Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-29 · Administracinė byla Nr. A-756-69-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-29
Bylos Nr.
A-756-69-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
S. B., V. P. M., B. V., A. G., E. V. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos valstybei, Panevėžio apygardos teismui, Panevėžio apygardos administraciniam teismui, Anykščių rajono apylinkės teismui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-69/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant atsakovo atstovui V. V. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B. , V. P. M. , B. V. , A. G. , E. V. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. B. , V. P. M. , B. V. , A. G. , E. V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, Panevėžio apygardos teismui, Panevėžio apygardos administraciniam teismui ir Anykščių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai S. B. , V. P. M. , B. V. , A. G. , E. V. J. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės S. B. 251 529,45 Lt, A. G. – 230 021,26 Lt, V. M. – 241 449,24 Lt, B. V. – 277 551,84 Lt, E. V. J. – 273 343,21 Lt; 2) įpareigoti Panevėžio apygardos teismą išmokėti S. B. – 147 765,99 Lt, A. G. – 230 021,26 Lt, V. M. – 223 275,34 Lt, B. V. – 163 177,90 Lt, E. V. J. – 233 436,01 Lt; 3) įpareigoti Panevėžio apygardos administracinį teismą išmokėti S. B. – 103 763,43 Lt, V. M. – 18 173,90 Lt, E. V. J. – 39 995,20 Lt; 4) įpareigoti Anykščių rajono apylinkės teismą išmokėti B. V. – 114 373,94 Lt; 5) įpareigoti Panevėžio apygardos teismą nuo 2008 m. spalio 1 d. mokėti pareiškėjams nesumažintą atlyginimą: S. B. – 10 531,50 Lt, A. G. – 10 888,50 Lt, V. M. – 10 531,50 Lt, B. V. – 10 888,50 Lt; 6) priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad dirba Panevėžio apygardos teismo teisėjais (tik pareiškėjas E. V. J. pasibaigus įgaliojimų laikui Prezidento dekretu nuo 2007 m. gruodžio 10 d. atleistas iš teisėjo pareigų). Panevėžio apygardos teisme teisėjais pradėjo dirbti pareiškėjai: E. V. J. 2001 m. balandžio 2 d., A. G. 2001 m. rugsėjo 5 d., V. M. 2002 m. sausio 10 d., B. V. 2003 m. rugsėjo 3 d., S. B. 2004 m. kovo 1 d. Be to, Panevėžio apygardos administraciniame teisme teisėjais dirbo: E. V. J. nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2001 m. balandžio 2 d., V. M. nuo 2001 m. birželio 14 d. iki 2002 m. sausio 10 d., S. B. nuo 2000 m. gruodžio 13 d. iki 2004 m. kovo 1 d. O pareiškėja B. V. dirbo Anykščių rajono apylinkės teismo pirmininke nuo 1999 m. liepos 8 d. iki 2003 m. rugsėjo 3 d. Iki 2000 m. sausio 1 d. jiems buvo mokamas atlyginimas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jiems mokamas atlyginimas buvo sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo tarnybinių atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Pareiškėjų nuomone, atlyginimas jiems buvo sumažintas neteisėtai. Dar 1993 m. vasario 23 d. įstatymu Nr. I-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas davė laikiną pavedimą Vyriausybei spręsti (reguliuoti) paminėtus santykius. Todėl Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 yra teisėti ir vykdytini. Atsakovai Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 vykdė iki 2001 m. sausio 1 d., o nuo 2001 m. sausio 1 d. vykdo tik iš dalies (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.130 straipsnio 1, 2 dalys). Tokie skolininko veiksmai rodo, kad jis pripažįsta savo prievolę dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už visą besitęsiantį laikotarpį nuo sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo pradžios ir tuo yra nutraukęs ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Todėl pareiškėjai, jų nuomone, turi teisę reikalauti ir gauti neišmokėto atlyginimo dalį už visą laiką iki skundo pateikimo teismui dienos ir iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje. Pareiškėjai pažymėjo, kad jų reikalavimai reiškiami iki 2008 m. rugsėjo 30 d. (įskaitytinai). Pareiškėjai skunde taip pat nurodė, kad Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė įstatymą, kuriame yra nuostatos ir dėl teisėjų atlyginimo mažinimo, tačiau Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 4, 5, 6 dalių ir priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria jose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šios įstatymo nuostatos dėl teisėjų atlyginimo nėra pakeistos ir suderintos su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ir Konstitucija iki šiol. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 109 ir 114 straipsnių nuostatos, garantuojančios teismų ir teisėjų nepriklausomumą ir draudžiančios valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų ir teisėjų veiklą, taip pat pareiškėjų turtinės teisės ir įstatymų saugomi interesai. Pareiškėjai savo skundą taip pat grindė Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimais ir 2000 m. sausio 12 d. bei 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimais suformuota oficialia konstitucine doktrina, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, duotais išaiškinimais.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsakovo nuomone, teisėjų atlyginimų mažinimą sąlygojo valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Atsakovas nurodė, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje buvo skirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertizės išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje šalyje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Ta aplinkybė, kad tuo metu šalyje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, yra konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatos, numatančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 metais), t. y. 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalis, 4 dalis, 5 dalis ir 6 dalis. Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė pripažino, kad po 2003 metų atlyginimai teisėjams buvo sumažinti nepagrįstai, ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atsakovo nuomone, priėmus minėtą įstatymą, valstybė įvykdė savo pareigą pakoreguoti teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Todėl yra pagrindas atmesti pareiškėjų skundą. Be to, atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas ir DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovas Panevėžio apygardos administracinis teismas prašė spręsti ginčą teismo nuožiūra. Tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas DK 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Atsiliepimas

Atsakovas Anykščių rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad pareiškėja B. V. Anykščių rajono apylinkės teismo pirmininke dirbo nuo 1999 m. liepos 8 d. iki 2003 m. rugsėjo 3 d. Jai atlyginimas buvo mokamas pagal tuo metu galiojančius įstatymus – Vyriausybės 1997 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimas B. V. buvo mokamas vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494. Mokėdamas B. V. atlyginimą, teismas vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir negalėjo mokėti jo kitaip.

Atsakovas Panevėžio apygardos teismas prašė spręsti ginčą teismo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės A. G. – 92 039,52 Lt, S. B. – 94 893,90 Lt, V. P. M. – 95 990,41 Lt, B. V. – 95 347,28 Lt, E. V. J. – 78 408,26 Lt neišmokėto atlyginimo, o kitą skundo dalį atmetė. Teismas pažymėjo, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad teisėjų atlyginimų mažinimas bylai reikšmingu laikotarpiu (nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 8 d.) įvykdytas teisėtai ir pagrįstai: itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties buvimą patvirtina Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizė bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007 dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo aktas, kuris nagrinėjamoje byloje vertintinas kaip rašytinis įrodymas (b. l. 36-104). Ekspertų išvadose nurodyta, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (b. l. 60-128). Sunkios ekonominės padėties buvimas konstatuotas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimų mažinimas buvo neproporcingas, t. y. diskriminacinis, atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu: 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 Vyriausybė nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (t. y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Tai rodo, kad atlyginimų sumažinimas buvo proporcingas ir įvykdytas dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties šalyje. Iki 1999 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai gaudavo atlyginimą, nustatytą Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, o nuo 2000 m. sausio 1 d., vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, jiems mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75 (b. l. 5-21, 134-147). Atsižvelgiant į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 18 d. (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo) iki 2008 m. rugsėjo 30 d. (data, iki kurios prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimą), išskyrus pareiškėją E. V. J. , kuris dirbo iki 2007 m. gruodžio 10 d., turėjo teisę gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą ir ši jų teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama. Tačiau, atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsniu, iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjams priteistina neišmokėta atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 15 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., t. y. už trejus metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos. Dėl 2008 m. spalio 28 d. priimto Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo teismas sprendime pažymėjo, kad šis įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo principus. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kuri įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Vyriausybė sprendimo priėmimo dienai nėra priėmusi minėtų tvarkų, t. y. įstatymas nepradėtas įgyvendinti, įsiskolinimas pareiškėjams nėra išmokėtas. Todėl pareiškėjai, kurie savo reikalavimą pareiškė dar iki minėto įstatymo priėmimo, turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo neišmokėtą atlyginimo dalį. Be to, minėto įstatymo nuostatos neriboja pareiškėjų teisės reikalauti priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį teisme. Tačiau teismo sprendimu priteistos neišmokėto teisėjo atlyginimo dalies pareiškėjai nebegalės reikalauti grąžinti pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų, teismas nurodė, kad toks pareiškėjų reikalavimas negali būti tenkinamas, nes pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį kilęs iš santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja CK normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-112/2007). Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovus Panevėžio apygardos teismą, Panevėžio apygardos administracinį teismą ir Anykščių rajono apylinkės teismą išmokėti neišmokėtą atlyginimo dalį, taip pat reikalavimas įpareigoti atsakovą Panevėžio apygardos teismą nuo 2008 m. spalio 1 d. mokėti pareiškėjams nesumažintą atlyginimą netenkinami, kadangi atlyginimo dalis pareiškėjams nebuvo išmokėta ne dėl šių atsakovų veiksmų, o dėl Lietuvos valstybės veiksmų.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai S. B. , V. P. M. , B. V. , A. G. , E. V. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas jų skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad šiam ginčui spręsti pirmiausia tiesiogiai taikytina Lietuvos Respublikos Konstitucija (33 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnis), įstatymai, reglamentuojantys teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, ir CK normos, kiek nurodytų santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalį darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Todėl sprendžiant šį ginčą DK normos negali būti taikomos (vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 3 dalimi, specialūs įstatymai pagal analogiją netaikomi). Pareiškėjai taip pat nurodo, kad atsakovai byloje nepateikė neabejotinų įrodymų, jog valstybėje buvo susidariusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis 2000-2003 metų laikotarpiu. O pirmosios instancijos teismo išvada, kad itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, kuri prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, buvimą patvirtina Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizės dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo aktas, yra nepagrįsta, kadangi teismas netinkamai įvertino ekspertų išvadas ir kitus įrodymus. Pareiškėjai pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1304-48/2008 priėjo priešingos išvados ir priteisė ieškovams netektą uždarbio dalį už visą laikotarpį, per kurį jiems buvo mokamas sumažintas atlyginimas. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1304-48/2008 konstatavo, kad teismui pateikti nurodyti oficialūs duomenys (įrodymai) neleidžia padaryti kategoriškos išvados, jog valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 metais buvo toks žymus, kad jį galima būtų apibrėžti kaip „itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“. Todėl, pareiškėjų nuomone, jiems turi būti priteista neteisėtai neišmokėta atlyginimo dalis už visą praėjusį laikotarpį, o Panevėžio apygardos teismas, Panevėžio apygardos administracinis teismas ir Anykščių rajono apylinkės teismas įpareigotini priteistą iš valstybės netektą atlyginimą už visą praėjusį laikotarpį išmokėti visiems pareiškėjams bei ateityje mokėti jiems nesumažintą atlyginimą, kuris jiems buvo mokamas iki 2000 m. sausio 1 d., išskyrus E. V. J. ir V. P. M. (pastarasis šio reikalavimo atsisako). Pareiškėjai taip pat pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. priimtas Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas nėra kliūtis reikalauti priteisti nesumokėto uždarbio dalį šioje byloje, kuri yra iškelta dar iki minėto įstatymo priėmimo. Kartu šis įstatymas tik patvirtina pareiškėjų argumentus, kad valstybė pripažįsta savo prievolę mokėti teisėjams visą nustatyto dydžio atlyginimą.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjams priteistas atlyginimo skirtumas, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad 2008 m. spalio 28 d. priimtu Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į DK 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, nėra pagrindo teismui prisiimti įstatymo leidėjo funkciją ir pažeisti savo kompetencijos ribas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu, todėl teismas neturėjo teisės pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų. Įstatymų leidėjas, priimdamas minėtą įstatymą ir Teisėjų atlyginimo įstatymą, įvykdė savo pareigą pakoreguoti teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Teismas sprendime nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad priimti įstatymai nebus vykdomi ar bus vykdomi netinkamai. Atsakovas pažymi, kad Teisingumo ministerijoje ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje yra parengti Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą lydintys poįstatyminiai aktai, kurie buvo pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, tačiau grąžinti rengėjams juos patobulinti. Patobulintas Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo projektas buvo derinamas su Teisėjų taryba, kuri 2009 m. vasario 27 d. posėdyje iš esmės šiam projektui pritarė. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad valstybė siekia įvykdyti prievolę geranoriškai, tačiau tik dėl objektyvių kliūčių, t. y., nepakankamo laiko tarpo suderinti parengtus teisės aktų projektus su visomis suinteresuotomis institucijomis, nepajėgė laiku jų priimti. Todėl teismo argumentas, kad įstatymas dar nėra pradėtas įgyvendinti, yra formalus ir nesudaro pagrindo pareiškėjų reikalavimams tenkinti. Kadangi pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį bus įgyvendintas vadovaujantis įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Priešingai nei teigiama teismo sprendime, Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatyme nėra numatyta, jog teisėjai, kuriems neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis yra priteista teismo sprendimu, neturi teisės reikalauti jos pagal įstatymą. Įstatymas nenumato jokių išimčių ir turi būti taikomas visiems asmenims vienodai. Tuo tarpu teismo sprendimas konkrečioje byloje yra individualaus taikymo. Todėl, atsakovo nuomone, yra nelogiška ir neteisinga bendro pobūdžio įstatymo normas paneigti individualiais teismo sprendimais.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į pareiškėjų ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atsakovai Panevėžio apygardos administracinis teismas ir Panevėžio apygardos teismas prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsakovas Panevėžio apygardos administracinis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju taikytinas DK 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taip pat pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas galėtų išmokėti pareiškėjų reikalaujamas sumas tik skyrus atitinkamą finansavimą iš valstybės biudžeto.

Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą pareiškėjai S. B. , V. P. M. , B. V. , A. G. , E. V. J. prašo netenkinti atsakovo apeliacinio skundo. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjai nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais yra grindžiamas jų pačių apeliacinis skundas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjai siekia atgauti savo darbo užmokesčio dalį, kuri jiems nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui bei apeliacinio skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo jie grindė Konstitucijos nuostatomis, atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi, teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas Konstitucinis Teismas aiškino ir kituose priimtuose dokumentuose (pvz., 2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.

Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad anksčiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo iš esmės pritaikytos teisingai.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo minėtas nuostatas šiuo klausimu, teisėjų kolegija laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A822-790-2009) suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Nutartyje teisėjų kolegija motyvuotai išdėstė kodėl teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose turėtų būti remiamasi DK 298 straipsnio nuostatomis, o ne CK 6.251 straipsniu. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pabrėžė, kad ,,nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių (darbo užmokesčio mokėjimo) klausimų nereglamentuoja, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies antrą punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Atsižvelgdama į minėtas teisės nuostatas teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad susidarius teisės reglamentavimo spragoms klausimai, kurie yra susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami vadovaujantis DK nuostatomis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-2065-2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10-583-2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10-189-06, 2005 m. gruodžio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A1-638-05) DK 298 straipsnis taikomas nagrinėjant kitas administracines bylas, susijusias su neišmokėto darbo užmokesčio priteisimu policininkams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams ir kt., todėl teisėjų kolegija nemano, kad turėtų būti daroma išimtis nagrinėjamoje byloje, susijusioje su teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu.“

Spręsdamas analogiškas, kaip ši, bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams (teisėjams) turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009 ir kt). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Todėl pareiškėjų argumentai, kad sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą negali būti taikomos Darbo kodekso normos ir, be to, turėtų būti atsižvelgiama į Vilniaus apygardos teismo išvadas civilinėje byloje Nr. 2-1304-48/2008 (kurioje pareiškėjams (teisėjams) teismas netektą uždarbio dalį priteisė už visą laikotarpį), atmetami.

Pasisakydamas dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Kartu pabrėžiama, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti anksčiau paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Taigi, nuo 2003 metų valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisėjų teisės turėtų būti ginamos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų teisė gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą turi būti ginama nuo 2001 m. liepos 18 d., visiškai nepagrįsta.

Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ne tik Darbo kodekso 298 straipsnio, bet ir šio kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjams neišmokėto atlyginimo dalį priteisė ne už tris metus, o už trumpesnį laikotarpį (t. y., teisėjui E. V. J. - už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 15 d. iki 2007 m. gruodžio 10 d. (kuomet jis buvo atleistas iš teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui (b. l. 27)), o teisėjams A. G. , S. B. , V. P. M. ir B. V. - už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 15 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.).

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką administracinę bylą konstatavo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), daroma išvada, jog tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klau­si­mą, ar kon­kre­čios ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­tys yra svar­bios ir sudaro pa­grin­dą jį at­nau­jin­ti (CK 1.131 str. 2 d.), teis­mas tu­ri spręs­ti va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pais, at­si­žvelg­da­mas į ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no truk­mę (ben­dra­sis ar su­trum­pin­tas), gin­čo es­mę, ša­lių el­ge­sį, ieš­ki­nio se­na­ties tei­si­nio ins­ti­tu­to es­mę ir pa­skir­tį (CK 1.5 str. 3–4 da­lys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į ki­tas reikšmin­gas by­los ap­lin­ky­bes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai teisėjų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, taip pat atsižvelgiant į 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Todėl, teismui netinkamai taikius ginčo teisiniams santykiams trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija pripažįsta, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas, ir tai yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį (ABTĮ 143 str.).

Atsižvelgdama į pareiškėjų S. B. , A. G. , V. P. M. , B. V. reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iki 2008 m. rugsėjo 30 d., o pareiškėjo E. V. J. – iki 2007 m. gruodžio 10 d. (t. y. iki jo atleidimo iš teisėjo pareigų) bei remdamasi byloje esančiais Panevėžio apygardos teismo pateiktais duomenimis apie pareiškėjams neišmokėtą atlyginimą (b. l. 135-147), kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo kvestionuojami, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams priteistina: teisėjui E. V. J. – 105 683,73 Lt (vienas šimtas penki tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt trys litai 73 centai) už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 11 d. iki 2007 m. gruodžio 10 d.; teisėjui S. B. – 95 482,58 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt du litai 58 centai) už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.; teisėjui A. G. – 93 777,38 Lt (devyniasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai septyniasdešimt septyni litai 38 centai) už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.; teisėjui V. P. M. – 97 265,41 Lt (devyniasdešimt septyni tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt penki litai 41 centas) už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.; teisėjai B. V. – 96 622,28 Lt (devyniasdešimt šeši tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt du litai 28 centai) už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. neišmokėto teisėjo atlyginimo. Įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjams nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma pareiškėjams priskaičiuota darbo užmokesčio suma.

Kartu, atsakydama į apelianto Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymas skirtas grąžinti teisėjams nesumokėtą darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį ne ginčo tvarka. Tačiau minėtas įstatymas negali pašalinti pareiškėjų teisės į teisminę gynybą. Tai patvirtina ir Įstatymo nuostatas detalizuojantis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtintas Aprašas, kuriame nurodyta, jog teisėjai per 30 darbo dienų nuo šio aprašo įsigaliojimo pateikia teismui, kuriame jie dirbo, rašytinį prašymą išmokėti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, teismai per 2 mėnesius nuo aprašo įsigaliojimo pagal pateiktus prašymus apskaičiuoja nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ir t.t. (4 -5 p.). Taigi, teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2A–291/2009).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl apelianto (valstybės) atstovo apeliacinės instancijos teismui pateikto prašymo įskaityti pagal paminėtą Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą pareiškėjams išmokėtą darbo užmokesčio dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje administracinėje byloje visų pirma yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo (2009 m. vasario 21 d.) priimto sprendimo pagrįstumas, t. y. tikrinama ir teisės taikymo požiūriu analizuojama situacija iki nurodytos darbo užmokesčio dalies grąžinimo ne ginčo tvarka. Todėl šios išmokos sumokėjimas nelaikytinas bylai reikšminga aplinkybe. Be to, kaip jau buvo minėta, klausimai dėl išmokėtų (mokėtinų) darbo užmokesčio išmokų pagal paminėtą Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą ir teismo priimtus sprendimus įskaitymo yra sureglamentuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo. Šio aprašo 11 punkte (2009-09-09 nutarimo Nr. 1110 redakcija) nurodyta, kad jeigu teismo sprendimas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo įsiteisėja po to, kai dalis nesumokėtos darbo užmokesčio dalies jau išmokėta pagal įstatymą, ji įskaitoma kaip įsiteisėjusio teismo sprendimo dalies įvykdymas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atmetė pareiškėjų prašymą priteisti 5 procentus procesinių palūkanų (CK 6.37, 6.210 str.). Pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius, numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Tokia įstatymo taikymo praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Panevėžio apygardos teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytą atlyginimą, kadangi individualų ginčą nagrinėjantis teismas nėra tinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjui nustatyti į ateitį. Tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126, 127 str.).

Pareiškėjų reikalavimai įpareigoti Panevėžio apygardos, Panevėžio apygardos administracinį ir Anykščių rajono apylinkės teismus išmokėti pareiškėjams atitinkamai priteistą neišmokėto tarnybinio atlyginimo skirtumą taip pat netenkinami. Kadangi atitinkamos sumos pareiškėjams priteisiamos iš Lietuvos valstybės, kurios biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, papildomai įpareigoti atitinkamą teismą jas išmokėti, nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į svarbumą, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjams nesumokėto atlyginimo dalį (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų): E. V. J. – 105 683,73 Lt (vieną šimtą penkis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt tris litus 73 centus) už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 11 d. iki 2007 m. gruodžio 10 d.; S. B. – 95 482,58 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt du litus 58 centus) už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.; A. G. – 93 777,38 Lt (devyniasdešimt tris tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt septynis litus 38 centus) už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.; V. P. M. – 97 265,41 Lt (devyniasdešimt septynis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt penkis litus 41 centą) už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.; B. V. – 96 622,28 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt du litus 28 centus) už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė