Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. gegužės 10 d. buvo gautas tarnybinis pranešimas Nr. 10-848, kuriuo Tarnybos vadui buvo pranešta, kad buvo gauta anoniminė informacija, kurią tikrinant dėl kyšininkavimo buvo sulaikyta pareiškėja ir jos atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas (b. l. 30). Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Šalčininkai) 2018 m. sausio 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjos atžvilgiu buvo nutrauktas, nesant nusikalstamos veikos (b. l. 39–52). 2018 m. sausio 31 d. Pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo (toliau – Pranešimas) pareiškėjai buvo pranešta, kad yra duomenų, jog pareiškėja galimai padarė tarnybinį nusižengimą (b. l. 35). 2018 m. vasario 7 d. pareiškėja pateikė paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo (b. l. 37–38).

Tarnyba, atlikusi tarnybinį patikrinimą, surašė 2018 m. vasario 12 d. tarnybinio patikrinimo medžiagą Nr. 27-13 (toliau – Išvada), kurioje konstatavo, kad Tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Tribonių pasienio užkardos vyresnioji pasienietė O. K. 2016 m. gegužės 9 d. nuo 00.00 val. iki 01.00 val. vykdydama tarnybą, Tribonių pasienio užkardos Šalčininkų pasienio kontrolės punkto teritorijoje rado pinigus (eurus), kuriuos įsidėjo į kelnių kišenę ir apie kuriuos nepranešė nei pasienio tikrinimo posto pamainos vyresniajam, nei apie 01.40 val. į Šalčininkų pasienio kontrolės punkto teritoriją atvykusiam imuniteto pareigūnui. Tokiu savo elgesiu pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.2 ir 4.3 papunkčius, Tarnybos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Tarnybos vado 2015 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 4-148, 6.6 ir 6.7 papunkčius (b. l. 25–27).

Skundžiamu Įsakymu pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba (b. l. 29). Pareiškėja šią nuobaudą apskundė Individualių tarnybinių ginčų komisijai, kuri skundžiamu Sprendimu (b. l. 20–21) konstatavo, kad pareiškėjos skundo tenkinti nėra pagrindo ir jį atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Vadovaujantis Vidaus tarnybos statutu (toliau – Statutas) pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) laipsnio pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas; 6) atleidimas iš vidaus tarnybos (Statuto 33 straipsnio 2 dalis).

Statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme ar į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašas pateikiamas Statuto 34 straipsnyje.

Šiuo atveju iš Išvados turinio matyti, kad joje yra pateiktas tik siūlymas skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, nekonkretizuojant jos rūšies. Konkreti pareiškėjui skiriamos tarnybinės nuobaudos rūšis – pastaba – yra nurodyta tik skundžiamame Įsakyme.

Byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo padarytą nusižengimą ir kitas aplinkybes, reikšmingas tarnybinei nuobaudai paskirti, teismas privalo vertinti laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju byloje yra nustatyta, kad Tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Tribonių pasienio užkardos vyresnioji pasienietė O. K. 2016 m. gegužės 9 d. nuo 00.00 val. iki 01.00 val. vykdydama tarnybą, Tribonių pasienio užkardos Šalčininkų pasienio kontrolės punkto teritorijoje rado pinigus (eurus), kuriuos įsidėjo į kelnių kišenę ir apie kuriuos nepranešė nei pasienio tikrinimo posto pamainos vyresniajam, nei apie 01.40 val. į Šalčininkų pasienio kontrolės punkto teritoriją atvykusiam imuniteto pareigūnui.

Šių aplinkybių pareiškėja neginčija, tačiau mano, kad įsidėjusi pinigus į kišenę, ji neturėjo jokių savanaudiškų paskatų ir nesiekė sau jokios naudos, o, priešingai, bandė surasti pinigų savininką, todėl šiuo atveju jokių teisės aktų nepažeidė ir pažeidimo nepadarė. Teismas su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka, kadangi minėtos pareiškėjo nurodytos priežastys turi būti vertinamos kartu su kitomis pažeidimo aplinkybėmis. Kaip matyti iš byloje pateiktos pareiškėjos charakteristikos, pareiškėja yra charakterizuojama kaip išmananti darbo specifiką bei pasienio tarnybos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, turimas žinias stengiasi pritaikyti tarnybinėje veikloje, nuolat kelia savo kvalifikaciją (b. l. 28), todėl jai tarnybos valstybės sienos apsaugos sistemoje tvarka turėjo būti gerai žinoma, ypač atsižvelgiant į pareiškėjos darbo stažą (tarnybą pradėjo nuo 2010 m.) bei tai, kad pagrindinė pareiškėjos pareiginė funkcija – vykdyti valstybės sienos ir pasienio teisinio režimo kontrolę, užkirsti kelią valstybės sienos ir pasienio teisinio režimo pažeidimams, aptikti ir sulaikyti valstybės sienos ir pasienio teisinio režimo pažeidėjus, išaiškinti kitus pažeidimus bei nusikaltimus ir šiuos veiksmus pareiškėja atlieka kiekvienos pamainos metu. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja negalėjo pranešti apie pasienio posto teritorijoje rastus pinigus pasienio tikrinimo posto pamainos vyresniajam dėl ekstraordinarių priežasčių (itin svarbių, kurios sutrukdė pareiškėjai tinkamai informuoti atsakingus asmenis apie minėtas aplinkybes). Kaip pagrįstai nurodė atsakovė, pareiškėjos teiginiai, kad ji ieškojo pinigus pametusio asmens, nėra pakankami neabejotinos išvados, jog pareiškėja elgėsi pakankamai sąžiningai ir nesavanaudiškai, konstatavimui. Netgi įvertinus tai, kad pareiškėja neturėjo galimybės pranešti pasienio tikrinimo posto pamainos vyresniajam (savo tiesioginiam vadovui), ji tai galėjo padaryti, kaip teisingai traktuoja atsakovė, į pasienio postą atvykusiam imuniteto pareigūnui, tačiau, kaip patvirtina bylos aplinkybės, to nepadarė.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą valstybės tarnautojai laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, <...>. Valstybės tarnautojai privalo elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais, neturėti asmeninių interesų ir nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams, vykdydamas savo tarnybines pareigas (Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.2 ir 4.3 papunkčiai). Pagal Tarnybos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Tarnybos vado 2015 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 4-148, 6.6 ir 6.7 papunkčius Tarnybos pareigūnas, vykdydamas savo pareigas, privalo vengti veikimo ar neveikimo, kurie kenktų tarnybos reputacijai, kitų pareigūnų autoritetui, juos kompromituotų; būti teisingam ir nešališkam, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų.

Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjos teiginį, kad už šių paminėtų teisės aktų bendro pobūdžio normų pažeidimus ji neturėtų būti baudžiama, nes savo veiksmais nepažeidė savo pareiginių nuostatų punktų. Pažymėtina tai, kad sąžiningai laikytis įstatymų ir jų nuostatų yra kiekvieno piliečio, o tuo labiau – valstybės tarnautojo (pareigūno) pareiga ir jų pažeidimas užtraukia tarnybinę atsakomybę. Tuo labiau, kad, kaip minėta, statutiniams pareigūnams yra keliami aukštesni reikalavimai ir iš jų reikalaujam ypatingo drausmingumo bei pareigingumo, nes jie yra valstybės valdžios atstovai. Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad šioje situacijoje pareiškėjos elgesys pripažintinas kaip kenkiantis Tarnybos kaip institucijos ir darantis žalą jos pareigūnų reputacijai. Pareiškėjos manymas, kad bet kokia kaina ją buvo siekiama nubausti, nėra pagrįsta jokiais duomenimis. Taip pat byloje nėra pateikta jokių duomenų, leidžiančių teismui abejoti Individualių tarnybinių ginčų komisijos narių, priėmusių skundžiamą Sprendimą, objektyvumu ar išankstiniu nusistatymu prieš pareiškėją.

Įvertinęs byloje nustatytas su pareiškėjos padarytu tarnybiniu nusižengimu susijusias aplinkybes, t. y. pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, atsižvelgdamas į pareiškėjos tarnybos stažą, į tai, kad ji charakterizuojama teigiamai, buvo skatinta, galiojančių nuobaudų neturėjo, teismas daro išvadą, jog skundžiamu Įsakymu pareiškėjai paskirta nuobauda yra adekvati ir proporcinga pareiškėjos padarytam pažeidimui (paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pati pasirinko konkretų elgesio variantą, t. y. įsidėjo rastus pinigus į kišenę ir apie tai nepranešė nei pasienio tikrinimo posto pamainos vyresniajam, nei apie 01.40 val. į Šalčininkų pasienio kontrolės punkto teritoriją atvykusiam imuniteto pareigūnui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pagrindo naikinti skundžiamų aktų nėra jokio pagrindo.

Pareiškėja yra sumokėjusi 30,00 Eur žyminį mokestį, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl pareigūnų kreipimosi, kai tai susiję su tarnybos teisiniais santykiais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai grąžintinas sumokėtas 30,00 Eur žyminis mokestis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjos O. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Grąžinti pareiškėjai O. K. Valstybinei mokesčių inspekcijai 2018 m. gegužės 21 d. sumokėtą 30,00 Eur žyminį mokestį.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.