Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. J. ir T. V. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2013 m. lapkričio 21 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. M., N. J., T. V. ir T. N. L. L. solidariai priteista 1000 Lt neturtinės ir 80 Lt turtinės žalos atlyginimas, A. P. – 20 Lt žalos atlyginimas, J. R. – 390,70 Lt žalos atlyginimas, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už A. P. ir L. L. gydymą priteistas 208,80 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti D. M. bei T. N., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

N. J. ir T. V. nuteisti už tai, kad veikdami kartu su D. M. ir dar vienu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu 2012 m. gruodžio 7 d. apie 19 val., padedant T. N., atėję pas A. P. į namus, adresu: (duomenys neskelbtini), Telšių m., T. N. neleidžiant A. P. sugyventinei D. N. išeiti iš namų kviesti pagalbos ir saugant ją virtuvėje, jie, visi kartu, minėtame bute buvusiam L. L. bendrais veiksmais sudavė smūgius kumščiais, kėde ir malka per galvą, į veidą ir į kitas kūno vietas, taip jam padarant muštinę žaizdą viršugalvyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o L. L., bandžiusį užstoti A. P., pargriovė ant lovos, jį bandė dusinti megztiniu ir užuolaida, neleido pabėgti bandant iššokti per langą, bei reikalaujant grąžinti tariamą 500 Lt skolą už P. V. sudaužytą D. J. automobilį, sudavė daugybinius smūgius į galvą, į nugarą ir į kitas kūno vietas, taip jam padarant galvos sumušimą su kairės ausies minkštųjų audinių patinimu, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą su 9–10 šonkaulių lūžimais, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos III piršto srityje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir pagrobė bute buvusius A. P. juostinį fotoaparatą už 20 Lt, L. L. mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ už 80 Lt bei J. R. priklausančius megztinį už 40 Lt, golfą už 25 Lt, sportinį kostiumą už 40 Lt, marškinėlius už 19 Lt, kepurę už 10 Lt, sportines kelnes už 30 Lt, 2 vnt. apatinių kelnaičių už 16 Lt, šešias poras kojinių už 6 Lt, muilą už 1,30 Lt, 2 vnt. ūkiško muilo už 4 Lt, dezodorantą už 15 Lt, vienkartinius skutimosi peiliukus už 8 Lt, skutimosi putas už 6 Lt, veidrodėlį už 3 Lt, spiralinį vandens šildytuvą už 12 Lt, ausines už 8 Lt, 7 vnt. siuvimo siūlų ričių už 7 Lt, sąsiuvinį už 1,40 Lt, nagų kirpimo žnyples už 3 Lt, pypkę už 2 Lt, bloknotą už 3,50 Lt, rankinį laikrodį už 20 Lt, du žiebtuvėlius už 20 Lt, buteliuką šampūno už 10 Lt, kremą po skutimosi už 6 Lt, kempinę už 7 Lt, dėžutę ausų krapštukų už 2 Lt, dėžutę tabako „Winston“ už 27 Lt, porą pirštinių už 3,50 Lt, butelį aliejaus už 6 Lt, pakelį margarino už 3 Lt, keturias dėžutes arbatos už 12 Lt, dėžutę saldiklio už 5 Lt, pakelį kavos už 7 Lt, keturis pakelius bulvių košės už 2 Lt, dvi šokolado plyteles už 5 Lt, du pakelius prieskonių už 4 Lt, devynis pakelius su sriubomis už 9 Lt, t. y. panaudojant fizinį smurtą L. L. ir A. P. atžvilgiu pagrobė A. P. turto už 20 Lt, L. L. turto už 80 Lt ir J. R. turto už 360,70 Lt, bei pasikėsino pagrobti A. P. 500 Lt, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo bendrininkų valios, nes A. P. šios pinigų sumos neturėjo. Be to, tuo pačiu metu į A. P. namus grįžusią R. J. virtuvėje N. J. prirėmus prie vandens kriauklės, o D. M. pagrasinus, kad jai „bus blogai“, saugant, o būtent šalia stovint T. N., iš R. J. kelnių kišenės pagrobė A. P. 40 Lt, tokiu būdu, grasinant jį tuoj pat panaudoti R. J. atžvilgiu, pagrobė A. P. turto už 40 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo N. J. gynėja prašė tenkinti jos ginamojo apeliacinį skundą, nuteistojo T. V. gynėjas prašė tenkinti jo ginamojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų N. J. ir T. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. J. ir T. V. bendrai įvykdytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d. (Plėšimas), nors apeliantai savo skundais su tokia jų veikos kvalifikacija nesutinka. Antai nuteistasis N. J. mano, kad jo nusikalstamą veikimą reikėtų laikyti chuliganizmu (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtintame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse su pakeitimais ir papildymais tokios nusikalstamos veikos nėra), nes jis tik sumušė nukentėjusįjį A. P. ir pastarąjį sužalojo. O nuteistasis T. V. mano, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 140 str. (Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), nes, pasak apelianto, jis tik sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam L. L., ir jokių svetimų daiktų nepagrobė. Deklaruodami savitas nusikalstamos veikos kvalifikacijas, apeliantai skundais atitinkamai prašo išspręsti ir jiems taikytinos baudžiamosios atsakomybės klausimą, civilinių ieškinių priteisimo pagrįstumą. Kaip jau minėta šioje nutartyje, kitų nuteistųjų (D. M., T. N.) apeliantų bendrininkų atžvilgiu Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, o apeliantai N. J. ir T. V. neginčija kai kurių jiems inkriminuotų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 str. 1 d.

Nuteistasis N. J. viso baudžiamojo proceso metu (2 t., 7; 29 b. l.; 3 t., 95 b. l.) neigė įvykio metu pagrobęs bet kokį svetimą turtą, tvirtino nematęs, kad kažką būtų paėmė kiti jo bendrininkai, o savo apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę įvykdžius plėšimą pagal BK 180 str. 1 d. Kitas apeliantas – T. V., kaip minėta, taip pat neigia dalyvavęs plėšime, tvirtina, kad jokių svetimų daiktų nepagrobė, nors iš jo parodymų teisiamajame posėdyje (3 t., 95 b. l.) akivaizdu, jog jis iš viso negalėjo prisiminti daugelio įvykio aplinkybių dėl girtumo (pvz., nepamena, kaip išvyko iš A. P. namų, nepamena, kas buvo kalbama įvykio metu, nežino, kur buvo T. N. įvykio metu, ir kt.) – jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (3,78 promilių girtumas, 2 t., 67 b. l.). Kita vertus, N. J. ir T. V. neneigia, kad sumušė atitinkamai nukentėjusiuosius A. P. ir L. L., neginčija jiems padaryto ir specialistų tyrimais nustatyto sveikatos sutrikdymo mąsto. Nepaisant to, pažymėtina, kad įrodymai, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas (BPK 276 1 d. 3 p., 301 str. 1 d.) ir kuriuos dar sykį patikrino apeliacinis teismas, paneigia apeliantų keliamas versijas ir patvirtina, kad fizinis smurtas ir grasinimai tuoj pat jį panaudoti atitinkamai prieš nukentėjusiuosius A. P., L. L. ir R. J., buvo naudojami kaip priemonė svetimą turtą pagrobti – neutralizavus nukentėjusiuosius kaip turto savininkus, fiziniu smurtu, grasinimais palaužus jų valią ginti savo teises ir nuosavybę. Taigi priešingai, nei deklaruoja apeliantai, N. J. ir T. V. veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti pagal BK 180 str. 1 d. Tai, kad N. J. ir T. V., kolegijos nuomone, dėl suinteresuotumo bylos baigtimi nenurodo ar dėl savo asmeninių savybių, girtumo (ir N. J. buvo nustatytas 1,30 promilių girtumas, 2 t., 1 b. l.) neprisimena kai kurių įvykio aplinkybių, nereiškia, jog jie bendrais veiksmais neįvykdė jiems skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Priešingai, nei savo skunde teigia N. J., byloje pakanka įrodymų jo ir bendrininkų kaltei pagrįsti plėšimo padaryme. Nukentėjusysis A. P. viso baudžiamojo proceso metu (1 t., 17; 19–20; 21 b. l.; 3 t., 96–97 b. l.) vienodai, nuosekliai ir aiškiai atpasakojo įvykių seką. A. P. parodė, kad pirmiausia D. M. pradėjo mušti nukentėjusįjį L. L., pastarąjį jis (A. P.) mėgino užstoti, kad nemuštų, o tada D. M. jam pačiam sudavė smūgius į veidą, N. J. pervertė jį (A. P.) ant lovos, neleido atsikelti, pabėgti per langą, laikė ir kartu su kitais sudavė smūgius į nukarą. Po to, pasak A. P., D. M. su T. V. mušė L. L., D. M. vis reikalavo duoti 500 Lt už neva jų apgadintą automobilį ir jį bei L. L. visi (D. M., T. V., N. J.) mušė tol, kol jie prižadėjo kitą dieną atiduoti 500 Lt, nors realiai jie nebuvo apgadinę D. M. brolio automobilio. Nepaisant to, kad nukentėjusieji pažadėjo kitą dieną atiduoti pinigus, D. M. nuo stalo pasiėmė A. P. fotoaparatą ir L. L. mobilųjį telefoną, nuėjo į kitą kambarį ir išvertė maišą su daiktais, kuriuos nukentėjusioji J. R. buvo nupirkusi ir ketino nešti savo sugyventiniui P. V. į tardymo izoliatorių, pasiėmė dalį tų daiktų, kuriuos susikrovė į maišą, ir išsinešė. Taip pat nukentėjusysis A. P. nurodė, kad R. J. jam sakė, jog N. J. iš jos pagrobė A. P. 40 Lt. Nukentėjusioji R. J. apklausiama (1 t., 45–46 b. l.; 3 t., 97 b. l.) ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje patvirtino, kad buto virtuvėje N. J. prispaudė ją prie kriauklės, o D. M. reikalavo pinigų, atsakius, kad pinigų neturi, D. M. iš jos kelnių kišenės ištraukė 40 Lt ir pasiėmė juos sau. R. J. taip pat tvirtino mačiusi, kaip N. J. ir D. M. mušė L. L. ir A. P.. Tokie nukentėjusiųjų A. P. ir R. J. parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa su nukentėjusiojo L. L. (buvo išvykęs į užsienį, todėl teisiamajame posėdyje neapklaustas) parodymais ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 28; 30–31; 32 b. l.), pastarasis taip pat atpažino T. V., kaip asmenį, kuris jį (L. L.) mušė ir kartu su kitais mušė A. P. (2 t., 81–83 b. l.).

Kaip jau minėta, T. V. ir N. J. neigia įvykio metu pagrobę kokius nors nukentėjusiųjų daiktus ir (ar) pinigus, o nuteistasis D. M., kolegijos nuomone, siekdamas padėti bendrininkams išvengti griežtesnės atsakomybės, teigė, kad daiktus ir pinigus paėmė vienas, kitiems šiame procese nedalyvaujant ir nieko nežinant. Tokie D. M. aiškinimai ne tik neatitinka įrodymais nustatytų aplinkybių, bet ir savaime yra nelogiški, net nesutampantys su jo bendrininkų T. V. ir N. J. parodymais. Pirmiausia, nei T. V., nei N. J. nenurodė, kad buvo reikalaujama 500 Lt iš A. P. ir L. L., o D. M. ir nukentėjusieji šią aplinkybę patvirtino. Iš D. M. parodymų reiktų daryti išvadą, kad jis veikė visiškai vienas – niekam nieko nematant ir negirdint, tačiau nustatyta, kad visi bendrininkai, tarp jų ir apeliantai, buvo viename bute, viename kambaryje ir net neneigia, kad patys atliko tam tikrus nusikalstamus veiksmus, pvz., kad T. V. mušė L. L., o N. J. mušė A. P.. Kad visi bendrininkai – T. V., N. J. ir D. M., išskyrus padėjėją T. N., betarpiškai realizavo visus ar dalį plėšimo nusikaltimo objektyviųjų požymių, patvirtina jau anksčiau aptarti įrodymai, kurie sutampa su įvykio vietoje taip pat buvusio nepilnamečio N. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (1 t., 52 b. l.), nukentėjusiojo L. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad N. J. kartu su D. M. pagrobė nukentėjusiajai J. R. priklausančius daiktus ir susidėjo juos į didelį ,,bulvinį“ maišą, kurį pasiėmė su savimi, o, pasak nukentėjusiojo L. L., išeidamas iš buto N. J. dar ir pasakė: ,,kad ryt būtų pinigai.“ Vadinasi, N. J. visiškai aiškiai suvokė situacijos esmę. Kad didelį pilną maišą atsinešė ir į automobilį pasidėjo D. M., patvirtino ir liudytoja A. J. (3 t., 97–98 b. l.), kuri būtent N. J. prašymu atvyko ir automobiliu N. J., D. M., N. J. bei kitus, kurių nepažinojo, automobiliu pavežė iki N. J. namų, kur, kaip pripažįsta ir nuteistieji N. J. bei D. M., pasidėjo tą maišą su daiktais, o liudytojas N. J. ikiteisminio tyrimo metu dar ir nurodė, kad daiktai iš maišo buvo iškrauti ir išdėlioti N. J. bute įvairiose vietose.

Priešingai, nei mėginama tikinti apeliaciniais skundais, nuteistųjų D. M., N. J., T. V. parodymai ir keliamos versijos neatitinka įrodymais nustatytų aplinkybių, prieštarauja nustatytai loginei įvykių sekai ir net savaime yra prieštaringi. Todėl nuteistųjų parodymais kolegija remiamasi tiek, kiek jie atitinka byloje nustatytas aplinkybes.

Taigi byloje surinkti ir šioje nutartyje aptarti įrodymai patvirtina, kad N. J., D. M., T. V. ir T. N. veikė kaip bendrininkai. Kiekvienas iš bendrininkų įvykio metu suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir kiekvienas rinkosi atitinkamą elgesio variantą – N. J. ir D. M. naudojo fizinį smurtą bei grasino fiziniu smurtu nukentėjusiesiems ir grobė svetimą turtą, T. V., naudodamas fizinį smurtą, kartu su minėtais bendrininkais, bendrais veiksmais neutralizavo nukentėjusiuosius, o T. N. padėjo daryti nusikalstamą veiką saugodamas, kad niekas iš buto neišeitų ir nepasikviestų pagalbos, neiškviestų policijos. Atkurta įvykių seka, nustatytos objektyviosios įvykio aplinkybės aiškiai patvirtina nusikalstamą apeliantų sumanymo turinį, atskleidžia subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. N. J. ir T. V. kartu su kitais bendrininkais ir dar vienu nenustatytu asmeniu atėjo pas A. P. į namus. Patekę į nukentėjusiojo gyvenamą vietą prieš nukentėjusiuosius pradėjo naudoti fizinį smurtą, mušdami nukentėjusiajam L. L. nežymiai sutrikdė sveikatą, o nukentėjusiajam A. P. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nuteistieji N. J. ir D. M. grobė svetimą turtą, grasindami reikalavo daugiau pinigų, taigi, apeliantai aiškiai suvokė savo ir bendrininkų veiksmų esmę. Analizuojamoje situacijoje nėra svarbu, kada nuteistieji šioje byloje susitarė padaryti nusikaltimą, ar susitarimas buvo žodinis ar išreikštas konkliudentiniais veiksmais, kas konkrečiai ir būtent kokius daiktus paėmė – faktas tas, kad N. J. ir T. V. kartu su kitais asmenimis realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę – abu buvo tiesioginiai nusikaltimo vykdytojai, savo nusikalstamą sumanymą – užvaldyti svetimą turtą, įgyvendino panaudodami smurtinius veiksmus, grasinimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. J. ir T. V. nusikalstamą veikimą kvalifikavo kaip plėšimą, padarytą bendrais veiksmais su nuteistuoju D. M., padedant nuteistajam T. N.. Dėl to, kas paminėta, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinių skundų motyvais šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Dėl paskirtų bausmių

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantams BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistuosius T. V. ir N. J. apibūdinančius duomenis, nustatytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, kad jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis. Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo sprendimui skirti nuteistiesiems realias laisvės atėmimo bausmes.

Atsakant į N. J. apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad N. J. viso baudžiamojo proceso metu neprisipažino įvykdęs plėšimą, neigė įrodymais nustatytas kai kurias faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, neatskleidė nusikaltimo bendrininkų atliktų veiksmų, todėl daryti išvadą, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, ir tuo labiau, kad gailisi dėl savo elgesio – nėra jokio pagrindo. Nėra pagrindo nuteistajam N. J. ir mažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vienu trečdaliu BK 64¹ str. pagrindu, nes šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas, o tokia sąlyga šiuo atveju nenustatyta, todėl svartyti BK 64¹ str. nuostatų taikymo klausimą nėra teisinio pagrindo.

Apeliantai savo skunduose nenurodė jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, kurios būtų neįvertintos pirmosios instancijos teisme, todėl, remiantis išdėstytu, keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Šiuo nuosprendžiu pritarus apylinkės teismo išvadai, kad N. J. ir T. V. yra kalti dėl nukentėjusiųjų L. L., A. P. ir J. R. atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo, kad kartu su kitais šioje byloje nuteistais bendrininkais yra atsakingi dėl L. L. padarytos turtinės ir neturtinės žalos, A. P. ir J. R. padarytos turtinės žalos, nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir dalyje dėl iš nuteistųjų priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atitinkamai L. L., A. P., J. R., nes apylinkės teismas, spręsdamas šių civilinių ieškinių klausimą, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir tinkamai taikė BPK 113 str., 115 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė N. J., D. M., T. V. T. N. solidariai atlyginti žalą – 208,80 Lt, patirtą Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiųjų A. P. ir L. L. gydymą (1 t., 57–60). Šiuo atveju nuteistieji tiesiogiai nepadarė žalos ligonių kasai, todėl žala, patirta dėl nukentėjusiesiems suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, turi būti išieškoma iš kaltų asmenų subsidiariai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad surinktais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusysis A. P. byloje pareikšto civilinio ieškinio dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atsisakė (1 t., 22 b. l.; 3 t., 97 b. l.), tai nuosprendyje konstatavo ir apylinkės teismas, tačiau apie nukentėjusiojo A. P. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos išsprendimą nieko nepasisakė skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, kaip to reikalauja BPK 307 str. Dėl to, kas paminėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai išspręsto aptartų civilinių ieškinių klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Dėl proceso išlaidų

BPK 106 str. 2 d. (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija) nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąsias bylas gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 str. 1 d.). Nuteistasis T. V. gynėjo nebuvo pasikvietęs, jam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas. Kaip matyti iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos, išlaidos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu nuteistajam T. V. šioje baudžiamojoje byloje sudaro 236,80 Lt. Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ir pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą, išlaidos už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo (BPK 105 str., 106 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš nuteistųjų N. J., D. M., T. V. ir T. N. solidariai priteista 208,80 Lt žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų N. J., D. M., T. V. ir T. N. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteisti po 52,20 Lt nukentėjusiųjų A. P. ir L. L. gydymo išlaidų.

Procesą dėl A. P. pareikšto civilinio ieškinio dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nutraukti.

Priteisti iš T. V. valstybei 236,80 Lt proceso išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, šią sumą išieškant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.