Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. vasario 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-445-1008/2021.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovas P. R., kuriam pranešimas apie iškeltą bylą ir procesiniai dokumentai įteikti tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, palikus pranešimą fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje), tačiau jis per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

7. Apeliacijos objektas - pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies tenkinti ieškovės reikalavimai dėl negrąžinto vartojimo kredito ir kitų mokėjimų, priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pradinis kreditorius UAB „BnP Finance“ su atsakovu 2019 m. gruodžio 8 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-23ns5z66 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu pradinė kreditorė atsakovui suteikė 1000 Eur vartojimo kreditą 48 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 618,56 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 26 procentai) bei 360 Eur Sutarties administravimo mokestį iki 2023 m. gruodžio 8 d. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, Sutarties administravimo mokestis pradinei kreditorei turėjo būti grąžintas per 48 periodines mėnesines įmokas. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, todėl pradinė kreditorė Sutartį 2020 m. birželio 12 d. nutraukė.

2020 m. kovo 3 d. pradinė kreditorė ir ieškovė sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2020-03/01, pagal kurią pradinė kreditorė įsipareigojo perleisti reikalavimo teises į turimus skolininkus, pagal sudarytą reikalavimo portfelį. Iš bylų priėmimo – perdavimo akto Nr. 6 prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2020-03/01 matyti, kad pradinė kreditorė perleido ieškovei turimas reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu, todėl šioje byloje UAB ,,Legal Balance“ laikytina tinkama ieškove.

9. Nagrinėjamu atveju sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2020 m. birželio 12 d., todėl, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, nuo šios datos, skolininkui gali būti skaičiuojamos ne kompensuojamosios (mokėjimo, pelno) palūkanos, o apeliantės negautos pajamos (nuostoliai).

10. Apeliantė ginčija teismo sprendimo už akių dalis, kuriomis teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl 133,01 Eur negautų pajamų (nuostolių) nuo sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio parengimo dienos, 26 proc. negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 987,95 Eur, nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2023 m. gruodžio 8 d.), 26 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (987,95 Eur), nuo Sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

11. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas iš dalies du ieškovės reikalavimus ir netenkindamas visiškai vieno iš jų, rėmėsi argumentais, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas, tačiau teismo vertinimu, tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Teismas pabrėžė, kad asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę, nes hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą. Taigi, teismo nuomone, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Teismas taip pat nurodė, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos <...> (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

12. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies, savo poziciją grindžia tuo, kad, pirma, teismas, spręsdamas klausimą dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo, nepagrįstai vadovavosi Sutarties grafiku, neteisingai aiškino aktualiausią kasacinio teismo praktiką, todėl nepagrįstai sprendė, kad apelianto negautas pajamas (nuostolius) galėjo sudaryti tik Sutartimi sulygta kredito kaina (mokėjimo (pelno) palūkanos). Antra, apeliantės negautų pajamų (nuostolių) reikalavimai, priešingai nei teismo sprendime nepagrįstai performuluoti negautų pajamų (nuostolių) reikalavimai, yra subalansuoti su VKĮ 17 str. 1 d. reikalavimais. Trečia, nors dalis negautų pajamų dar nėra realiai kilusios, tačiau teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe - kol atsakovas negrąžins visos jo valdomos vartojimo kredito sumos, apeliantė patirs nuostolius, kurie pasireiškė ir pasireikš ateityje negautų pajamų forma. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.

13. Pažymėtina, kad kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą, kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių), kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

14. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į apeliantės minimą Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą (toliau - ir VKĮ). Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.

16. Šiuo atveju atsakovas P. R. pažeidė vartojimo kredito sutartį, nes nustatytu terminu nemokėjo vartojimo kredito sutartyje nustatytų mėnesinių įmokų, todėl vartojimo kredito sutartis nuo 2020-06-12 buvo nutraukta. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018, 37 punktą).

17. Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai remiantis CK 6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).

18. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi, įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

19. Iš byloje esančių kredito sutarties specialiųjų sąlygų matyti palūkanų norma (MPN) – 26 procentai, taip pat kokį aiškiai apibrėžtą palūkanų dydį konkrečiu laikotarpiu (kas mėnesį) pagal vartojimo kredito grąžinimo grafiką atsakovas turėjo padengti per visą sutarties galiojimo laikotarpį. Pripažintina, kad ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis gauti grafike nurodyto dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas iki sutarties termino pabaigos atsakovui tinkamai vykdant sutartį. Pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) gali būti vertinamos kaip orientacinė negautų pajamų suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

20. Skaičiuojant negautas pajamas mokėjimo palūkanų forma – 26 procentus nuo visos negrąžinto vartojimo kredito sumos (987,95 Eur), negautų pajamų suma gerokai viršytų sumą, kurią ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai iki vartojimo kredito grąžinimo termino pabaigos. Neabejotina, kad vartojimo kredito sutarties tinkamo įvykdymo atveju kredito likutis ir suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, kas mėnesį atitinkamai mažėtų. Dėl to yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovei iš atsakovo priteisiant negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ir ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, apskaičiuotas taikant mokėjimo palūkanų procentinį dydį, būtų sudarytos sąlygos ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.

21. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovui buvo suteiktas 1000 Eur kreditas, negrąžinto kredito dalis ieškinio pateikimo dieną sudarė 987,95 Eur. Šalys vartojimo kredito sutartyje susitarė dėl atsakovo ieškovei mokėtinos fiksuoto dydžio kredito mokesčio (palūkanų) sumos –618,56 Eur, metinė palūkanų norma – 26 procentai, kurios mokėjimas buvo išdėstytas kiekvieną mėnesį pagal mokėjimo grafiką mokėtinomis įmokomis. Šalys sutartimi vartojimo kredito grąžinimo terminą nustatė 48 mėnesių, t. y. iki 2023 m. gruodžio 8 d. Byloje taip pat nustatyta, kad iki sutarties nutraukimo nesumokėtos mokėjimo (pelno) palūkanos sudarė 107,03 Eur.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės su atsakovu sudarytų Vartojimo kredito sutarties Specialiose sąlygose nurodyta 618,56 Eur suma (skaičiuojant 26% metinių palūkanų) ir yra būtent ta suma, kurią apeliantė pagrįstai tikėjosi gauti ir kuom apeliantė remiasi akcentuodama kasacinio teismo 2020-05-25 nutartį (civilinė byla Nr. e3K-7-75-823/2020). Tai, jog pasak apeliantės, ji pritaikė atsakovui paskolos mokėjimo būdą (anuitetas), su mažėjančiomis palūkanomis, tik tuo atveju, jei sutartis bus tinkamai vykdoma, nepaneigia Sutarties specialiuose sąlygose nurodytos atsakovo mokėtinos 618,56 Eur bendros palūkanų sumos. Kadangi šalys susitarė dėl 618,56 Eur palūkanų mokėjimo, o sprendimu priteista ieškovei 107,03 Eur mokėjimo (pelno palūkanų) iki Sutarties nutraukimo 2020-06-12 dienos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog procentine išraiška priteistina negautų pajamų suma negali viršyti 618,56 Eur. Taigi, teismas pagrįstai priteisė apeliantei 115,52 Eur negautų pajamų nuo Sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos ir 26 procentus negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 987,95 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gruodžio 18 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne daugiau nei 396,01 Eur ir ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos (2023 m. gruodžio 8 d.), t. y. 618,56 Eur (107,03 Eur +115,52 Eur+396,01 Eur). Priešingu atveju, ieškovei būtų priteisiama didesnė negautų pajamų suma nei faktiškai pagal sutartį ieškovė galėjo (tikėjosi) gauti pelno palūkanų, o tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

23. Apeliantė apeliaciniu skundu taip pat reiškia reikalavimą priteisti 25,00 procentų dydžio negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (987,95 Eur) nuo sutarties termino pabaigos (2023 m. gruodžio 8 d.) iki visiško kredito grąžinimo.

24. Apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasi aukščiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais (civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-7-75-823/2020), sprendžia, jog tenkinus ieškovės reikalavimą dėl 26,00 procentų dydžio negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (987,95 Eur) nuo sutarties termino pabaigos (2023 m. gruodžio 8 d.) iki visiško kredito grąžinimo, būtų viršytos sutartine teise ginamo lūkesčio intereso, apimančio tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurių pagrįstai galėjo būtų tikimasi gauti sutartį įvykdžius tinkamai, ribos. Pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu atsakovo pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išliktų iki faktinio kredito sumos grąžinimo net ir tada, kai faktinis kredito negrąžinimo terminas būtų ilgesnis nei kredito grąžinimo terminas, nustatytas Sutartyje, nepagrįstai būtų užtikrinama ieškovės teisė į Sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Galiausiai, kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 nutartyje, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovui nevykdžius savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties Sutartį nutraukus prieš terminą, pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovės teisėtą lūkestį pagrįstai nepriteisė ieškovei iš atsakovo negautų pajamų nuo Sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Pažymėtina, kad Sutarties sudarymo metu apeliantė negalėjo turėti lūkesčio, kad atsakovas Sutarties tinkamai nevykdys ir tokiu būdu tikėtis gauti minėtas pajamas.

25. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apeliantės prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai) yra ne realiai tikėtini, o hipotetiniai nuostoliai. Byloje nėra ir apeliantė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad, atsakovui sutartyje nustatytu terminu grąžinus visą likusią negrąžinto kredito dalį, pradinė kreditorė būtų iš karto perskolinusi visą kredito sumą su 26,00 proc. metinėmis palūkanomis. Pastebėtina ir tai, kad teismo sprendimu kreditorei yra priteisiamos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokiu būdu kompensuojami 5 proc. dydžio praradimai. Kreditorė turi įrodyti, kad būtų galėjusi atsakovės negrąžintą sumą perskolinti už didesnes kaip 5 proc. dydžio metines palūkanas, o patirti nuostoliai sudarytų daugiau kaip 5 proc. metinių palūkanų. Visgi, ieškovė pareikštu ieškiniu to neįrodinėjo ir galbūt prarastinų pajamų (nuostolių) dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė.

26. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai įvertinęs sutarties sąlygas, iš dalies tenkino ieškinio reikalavimus dėl negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo Sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gruodžio 18 d.), nuo kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gruodžio 18 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gruodžio 8 d.) ir netenkino reikalavimo dėl 26,00 proc. negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą ( 987,95 Eur), nuo sutarties termino pabaigos (2023 m. gruodžio 8 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos.

27. Kiti apeliantės argumentai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

28. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė teismų praktiką bei procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Byloje pateikti duomenys dėl apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų – sumokėto žyminio mokesčio. Apeliacinį skundą atmetus patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalimi).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. vasario 24 d. sprendimą už akių nepakeistą.