Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-04 · Administracinė byla Nr. I-3709-535/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-04
Bylos Nr.
I-3709-535/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-001638-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3709-535/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-001638-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, dalyvaujant pareiškėjui D. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).

Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2012-11-22 iki 2017-05-15 atliko bausmę Vilniaus PN sąlygomis pažeidžiančiomis teisės aktus, reglamentuojančius vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą laisvės atėmimo įstaigose. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. nuostatas. Nurodo, kad dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį skausmą, emocinius sutrikimus ir t. t.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 7-13) prašo taikyti ieškinio senatį. Paaiškina, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės), patvirtintose teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194. Šių Taisyklių11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 m² - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimai D. B. atžvilgiu nei atliekant bausmę bendrabučių tipo patalpose, nei baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo pažeisti.

Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Atsiliepimas

Paaiškina, kad atsiliepime nurodytose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Mano, kad skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo D. B. sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Informuoja, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamu kalinimo sąlygų (dėl ploto trūkumo patalpose) į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjas nepateikia skunde įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo psichinę sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) (toliau – CK) 10 str., CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2012-11-22 iki 2017-05-15.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 str. 5 d., tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Vilniaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 str. 8 d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017-05-16 (spaudas ant voko, b. l. 4), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014-05-16.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama Vilniaus PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2014-05-16.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais.

Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 m², o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - 3,6 m².

Pareiškėjas teismo posėdyje teigė, kad atsiliepime teismui pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių neatitinka tikrovės, jo teigimu, kamerose buvo laikoma keliais asmenimis daugiau. Pareiškėjas pagrįsti savo teiginių negalėjo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepaneigė Vilniaus PN pateiktos informacijos, o teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais įrodymais, todėl vadovaujasi Vilniaus PN atsiliepime pateiktais duomenimis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpyje nuo 2015-05-16 iki 2017-05-16 (b. l. 7-11).

Vilniaus pataisos namai nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-305-08, Nr. 4-302-02, Nr. 8-311-02, Nr. 8-312-03, Nr. 8­305-02, Nr. 8-308-01, Nr. 8-307-01 Nr. 7­401-11, Nr. 3-212-10.

Atsakovės atstovas teigia, kad duomenų, kiek konkrečioje gyvenamojoje patalpoje atskiromis dienomis laikoma nuteistųjų, neturi, tačiau atsiliepime nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-305: kambario plotas - 32,02 m², įrengta 10 miegamųjų vietų (vienam nuteistajam tenka apie 3,32 m²; gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-302: kambario plotas - 29,80 m², įrengtos 9 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,31 m²; gyvenamojoje patalpoje Nr. 8-311: kambario plotas - 14,64 m², įrengtos 4 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,66 m²); gyvenamojoje patalpoje Nr. 8-312: kambario plotas - 12,86 m², įrengtos 4 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,21 m²); gyvenamojoje patalpoje Nr. 8-305: kambario plotas - 23,02 m², įrengtos 7 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,29 m²); gyvenamojoje patalpoje Nr. 8-308: kambario plotas - 16,70 m², įrengtos 5 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,34 m²); gyvenamojoje patalpoje Nr. 8-307: kambario plotas - 29,70 m², įrengtos 9 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,3 m²; gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-401: kambario plotas - 14,64 m², įrengtos 4 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,66 m²); gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-2012: kambario plotas - 36,70 m², įrengta 11 miegamųjų vietų (vienam nuteistajam tenka apie 3,33 m²).

Byloje pateikti įrodymai (b. l. 22-61) patvirtina, kad D. B. atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų kamerų tipo patalpose bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 3K, Nr. 11K; Nr. 18K, Nr. 9D. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 3K: plotas - 13,64 m², įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,54 m²); kamerų tipo patalpoje Nr. 11K: plotas - 14,23 m², įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,74 m²); kamerų tipo patalpoje Nr. 18K: plotas - 30,47 m², įrengtos 7 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,35 m²); drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 9D: plotas - 14,23 m², įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,74 m²).

Vilniaus PN taip pat nurodė, jog bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamosios patalpos ir kameros ploto norma Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrinta tinkamai, t. y. pareiškėjo teisė į minimalų 3,1 m² gyvenamos patalpos ir 3,6 m² baudos izoliatoriaus kameros plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareikėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su per mažu gyvenamųjų patalpų ir kamerų plotu, nėra nustatytas.

Pažymėtina, kad Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų gyvenamojoje patalpoje ir kameroje vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios patalpos ploto normą – 3,1 m² ir 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Papildomai akcentuotina, kad LVAT, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto Vilniaus PN kamerose, 2016-01-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016 rėmėsi EŽTT praktika, kurioje EŽTT atsisakė nustatyti, kiek m² turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (EŽTT 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją) bei konstatavo, jog argumentai, kad į kamerose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, yra nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo Vilniaus PN administracijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kas yra viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala, t. y. byloje nėra nustatytas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atsiradimo faktas. Kaip jau minėta, civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų kilti, būtini trys elementai ir nesant bent vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič