo. Nepaneigta, kad nukentėjusiajam T. V. teko P. G. atpažinti ne iš visų kartotekos 764 nuotraukų, o tik iš 8 nuotraukų, suklijuotų ant vieno lapo, kas matyti iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekų protokolo (1 t., b.l. 17-19). Kartu pažymėtina ir tai, jog liudytojas E. N. P. G. kaip asmenį, kuris T. V. spyrė į sėdmenis, atpažino iš fotonuotraukos, kurioje, kaip pats liudytojas nurodė, P. G. šiek tiek jaunesnis. Tokia pati P. G. nuotrauka yra ant jo prašymo išduoti (pakeisti) asmens tapatybės kortelę (2 t., b.l. 80-81), kuris buvo pateiktas dar 2004-08-03. Nors ši nuotrauka ir buvo daryta prieš 6 metus, liudytojas neabejodamas atpažino, kad tai tikrai tas pats asmuo. Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 148-151) liudytojas E. N. taip pat parodė, jog atpažindamas pasakė, kad atrodo jaunesnis, tačiau atpažino pagal bruožus, tamsius plaukus. Atsižvelgdamas į tai bei tai, kad tam tikri individualūs asmens veido bruožai išlieka net ir po keletos metų, apeliacinis teismas laiko, jog ir iš nuotraukos, kuri daryta prieš 8 metus, nukentėjusieji visgi galėjo atpažinti jų atžvilgiu smurtą naudojusį bei neteisėtus reikalavimus davusį asmenį - P. G.. Apeliacinis teismas, kaip ir apylinkės teismas, nenustatė, kad nukentėjusieji ir liudytojas E. N. būtų suinteresuoti melagingai apkalbėti nuteistąjį P. G., parodymų atpažinti metu paaiškino, kodėl atpažįsta iš fotonuotraukų būtent P. G. kaip asmenį, dalyvavusį konflikto metu.

Apeliacinis teismas negali sutikti su nuteistojo P. G. apeliacinio skundo argumentu, kad jo nekaltumą neva tai įrodo aplinkybė, jog įvykio vietoje nukentėjusieji nenurodė policijos pareigūnams į jį, kaip į asmenį jų atžvilgiu atlikusį nusikalstamus veiksmus, o nurodė į M. B. ir K. S., kurie ir buvo nuvežti į policijos komisariatą. Nukentėjusysis T. V. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 139-142, 154) parodė, jog jis į žmones iš viso nerodė, pareigūnų iš karto paprašė išvežti jį su greitąja, nes jam labai skaudėjo, todėl ir nenurodė P. G., o be to, liko K. Z. ir patys pareigūnai galėjo susivokti. Policijai jis nenurodinėjo, ką reikia paimti, pareigūnams nurodyti P. G. neturėjo progos, manė, jog visus surinks, kas ten stovėjo. Manė, jog draugai pasakys. Nukentėjusysis K. Z. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 142-145) parodė, jog pareigūnams nurodė visą grupę. Liudytojas policijos pareigūnas G. K. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 151-152) parodė, jog pribėgo trys vaikinai, kurie nurodė, kas juos sumušė, t.y. du ar tris asmenis. Liudytojas policijos pareigūnas A. B. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 152-154) nurodė, jog į policijos komisariatą pristatė tuos vaikinus, kuriems kas nors turėjo pretenzijų, o kuriems neturėjo, tų nepristatė. Nežino, ar galėjo būti taip, jog ne visus, kuriuos nurodė, surinko ir išvežė, tačiau išvežė ne visus, kurie ten buvo. Išvežė tik tuos, kam turėjo pretenzijų. Liudytojai policijos pareigūnai G. K. ir A. B., kurie teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 151-152, 152-154) patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 118-120, 121-123, 2 t., b.l. 168-170, 171-172) parodė, jog priėjus ir paklausus, kas atsitiko, jaunuoliai paaiškino, kad susimušė. Jaunuoliai, kurie prisistatė A. Z., A. L. ir K. Z., nurodė į du vaikinus ir paaiškino, kad šie juos sumušė. Kaip paaiškėjo, muštynes pradėję vaikinai (pagal A. Z., A. L. ir K. Z. parodymus) yra M. B. ir K. S.. Įvykio vietoje buvo ir daugiau asmenų. Kaip parodė pareigūnas A. B., tarp jų buvo ir P. G., kuris buvo apsirengęs tamsios spalvos rūbais. Ar nukentėjusieji iš karto įvykio vietoje nurodė visus juos sumušusius asmenis, nežino. Kaip matyti iš nukentėjusiojo T. V. ir policijos pareigūnų paaiškinimų, nukentėjusysis T. V. dėl skausmo ir jo išvežimo su greitąją medicinos pagalba policijos pareigūnams nenurodinėjo jo atžvilgiu smurtą naudojusio asmens, tikėdamasis, kad jo draugai juos nurodys arba policijos pareigūnai į policijos komisariatą išveš visus įvykio vietoje buvusius asmenis. Tuo tarpu pareigūnai net nesiaiškino, ar A. Z., A. L. ir K. Z. jiems nurodė visus įvykyje dalyvavusius ir smurtą naudojusius asmenis. Iš pirminės nukentėjusiojo T. V. apklausos (1 t., b.l. 9-10) matyti, jog apklausiamas iš karto po įvykio, t.y. 2010-08-11 11.30 val. nukentėjusysis T. V. iš karto nurodė, kad be M. B. ir K. S. buvo ir kitas asmuo, kuris jo atžvilgiu vartojo smurtą, jį apibūdino ir įvardijo kaip tamsiai apsirengusį vaikiną.

Remdamasis aukščiau aptartu, apeliacinis teismas pripažįsta įrodytu, jog nuteistajam P. G. inkriminuojamus veiksmus plėšimo epizode atliko būtent nuteistasis P. G., o ne kitas asmuo, jo nusikalstami veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., požymius, tačiau kartu pažymėtina, jog apeliacinis teismas nesutinka su P. G. veiksmų kvalifikavimu kaip padarius baigtą nusikaltimą. Tačiau siekiant išvengti pasikartojimų tai bus aptarta kartu nagrinėjant nuteistojo M. B. apeliacinio skundo argumentus.

Nuteistasis P. G. taip pat nesutinka su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nukentėjusiajam T. V. į kairę koją buvo trenkta statybiniu blokeliu, nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme pats T. V. negalėjo nurodyti, kuo buvo suduota jam į kairę koją - ar plyta, ar statybiniu blokeliu, ar pagaliu, tačiau kategoriškai teismas konstatuoja, jog statybiniu blokeliu. Anot nuteistojo, šią aplinkybę paneigia ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame konstatuota, jog įvykio vietoje jokių pėdsakų ir daiktinių įrodymų nerasta. Apelianto nuomone, ekspertas galėtų patvirtinti arba paneigti aplinkybę, kokiu daiktu buvo sužalota T. V. kairė koja.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., b.l. 6-8) matyti, jog jokių pėdsakų ir daiktinių įrodymų nerasta. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog nusikaltimas padarytas apie 07.30 val., o įvykio vietos apžiūra pradėta tik nuo 09.30 val., t.y. po 2 val., kas, priešingai negu apeliaciniame skunde teigia nuteistasis P. G., duoda pagrindą įtarti, jog asmenys, kurie dalyvavo nusikaltime, tačiau nebuvo kartu su M. B. ir K. S. išvežti į policijos komisariatą, galėjo sunaikinti ar paslėpti įvykio pėdsakus ar daiktinius įrodymus.

Nukentėjusysis T. V. pirminės apklausos metu, t.y. 2010-08-11 11.30 val. (1 t., b.l. 9-10) nurodė, jog jam į kairės kojos kelį buvo trenkta plyta ar kažkuo panašiu į blokelį, o po smūgio jis atsitūpė ant žemės. Apklausiamas 2010-10-19 (1 t., b.l. 12) nukentėjusysis T. V. nurodė, jog matė, kad P. G. turėjo medinį pagalį, ar jis jam smūgius sudavė pagaliu, ar kuo kitu, neįsidėmėjo, nes buvo šoko būsenoje. Nurodė, jog P. G. taip pat į jį metė betoninį blokelį, tačiau nepataikė. 2010-12-07 apklausos metu (1 t., b.l. 13-15) parodė, jog P. G. paėmęs nuo žemės rastą plytą ar cementinį blokelį trenkė juo jam į kairią koją, t.y. ties šlaunies ir kelio sritimi, po smūgio jis atsitūpė ant žemės. Tuo tarpu apklausiamas 2011-06-21 (2 t., b.l. 160-163) nukentėjusysis T. V. parodė, kad P. G., paėmęs pagalį, ar tai plytą, ar cementinį blokelį, juo jam trenkė į kairią koją ties šlaunies ir kelio sritimi. Po smūgio jis atsitūpė. Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 139-142) nukentėjusysis T. V. parodė, jog kai jam sudavė, krito ant žemės, susižalojo koją. P. G. jam į koją sudavė kietu daiktu, kokiu, nežino, nes buvo užsidengęs akis, bijojo gauti į galvą. Galimai iš pradžių nurodydamas, jog trenkė su plyta, buvo šoko būsenoje. Kaip matyti, pats nukentėjysis T. V. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu negalėjo tiksliai įvardinti, kokiu daiktu nuteistasis P. G. jam sudavė per kairiąją koją, t.y. ar plyta, ar statybiniu blokeliu, ar pagaliu, įvykio vietoje šis įrankis rastas nebuvo.

Specialisto išvadoje Nr. G 1138/10 (03) (1 t., b.l. 33-34) konstatuota, kad T. V. padaryti šie sužalojimai: kairės kojos sumušimas su poodine kraujosruva, minkštųjų audinių patinimu kairės šlaunies apatinio trečdalio išoriniame paviršiuje bei odos nubrozdinimai kairio kelio bei kairės blauzdos viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje. Išvardintus sužalojimus T. V. galėjo įgauti bukos traumos pasekoje, paveikus tas vietas kietais bukais daiktais, sumušant ar atsitrenkiant į panašius daiktus, paviršius. Odos nubrozdinimus kairio kelio bei blauzdos priekiniame paviršiuje T. V. galėjo įgauti ir virstant bei kontaktuojant šia sritimi su kietu šiurkščiu paviršiumi.

Nuteistasis P. G. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, anot jo, jo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., požymių, kadangį spyris T. V. į sėdmenis buvo jo atsakas į neteisėtus T. V. veiksmus jo atžvilgiu, pastarasis neturėjo teisės aplinkinių ir pareigūnų akivaizdoje jo grabalioti, o tai darydamas privalėjo tikėtis panašaus atsako, nes bet kuris save gerbiantis žmogus tokioje situacijoje būtų pasielgęs panašiai. Kadangi šalia buvę policijos pareigūnai jokio leidimo T. V. nebuvo davę, jis jį nuo savęs stumtelėjo ranka ir įspyrė į užpakalį.

Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui. Tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius - veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešojoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Šie veiksmai gali pasireikšti viešojoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai). Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Nuteistasis P. G. teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo, jog visais atvejais kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. būtina nustatyti esminį viešosios tvarkos pažeidimo požymį (padarinius) - sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo pasekmė. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgdama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kvalifikuojant veiką ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tokį asmens psichinį santykį su savo veika gali rodyti kaltininko aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, padaužiškumas, demonstratyvumas ir pan.

Nukentėjusysis T. V. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 139-142) parodė, jog jis tikrino trijų kaltinamųjų kišenes, kai tikrino P. G. kišenes, šis jam įspyrė.

Iš nuteistojo P. G. apeliacinio skundo turinio bei teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 162) duotų jo parodymų matyti, jog jis neneigia vieną kartą spyręs nukentėjusiajam T. V. į sėdmenis, parodė, jog prie jo pribėgo vienas nukentėjusiųjų ir pradėjo jį grabalioti, sakė atiduoti telefoną, o jis jį, kad prie jo nelįstų, lengvai stumtelėjo ranka ir įspyrė į užpakalį.

Nukentėjusysis T. V. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 139-142) taip pat parodė, jog telefoną atiduoti pareikalavo abudu, o pasiėmė P. G.. Nurodė, jog jie abu pareikalavo atiduoti viską, ką turi kišenėse, ir dar paskambinti draugams, kad dar ką nors atneštų. K. Z. sakė, jog nieko neturi, tada, M. B., kiek prisimena, trenkė jam į petį, po to K. Z. pakluso. Tada K. Z. išsitraukė du telefonus ir padėjo juos ant žemės. Kur telefonai dingo, jis nematė. Iš jo (T. V.) pareikalavo laikrodžio, tačiau kuris jo pareikalavo, pasakyti negali. Jis nusiėmęs laikrodį trenkė jį į žemę. Kai reikalavo daiktų, M. B. rankose turėjo strypą, juo trenkė K. Z. per petį. Apklausiamas 2010-08-11 ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 9-10) nukentėjusysis T. V. taip pat buvo nurodęs, jog kai jį privedė prie K. Z., jam iš karto M. B. pasakė: „krauk iš kišenės viską, ką turi“. Tada jis iš kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5310 Xpress Music“. Jam tik ištraukus telefoną jį iš karto jam iš rankų pagrobė tamsiai apsirengęs vaikinas, kuris jį ir atsivedė. Tada jis girdėjo, kaip liepė daiktus iš kišenių krauti K. Z.. Girgėjo, kaip K. Z. atsakė, jog nieko neturi. Tada jam M. B. su metaliniu strypu trenkė į petį. Nuo smūgio K. Z. parkrito ant žemės. Tada jam M. B. kartu su juodai apsirengusiu vaikinu pasakė, kuris pirmas sakė, neprisimena, jie kartu vadovavo viskam: „nusiimk nuo rankos laikrodį“. Tada jis nuo rankos nusisegė laikrodį ir jį smūgiu metė į žemę, kad jie negalėtų juo pasinaudoti. Laikrodžio nuo žemės niekas nepakėlė. Tada K. Z. liepė M. B. ir tas juodai apsirengęs vaikinas iš kišenių viską krauti lauk. Tada K. Z. iš kelnių kišenės ištraukė du mobilaus ryšio telefonus „Nokia“ ir padėjo ant žemės. Tada kažkas pasakė: „skambinkit draugams, kad jie atneštų savo telefonus, viską, ką turi“. Jam buvo liepta pasiimti telefoną ir skambinti. Apklausiamas 2010-12-07 (1 t., b.l. 13-15) nukentėjusysis T. V. nurodė analogiškas aplinkybes.

Aukščiau aptartais nukentėjusiųjų K. Z. ir T. V. parodymais apeliacinis teismas netikėti ar abejoti neturi pagrindo, kadangi jie iš esmės sutampa, o be to, pats nuteistasis M. B. ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu patvirtino reikalavęs nukentėjusiųjų iš kišenių ištraukti visus turimus daiktus. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. teigia, kad tikslo pagrobti ir pasisavinti svetimą turtą neturėjo, o prieš nukentėjusįjį smurtą pavartojo ne siekdamas svetimą turtą užvaldyti, o tik todėl, kad nukentėjusieji buvo neblaivūs ir jį įžeidė žodžiais, tokia jo versija paneigta jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog reikalaudamas nukentėjusiųjų iškrauti visus daiktus iš kišenių turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą. Priešingai išvadai neduoda pagrindo ir ta aplinkybė, jog, kaip nurodė nukentėjusysis T. V., buvo liepta skambinti draugams, kad jie atneštų savo telefonus bei viską, ką turi. Tikslą pagrobti ir nukentėjusiųjų draugams priklausantį turtą nurodė turėjęs ir pats nuteistasis M. B.. Atsižveldamas į tai apeliacinis teismas laiko, jog fizinis smurtas bei grasinimai panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo pavartotas būtent tuo tikslu, kad būtų užvaldytas jų turtas, o ne kitais motyvais.

Nors nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiajam K. Z. į nugarą jis sudavė metaliniu strypu, tvirtina, kad jokio metalinio strypo jis neturėjo, turėjo tik medinį šluotos kotą, ši jo versija paneigta aukščiau aptartais jo paties parodymais, t.y. 2010-08-11 apklausos protokolu (1 t., b.l. 171-172), kur nuteistasis M. B. parodė, jog jam įsakmiu tonu pasakius: „krauk iš kišenių viską, ką turi“, ir vaikinui nesureagavus, jis metaliniu strypu sudavė vieną stiprų smūgį jam į nugarą, dėl ko jis nukrito ant žemės. Nurodė, jog metalinį strypą jis pasiėmė iš savo darbo vietos, jį laiko savigynai; 2010-12-09 apklausos protokolu (1 t., b.l. 181-183), kur nuteistasis M. B. taip pat nurodė, jog pasiėmęs iš darbo vietos metalinį strypą vijosi vaikinus, o nukentėjusiajam nereaguojant į jo reikalavimus jis metaliniu strypu sudavė vieną gana stiprų smūgį jam į nugaros sritį; teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 161-162) nuteistasis M. B. taip pat pripažino rankose turėjęs metalinį strypą. Teisiamojo posėdžio metu liudytojai D. N., A. Z. (3 t., b.l. 145-146, 147-148) nurodė matę, jog vienas vaikinas turėjo metalinį strypą, tačiau jo įvardyti negalėjo. Ir nors liudytojas E. N. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 148-151) parodė, jog matė iš 15-20 metrų atbėgantį vaikiną su strypu, tai buvo P. G., tačiau taip pat nurodė, jog jis galimai painiojasi nurodydamas, jog tai buvo P. G.. Kad visgi nuteistasis M. B. turėjo strypą, kuris buvo metalinis, ir juo sudavė nukentėjusiajam K. Z. per nugarą, o ne mediniu šluotos kotu, patvirtina ir aukščiau aptarti nukentėjusiųjų K. Z. bei T. V. parodymai, todėl apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nuteistasis M. B. nukentėjusiajam K. Z. į nugarą sudavė metaliniu strypu.

Tiek nukentėjusysis T. V., tiek nukentėjusysis K. Z. patvirtino, jog daiktus atiduoti jų reikalavo abu nuteistieji, t.y. ir M. B., ir P. G.. Nukentėjusiajam T. V. paklusus ir ištraukus iš kišenės jam priklausantį telefoną „Nokia 5310 Xpress Music“, P. G. jį iš rankų pagriebė, o nukentėjusiajam K. Z. atsisakius paklusti įsakmiam nuteistųjų reikalavimui iškraustyti viską iš kišenių, jo atžvilgiu buvo atlikti brutualūs veiksmai - M. B. sudavė nukentėjusiajam K. Z. metaliniu strypu per nugarą, o po to vėl buvo pareikalauta iškraustyti kišenes, ką nukentėjusysis K. Z. ir padarė. Taip pat nukentėjusiojo T. V. buvo pareikalauta nusiimti nuo rankos laikrodį. Nukentėjusysis T. V. negalėjo tiksliai nurodyti, kuris iš dviejų nuteistųjų liepė tai padaryti, nurodė, jog jie kartu viskam vadovavo. Todėl, nors nuteistasis M. B. ir teigia, kad su nuteistuoju P. G. apiplėšti nukentėjusiųjų neplanavo, o mintis užvaldyti svetimą turtą kilo staiga, ir tokie jo parodymai nėra paneigti, apeliacinis teismas, remdamasis aukščiau aptartais nukentėjusiųjų parodymais, pripažįsta, jog nuteistieji M. B. ir P. G. veikė bendrai, vienas kito veiksmams pritardami konkliudentiniais veiksmais, suvokdami, jog veikia kartu, o ne atskirai, kartu kėsinasi į tą patį objektą – žmogaus sveikatą ir svetimą turtą. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad susitarimas kartu daryti nusikaltimą gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Apeliantas M. B. savo apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Auščiausiojo Teismo kasacine nutartimi Nr. 2K-325/2001, kurioje išaiškinta, jog plėšimo sudėtis yra materialioji, vadinasi, objektyviosios pusės požymis yra ne tik pati veika, bet ir jos sukelti padariniai - turto užvaldymas. Nurodo, jog nors jis ir pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau jokio svetimo turto neužvaldė. Tačiau kartu pažymėtina, jog minėtoje Lietuvos Auščiausiojo Teismo nutartyje taip pat pažymėta, jog „R. L. pavartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius M.B. ir V.R.B. jokio svetimo turto neužvaldė. Taigi nuteistojo veika turi būti vertinama kaip pasikėsinimas padaryti plėšimą, o ne kaip baigtas nusikaltimas“.

Iš aukščiau aptartų nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog nuteistiesiems M. B. ir P. G. pareikalavus nukentėjusysis T. V. iš kišenės ištraukė vieną mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5310 Xpress Music“ bei trenkdamas į žemę numetė nuo rankos nusiimtą, nuteistųjų reikalaujamą laikrodį. Tuo tarpu nukentėjusysis K. Z. iš kišenės ištraukė du mobilaus ryšio telefonus, t.y. „Nokia 1661“ bei „Nokia 2700C“. Iš aukščiau aptartų nukentėjusiojo T. V. parodymų taip pat matyti, jog jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5310 Xpress Music“ pasiėmė nuteistasis P. G.. O iš aptartų nukentėjusiojo K. Z. parodymų matyti, jog paskutinis jam priklausantį telefoną „Nokia 2700C“ turėjo P. G., o mobilaus ryšio telefoną „Nokia 1661“ jis pats pasiėmė nuo žemės atvykus policijos pareigūnams, tai padaryti jam liepė P. G.. Nukentėjusysis T. V. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 139-142) nurodė, jog atvykus policijos pareigūnams jis tikrino kaltinamųjų kišenes, tačiau nei pas vieną telefonų nerado. Liudytojas policijos pareigūnas A. B. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 152-154) patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai teisingi, šios apklausos metu (1 t., b.l. 118-120) jis buvo nurodęs, jog vienas iš nukentėjusiųjų jiems atvykus ir matant tikrino jį sumušusių ir įvykio vietoje buvusių vaikinų kišenes norėdamas rasti mobiliojo ryšio telefoną, nes jis iš jo buvo pagrobtas, bet, kiek pamena, telefono kišenėse nerado. Tuo tarpu liudytojas policijos pareigūnas G. K. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 151-152) parodė, jog atvykus į įvykio vietą matėsi sudaužytas telefonas, ant žemės mėtėsi daug telefono detalių. Posėdžio metu parodė, jog tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 121-123) liudytojas policijos pareigūnas G. K. parodė, jog matė, kad įvykio vietoje, ten, kur nukentėjusieji ir galimai juos sumušę vaikinai stovėjo, ant žemės buvo padėti ar numesti, atrodo, 2 vnt. mobiliojo ryšio telefonų. Kažkas tuos telefonus pasiėmė, atrodo, nukentėjusysis, bet to tiksliai pasakyti negali, nes nepamena. Tuo tarpu iš D. B. apklausos protokolų (1 t., b.l. 146-147, 151-153, 158-161), kur jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kaip įtariamasis, o vėliau – ir kaip liudytojas, matyti, jog išvažiavus policijos pareigūnams jis netoli atrakcionų pamatė išmėtytus du mobilaus ryšio telefonus „Nokia 5310 Xpress Music“ bei „Nokia“. Tuos du mobilaus ryšio telefonus jis nunešė pažįstamui Edvinui, kuris dirba atrakcionuose, padavė jam ir pasakė, kad šie telefonai liko po muštynių, todėl, greičiausiai, atvyks policija ir kad jis jiems juos atiduotų. Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 154-155) liudytojas E. A. parodė, jog telefoną jam padavė tikrai ne D. B.. Jis 2010-08-11 dirbo kasininku prie žaidimų aparato. Apie 10 val. atėjo į darbą, tačiau M. B. nebuvo. Jis sužinojo, kad įvyko incidentas. Vadybininkas pasakė apie incidentą, jog dingo telefonai, ir paprašė paieškoti. Gale aparatų, prie kioskelio rado telefoną „Nokia“. Tada paskambino vadybininkui A. B. ir jis juos išvežė į PK. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 110-111) liudytojas E. A. taip pat nurodė, jog 2010-08-11 10 val. atėjo į darbą. Eidamas ir apžiūrėdamas žaidimų aparatus po lentomis, ant kurių yra sukrauti žaidimų aparatai, rado mobilaus ryšio telefoną „Nokia 2700“. Apie tai informavo bendradarbį A. B., kuris pasakė, kad telefoną reikia atiduoti policijai. 2010-08-12 apžiūros protokole (1 t., b.l. 113-114) užfiksuota mobilaus ryšio telefono „Nokia 2700 Classic“, kurį pateikė E. A., apžiūra. 2010-08-12 apžiūros protokole (1 t., b.l. 163-165) užfiksuota mobilaus ryšio telefono „Nokia 5310 Xpress Music“, kurį pateikė D. B., apžiūra.

Remiantis aukščiau aptartais įrodymais, apeliacinis teismas daro išvadą, jog nors nuteistieji M. B. ir P. G. ketino panaudodami fizinį smurtą ir grasindami jį panaudoti pagrobti nukentėjusiesiems T. V. ir K. Z. priklausančius mobiliojo ryšio telefonus, nors nuteistasis P. G., kaip nurodė nukentėjusieji, jau buvo paėmęs jų mobilaus ryšio telefonus „Nokia 2700C“ bei „Nokia 5310 Xpress Music“, jis juos atvykus policijos pareigūnams išmetė įvykio vietoje. Policijos pareigūnas G. K. patvirtino matęs įvykio vietoje ant žemės 2 vnt. mobiliojo ryšio telefonų, taip pat nurodė, jog kažkas tuos telefonus pasiėmė. Liudytojas D. B. parodė, jog jis taip pat matė įvykio vietoje 2 vnt. mobiliojo ryšio telefonų ir juos, anot jo, tik policijos pareigūnams išvažiavus paėmė ir nunešė pažįstamam E., kad jis juos perduotų policijai. Nors liudytojas E. A. teigia, kad D. B. jam telefonų neperdavė, o vieną telefoną rado pats, ir tokie jo parodymai nėra paneigti, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog policijos pareigūnams vieną telefoną visgi pateikė pats D. B., tačiau nagrinėjamu atveju, apeliacinio teismo vertinimu, esminės reikšmės neturi tai, kas vyko po to, kai D. B. įvykio vietoje ant žemės rado numestus 2 vnt. mobiliojo ryšio telefonų ir juos paėmė, kadangi šiuo metu D. B. veiksmų teisėtumas nesprendžiamas. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, jog nors fiziškai du mobiliojo ryšio telefonus nuteistieji M. B. ir P. G. bendrais nusikalstamais veiksmais ir buvo užvaldę, tačiau pradėję savo nusikalstamus veiksmus, t.y. svetimo turto – nukentėjusiesiems priklausančių mobiliojo ryšio telefonų grobimą – savo nusikalstamų veiksmų nebaigė, kadangi į įvykio vietą, jiems nespėjus pasišalinti, netikėtai atvyko policijos pareigūnai. Nuteistieji buvo užklupti policijos pareigūnų plėšimo darymo vietoje, dėl ko jie buvo priversti atsikratyti grobiamu turtu. Pagal teismų praktiką plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Atsižvelgiant į aptartą, teisėjų kolegija laiko, jog nors nagrinėjamu atveju nuteistieji M. B. ir P. G. fiziškai ir buvo užvaldę dalį grobiamų daiktų, tačiau neturėjo realios galimybės šį turtą valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią, todėl tokie nuteistųjų M. B. ir P. G. veiksmai kvalifikuojami pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. kaip pasikėsinimas įvykdyti plėšimą.

Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu prašo sumažinti priteistos neturinės žalos dydį, tačiau tokio savo prašymo visiškai nemotyvavo.