Kauno apygardos teismo sprendimas

2009-06-08 · Civilinė byla Nr. 2A-266-527/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-06-08
Bylos Nr.
2A-266-527/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolita Cirulienė (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Arvydas Žibas
Ieškovas
E. Z.
Atsakovas
UAB „Mitnija“
Advokatai
Inga Žemkauskienė
Civilinė byla Nr. 2A-266-527/2009;
pirmosios instancijos teismo teisėja Diana Labokaitė;
procesinio sprendimo kategorijos: 14.4; 121.15.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASS PRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Arvydo Žibo,

sekretoriaujant Elenai Skruodenienei,

dalyvaujant ieškovui E. Z., jo atstovės Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovui Vitalijui Jarmontovičiui,

atsakovės UAB „Mitnija“ atstovei advokatei Ingai Žemkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Mitnija“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10963-638/2008 pagal ieškovo E. Z. ieškinį atsakovei UAB „Mitnija“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaitymo laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas patikslintu ieškiniu (b. l. 72-73) prašė priteisti iš atsakovės 1 086,96 Lt darbo užmokestį už 2008 m. vasario mėnesį, 371,31 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio priteisimo nukreipti vykdyti skubiai.

Ieškovas nurodė, kad nuo 2007-04-27 dirbo UAB „Mitnija“ šaltkalviu surinkėju-brigadininku. Su darbdavio įgaliotu asmeniu ieškovas buvo sutaręs, kad ieškovo darbo užmokestis bus ne mažesnis nei 1 800 Lt per mėnesį. Nuo 2008 m. vasario mėn. atsakovei nemokėjus darbo užmokesčio, ieškovas pateikė atsakovei prašymą atleisti iš darbo, kuris buvo patenkintas 2008-02-26. Ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. (pačiam prašant). Ieškovas nurodo, kad atleidžiant jį iš užimamų pareigų su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, dalis darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumokėta tik 2008-03-13. Šiuo metu atsakovė yra nesumokėjusi ieškovui darbo užmokesčio už 2008 m. vasario mėnesį, t. y. 1 086,69 Lt, taip pat dalies kompensacijos už nepanaudotas atostogas, t. y. 371,31 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 29 d. sprendimu (b. l. 88-90) ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 891,45 Lt darbo užmokestį už 2008 m. vasario mėnesį, 646,33 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką - po 76,40 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos (2008-02-26) iki visiško atsiskaitymo, likusią ieškinio dalį atmetė, priteisė valstybei iš atsakovės 505 Lt žyminį mokestį ir 6 Lt pašto išlaidas. Teismas nurodė sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (1 917,64 Lt) priteisimo ieškovui iš atsakovės vykdyti skubiai.

Šalies argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu (b. l. 96-101) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas ir pagal skundžiamą teismo sprendimą sumokėtą 1 917,64 Lt sumą.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl šių motyvų:

1. Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovės mokėtos premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis DK 233 str. prasme, o pagal savo pobūdį yra priskirtinos darbo užmokesčiui, ir yra ieškovo darbo užmokesčio sudėtinės dalys. Ieškovas ir atsakovė 2007 m. balandžio 4 d. sudarė darbo sutartį Nr. 5849 (toliau - Sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui 820 Lt dydžio mėnesinę algą vieną kartą per mėnesį 25-28 d. (Sutarties 3 str.), o už kokybiškai ir laiku atliktą darbą mokėti premijas pagal atskirą bendrovės administracijos vadovo įsakymą (Sutarties 9 str.). Teismas, įvertinęs darbuotojų premijavimo nuostatus, darbo užmokesčio pažymą, atsakovo atstovės paaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovui premija turėjo būti paskirta ir išmokėta ir už 2008 m. vasario mėnesį. Teismas nevertino konkrečių atsakovės generalinio direktoriaus įsakymu 2006 m. balandžio 20 d. patvirtintų Darbuotojų premijavimo nuostatų (toliau - Nuostatai) sąlygų, jose nustatytos premijų skyrimo tvarkos (periodiškumo, dydžio, pagrindų, formos ir pan.), premijos tikslų ir kt. Neįvertinęs šių aplinkybių, teismas padarė nepagrįstą išvadą ir pripažino atsakovės mokėtas premijas darbo užmokesčio dalimis. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat už kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus (DK 233 str.). Sutarties 9 str. nustatyta premija laikytina darbdavio taikomais paskatinimais, nurodytais DK 233 str. dėl šių priežasčių:

a) premijos skyrimo tikslas. Nuostatų 2 sk. 1 p. nustato, kad premija siekiama skatinti darbuotojus už pasiektus gerus rezultatus, už gerą darbo funkcijų vykdymą, našų darbą, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, dorumą, sąžiningumą, indėlį į įmonės ūkinę-finansinę veiklą. Analogiški premijos skyrimo pagrindai nurodyti atsakovės generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-1-79/1 patvirtintų Darbo tvarkos taisyklių 11 skyriuje „Darbuotojų skatinimas". Akivaizdu, kad atsakovės mokėtos premijos turėtų būti traktuojamos kaip atsakovės darbuotojų motyvacinė priemonė, kuri yra nukreipta į ateitį, t. y. ja nėra atlyginama už atliktas darbo funkcijas, bet siekiama skatinti darbuotoją toliau sėkmingai dirbti bendrovėje ir siekti gerų darbo rezultatų. Kitaip nei premijos, darbo užmokesčio (tiek pagrindinio, tiek visų papildomų darbo užmokesčių) pagrindinė funkcija - atlyginimas už darbo sutartyje nustatytų darbo funkcijų atlikimą. Atlikęs darbo funkcijas, darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti darbo sutartyje nustatyto ar darbo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuoto darbo užmokesčio už nustatytu laikotarpiu atliktą darbą, o darbdavys turi pareigą jį sumokėti. Nutraukiant darbo sutartį darbdavys privalo sumokėti darbo užmokestį už atliktą darbą, bet neprivalo darbo sutartį nutraukiančio darbuotojo skatinti ir motyvuoti mokėdamas jam premiją. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai teigia, kad darbuotojas negali netekti premijos kaip paskatinimo už gerą darbą dėl to, kad nutraukė darbo sutartį. Toks premijos skyrimo tikslų aiškinimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes įpareigoja darbdavį mokėti premijas ir tais atvejais, kurių jis, patvirtindamas Nuostatus, nenumatė ir neturėjo numatyti: darbdavys nėra ir neturi būti suinteresuotas skatinti ir motyvuoti darbuotoją, nutraukiantį darbo sutartį. Tokius atsakovės tikslus patvirtina Nuostatų 2 p. (darbuotojai, išeinantys iš darbo, atsižvelgiant į darbo stažą įmonėje bei indėlį įmonės ūkinėje-finansinėje veikloje, gali būti nepremijuojami). Kadangi premijos mokėjimas yra darbdavio diskrecijos teisė, nėra draudimo išmokėti premiją darbuotojui, nutraukiančiam darbo sutartį, jei, pavyzdžiui, jis turi ilgą darbo pas atsakovę stažą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas darbo sutartį nutraukė praėjus tik 10 (dešimčiai) mėnesių nuo Sutarties pasirašymo dienos. Akivaizdu, kad per tokį trumpą darbo atsakovės bendrovėje laiką bei įvertinus jo pareigų pobūdį (šaltkalvis surinkėjas-brigadininkas), negalima kalbėti apie jo svarų indėlį į atsakovės finansinę-ūkinę veiklą ar didelį darbo stažą. Nuostatuose nurodyta premijos paskirtis, skyrimo atvejai neleidžia jos traktuoti kitaip nei darbuotojų skatinimo priemonės;

b) premijos skyrimo tvarka. Premijos skyrimo tvarka taip pat leidžia ją atskirti nuo darbo užmokesčio. Pirma, darbo užmokestis turi būti mokamas nustatytu periodiškumu, t. y. ne rečiau kaip du kartus per mėnesį (esant darbuotojo raštiškam prašymui - vieną kartą per mėnesį). Darbo sutartyje nustatomi konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, kuriems suėjus darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti, o darbdavys pareigą sumokėti darbuotojui darbo užmokestį. Nuostatai ir sutartis nenustato jokio premijos mokėjimo termino, per kurį ar už kurį turi būti sumokėta premija. Akivaizdu, kad nesant nurodytų ar šalių susitarimu patvirtintų terminų, už kuriuos turėtų būti mokama premija, darbuotojas neturi pagrindo reikalauti premijos už savo nuožiūra pasirinktą laikotarpį. Niekur (nei Sutartyje, nei Nuostatuose) nėra nustatyta, kad premija turi būti skiriama kiekvieną mėnesį. Atkreiptinas dėmesys, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį ieškovas premijos negavo, tačiau pretenzijų dėl to nereiškė (2008 m. birželio 17 d. pažyma Nr. 327 apie ieškovo darbo užmokestį). Antra, premija mokama iš rezervo, skirto darbuotojams premijoms mokėti, lėšų (Nuostatų 4 p.). Šio rezervo lėšų dydis yra nepastovus ir skiriasi kiekvieno projekto atveju. Kiekvienam projektui yra sudaromas biudžetas, kuriame numatoma suma darbuotojų išmokoms, kurią sudaro darbo užmokesčiai, išmokos už darbą lauko sąlygomis, rezervas darbuotojų atostoginiams ir rezervas premijoms. Akivaizdu, kad kiekvieno projekto atveju suma, kuri lieka atėmus fiksuoto dydžio ir būtinas sumokėti sumas (darbo užmokestį, atostoginius), yra skirtinga ir priklauso nuo kiekvieno projekto biudžeto. Dėl šios priežasties yra klaidinga teigti, kad atsakovės premijos yra darbo užmokestis už atliktą darbą, nes tokio darbo užmokesčio dydis kiekvieno projekto atveju būtų neaiškus ir jis nepriklausytų nuo darbuotojo ir darbdavio susitarimo;

c) premijos dydis. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį, <...> taip pat papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius. Darbo užmokesčio (tiek pagrindinio, tiek papildomo) dydis, kaip ir pats susitarimas dėl darbo užmokesčio, visada turi būti aiškus ir konkretus, nustatytas arba konkrečiu dydžiu, arba apskaičiuotas taikant aiškius tarifus. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį taip pat svarbus konkretumas ir aiškumas, pavyzdžiui, nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys įgytų pareigą jį sumokėti. Šie požymiai premijai kaip paskatinimui DK 233 str. prasme nebūtini. Konkretų premijos dydį gali nustatyti darbdavys, o tai darbo užmokesčio atveju pažeistų darbuotojo interesus. Dėl šios priežasties išmoka, kurios konkretus dydis ir konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai) yra neaiškūs, negali būti laikoma darbo užmokesčiu. Kitoks aiškinimas reikštų, kad darbuotojas nežinotų, kokio dydžio darbo užmokesčio jis turi teisę reikalauti. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo gautos premijos dydis kiekvieną mėnesį skyrėsi (2008-06-17 pažyma apie ieškovo darbo užmokestį Nr. 327), be to, jos dydis nepriklausė nuo dirbtų valandų skaičiaus (2007 m. rugsėjį ir 2007 m. lapkritį per mėnesį dirbtų valandų skaičius yra vienodas, tačiau ieškovui išmokėtos pinigų sumos skiriasi) ar konkrečių rodiklių pasiekimo, vadinasi, tai nebuvo atlyginimas už atliktą darbą. Nuostatuose nustatyti premijos skyrimo pagrindai yra bendro pobūdžio, nedetalizuojantys, ką reiškia pasiekti geri gamybiniai rezultatai, geras darbo pareigų vykdymas, našus darbas ir kt., ir kaip nuo jų priklauso premijos dydis, sprendimo dėl konkretaus darbuotojo atitikimo Nuostatuose nurodytiems kriterijams teisę paliekant išimtinai tik darbdavio diskrecijai. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad darbo užmokestis apima ir premijas, kurios numatytos darbo sutartyse už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kuriuos įvykdęs darbuotojas įgytų teisę reikalauti premijos, o darbdavys privalėtų ją išmokėti. Minėta, kad nei Sutartyje, nei Nuostatuose nėra nustatyta jokių konkrečių rodiklių (išdirbio, laiko, aptarnavimo normų ar kt. rodiklių), kuriuos įvykdęs ieškovas turėtų teisę reikalauti premijos, o atsakovė pareigą ją sumokėti. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2006 m. rugsėjo 6 nutartyje Nr. 3K-3-451/2006 suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę;

d) premijos skyrimo forma. Darbdavys darbo sutartyje nustatyta tvarka privalo mokėti darbo užmokestį. Šiuo atveju nereikalingas joks atskiras darbdavio įsakymas ar pan., nes pareiga mokėti darbo užmokestį yra neatšaukiama. Premija įforminama direktoriaus įsakymu (Nuostatų 1 sk. 3 p.). Tokia skyrimo tvarka dar kartą patvirtina darbdavio teisę, bet ne pareigą mokėti premijas ir leidžia atsakovės mokėtas premijas laikyti darbuotoju paskatinimo priemonėmis DK 233 str. prasme. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes galima teigti, kad atsakovės mokėtos ieškovui premijos neturi darbo užmokesčio požymių ir yra laikytinos darbuotojo paskatinimo priemonėmis DK 233 str. prasme, nes: 1) premijos tikslas - skatinti darbuotoją, bet ne atlyginti už atliktą darbą; 2) premija mokama iš rezervo, skirto darbuotojams premijoms mokėti, lėšų; 3) nėra nustatytų konkrečių rodiklių, kuriuos pasiekus įgyjama teisė reikalauti konkretaus dydžio premijos, vadinasi, konkretus premijos dydis yra darbdavio diskrecijos teisė; 4) premija mokama apeliantės generalinio direktoriaus įsakymo pagrindu, bet ne darbo sutartyje nustatyto šalių susitarimo pagrindu; 5) darbo užmokestis mokamas už konkretų laikotarpį konkrečiomis sutartyje nustatytomis datomis, tačiau nėra nustatyta, kada ir už kokį laikotarpį turi būti mokama premija. Jeigu atsakovės ieškovui mokėtas premijas laikytume papildomu darbo užmokesčiu, tuomet ieškovo papildomas darbo užmokestis būtų toks, kurio dydžio ieškovas negalėtų iš anksto nustatyti, nes nėra jokių aiškių rodiklių, kuriuos įvykdęs jis įgytų teisę į papildomą aiškaus dydžio darbo užmokestį, kurio konkretus dydis kiekvienu atveju būtų nustatomas atsakovės generalinio direktoriaus įsakymu. Ieškovas, reikalaudamas papildomo darbo užmokesčio, nežino, kokio dydžio išmoka už vasario mėnesį jam priklauso. Akivaizdu, kad šios aplinkybės neleidžia atsakovės mokėtų premijų laikyti darbo užmokesčiu DK 186 str. 2 d. prasme.

2. Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovė nesumokėjo viso ieškovui priklausančio darbo užmokesčio ir visos ieškovui priklausančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas, todėl priteisė ieškovui už uždelstą atsiskaityti laiką - po 76,40 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo dienos (2008-02-26) iki visiško atsiskaitymo. Šį argumentą atsakovė grindžia aplinkybėmis, jog:

2.1. atsakovė visiškai ir laiku atsiskaitė su ieškovu. Ieškovą atleidžiant iš darbo visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos yra išmokamos jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Atsakovė išmokėjo ieškovui visas jam priklausančias sumas, t. y. darbo užmokestį, nustatytą sutartyje, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kompensaciją už darbą lauko sąlygomis ir kilnojamąjį pobūdį. Atsakovės pareiga atsikaityti su ieškovu yra įvykdyta visiškai. Sutarties 10.2 str. nustatyta, kad darbuotojas sutinka, kad nutraukus darbo sutartį su juo būtų atsiskaityta artimiausią darbo užmokesčio mokėjimo dieną, t. y. darbo užmokestis už paskutinį darbuotojo dirbtą mėnesį, kitos priklausančios išmokos būtų išmokėtos tą dieną, kurią darbuotojas būtų gavęs darbo užmokestį, jei darbo sutarties nebūtų nutraukęs. Atsakovė įsipareigojo mokėti darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį 25-28 d. (Sutarties 3 str.). Atlyginimas už sausio mėnesį buvo visiškai sumokėtas 2008 m. vasario 22 d. Teismas klaidingai teigia, kad vėliausiai su ieškovu turėjo būti atsiskaityta vasario 28 d., nes atlyginimas už vasario mėnesį turėjo būti sumokėtas 2008 m. kovo 25-28 d., tačiau jis buvo sumokėtas net anksčiau nustatyto termino, t. y. 2008 m. kovo 13 d. Apmokėjimą patvirtinantys dokumentai yra pateikti byloje. Atsakovė laiku atsiskaitė su ieškovu, t. y. išmokėjo visas jam priklausančias išmokas artimiausią vasario mėnesio darbo užmokesčių mokėjimo dieną;

2.2. teismas nepagristai priteisė sumokėti 76,4 Lt už kiekvieną uždelstą darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos. Kai uždelsiama atsiskaityti dėl darbdavio kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką. Šia Darbo kodekso norma yra įtvirtinamas kompensuojamasis mechanizmas, kai darbuotojui yra kompensuojami neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Skundžiamame teismo sprendime klaidingai aiškinamos 141 straipsnio taikymo sąlygos. Darbdavys privalo mokėti vidutinį darbo užmokestį iki visiško atsiskaitymo dienos tik esant šioms sąlygoms: 1) darbdavys uždelsė atsiskaityti, t. y. nesumokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio ir kt. išmokų; 2) darbuotojas dėl to nėra kaltas. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimas už visą uždelstą laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 str. 3 d. pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas naudojant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų teisės pažeidimui neproporcingos sankcijos taikymą darbdaviui. Už 2008 m. vasario mėnesį ieškovui priskaičiuotas darbo užmokestis už 21 darbo dieną 713,04 Lt bei kitos išmokos – 312 Lt (kompensacija už darbą lauko sąlygomis bei kilnojamąjį pobūdį), kompensacija už nepanaudotas atostogas - 1 428,69 Lt. Atskaičius Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus mokesčius atleidžiant ieškovą jam buvo išmokėta 1 952,26 Lt. Teismo sprendime nurodytas ieškovo vidutinis darbo užmokestis už 1 (vieną) darbo dieną yra 76,4 Lt, todėl už 2008 m. vasario mėnesį ieškovui turėjo būti išmokėta (76,4*21) 1 604,4 Lt. Atsakovė ieškovui išmokėjo 713 Lt, t. y. likusi neišmokėta suma yra 891,4 Lt, kuri yra mažesnė nei vidutinis mėnesio darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 str. 3 d. mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelstą laiką. Teismo sprendimo dalis, kuria atsakovė įpareigota išmokėti už uždelstą atsiskaityti laiką vidutinio darbo užmokesčio - 76,4 Lt - dydžio kompensaciją už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos (2008-02-26) iki visiško atsiskaitymo, prieštarauja Lietuvos Respublikos teismų praktikoje suformuluotoms šios straipsnio taikymo taisyklėms. Atsakovės sumokėtas vidutinis ieškovo darbo užmokestis 2008 m. vasario mėnesį sudarė 33,95 Lt, t. y. atsakovės likusi nesumokėta suma būtų 42,45 Lt. Be to, sprendime klaidingai nurodyta data, nuo kurios turi būti pradėta skaičiuoti ši išmoka. Minėta, kad atsakovė ir ieškovas sutartyje susitarė sutarties nutraukimo atveju atsiskaityti su ieškovu artimiausią darbo užmokesčio mokėjimo dieną, kuri nebūtinai turi sutapti su sutarties nutraukimo diena. Dėl šios priežasties išmoka turėtų būti skaičiuojama ne nuo atleidimo iš darbo dienos (2008-02-26), bet nuo artimiausios darbo užmokesčio mokėjimo dienos, t. y. nuo 2008-03-28. Dėl šių priežasčių teismui atmetus šį apeliacinį skundą iš atsakovės ieškovui priteistina 42,45 Lt dydžio išmoka už kiekvieną darbo dieną nuo 2008-03-28 iki visiško atsiskaitymo dienos.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106-109) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Ieškovas nesutinka su apeliaciniu skundu dėl šių motyvų:

Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas neįvertino konkrečių 2006 m. balandžio 20 d. atsakovės generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintų Darbuotojų premijavimo nuostatų sąlygų, jose nustatytos premijų skyrimo tvarkos (periodiškumo, dydžio, pagrindų, formos ir pan.), premijos tikslų ir kt. Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo supažindinti priimamą į darbą asmenį su jo būsimomis darbo sąlygomis, kitais darbovietėje galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais jo darbą (DK 99 str. 4 d.). Atsakovė nevisiškai pasinaudojo rungtyniavimo principu, nepateikė įrodymų ir neįrodinėjo ieškovo supažindinimo su premijavimo nuostatais aplinkybės (2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 45, 8 p.), todėl teismas pagrįstai nevertino atsakovės generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintų Darbuotojų premijavimo nuostatų sąlygų, jose nustatytos premijų skyrimo tvarkos (periodiškumo, dydžio, pagrindų, formos ir pan.), premijos tikslų. Darbo rinkoje susidariusi tokia faktinė situacija, kad darbuotojams darbo užmokesčio dalis (neretai didesnė) yra mokama premijų ir priedų forma, ne išimtis ir atsakovės įmonėje, todėl ieškovas su atsakove buvo sutarę, jog apeliantas mokės darbuotojui ne mažesnį negu 1 800 Lt mėnesinį atlyginimą. Šias aplinkybes patvirtina banko pažyma, iš kurios matoma, kad darbuotojo atlyginimas nėra mažesnis negu 1 800 Lt. Premija skiriama darbuotojui už pasiektus gerus rezultatus, už gerą darbo funkcijų vykdymą, našų darbą, ilgalaikį nepriekaištingą darbą, dorumą, sąžiningumą, indėlį į įmonės ūkinę-finansinę veiklą. Atsakovė neįrodinėjo ieškovo išskirtinio darbo funkcijų atlikimo premijų išmokėjimo mėnesiais, nepateikė įrodymų apie netinkamą ieškovo pareigų vykdymą ginčijamais mėnesiais, todėl teiginys, kad ieškovas prarado subjektyvią reikalavimo teisę į neišmokėtas sumas, laikytinas nepagrįstu. Išmokos prie darbo užmokesčio buvo mokamos kaip atlyginimo dalis, nepriklausomai nuo darbo funkcijų atlikimo bei nuo to, kaip jos yra įvardytos. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad mokėtos premijos turėtų būti traktuojamos kaip darbuotojo motyvacinė priemonė, kuri yra nukreipta į ateitį ir ja nėra atlyginama už darbo funkcijų atlikimą, bet siekiama skatinti darbuotoją toliau sėkmingai dirbti bendrovėje ir siekti gerų darbo rezultatų. Darbo sutarties 9 p. nedviprasmiškai išreikšta, jog už kokybiškai ir laiku atliktą darbą darbdavys įsipareigoja mokėti premijas. Ieškovas darbą atliko kokybiškai ir laiku, todėl darbdavys artimiausią atlyginimo mokėjimo dieną įsipareigojo jį išmokėti;Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai priteisė ieškovui už uždelstą atsiskaityti laiką - po 76,40 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo dienos (2008-02-26 d.) iki visiško atsiskaitymo. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (DK 141 str. 1 d., 206 str. 1 d. 1 p.). Darbuotojas sutinka, kad nutraukus darbo sutartį su juo būtų atsiskaityta artimiausią darbo užmokesčio mokėjimo dieną (darbo sutarties 10.2 p.). Darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui mėnesinę algą vieną kartą per mėnesį 25-28 d. (darbo sutarties 3 p., b. 1. 14-15). Ieškovas buvo atleistas iš darbo 2008 m. vasario 26 d., todėl su juo vėliausiai turėjo būti atsiskaityta artimiausią darbo užmokesčio mokėjimo dieną, t. y. iki 2008 m. vasario 28 d. Sprendžiant iš atsakovės apeliacinio skundo, atsakovei susidaro sąlygos piktnaudžiauti savo įsipareigojimais, t. y. darbdavys savo nuožiūra gali sumokėti darbuotojui darbo išmokas po ilgo laiko tarpo. Toks aiškinimas prieštarauja darbdavio prisiimtiems įsipareigojimams bei darbo kodekso 201 str. 1 d. Todėl teismas teisingai sprendė, kad su ieškovu turėjo būti atsiskaityta atleidimo dieną, nes tai buvo algų mokėjimo diena, o vėliausiai su juo turėjo būti atsiskaityta 2008 m. vasario 28 d. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką (DK 141 str. 3 d.). Taigi jei yra nustatoma, kad darbdavys pasibaigus darbo teisiniams santykiams pažeidė savo pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 str. 3 d. nustatytos pasekmės - darbdavys už visą uždelstą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį. Tokių pasekmių už darbo pareigų pažeidimą nustatymas atlieka dvejopą funkciją. Pirma, šia DK norma yra įtvirtinamas kompensuojamasis mechanizmas, kai darbuotojui yra kompensuojami neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Antra, atsižvelgiant į tai, kad kai nutraukiami darbo teisiniai santykiai, už atsiskaitymą atsakingas asmuo yra darbdavys ir nuo jo tiesiogiai priklauso darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų mokėjimas. DK 141 str. 3 d. įtvirtintos nuostatos yra papildomos atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. DK 141 str. 3 d. yra nustatytas konkretus išmokos dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką (LAT CBS 2007 m. vasario 26 d. nutartis L G v. AB „Vilniaus vingis", Nr. 3K-3-70/2007). Darbo kodekse neaptarta galimybė sumažinti už uždelstą atsiskaityti laiką mokėtinos išmokos dydį, ši išmoka pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nelaikoma neproporcingai didele (LAT CBS 2006 m. rugsėjo 20 d. R. R. v. AB „Alytaus tekstilė" nutartis Nr. 3K-3-491/2006, LAT CBS 2006 m. spalio 02 d. D. S. v, AB „Alytaus tekstilė" nutartis Nr. 3K-3-523/2006). Priešingas šio straipsnio aiškinimas pažeistų šios normos funkcijas: prevencinę, kompensacinę, nubaudimo. Atsakovė, atleisdama ieškovą, nesumokėjo ne tik darbo užmokesčio dalies, bet ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei uždelsė išmokėti visą ieškovui priklausantį atlyginimą iki 2008 m. kovo 13 d., todėl pirmosios instancijos teismas proporcingai, protingai ir teisingai priteisė darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką - po 76,40 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos (2008-02-26) iki visiško atsiskaitymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 dalis, 329 str. 2 dalis), todėl pasisako dėl apeliaciniame skunde nurodyto faktinio ir teisinio pagrindo, kartu įvertinusi, jog nėra pagrindo ginant viešąjį interesą ir remiantis CPK 414 straipsniu viršyti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 dalis).

Nustatyta, kad atsakovė šalių sudaryta 2007-04-27 Sutartimi (b. l. 14-16) įsipareigojo mokėti ieškovui 820 Lt dydžio mėnesinę algą vieną kartą per mėnesį 25-28 d. (Sutarties 3 str.), o už kokybiškai ir laiku atliktą darbą mokėti premijas pagal atskirą bendrovės administracijos vadovo įsakymą (Sutarties 9 str.). Nors ieškovas teigė, jog faktiškai su atsakovės Vievio padalinio vadovu P. G. buvo sutarę, kad jo darbo užmokestis su premijomis kas mėnesį bus ne mažesnis kaip 1 800 Lt, tačiau kolegija pripažįsta, jog šios aplinkybės ieškovas neįrodė, tuo labiau, kad ieškovas net neįrodinėjo tokį susitarimą sudaręs su atsakovės generaliniu direktoriumi arba su atsakovės įgaliotu asmeniu I. V., pasirašiusia Sutartį. Tai, kad su neįgaliotu darbo sutartį sudaryti asmeniu galėjo būti susitarta dėl didesnio nei Sutartyje numatyta darbo užmokesčio, kolegijos nuomone, atsakovei netgi negalėtų sukelti jokių teisinių pasekmių. Taigi tarp šalių pasirašyta dokumentai, kurių negalima nuginčyti šalies paaiškinimu ir liudytojų parodymais, tvirtina, kad darbo sutartimi šalys nesusitarė dėl konkretaus dydžio ieškovui kas mėnesį mokamų premijų, o atsakovė neprisiėmė įsipareigojimų mokėti pastovaus dydžio kasmėnesines premijas per visą Sutarties galiojimo laiką, kaip darbo užmokestį, numatytą DK 186 str. 2 d.

Ieškovas, patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės jam neišmokėto darbo užmokesčio dalį (1 086,96 Lt), ją skaičiuoja pagal tai, kiek jam liko nesumokėta nuo faktiškai sutartos su darbdaviu sumos - 1 800 Lt. Kadangi ieškovas neįrodė, kad dėl tokio dydžio darbo užmokesčio buvo susitarta su darbdaviu, pripažintina, kad ši ieškinio dalis negalėjo būti tenkinama vien dėl šios priežasties.

Apylinkės teismas, nusprendęs, kad ieškovas turėjo teisę reikalauti Sutartimi sutartos premijos ir laikydamas šią premiją sudėtine darbo užmokesčio dalimi, nusprendė, kad ieškovui, 2008 m. vasario mėn. dirbusiam 21 darbo dieną, liko nesumokėta 891,45 Lt. Teismas, nurodęs, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis per 1 darbo dieną buvo 76,40 Lt ((1920+1920+1890) / 75 d. d.), o 2008 m. vasario mėn. ieškovui buvo sumokėta tik po 33,95 Lt už 1 darbo dieną (713,04 / 21 d. d.), susidariusį 891,45 Lt skirtumą (76,4 - 33,95 = 42,45; 42,45 x 21 d. d.), paskaičiuotą pagal vidutinį darbo užmokestį, laikė ieškovui neišmokėtu darbo užmokesčiu. Kitaip tariant, apylinkės teismo nuomone, už vasario mėn. ieškovui iš viso turėjo priklausyti net 1 910,1 Lt darbo užmokestis ((891,45 Lt + 713,04 = 1 604,49 Lt už 21 d. d. arba 1 910,1 Lt už 25 d. d.), nors paties ieškovo nuomone, už vasario mėn. jam turėjo priklausyti tik minimali su darbdaviu sutarta atlyginimo suma - 1 800 Lt.

Kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės mokėtos premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis DK 233 str. prasme. DK 233 str. numatyta, jog už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat už kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus (pareikšti padėką, apdovanoti dovana, premijuoti, suteikti papildomų atostogų ir kt.). Kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, jog Sutarties 9 str. nustatyta premija laikytina darbdavio taikomais paskatinimais, nurodytais DK 233 str. Atsakovės generalinio direktoriaus 2004-12-10 įsakymu Nr. 1-1-79/1 patvirtintų Darbo tvarkos taisyklių, kurias ieškovas Sutarties 10.1 punktu įsipareigojo vykdyti, 11 skyriuje „Darbuotojų skatinimas“ 132 p. numatyta, kad skatinimo priemonės, taip pat ir premijos, taikomos įmonės darbuotojams ,,už gerą darbo pareigų vykdymą, našų, kokybišką darbą, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, dorumą, sąžiningumą“. Analogiškai premijos paskirtis nurodyta ir Darbuotojų premijavimo nuostatuose (toliau – Nuostatai) (b. l. 84). Akivaizdu, kad atsakovės mokėtos premijos turėtų būti traktuojamos kaip atsakovės darbuotojų motyvacinė priemonė, kuri yra nukreipta į ateitį ir kuria siekiama skatinti darbuotoją toliau sėkmingai dirbti bendrovėje ir siekti gerų darbo rezultatų. Kitaip nei premijos, darbo užmokesčio pagrindinė funkcija - atlyginimas už darbo sutartyje nustatytų darbo funkcijų atlikimą. Atlikęs darbo funkcijas, darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti darbo sutartyje nustatyto ar darbo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuoto darbo užmokesčio už nustatytu laikotarpiu atliktą darbą, o darbdavys turi pareigą jį sumokėti. Nutraukiant darbo sutartį darbdavys privalo sumokėti darbo užmokestį už atliktą darbą, bet neprivalo darbo sutartį nutraukiančio darbuotojo skatinti ir motyvuoti, mokėdamas jam premiją. Dėl šios priežasties, kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad darbuotojas negali netekti premijos kaip paskatinimo už gerą darbą dėl to, kad nutraukė darbo sutartį. Toks premijos skyrimo tikslų aiškinimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes įpareigotų darbdavį skatinti ir motyvuoti darbuotoją, nutraukiantį darbo sutartį. Tokius atsakovės tikslus ir patvirtina Nuostatų 2 p., kuriame numatyta, jog ,,darbuotojai, išeinantys iš darbo, atsižvelgiant į darbo stažą įmonėje bei indėlį įmonės ūkinėje-finansinėje veikloje, gali būti nepremijuojami“. Nors Sutartimi ieškovas ir neįsipareigojo vadovautis šiais Nuostatai, o duomenų, jog ieškovas su šiais Nuostatais būtų supažindintas, byloje taip pat nėra, tačiau, kolegijos nuomone, darbdavio apsisprendimas nepremijuoti iš darbo išeinančių neilgą darbo stažą turinčių darbuotojų visiškai atitinka Darbo tvarkos taisyklėse įtvirtintus darbuotojų skatinimo tikslus, o būtent – premijavimą už ilgalaikį darbą. Šiuo atveju nustatyta, jog ieškovas darbo sutartį nutraukė praėjus tik 10 (dešimčiai) mėnesių nuo Sutarties su atsakove pasirašymo dienos. Akivaizdu, kad per tokį trumpą darbo atsakovės bendrovėje laiką bei įvertinus jo pareigų pobūdį (šaltkalvis surinkėjas-brigadininkas), negalima kalbėti apie ieškovo svarų indėlį į atsakovės finansinę-ūkinę veiklą ar didelį darbo stažą, todėl, kolegijos nuomone, visiškai logiška ir teisinga, jog pas darbdavį trumpai dirbęs darbuotojas, išeidamas iš darbo, nebuvo premijuotas. Be to, kolegijos nuomone, premijos skyrimo tvarka taip pat leidžia ją atskirti nuo darbo užmokesčio. Darbo užmokestis turi būti mokamas nustatytu periodiškumu, t. y. ne rečiau kaip du kartus per mėnesį (esant darbuotojo raštiškam prašymui - vieną kartą per mėnesį). Darbo sutartyje nustatomi konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, kuriems suėjus darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti, o darbdavys pareigą sumokėti darbuotojui darbo užmokestį. Nei Sutartis, nei Darbo tvarkos taisyklės, o taip pat ir Nuostatai nenustato jokio premijos mokėjimo termino, per kurį ar už kurį turi būti sumokėta premija. Akivaizdu, kad nesant nurodytų ar šalių susitarimu patvirtintų terminų, už kuriuos turėtų būti mokama premija, darbuotojas neturi pagrindo reikalauti premijos už savo nuožiūra pasirinktą laikotarpį. Niekur nėra nustatyta, kad premija turi būti skiriama kiekvieną mėnesį. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas 2007 m. rugpjūčio mėn. negavo premijos už 2007 m. liepos mėnesį (b. l. 180-181, 2008 m. birželio 17 d. pažyma Nr. 327 apie ieškovo darbo užmokestį), tačiau pretenzijų dėl to nereiškė. Be to, vadovaujantis Nuostatų 4 p., premijos mokamos iš rezervo, skirto darbuotojų premijoms mokėti, lėšų. Kaip nustatyta atsakovo paaiškinimais, šio rezervo lėšų dydis yra nepastovus ir skiriasi kiekvieno projekto atveju, todėl kiekvieno projekto atveju darbuotojų premijoms skirtina suma yra skirtinga ir priklauso nuo kiekvieno projekto biudžeto. Dėl šios priežasties yra klaidinga teigti, kad atsakovės premijos yra darbo užmokestis, kurio ieškovas turi teisę reikalauti, nes tokio darbo užmokesčio dydis kiekvieno projekto atveju būtų neaiškus bei nepriklausytų nuo darbuotojo ir darbdavio susitarimo. Be to, pažymėtina, jog darbo užmokesčio (tiek pagrindinio, tiek papildomo) dydis, kaip ir pats susitarimas dėl darbo užmokesčio, visada turi būti aiškus ir konkretus: arba nustatytas konkretus dydis, arba apskaičiuotas taikant aiškius tarifus. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį taip pat svarbus konkretumas ir aiškumas, pavyzdžiui, nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys įgytų pareigą jį sumokėti. Šie požymiai premijai, kaip paskatinimui DK 233 str. prasme, nebūtini. Konkretų premijos dydį gali nustatyti darbdavys, o tai darbo užmokesčio atveju pažeistų darbuotojo interesus. Dėl šios priežasties išmoka, kurios konkretus dydis ir konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai) yra neaiškūs, negali būti laikoma darbo užmokesčiu, kurį darbuotojas turi teisę reikalauti jam sumokėti. Kitoks aiškinimas reikštų, kad darbuotojas negalėtų žinoti, kokio dydžio darbo užmokesčio jis turi teisę reikalauti. Pažymėtina, jog ieškovo gautos premijos dydis kiekvieną mėnesį skyrėsi (2009-01-27 pažyma apie ieškovo darbo užmokestį Nr. 38; b. l. 116), be to, akivaizdu, kad jos dydis nepriklausė vien nuo dirbtų valandų skaičiaus (pavyzdžiui, 2007 m. rugsėjį ir 2007 m. lapkritį per mėnesį dirbtų valandų skaičius yra vienodas (25), tačiau ieškovui išmokėtos pinigų sumos skiriasi). Tiek Darbo tvarkos taisyklėse, tiek Nuostatuose nustatyti premijos skyrimo pagrindai yra bendro pobūdžio, nedetalizuojantys, ką reiškia pasiekti geri gamybiniai rezultatai, geras darbo pareigų vykdymas, našus darbas ir kt., bei kaip nuo jų priklauso premijos dydis, sprendimo teisę dėl konkretaus darbuotojo atitikimo nurodytus kriterijus paliekant išimtinai tik darbdavio diskrecijai. Nustatyta, jog šiuo konkrečiu atveju šalys nebuvo sutarę dėl konkrečių rodiklių (išdirbio, laiko, aptarnavimo normų ar kt.), kuriuos įvykdęs ieškovas turėtų teisę reikalauti premijos, o atsakovė pareigą ją sumokėti. Dėl šios priežasties pripažintina, jog apylinkės teismas nepagrįstai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006 suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę. Be to, premijos skyrimo forma, t. y. tai, kad premija įforminama direktoriaus įsakymu (Nuostatų 1 sk. 3 p.) (kai tuo tarpu darbo sutartimi sutarto dydžio darbo užmokestį darbdavys privalo mokėti be jokio atskiro įsakymo), dar kartą patvirtina darbdavio teisę, bet ne pareigą mokėti premijas ir leidžia atsakovės mokėtas premijas laikyti darbuotojų paskatinimo priemonėmis DK 233 str. prasme.

Kadangi pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo laikė, jog atsakovė nesumokėjo ieškovui jam priklausančio darbo užmokesčio už 2008 m. vasario mėn. dalies (t . y. 891,45 Lt) ir jam priklausančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalies (t. y. 646,33 Lt) ir šias sumas be pagrindo priteisė iš atsakovės, kolegija dėl šių reikalavimų priima priešingą sprendimą ir ieškinį atmeta.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo

Nustatyta, jog ieškovui, kuris iš darbo buvo atleistas 2008-02-26, jam priskaičiuotą už 2008 m. vasario mėn. 21 d. d. 713,04 Lt darbo užmokestį, 312,00 Lt kompensaciją už darbą lauko sąlygomis bei kilnojamąjį pobūdį bei 1 428,69 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kas atskaičius įstatymu nustatytus mokesčius sudarė 1 952,26 Lt, atsakovė pervedė į jo sąskaitą 2008-03-13.

Kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad ji su ieškovu atsiskaitė net anksčiau Sutartyje nustatyto termino. Sutarties 10.2 punktu šalys susitarė, kad nutraukus darbo sutartį turi būti atsiskaitoma artimiausią darbo užmokesčio mokėjimo dieną, o Sutarties 3 punkte darbdavys įsipareigojo darbo užmokestį mokėti vieną kartą per mėnesį 25-28 d. Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė privalėjo atsiskaityti atleidimo iš darbo dieną ir kad dėl to vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką turi būti skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos. Tokią išvadą, kolegijos nuomone, nulemia tai, kad atleidimo iš darbo diena, t. y. 2008-02-26, patenka į laikotarpį, per kurį darbdavys įsipareigojo mokėti darbo užmokestį. Darbo sutartyje išreikštas darbuotojo sutikimas, kad nutraukus darbo sutartį su juo būtų atsiskaityta artimiausią darbo užmokesčio mokėjimo dieną, sąžiningai aiškinant sutarties sąlygas, kolegijos nuomone, reiškia, kad atleidus darbuotoją darbo užmokesčio mokėjimo laikotarpiu su juo turi būti atsiskaityta atleidimo iš darbo dieną. Kolegija nesutinka su apeliante, kad vėliausiai su ieškovu turėjo būti atsiskaityta 2008 m. kovo 25-28 dienomis, nes būtent tomis dienomis ieškovui turėjo būti sumokėtas atlyginimas už vasario mėnesį. Šiuo atveju, kai kalbama apie atsiskaitymą nutraukus darbo sutartį, kolegijos nuomone, atsiskaityta turėjo būti artimiausią darbo užmokesčio mokėjimo dieną, nurodytą Sutartyje, o ne pagal faktinį darbo užmokesčio mokėjimo laiką. Todėl tas apeliantės argumentas, kad atlyginimas už sausio mėn. faktiškai buvo sumokėtas 2008-02-22, o už vasario mėn. turėjo būti mokamas tik 2008 m. kovo mėn., kolegijos nuomone, šiuo atveju negali pakeisti sutartinių nuostatų.

Atsižvelgdama į tai, kad su ieškovu ne dėl jo kaltės buvo atsiskaityta ne jo atleidimo dieną 2008-02-26, o 2008-03-13, t. y. pavėlavus net dvylika darbo dienų, kolegija, vadovaudamasi DK 141 str. 3 dalimi, ieškovui iš atsakovės priteisia vidutinį darbo užmokestį po 76,40 Lt už kiekvieną darbo dieną už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008-02-26 iki 2008-03-13, t. y. už 12 darbo dienų (2008-03-11 šventinė diena), 916,8 Lt. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde nėra kritikuojamas teismo atliktas vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio (76,4 Lt) paskaičiavimo teisingumas, kaip pagrindą ima 76,40 Lt, net nepasisakydama dėl atsakovės 2009-03-20 rašte nurodyto mažesnio (61,73 Lt) vienos darbo dienos užmokesčio dydžio (b. l. 129), vertindama tai kaip apeliacinio skundo papildymą (CPK 323 str.).

Kadangi kolegija sutiko su pagrindiniais apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįsto vidutinio darbo užmokesčio, priteisto už uždelstą atsiskaityti laiką, dydžio laikytinas nebeaktualiu, taigi kolegija dėl šio argumento ir nebepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str., 329 str. 1 d.), kuriuo atmeta ieškinį dėl 1 086,96 Lt darbo užmokesčio už 2008 m. vasario mėnesį bei 371,31 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, o ieškinio dalį dėl darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką pritesimo tenkina iš dalies ir priteisia ieškovui iš atsakovės 916,8 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008-02-26 iki 2008-03-13. Be to, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 4 d., 98 str. 1 ir 4 d.): iš atsakovo valstybei priteisiamas 27,5 Lt žyminis mokestis nuo patenkintos ieškinio dalies, o iš ieškovo atsakovei proporcingai priteisiamas 477 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

DK 301 str. numatyta, jog panaikinus jau įvykdytą teismo sprendimą, sprendimo įvykdymo atgręžimas vykdomas pagal CPK nuostatas. CPK 762 str. numatyta, jog jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, savo nutartimi galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė, vykdydama šioje byloje priimtą teismo sprendimą, 2008-11-04 pavedimu pervedė ieškovui 1 917,64 Lt, ieškovas įpareigotinas šią sumą grąžinti atsakovei.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi CPK 325-331 str.,

nusprendė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atmesti ieškinį dėl 1 086,96 Lt darbo užmokesčio už 2008 m. vasario mėnesį bei 371,31 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.

Ieškinio dalį dėl darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką pritesimo tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui E. Z. iš atsakovės UAB „Mitnija“ 916,8 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008-02-26 iki 2008-03-13.

Priteisti iš atsakovės UAB „Mitnija“ 27,5 Lt žyminį mokestį valstybei.

Priteisti atsakovei UAB „Mitnija“ iš ieškovo E. Z. 477 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Taikyti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. sprendimo įvykdymo atgręžimą ir įpareigoti E. Z. grąžinti atsakovei UAB „Mitnija“ 1 917,64 Lt, pervestų ieškovui 2008-11-04 pavedimu.

Kolegijos pirmininkė Jolita CirulienėTeisėjai Rūta PalubinskaitėArvydas Žibas