Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė –9 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, E. B. paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, prie šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės visiškai pridėta 2017 m. gegužės 9 d. Kaišiadorių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 8 metų 10 mėnesių ir 18 dienų laisvės atėmimo bausmė ir galutinė bausmė paskirta – 9 (devyni) metai 4 (keturi) mėnesiai ir 18 (aštuoniolika) dienų laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. B., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, 5-6-o būrių koridoriuje, batų spintelėje esančiame mėlynos spalvos sportiniame bate po vitpadžiu laikė tris baltos spalvos polietileninius paketėlius su 0,8806 g augaline medžiaga tabaku, į kurį buvo pridėta psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido - 0,0084 g (0,96 %) gryno ADB-FUBINACA, iki 2017 m. gruodžio 23 apie 12.00 val. šią medžiagą rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) pareigūnai.

2. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį E. B. atžvilgiu konstatavo, jog E. B. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymima, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl E. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, tai yra baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant E. B. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

8. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad E. B. nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, teigdamas, jog dėl pas jį rasto ypatingai mažo kiekio narkotinių medžiagų, jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir byla dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo turėjo būti nutraukta.

8.1. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti ir atmetami. E. B. kaltę, jog jis neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir laikė psichotropines medžiagas, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas E. B. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu visiškai pripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, o teismas savo išvadas, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

8.2. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Aukštesniojo teismo vertinimu E. B. veikoje nustatyti visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistojo E. B. veika, dėl pas jį rasto labai mažo narkotinių medžiagų kiekio, turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Pažymima, jog BK 259 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. V-1080 (galiojusio nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d.), kuriuo buvo pakeistos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų", rekomendacijose įtvirtinta, kad nedidelis kiekis (ne daugiau) psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido ADB-FUBINACA yra 0,005 g. Byloje esanti 2018 m. sausio 4 d. specialisto išvada Nr. 11-2509 (17) (b. l. 21 – 22) patvirtina, kad pas nuteistąjį E. B. rastoje rudos spalvos augalinėje medžiagoje yra tabakas, kuriame pridėta psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido ADB-FUBINACA. Šio tabako su ADB -FUBINACA masė yra 0,8806 g ir jame yra 0,0084 g (0,96%) gryno ADB-FUBINACA, kas akivaizdžiai patvirtina, jog pas nuteistąjį E. B. rastų psichotropinių medžiagų kiekis viršijo minėtomis rekomendacijomis įtvirtintą nedidelį - 0,005 g kiekį. Aukštesniojo teismo vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas patvirtina, kad E. B. veiksmai atitinka BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

9. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas E. B. paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas nuteistajam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

9.1. Pažymima, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

9.2. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas E. B. už šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė realią 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tačiau vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir skyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme. Ir nors apelianto teigimu, teismas priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį paskyrė per griežtą bausmę, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažeidė aukščiau nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas nuteistajam bausmę bei nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį – veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą, veika baigta. Atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – ankščiau teistas dešimt kartų, naują nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, pataisos įstaigos charakterizuojamas neigiamai, per bausmės atlikimo laiką drausmine tvarka baustas vienuolika kartų, nuobaudos galiojančios, kas rodo E. B. pavojingumą, nes jis tinkamų išvadų nedaro ir linkęs daryti naujus nusikaltimus. Teismas E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatė. Teismas įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad E. B. už padarytą nusikalstamą veiką turi būti skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, atliekamas pataisos namuose. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę, todėl nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.

10. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo E. B. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas priėmė kitokį procesinį sprendimą bei paskyrė kitokią bausmę ne tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės jam paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. liepos 16 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.