Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Borkovski, sekretoriaujant Gražinai Osinskajai, Akvilei Nemanienei, dalyvaujant skundo pareiškėjai V. J., jos atstovei advokatei Nijolei Pakalnienei, Viešųjų pirkimų tarnybos įgaliotai atstovei Laurai Zapolskienei,

nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą pagal V. J. (duomenys neskelbtini), skundą dėl jos atžvilgiu priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2017 m. vasario 17 d. Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – Tarnyba) priėmė nutarimą Nr. VPTANH-86797936-17, kuriuo V. J. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – LR ANK) 184 straipsnio 1 dalį ir jai paskirtas įspėjimas.

Pareiškėjos V. J. atstovė advokatė Nijolė Pakalnienė palaikė pareiškėjos poziciją jos skunde nurodytais pagrindais ir papildomai nurodė, kad iš pareiškėjos pusės nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų. Ji neturėjo jokios tyčios pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymą. Priimdama sprendimus vadovavosi Viešojo pirkimo komisijos darbo reglamentu. Visi Komisijos veiksmai buvo atlikti tinkamai ir nepažeidžia VPĮ. Tarnyba nurodo, kad pareiškėjos veiksmais buvo pažeistas viešųjų pirkimų skaidrumo principas, tačiau nenurodoma faktinių aplinkybių – kokiu būdu tai buvo padaryta. Tarnyba taip pat nurodo, kad buvo pažeistas viešojo pirkimo tikslas, tačiau viešojo pirkimo tikslas sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir nupirkti perkančiai organizacijai reikalingų prekių ir paslaugų, laikantis VPĮ reikalavimų. Jis nebuvo pažeistas, nes nebuvo pasiektas. Pirkimas nebuvo baigtas. Tarpinėje pirkimo stadijoje atliktas veiksmas – Komisijos priimtas sprendimas 2016-08-19 posėdyje (protokolas Nr. VPP-72), buvo atliktas remiantis 2016-06-28 Tarnybos raštu Nr. 4S-2163, kuriuo pati Tarnyba pareikalavo pateikti pirkimo dokumentus įvertinimui ir pati nurodė, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentus privalo pateikti per penkias darbo dienas priėmusi sprendimus dėl pasiūlymų eilės ir pirkimų laimėtojo. Komisija niekaip negalėjo pasielgti kitaip, kaip tik priimti tokį sprendimą, nors pati suprato, kad tai tėra preliminarus sprendimas. Priimdama sprendimą 2016-08-19 Komisijos posėdyje, Komisija suprato, kad tik Tarnybai įvertinus viešojo pirkimo atitiktį VPĮ reikalavimams, Komisija galės priimti galutinį sprendimą dėl pirkimų eilės ir laimėtojų. Ir tik tada bus siunčiami kvietimai sudaryti pirkimo sutartį, o tik sudarius pirkimo sutartį pirkimas bus baigtas. Neužbaigus viešojo pirkimo procedūros konstatuoti VPĮ pažeidimų nėra pagrindo. Akivaizdu, kad užbaigus viešojo pirkimo procedūrą, ir jau po to nustačius VPĮ pažeidimus, pažeidimo nebegalima objektyviai ištaisyti, tuomet konstatavus pažeidimą atsakingas asmuo ir turėtų būti traukiamas atsakomybėn. Šiuo atveju Komisijos sprendimas, už kurį baudžiama pareiškėja, buvo tik tarpinis viešojo pirkimo procedūros rezultatas. Jei pirkimas nebūtų buvęs nutrauktas dėl kitų priežasčių, kaip šiuo atveju, tai pasiūlymų kainų priimtinumą dar būtų buvę galima apsvarstyti prieš sudarant pirkimo sutartį, todėl pareiškėja nesupranta, kur čia yra pažeidimas. Analizuojant konkrečiai kaltinime nurodomas VPĮ pažeistas nuostatas, matyti, kad pareiškėja kaltinama VPĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimu, apibrėžiančio viešojo pirkimo tikslą. Kaltinimas pažeidus viešojo pirkimo tikslą gali būti reiškiamas tik tuo atveju, jei dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens neteisėtų veiksmų būtų sudaryta VPĮ nuostatas pažeidžianti pirkimo sutartis. Byloje pateikti įrodymai, kad šiuo konkrečiu atveju pirkimo sutartis sudaryta nebuvo, vykdant Tarnybos įpareigojimą pirkimo procedūra buvo nutraukta. Tokiu būdu nebuvo sudaryta, Tarnybos nuomone, „neteisėta, viešajam pirkimui numatytų lėšų sumą viršijanti sutartis“. Dėl viešojo pirkimo principų pažeidimo atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėja traukiama tik už viename Komisijos posėdyje, kuriame ji dalyvavo pati, priimtus sprendimus. Jame buvo svarstomi trys klausimai, tik vienas iš jų - dėl pasiūlymų eilės nustatymo. Protokole nenurodoma, už kurį iš darbotvarkės klausimą neva neteisėtai balsavo pareiškėja. Tik iš kaltinimo turinio galima numanyti, kad neteisėtu laikomas balsavimas dėl pasiūlymų eilės sudarymo. V. J. kaip perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo komisijos narė, vadovaudamasi Komisijos darbo reglamento 6.15 punktu, turėjo teisę dalyvauti komisijos posėdyje, nustatyti preliminarią pasiūlymų eilę, ją patvirtinti, priimti sprendimą dėl laimėjusio pasiūlymo. Pats savaime dalyvavimas nagrinėjant šį klausimą nereiškia, kad jos sprendimas buvo neteisėtas. Sprendimo neteisėtumą neva rodo tai, kad pasiūlymų eilėje esančių pasiūlymų sumos viršijo pirkimui nustatytą lėšų sumą. Perkančioji organizacija viešųjų pirkimų plane 2016 metams suplanavo 1 mln. 600 tūkst. Eur viršijančią sumą skirtą medicininės įrangos, įskaitant sterilizacinę įrangą, įsigijimui. Tą patvirtina LR sveikatos apsaugos ministro 2015 gegužės 14 d. įsakymas Nr. V621 „Dėl medicinos prietaisų sterilizavimo ir dezinfekcijos proceso priežiūros sistemos įdiegimo bei sveikatos priežiūros įstaigų sterilizacinių modernizavimo 2016-2025 metų programos patvirtinimo“, kurio dešimtame lape numatyta, kad bandomajam projektui įgyvendinti reikėtų 1750,8 tūkst. eurų programos lėšų, iš jų 1295,8 tūkst. eurų validacijos ir sterilizavimo įrangai bei specialiajam transportui įsigyti . Šios sumos pirkime nebuvo viršytos. Pagal Pirkimo Nr. 1 konkurso sąlygų 13 punktą, pirkimas buvo suskirstytas į atskiras dalis. Tiek jo specifikacijoje, tiek skelbime apie pirkimą buvo nurodyta, kad pirkimo objektas skirstomas į 6 dalis. 2016-03-02 paraiškoje dėl pirkimo buvo nurodytos preliminarios kiekvienai pirkimo daliai skirtų lėšų sumos. Lyginant Komisijos nustatytos pasiūlymų eilės laimėtojų sumas bei 2016-03-02 pirkimo paraiškos sumas, matyti, kad tik trijose pirkimų dalyse buvo įrašyti pasiūlymai, viršijantys paraiškoje numatytas toms dalims lėšų sumas (II, II, VI dalyse). Likusių trijų dalių pasiūlymai neviršijo joms skirtų lėšų dydžių. Vadinasi, jau vien tose trijose dalyse Komisijos sprendimas nebuvo neteisėtas. Bendra visų 6 pirkimo dalių laimėtojų pasiūlymų suma šiek tiek viršija paraiškoje šiai daliai numatytą 991900 Eur sumą. Tačiau Komisija iki pirkimo pabaigos turėjo teisę spręsti, kurioje pirkimų dalyje sudaryti, kurioje ne pirkimo sutartis. Pažymėtina, kad kvietimų sudaryti sutartis perkančioji organizacija dalyviams nesiuntė. Komisija pagal VPĮ nuostatas bet kuriuo metu gali nuspręsti nesudaryti sutarties. Tad Komisija nepriėmė galutinio sprendimo dėl sutarties sudarymo. VPĮ 7 straipsnio 4 dalis sako, kad pirkimas baigiasi sudarius pirkimo sutartį ar nutraukus pirkimo procedūras. VPĮ nedraudžia pasiūlymo vertinimo veiksmus atlikti iki pirkimo sutarties sudarymo. Kaltinimas negali būti reiškiamas remiantis prielaidomis, kad būtent su pasiūlymų eilėje nurodytais tiekėjais būtų buvusi sudaryta neteisėta pirkimo sutartis, nes tokio rezultato šiame pirkime nėra. Tarpinis rezultatas negali būti laikomas VPĮ pažeidimu.

Viešųjų pirkimų tarnybos atstovė Laura Zapolskienė prašė atmesti skundą Tarnybos atsiliepime nurodytais pagrindais. Nurodė, kad VPĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Viešųjų pirkimų tarnyba – viešųjų pirkimų politiką įgyvendinanti ir prižiūrinti, kaip laikomasi šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų, įstaiga. Tarnybos viena funkcijų – kontroliuoti kaip laikomasi teisės aktų reikalavimų. Šių nuostatų pagrindu atliktas Pirkimo Nr. 1 vertinimas. Šiuo metu galiojantis ANK įtvirtino du visiškai atskirus pagrindus administracinei atsakomybei kilti – Tarnybos, kaip kontroliuojančios institucijos, reikalavimų nevykdymą bei VPĮ nuostatų pažeidimą vykdant viešuosius pirkimus (atitinkamai ANK 505 straipsnyje ir 184 straipsnyje). Pagal pareiškėjos argumentus, jei VPĮ reikalavimus pažeidusį asmenį Tarnyba galėtų patraukti atsakomybėn tik asmens veikoje esant abiems VPĮ 8(2) straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytiems elementams, tai gautųsi situacija, kad Tarnyba absoliučiai negalėtų traukti asmens atsakomybėn už patikrinimo metu nustatytus VPĮ pažeidimus, nes prieš tai nebuvo suformulavusi atskiro vykdytino įpareigojimo. O tokie atvejai dažni, pavyzdžiui, tikrinant jau pasibaigusius pirkimus. Įpareigojimas paprastai skiriamas perkančiai organizacijai kaip juridiniam asmeniui. Tam net nebūtina nustatyti VPĮ pažeidimo. Tai gali būti paprasčiausias Tarnybos kreipimasis į perkančiąją organizaciją pateikti vykdomo viešojo pirkimo dokumentus patikrinimui. Šiai nepateikus prašomų dokumentų perkančiosios organizacijos atsakingam asmeniui jau būtų taikoma administracinė atsakomybė už reikalavimo nevykdymą, nors Tarnyba dar net nevertino viešojo pirkimo teisėtumo ir nenustatė jokių VPĮ pažeidimų. Atitinkamai įstatymų leidėjas ir yra įtvirtinęs atskirą atsakomybę už kiekvieną iš abiejų veikų. ANK 184 straipsnio dispozicija kalba tik apie VPĮ nuostatų pažeidimus ir visiškai nereikalauja būti perkančiajai organizacijai prieš tai ar po to įvykdžius ar neįvykdžius Tarnybos reikalavimų ar nurodymų. Šiuo atveju ir buvo nustatytas VPĮ nuostatų pažeidimas vykdant Pirkimą Nr. 1, pažeidimą padarė vienas iš ANK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų. Dėl paties VPĮ pažeidimo visiškai nebeaiški pareiškėjos pozicija. Pareiškėja skunde teigė, kad perkančioji organizacija įvertina kainos priimtinumą ir įgyvendina 39 straipsnio 7 dalies nuostatas jau pačios pasiūlymų eilės ir laimėtojo nustatymu. Teisminio nagrinėjimo metu jau teigiama, kad tai tebuvo tarpinis sprendimas ir rimtai kainų priimtinumas nė nebuvo svarstomas. Šie argumentai neatitinka byloje esančių faktinių aplinkybių, ką įrodo Komisijos 2016-08-16 posėdžio protokolas, kuriame užfiksuoti Komisijos sprendimai. Tuo pačiu Komisijos sprendimu, kuriuo buvo nustatyta pasiūlymų eilė ir laimėtojai, buvo nutarta apie tai informuoti suinteresuotus konkurso dalyvius (t.y. pasiūlymų teikėjus), vadinasi tai negalėjo būti kažkoks tarpinis preliminarus sprendimas. Tokiu būdu laimėtojai jau buvo informuoti apie tai, kad jų pasiūlymas laikomas laimėjusiu, ir jei ne Tarnybos reikalavimas sustabdyti sutarčių sudarymą iki viešojo pirkimo įvertinimo, su jais jau būtų buvę sudaromos pirkimo sutartys. Pasiūlymo kainos priimtinumo sprendimas yra viešojo pirkimo procedūros veiksmas, atliekamas iki Komisijos pasakymo, kad konkretus tiekėjo pasiūlymas yra perkančiajai organizacijai tinkamas ir nustatant jo vietą pasiūlymų eilėje. Trijose atskirose pirkimų dalyse pasiūlymų sumos viršijo joms numatytas lėšas, bendra Pirkimo Nr. 1 pasiūlymų suma taip pat viršijo bendrą visam pirkimui numatytą sumą, t.y. kitų dalių sumos nekompensavo bendros pirkimo vertės. Pirkimo dalyvio pasiūlymas statomas į eilę ir skiriamas laimėtoju, kai jis tinkamas visomis prasmėmis, kainos priimtinumo klausimas negali būti sprendžiamas sutarties sudarymo stadijoje. Tarnyba sutinka, kad tam tikrais atvejais, esant objektyvioms ir reikšmingoms aplinkybėms, kurias perkančioji organizacija turi nurodyti ir įrodyti, galima sudaryti sutartis su tiekėjais, pasiūliusiais pirkimo vertę viršijančias sumas, kaip ir galima grįžti į pirkimų vertinimo stadiją. Tačiau tai turi būti išimtiniai ir motyvuojami sprendimai. Tokio sprendimo nagrinėjamoje byloje nėra, net toks klausimas Komisijos svarstomas nebuvo. VPĮ 39 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtinti atvejai, kada pasiūlymai turi būti atmetami. Pagal šios dalies punktus iki skelbdama pirkimo procedūros rezultatus, vertindama pateiktus pasiūlymus, komisija turi įsitikinti tiekėjų kvalifikacija, ar pasiūlymas atitinka pirkimo dokumentų reikalavimus, ar organizacijai priimtinos pasiūlymo kainos. Perkančioji organizacija negali priimti sprendimų pirkimo procedūroje chaotiškai, jų nemotyvuodama ir nepaisydama pirkimo eigos logikos. Pirkimo procedūros ir jose priimti sprendimai yra protokoluojami, o protokoluose nurodomi sprendimai turi būti motyvuojami.

V. J. skundas jame nurodytais pagrindais netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą pagal skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta pilnai ir sprendimas priimtas remiantis byloje ištirtais įrodymais. Be to, nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos visos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

Administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

LR ANK 184 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimus. Atsakomybė numatyta perkančiųjų organizacijų vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, viešojo pirkimo komisijos nariams, balsavusiems už neteisėto sprendimo priėmimą, ekspertams, perkančiųjų organizacijų valstybės tarnautojams ar darbuotojams. V. J., kaip Viešojo pirkimo komisijos, vykdžiusios Vilniaus miesto klinikinės ligoninės regioninės sterilizacinės įrangos pirkimą (AK-1/2016) (pirkimo numeris CVP IS sistemoje Nr. 174247), narė, 2016-08-16 Komisijos posėdyje balsavusi už Komisijos sprendimą dėl pasiūlymų eilės nustatymo, yra tinkamas nusižengimo subjektas.

Dėl Viešojo pirkimo įstatymo nuostatų pažeidimo

VPĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, kad Perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. To paties straipsnio 2 dalis apibrėžia, kad pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Šių nuostatų pažeidimu kaltinama pareiškėja.

Viešojo pirkimo komisija atviro konkurso būdu atlikdama Vilniaus miesto klinikinės ligoninės regioninės sterilizacinės įrangos pirkimą (AK-1/2016), 2016-08-19 Komisijos posėdyje, kurio sprendimai įforminti protokolu Nr. VPP-72, kaip nurodyta protokole, „vadovaudamasi konkurso sąlygomis ir mažiausios kainos vertinimo kriterijumi, įvertino visus reikalavimus atitinkančius tiekėjų pasiūlymus ir nustatė jų pasiūlymo eilę“. Byloje nėra ginčo, kad bendra laimėjusių pasiūlymų visose šešiose pirkimo dalyse kaina sudarė 1 167 127,24 Eur su PVM, tuo tarpu kai šiam pirkimui perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo dokumentuose buvo numatyta skirti 991 900 Eur su PVM suma, tokiu būdu pasiūlymų suma 175 227,24 Eur buvo didesnė nei planuota perkančiosios organizacijos. Kad šiam konkrečiam pirkimui buvo suplanuota būtent 991 900 Eur su PVM dydžio, o ne kitokia vertė, patvirtina perkančiosios organizacijos 2016 m. kovo 2 d. paraiška Vilniaus miesto klinikinės ligoninės (VMLK) regioninės sterilizacinės įrangos pirkimui (b.l. 59) bei 2016-03-17 Komisijos protokolas Nr. VPP-13, kuriame nurodoma, kad viešajam pirkimui Komisija nutaria nustatyti viešojo pirkimo sutarties vertę iki 991 900,00 Eur su PVM. Pareiškėjos atstovės teiginiai, kad patvirtindama Pirkimo Nr. 1 pasiūlymų eilę Komisija savo sprendimu neviršijo perkančiosios organizacijos šio pobūdžio pirkimui numatytų lėšų, kadangi iš 2016 metų Nacionalinio visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos viešųjų pirkimų plano (kuris skelbiamas viešai CVP IS sistemoje) matyti, kad Medicinos įrangai, farmacijos ir asmens higienos produktų pirkimui 2016 metais buvo numatyta skirti 1 623 648 Eur suma, be to pirkimo vertė yra tik preliminarus ir galintis kisti dydis, nepagrįsti. Kaip pagrįstai nurodė Tarnybos atstovė, perkančiosios organizacijos 2016 m. viešųjų pirkimų plane nurodyta 1 623 648 Eur suma buvo numatyta ne konkrečiam jų tikrintam Pirkimui Nr. 1 (t.y. konkrečiai Vilniaus miesto klinikinės ligoninės (VMKL) regioninės sterilizacinės įrangos pirkimui), o visoms perkančiosios organizacijos šioje srityje galimiems vykdyti šios kategorijos (BVPŽ kodas 33100000-1) prekių pirkimams per visus 2016 metus. Viešųjų pirkimų plane tik nurodoma, kad 1 623 648 Eur suma numatyta 2016 metų medicinos įrangos, farmacijos ir asmens higienos produktams įsigyti 2016 m. I-IV ketvirčiuose. Prieš perkančiajai organizacijai pradedant konkretaus viešojo pirkimo procedūrą yra nustatoma konkretaus vykdomo pirkimo vertė. VPĮ 9 straipsnio 1 dalis numato, kad Numatomo pirkimo vertė yra perkančiosios organizacijos numatomos sudaryti pirkimo sutarties vertė, skaičiuojama imant visą mokėtiną sumą be pridėtinės vertės mokesčio, įskaitant visas pirkimo sutarties pasirinkimo ir atnaujinimo galimybes. Numatomo pirkimo vertė skaičiuojama tokia, kokia ji yra pirkimo pradžioje, nustatytoje šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. VPĮ 7 straipsnio 2 dalis numato, kad Pirkimas prasideda, kai Viešųjų pirkimų tarnyba gauna perkančiosios organizacijos pateiktą skelbimą apie pirkimą. Tokiu būdu, konkretaus viešojo pirkimo vertė nėra tapatinama su kalendorinių metų pradžioje viešųjų pirkimų plane numatytų pirkimų vertėmis ar Vyriausybės programos projektui, kurio įgyvendinimui rengiamas viešasis pirkimas, numatytu finansavimu. Prieš kiekvieno konkretaus viešojo pirkimo pradžią nustatoma konkreti jam skirta lėšų suma (pirkimo vertė). Ji gali būti neskelbiama pirkimo dalyviams, siekiant apsisaugoti nuo galimo piktnaudžiavimo, tačiau ji turi būti aiškiai užfiksuota pirkimo dokumentuose pačioje jo pradžioje. Tiekėjo, kurio pasiūlymas atmetamas tuo pagrindu, kad jo pasiūlyta kaina yra per didelė ir perkančiajai organizacija nepriimtina (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktas), teisės užtikrinamos ne privalomu pirkimui skiriamos lėšų sumos atskleidimu pirkimo dokumentuose, bet jos nustatymu planuojant pirkimą ir perkančiajai organizacijai pagrindžiant tiekėjo pasiūlymo atmetimą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Planuodama viešąjį pirkimą perkančioji organizacija iš anksto numato jam panaudoti skiriamą lėšų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2012). Nagrinėjamu atveju viešojo pirkimo pradžioje 2016-03-17 Komisijos sprendimu pirkimo vertė buvo nustatyta iki 991 900 Eur su PVM (t.y. pabrėžiant , kad tai maksimaliai galima skirti šiam pirkimui suma), o laimėtojų pasiūlymų bendra vertė viršijo šią sumą beveik 18 %. Gavus konkurso dalyvių pasiūlymus, kurie trijose pirkimo dalyse iš šešių viršijo planuojamas šioms dalims išleisti pinigų sumas, o bendra pasiūlymų suma viršijo maksimaliai galimą skirti sumą, Komisija pasiūlymų vertinimo stadijoje turėjo apsvarstyti pasiūlytų kainų priimtinumą perkančiajai organizacijai ir jį argumentuoti, atsižvelgiant į tai, kad VPĮ 3 straipsnio 2 dalis apibrėždama viešojo pirkimo tikslą numato reikalavimą perkančiajai organizacijai įsigyti prekių ar paslaugų racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, o VPĮ 39 straipsnio 2 dalis numato pareigą perkančiajai organizacijai atmesti pasiūlymą, kai buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos. Teisminio nagrinėjimo metu Komisijos pirmininkė teigė, kad sudarant konkretaus viešojo pirkimo paraišką ir jame nurodant viešojo pirkimo vertę, nėra galimybės iš anksto žinoti, kokiai sumai bus teikiami pasiūlymai ir perkančioji organizacija nurodo tik preliminariai įsivaizduojamą sumą, kuri gali kisti. Tačiau viešojo pirkimo vertės nustatymui taip pat yra keliami reikalavimai. Pagal Prekių ir paslaugų viešojo pirkimo vertės nustatymo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003-02-26 įsakymu Nr. 1S-26, 30 punktą siekdama nustatyti pirkimo vertę perkančioji organizacija turi parengti perkamų prekių ar paslaugų technines specifikacijas ir nustatyti kiekius ar apimtis, numatyti numatomos (numatomų) sudaryti sutarties (sutarčių) sąlygas, remdamasi skaičiuojamosiomis kainomis, panašių pirkimų praktika, rinkos ir kitais tyrimais nustatyti numatomos (numatomų) sudaryti pirkimo sutarties (sutarčių) preliminarią vertę ir t.t. Tokiu būdu, konkrečiam pirkimui vertė nustatoma ne atsitiktinai, o prieš tai išanalizavus pirkimo objektą, nusistačius perkamų prekių ir paslaugų apimtį, pasidomėjus tokio pobūdžio prekių pirkimų praktika, rinkoje esančiomis jų kainomis. Teismo vertinimu, nustatydama pirkimo vertę, perkančioji organizacija iš esmės ir nusistato, kokia perkamų prekių ar paslaugų kaina jai yra priimtina. O Komisijos sprendimai laikyti priimtinais ją viršijančius pasiūlymus turi būti svariai argumentuojami. Tarnyba pagrįstai nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog mažiausią kainą pasiūliusių konkurso dalyvių pasiūlymai viršijo numatytą pirkimų vertę, nebūtinai buvo pagrindas Komisijai juos iš karto atmesti ir nutraukti pirkimą, tačiau Komisija vertindama tiekėjų pasiūlymus ir atsižvelgdama į viešojo pirkimo tikslą bei VPĮ 39 straipsnio nuostatas turėjo įvertinti ir pasiūlymų priimtinumą kainos prasme bei motyvuotai pasisakyti, kodėl laiko pasiūlytą kainą priimtina perkančiajai organizacijai, nepaisant to, kad ši ženkliai viršijo numatytąją pirkimo vertę. Toks Komisijos sprendimas turėjo būti įformintas protokolu, nurodant jo motyvus, o to nepadarius pažeistos VPĮ 16 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pagrįstas ir Tarnybos argumentas, kad nemotyvuotai įtraukiant į pasiūlymų eilę ir pripažįstant laimėjusiais pasiūlymus, viršijančius numatomo pirkimo vertę, pažeidžiamas viešųjų pirkimų skaidrumo principas. Toleruojant tokį perkančiųjų organizacijų veikimą, būtų sudaryta galimybė piktnaudžiavimui, kai nepaisant iš anksto numatytų viešųjų pirkimų verčių, prekės ir paslaugos būtų siūlomos ir perkamos mokant už jas žymiai didesnes sumas, nei buvo numatyta, visiškai to nepagrindžiant, ir galimai mokant net didesnes nei rinkos kainas, nes nebuvo svarstoma, ar dalyvių pasiūlyta kaina yra priimtina, ar ji atitinka šių prekių rinkos kainas, ar dalyviai nepiktnaudžiauja kainomis teikdami pasiūlymus.

Teismo vertinimu, nepagrįsti ir tie pareiškėjos argumentai, kad pasiūlymų eilės ir laimėtojų nustatymas tebuvo tarpinis ir negalutinis Komisijos sprendimas, kadangi iki pat sutarties sudarymo Komisija turi teisę sugrįžti prie pasiūlymų vertinimo stadijos ir atlikti jų vertinimą pakartotinai, nustačius tam objektyvų pagrindą, kuris ir būtų atsiradęs po Tarnybos atlikto pirkimo patikrinimo, be to pats pasiūlymų eilės sudarymas buvo iš esmės nulemtas Tarnybos reikalavimo atsiųsti patikrinimui viešojo pirkimo dokumentus jau nustačius pasiūlymų eilę ir pirkimo laimėtojus. Kad už šį tarpinį sprendimą Komisijos nariai negali būti baudžiami, kadangi viešasis pirkimas buvo nutrauktas, vykdant pačios Tarnybos reikalavimą, ir viešojo pirkimo sutartis, viršijanti pirkimo vertę, taip ir nebuvo sudaryta, be to pirkimas buvo nutrauktas ne dėl tos priežasties, kad pasiūlytos kainos per didelės. Vertindamas šiuos pareiškėjos argumentus, teismas pažymi, kad 2016-06-28 Viešųjų pirkimų tarnybos raštas Nr. 4S-2163, kuriame buvo suformuluoti reikalavimai sustabdyti Pirkimo Nr. 1 sutarties sudarymo procedūrą ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nustačius pasiūlymų eilę ir laimėjusį pasiūlymą pateikti rašte nurodytus su viešuoju pirkimu susijusius dokumentus, nereiškia, kad Tarnyba suformulavo reikalavimą skubiai sudaryti pasiūlymų eilę, juolab pažeidžiant VPĮ nuostatas dėl pateiktų pasiūlymų vertinimo. Tarnyba iš esmės tik nurodė terminą, per kurį turi būti pateikti prašomi dokumentai, jo skaičiavimo pradžią susiedama su viešojo pirkimo procedūros veiksmu - pirkimo eilės bei laimėtojų nustatymu. Be to, netgi šį raštą vertinant kaip reikalavimą sudaryti pasiūlymų eilę, tai nereikštų, kad šis viešojo pirkimo procedūros veiksmas turi būti atliekamas nesilaikant VPĮ nuostatų dėl pasiūlymų įvertinimo. Pareiškėjos ir jos atstovės teiginius, kad Komisijos sprendimas dėl pasiūlymų eilės ir pirkimo laimėtojų nustatymo buvo tarpinis, iš esmės laikinas, kol nebus pateiktas Tarnybos viešojo pirkimo įvertinimas, paneigia byloje esanti viešojo pirkimo medžiaga. Tame pačiame 2016-08-19 Komisijos protokole užfiksuotas Komisijos sprendimas apie priimtą sprendimą dėl laimėjusio pasiūlymo pranešti suinteresuotiems konkurso dalyviams. Pagal pačios Komisijos pavirtintų Pirkimo Nr. 1 sąlygų XI skyrių, reglamentuojantį sprendimą dėl pirkimo sutarties sudarymo, išnagrinėjusi, įvertinusi pasiūlymus Komisija nustato pasiūlymų eilę ir laimėjusį pasiūlymą, o priėmusi sprendimą dėl laimėjusio pasiūlymo apie šį sprendimą nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, praneša tiekėjams, po ko nedelsiant, tačiau ne vėliau negu pasibaigs atidėjimo terminas, su laimėtoju daroma pirkimo sutartis. Nustatant pasiūlymų eilę, paskiriant laimėtojus ir apie tai pranešant dalyviams, laimėtojams sudaromi teisėti lūkesčiai, kad pirkimo sutartis bus sudaryta būtent su jais. Keisti tokį sprendimą turi būti itin svarbios priežastys. Viena iš jų – Tarnybos įpareigojimas grįžti į sprendimų vertinimo stadiją ir ištaisyti trūkumus, kas ir buvo daroma Pirkimo Nr. 2 antros dalies atveju. Tačiau nustatydama pasiūlymų eilę perkančioji organizacija negali vadovautis principu, kad pasiūlymų įvertinimas tinkamas, kol tikrinančioji institucija nepasakys kitaip, po ko visada bus galima jį peržiūrėti. Pareiškėjos teigimu, Pirkimo laimėtojams net nebuvo išsiųstas pakvietimas sudaryti sutartis, kaip tai numato VPĮ nuostatos ir pirkimo sąlygos, sutarties sudarymo stadija nepradėta, todėl Komisija dar galėjusi keisti nuomonę dėl kainų priimtinumo. Pažymėtina, kad Komisija ir negalėjo išsiųsti kvietimo laimėtojams sudaryti sutartis, nes buvo gavusi Tarnybos įpareigojimą sustabdyti sutarties sudarymo procedūrą. Komisijai priimant sprendimą dėl pasiūlymų eilės ir laimėtojų nustatymo turėjo būti suprantama, kad tai yra itin atsakingas viešojo pirkimo procedūros momentas, o pranešimas konkurso dalyviams apie pasiūlymų eilės ir laimėtojų nustatymą jiems reiškia pasiūlymų vertinimo pabaigą bei pirkimo sutarties sudarymo procedūros pradžią, todėl teigti, kad pasiūlymų eilės nustatymas Komisijos buvo vertinamas kaip formalus, tarpinis ar laikinas sprendimas, neatsakinga. Pareiškėjos atstovės teiginiai, kad pasiūlymų įvertinimas nebuvo galutinis, kadangi Komisija iki pat sutarties sudarymo momento turi teisę pakartotinai vertinti pasiūlymus, nes VPĮ iš esmės nenumato, kuriame etape turi būt priimtas sprendimas dėl pasiūlytų kainų (ne) priimtinumo, taip pat nepagrįsti. Pagal VPĮ nuostatas, priešingai nei teigiama, kainų priimtinumo vertinimas turi būti atliktas bendro pasiūlymų vertinimo metu, kadangi įstatymų leidėjas nuostatą, kad perkančioji organizacija turi atmesti pasiūlymą, kai jai buvo pasiūlytos per didelės kainos, įtvirtino būtent VPĮ 39 straipsnyje, reglamentuojančiame pasiūlymų vertinimą ir palyginimą, o pasiūlymų vertinimas, kaip žinia, pasibaigia pasiūlymų eilės sudarymu. Todėl, kaip jau minėta aukščiau, pakartotinis pasiūlymų vertinimas galėtų būti tik esant itin išimtinėms aplinkybėms. Komisija savo veikloje turi siekti, kad kiekviena viešojo pirkimo stadija iš karto būtų atlikta kokybiškai, griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų.

Teismas konstatuoja, kad V. J., būdama Pirkimo Nr. 1 Komisijos nare ir balsuodama už sprendimą 2016-08-19 Komisijos posėdyje dėl pasiūlymų eilės bei laimėtojų nustatymo, Komisijai prieš tai neapsvarsčius ir nepriėmus motyvuoto sprendimo dėl pasiūlymų kainų, viršijančių planuojamų sudaryti Pirkimo Nr. 1 sutarčių vertes, (ne) priimtinumo, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl užtikrinimo, kad atliekant pirkimo procedūrą ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi skaidrumo principo, VPĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad atliekant viešojo pirkimą turi būti siekiama tikslo įsigyti prekių ir paslaugų racionaliai naudojant tam skirtas lėšas bei VPĮ 16 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl Komisijos priimamų sprendimų motyvavimo ir įforminimo.

Dėl VPĮ 8(2)straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų.

Pareiškėjos ir jos atstovės teiginys, kad Viešųjų pirkimų tarnyba patraukdama pareiškėją V. J. administracinėn atsakomybėn pažeidė VPĮ 8(2)straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas, todėl administracinė teisena pradėta neteisėtai, nepagrįstas.

VPĮ 8(2) straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos tokios Viešųjų pirkimų tarnybos funkcijos kaip vykdyti šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų prevenciją, kontroliuoti, kaip laikomasi šių teisės aktų reikalavimų. To paties straipsnio 2 dalis numato Tarnybos teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukti administracinėn atsakomybėn šį įstatymą pažeidusius ir Viešųjų pirkimų tarnybos reikalavimų ar sprendimų nevykdančius asmenis. Atitinkamai VPĮ 21(1) straipsnio 4 dalis numato, kad perkančiosios organizacijos vadovai ar jų įgalioti asmenys, komisijos nariai, ekspertai, perkančiųjų organizacijų valstybės tarnautojai ar darbuotojai, pažeidę šį įstatymą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Išvardintų subjektų atsakomybė už Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus iki 2017 m. sausio 1 d. buvo numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse, po 2017 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse. Tiek viename, tiek kitame kodekse įstatymų leidėjas įtvirtino atskirus pagrindus administracinei atsakomybei kilti viešųjų pirkimų srityje: atsakomybę už Viešųjų pirkimų įstatymo ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimus (ATPK 171(3) str. 1 d., atitinkamai ANK 184 str. 1 d.) bei atsakomybę už Viešųjų pirkimų tarnybos nurodymų nevykdymą (ATPK 171(3) str. 3 d. bei ANK 505 str.). Sistemiškai aiškinant šių teisės normų, įtvirtinančių administracinę atsakomybę už pažeidimus viešųjų pirkimų srityje, visumą, nepagrįstas pareiškėjos ir jos atstovės teiginys, kad ji galėjo būti traukiama administracinėm atsakomybėn tik kartu nustačius abu VPĮ 8(2) straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytus pagrindus administracinei atsakomybei – VPĮ pažeidimą bei Tarnybos reikalavimo nevykdymą.

Dėl pareiškėjos veikos kvalifikavimo

V. J. yra kaltinama neteisėto sprendimo priėmimu 2016 m. rugpjūčio 19 d. Viešųjų pirkimų komisijos posėdyje. Tokiu būdu VPĮ nuostatos pažeistos tebegaliojant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksui. Ginčijamas nutarimas buvo priimtas jau įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksui ir V. J. veika kvalifikuota ne kaip LR ATPK 171(3) straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas, o kaip LR ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas.

Tačiau 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869 3 straipsnio 1 punktas numato, kad jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka Administracinių nusižengimų kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą Administracinių nusižengimų kodekso straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Atitinkamai šio teisės akto 3 straipsnio 8 punktas numato, kad iki 2017 m. sausio 1 d. padarytos Administracinių nusižengimų kodekse numatytų administracinių nusižengimų požymius atitinkančios veikos, už kurių padarymą Administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tokia pati arba griežtesnė administracinė atsakomybė negu Administracinių teisės pažeidimų kodekse, pagal atitinkamą Administracinių nusižengimų kodekso straipsnį neperkvalifikuojamos ir skiriamos Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytos nuobaudos.

Švelnesnė administracine atsakomybė yra tada, kai Administracinių nusižengimų kodekso straipsnyje už administracinį nusižengimą nustatyta švelnesnė administracinė nuobauda negu Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse, arba švelnesnė administracinio poveikio priemonė negu Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyta papildoma nuobauda, arba Administracinių nusižengimų kodekse nenustatyta administracinio poveikio priemonių, nors Administracinių teisės pažeidimų kodekse buvo nustatytos papildomos administracinės nuobaudos. Arba už padarytą veiką Administracinių nusižengimų kodekse nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkis yra daugiau negu dešimt eurų mažesnis negu Administracinių teisės pažeidimų kodekse.

Veika, kurios padarymu kaltinama pareiškėja, padaryta 2016 m. rugpjūčio 19 d. , t.y. iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal administracinių nusižengimų kodeksą ji galėjo būti kvalifikuojama tik tuo atveju, jei atitinkamo administracinių nusižengimų kodekso straipsnio sankcija numatė švelnesnę administracinę atsakomybę. ATPK 171(3) straipsnio 1 dalies sankcija numatė šias nuobaudas: įspėjimą arba baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki septynių šimtų dvidešimt keturių eurų. Šiuo metu galiojančio ANK 184 straipsnio 1 dalis numato šias nuobaudas; įspėjimą arba baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt iki septynių šimtų keturiasdešimt eurų. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtų teisės normų reikalavimus abi sankcijos laikytinos vienodomis (nuobaudų rūšys visiškai nesiskiria, o baudų vidurkių skirtumas tik 6 Eur).

Tokiu būdu nebuvo pagrindo V. J. veiką, padarytą iki 2017 m. sausio 1 d., kvalifikuoti pagal ANK 184 straipsnio 1 dalį. Ji turėjo būti kvalifikuojama pagal ATPK 171(3) straipsnio 1 dalį.

Įstatymų leidėjas numato teismui, nagrinėjančiam skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo galimybę panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą nusižengimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai administracinio nusižengimo faktas nekelia abejonių, veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Teismas atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti nusižengimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią administracinio nusižengimo kvalifikavimą (ANK 642 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ginčijamas nutarimas turėtų būti naikinamas, pareiškėjos veika perkvalifikuojama pagal ATPK 171(3) str. 1 d. ir iš naujo skiriama nuobauda.

V. J. skirtinas įspėjimas. Administracinėn atsakomybėn ji traukiama pirmą kartą. Faktinių pažeidimo aplinkybių neginčijo, tik nesutiko su jų teisiniu vertinimu, kas teismų praktikoje iš esmės nelaikoma kaltės nepripažinimu. Atitinkamai jai skirtina švelniausia sankcijoje numatyta nuobauda.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 642 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi, teismas

nutarė:

Viešųjų pirkimų tarnybos 2017 m. vasario 17 d. Viešųjų pirkimų tarnybos nutarimą Nr. VPTANH-86797936-17, kuriuo V. J. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ANK 184 straipsnio 1 dalį ir nubausta įspėjimu, panaikinti.

V. J. pripažinti kalta padarius Lietuvos Respublikos ATPK 171³ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir skirti jai įspėjimą.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.