Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-567-425/2011 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams individualiai įmonei „Keglita“, A. V. Ž., G. Š., A. J. A. dėl pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, tretieji asmenys notarė N. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

3. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir pagrįstas išskirtinai atsakovų argumentais, kas sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą.

4. Nesuprantama, kodėl teismas vertė įrodyti, kad atsakovai žemės sklypo dalį pirko-pardavė už 55 000 Lt, kai tuo tarpu, ginant bendraturčio pirmumo teisę įsigyti parduodamą dalį, remiantis CK 4.79 str. 3 d., įrodinėjimo dalyką sudaro aplinkybių, kad daikto dalis parduota trečiajam asmeniui kitomis (palankesnėmis) sąlygomis, nustatymas. Dėl šios priežasties ieškinys tenkintinas tiek įrodžius, kad daikto dalis parduota už 55 000 Lt, tiek tuo atveju, jei įrodyta, kad daiktas parduotas už 116 000 Lt. Tai, kad daikto dalis parduota už 116 000 Lt yra įrodyta leistinais rašytiniais įrodymais, kas sudaro pagrindą ieškinį patenkinti.

5. Tai, kad atsakovas IĮ „Keglita“ sumokėjo likusią dalį grynais pinigais, teismas grindė šalių paaiškinimais, jog dalis pinigų buvo be pakvitavimo sumokėta grynais prie banko pastato. Teismas, spręsdamas, jog tai patikimas įrodymas, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles pažeidė dviem aspektais. Pirma, pažeista CPK 186 str. 4 d. tuo, kad šalių paaiškinimai turi būti įvertinami ir patikrinami teismo, be to, paaiškinimai turi būti patvirtinami ir kita bylos medžiaga. Atsakovai šią versiją, kad dalį pinigų gavo grynais, sugalvojo ir neparėmė jokia kita bylos medžiaga. Antra, teismas neatkreipė dėmesio, kad pirkėjas yra juridinis asmuo, kuriam kaip verslininkui keliami padidinti atidumo kriterijai. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad verslininko 80 000 Lt sumokėjimas be pakvitavimo prieštarauja protingumo principui.

6. Be to, teismas leido atstovauti atsakovę A. J. A. jos dukrai L. K. pagal Panevėžio miesto 6-o notarų biuro 2010-08-24 patvirtintą įgaliojimą (registro Nr.5511), kuri galimai neturi teisinio išsilavinimo (nes tokie duomenys į bylą nebuvo pateikti), todėl laikytina, jog atsakovė J. A. A. nedalyvavo teismo posėdyje, dėl ko buvo pažeistos ieškovo teisės pasinaudoti CPK 42 str. nustatytomis teisėmis. Ne gana to, teismas nepagrįstai atmetė ieškovo atstovo prašymą išreikalauti iš VšĮ Panevėžio ligoninės duomenis apie tai, ar atsakovė A. J. A. gydėsi VšĮ Panevėžio ligoninėje, duomenis apie jos sveikatos būklę, nes turimais duomenimis ji gydėsi dėl patirto galvos smegenų insulto, gydėsi ligoninės psichiatrijos pirmame skyriuje dėl psichikos sutrikimų, todėl yra abejonių, ar ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo CK 1.89 str. reikalavimų pažeidimų, kas leistų ieškovui pasinaudoti CPK 141 str. numatyta teise pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką.

Atsakovas IĮ „Keglita“ pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pakartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytus argumentus. Papildomai atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Nelogiška, kai ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog apie pažeistas savo teises sužinojo tik iš teismo išreikalautų banko išrašų apie atsiskaitymą už parduotą žemės sklypo dalį. Tokiu atveju lieka neaišku kaip išvis jis galėjo kreiptis su ieškiniu į teismą ir ieškinyje tvirtinti, kad buvo pažeistos jo, kaip bendrasavininko, teisės, jei vėliau nurodo, kad apie pažeistas teises sužinojo tik po to, kai teismas atmetė jo ieškinį. Dėl šios priežasties teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad buvo praleistas 3 mėnesių senaties terminas pagal CK 4.79 str. Be to, ieškovo teiginiai apeliaciniame skunde neatitinka tikrovės, nes E. K., kaip IĮ „Keglita“ savininkas, niekada jokiomis aplinkybėmis nėra sakęs ir negalėjo sakyti ieškovui, jog sklypo dalį nupirko iš kitų atsakovų už kokią nors kitokią kainą nei nurodyta notariškai patvirintoje šios žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo sutartyje.

2. Ieškovas kaip teisinį 2008-07-02 pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo pagrindą, nurodė CK 1.80 str., kuriame nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, tačiau įstatymas numato visai kitokį bendraturčio pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. CK 4.79 str. 4 d. numato, jog tuo atveju, jeigu turto dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendratuturtis turi teisę reikalauti per tris mėnesius teismo tvarka, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Iš bylos aplinkbių matyti, jog atsakovai įvykdė CK 4.79 str. reikalavimus tinkamai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo taikyti kitų ieškovo nurodomų teisės normų ir pripažinti negaliojančia 2008 m. liepos 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį.

3. Nesutiktina su apelianto teiginiu, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, nes minėtame sprendime yra pateikiami teismo argumentai, iš kurių aišku, kodėl jis atmetė ieškinį.

4. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino įrodymų pagal CPK 185 str., taip pat, kad teismas nepatikrino pateiktų įrodymų pagal CPK 186 str. 4 d. Šis jo teiginys prieštarauja visiems byloje surinktiems įrodymams, nes teismas išreikalavo išrašus iš banko ir taip buvo įrodyta, kad didžioji dalis pinigų buvo sumokėta banko pavedimu, o kita pinigų dalis buvo paduota grynaisiais, o tai paliudijo faktas, kad buvo pasirašyta pirkimo - pardavimo sutartis po pinigų gavimo. Tai taip pat šias aplinkybes paliudijo notarė bei visi atsakovai. Taigi ieškovo teiginys tėra prielaidos. Kadangi teismas išreikalavo iš banko minėtus dokumentus, tai jis taip ir patikrino įrodymus, kad atsakovai pirko - pardavė žemės sklypo dalis už tą sumą, kuri nurodyta, o taip pat tai paliudijo ir notarė. Taigi teismas patikrino atsakovų paaiškinimus, įvertindamas trečiojo asmens notarės N. K. parodymus ir net pačią ginčijamą notarinės formos rašytinę 2008-07-02 pirkimo-pardavimo sutartį, kurios 2.1. p. nustatyta, kad parduodamo turto kaina šalių susitarimu yra 200 000 Lt, kuriuos pirkėjas sumokėjo pardavėjams prieš pasirašant šią sutartį ir šalys už parduotą turtą visiškai ir tinkamai atsiskaitė.

5. Pinigų sumokėjimo, o kartu ir grynų pinigų, faktas yra patvirtintas rašytiniu dokumentu 2008- 07-02 pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri patvirtinta notaro ir pasirašyta atsakovų. Dėl šios priežasties apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas IĮ „Keglita“, kaip verslininkas, išmokėjo 80 000 Lt be pakvitavimo, kas prieštarauja protingumo principui.

6. Ieškovas teigia, kad nebuvo tirti jo argumentai, tačiau, pažymėtina, kad teismui nebuvo ko tirti, nes ieškovo prielaidos nebuvo pagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas negali vadovautis ieškovo išsakytomis ir nepatvirtintomis nuogirdomis ar ieškovo nuomone.

7. Ieškovas teigia, kad dėl atsakovės A. J. A. nedalyvavimo teismo posedžiuose buvo pažeistos jo CPK 42 str. nustatytos teisės, tačiau apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodo kokios būtent teisės pažeistos ir kaip tai daro įtaką teismo sprendimui. Be to, ieškovas neprašė pripažinti atsakovės A. J. A. dalyvavimo būtinu. Dėl šios priežaties teismas visiškai pagrįstai nagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą atsakovei A. J. A. nedalyvaujant. Juo labiau, kad ji apeliacinio skundo teismui neteikia, o tai reiškia, kad su Panevėžio apygardos teismo sprendimu ji sutinka. Taigi ieškovo minėti argumentai yra visiškai nepagrįsti.

8. Ieškovas nurodo, kad neva teismui atmetus jo prašymą išreikalauti duomenis apie atsakovės A. J. A. sveikatos būklę iš VšĮ Panevėžio ligoninės ieškovui kyla abejonių, ar atsakovė pagal CK 1.89 str. suprato savo veiksmus sudarant sandorį. Šiuo konkrečiu atveju net nebuvo reikalo tokių duomenų reikalauti, nes atsakovė turi ir teisnumą, ir veiksnumą, todėl gali sudarinėti sandorius, o teismo nėra pripažinta neveiksnia. Be to, sandoris buvo sudarytas notarės akivaizdoje, o kaip yra žinoma, notaras įsitikina, ar šalys supranta savo teises ir pareigas bei sudaromo sandorio pasekmes, todėl atsakovas yra įsitikinęs, kad atsakovė A. J. A. visiškai suprato sudaromo sandorio pasekmes. Juo labiau, kad ieškovas teisiniu pagrindu, numatytu CK 1.89 str., ieškinio nereiškė ir šiuo pagrindu pripažinti 2008-07-02 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia neprašė. Ieškovo prašomi išreikalauti įrodymai, t.y. duomenys apie atsakovės A. J. A. sveikatos būklę iš VšĮ Panevėžio ligoninės, visiškai nesusiję su ieškovo pareikštu ieškiniu ir bylos dalyku, todėl teismas, vadovaujantis CPK 180 str., neturėjo ir net negalėjo išreikalauti ieškovo prašomų įrodymų.

Atsakovės A. V. Ž. ir A. J. A. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, kas lėmė, jog priimtas skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Atsakovės atsiliepime pakartoja pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus ir pažymi, jog ieškovas neįrodė savo ieškinyje nurodytų teiginių.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Nustatyta, kad A. J. priklauso 2450/5200 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o jo tetai A. Š. priklausė 2750/5200 dalis šio sklypo. Mirus bendrasavininkei A. Š., jos sklypo dalį paveldėjo jos vaikai A. V. Ž., G. Š. ir A. J. A., kurie 2008 m. liepos 2 d. notarine sutartimi savo sklypo dalį pardavė IĮ ,,Keglita“. Apeliantas mano, kad šiuo sandoriu buvo pažeistos jo kaip sklypo bendrasavininkio teisės, nes jis turėjo pirmumo teisę įsigyti parduodamą sklypą.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią ir neteisingai išsprendė bylą. Jo manymu, turėjo būti taikomas CK 1.125 str. 1 d. nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas.

Priešingai negu teigia A. J., byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 16 d. Panevėžio m. 6-asis notarų biuras pasiuntė ieškovui atsakovų A. V. Ž., G. Š. ir A. J. A. pranešimą, kad jie parduoda paveldėtą dalį žemės sklypo už 200 tūkst. litų ir pasiūlė per mėnesį nuo pranešimo dienos pareikšti savo norą ar atsisakymą pirkti nurodytą turtą už pasiūlytą kainą – 200 tūkst. litų (T. 1, b. l. 9). Pažymėtina, kad ieškovas šią aplinkybę pripažįsta, neneigia gavęs minėtą dokumentą, tačiau nuomonės nepareiškė, nes pasiūlyto žemės sklypo pirkimo kaina jam buvo per didelė. Pagal CK 4.79 str. 3 d. reikalavimus apeliantas, manydamas, kad dalis žemės sklypo parduota pažeidžiant jo pirmenybės teisę, turėjo galimybę per tris mėnesius nuo pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymo teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

Akivaizdu, kad šia teise ieškovas A. J. pasinaudojo pavėluotai, dėl 2008 m. liepos 2 d. pirkimo pardavimo sutarties pakeitimo į teismą kreipėsi tik 2010 m. rugpjūčio 10 d. t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams ir neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties termino pasibaigimą iki ieškinio teismui pareiškimo pripažino vienu iš pagrindų apelianto ieškiniui atmesti.

Nėra pagrįsti A. J. argumentai ir dėl parduodamo žemės sklypo kainos. Neatitinka tikrovės apelianto nurodytos aplinkybės, kad žemės sklypo dalis buvo parduota už 55 tūkst. litų ar už 116 tūkst. litų, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų atsakovės A. J. A. sąskaitos, esančios AB ,,Swedbank“, išrašo matyti, kad 2008 m. birželio 30 d. IĮ „Keglita“ vadovas E. K. 3 pavedimais į atsakovei A. J. A. priklausančią banko sąskaitą AB ,,Swedbank“ Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 63 500 Lt, 26 400 Lt bei 26 500 Lt, iš viso 116 400 Lt (T. 1, b. l. 84, 187). Atsakovė A. J. A. 2008 m. liepos 2 d. banko pavedimais pervedė 47 000 Lt atsakovei A. V. Ž., 47 000 Lt G. Š. (T. 1, b. l. 187, 190, 194). Nagrinėjant bylą teisme atsakovai A. V. Ž., A. J. A. atstovė patvirtino, kad prieš notarui patvirtinant pirkimo pardavimo sutartį su IĮ ,,Keglita“ įmonės savininkas perdavė A. J. A. dukrai L. K. apie 80 000 Lt, o 2 000 Lt sumokėta kaip avansas Panevėžio m. 6-ajam notarų biurui.

Pagaliau notaro patvirtintoje 2008 m. liepos 2 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad minėtas 26 ha sklypas parduotas už 200 tūkst. litų (b. l. 35-36, T. 1).

Ieškovas kaip teisinį 2008 m. liepos 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo pagrindą nurodė CK 1.80 str., kuriame nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Todėl ieškovas privalėjo įrodyti, jog 2008 m. liepos 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovas tvirtina, jog neva žemės sklypas buvo parduotas už 55 000 Lt, t. y. po 2 000 Lt už vieną hektarą ir netgi išsimokėtinai, todėl sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes pažeistos CK 4.79 str. nuostatos.

Kaip minėta, pagal šio CK straipsnio reikalavimus pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. 2008 m. balandžio 16 d. atsakovų A. V. Ž., G. Š. ir A. J. A. pranešime ieškovui aiškiai nurodytos visos pagrindinės sutartyje nustatytos sąlygos, t. y. kad atsakovai ketina parduoti žemės sklypą ne bendraturčiui už 200 000 Lt sumą. Iš sutarties akivaizdu, jog žemės sklypas atsakovui IĮ ,,Keglita“ ir buvo parduotas būtent už tokią kainą. Skirtingai nei teigia ieškovas, kad buvo susitarta, jog žemės sklypas buvo nupirktas išsimokėtinai, sutartyje ir faktiškai buvo susitarta, jog už žemės sklypą atsakovas IĮ ,,Keglita“ atsiskaitys su atsakovais A. V. Ž., G. Š. ir A. J. A. iki sudarant sutartį, ką patvirtina sutarties 2.1. p. bei atsakovų parašai ant sutarties. Akivaizdu, jog atsakovai įvykdė CK 4.79 str. reikalavimus tinkamai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo taikyti CK 1.78 str., t.y. pripažinti sandorį negaliojančiu.

Pažymėtina, kad CK 4.79 str. 4 d. numato, jog tuo atveju, jeigu turto dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę reikalauti per tris mėnesius teismo tvarka, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Taigi įstatymas numato visai kitokį bendraturčio pažeistų teisių gynimo būdą.

CPK 178 str. reikalauja, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Apeliaciniame skunde A. J. savaip interpretuoja byloje esančius įrodymus ir nurodo, kad atsakovas IĮ ,,Keglita“ tą pačią žemės sklypo dalį pirko už 116 000 Lt, nes tokiai sumai buvo padarytas pervedimas. Ieškovo nuomone, įrodžius, kad turtas parduotas už 116 000 Lt, reikia tenkinti jo ieškinį. Pažymėtina, kad pareikšdamas ieškinį ieškovas nurodė, kad jam yra žinoma, jog žemės sklypo dalis buvo parduota už 55 000 Lt, o ne už 200 000 Lt, kaip, kad jam buvo ir siūlyta. Teismas pareikalavo ieškovo pateikti konkrečius įrodymus, kad iš tiesų buvo parduota žemės sklypo dalis už tokią kainą, tačiau ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų .

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vykdant pirkimo-pardavimo sandorį, IĮ ,,Keglita“ pervedė 116 400 Lt į A. J. A. banko sąskaitą, likusi suma atsakovams sumokėta grynais. Duomenų, kad už įsigytą žemės sklypą atsakovas IĮ ,,Keglita“ mokėjo kitą sumą apeliantas nepateikė. Teismui pateikti, ištirti ir įvertinti dokumentai atitinka CPK 177 str. reikalavimus.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos jo procesinės teisės, numatytos CPK 42 str., nes teismo posėdyje nedalyvavo atsakovė A. J. A., kuri tuo metu sirgo, A. J. nereiškė ieškinio CK 1.89 str. pagrindu, t. y. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai fizinis asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir neprašė teismo pripažinti A. J. A. dalyvavimą byloje būtinu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą bylą nagrinėti nedalyvaujant atsakovei A. J. A. bei pagrįstai atsisakė išreikalauti dokumentus dėl A. J. A. sveikatos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas atsakė į visus esminius ieškinyje keliamus klausimus, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju apeliantas ir atsakovai prašo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, netenkinus ieškovo apeliacinio skundo ir bylos rezultatui esant palankiam atsakovams, bylinėjimosi išlaidos yra priteistinos tik atsakovams. Atsakovės A. V. Ž. ir A. J. A. patyrė 400 Lt (b. l. 38, T. 2), o atsakovas IĮ „Keglita“ 1 089 Lt (b. l. 48, T. 2) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimų į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, minėtos sumos yra priteistinos atsakovams. Pažymėtina, kad už atsakovių A. V. Ž. ir A. J. A. atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą faktiškai sumokėjo atsakovė A. V. Ž., todėl 400 Lt yra priteistina būtent šiai atsakovei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini)) atsakovei A. V. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini)) 400 Lt (keturis šimtus litų) ir atsakovui individualiai įmonei „Keglita“ ((duomenys neskelbtini)) 1 089 Lt (tūkstantį aštuoniasdešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.