Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 41⁴ str. 3 d. V. N. atžvilgiu nutraukta nesant jo veikoje šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. 2012-03-01 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, būdamas UAB „V.“, į/k (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi neužtikrino, kad jo vadovaujamoje bendrovėje būtų laikomasi teisės aktais nustatytos darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, t.y. bendrovės dispečerė J. N. bendrovės administracinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), 2011 metais sausio - rugsėjo mėnesiais grynaisiais pinigais bendrovės taksi vairuotojui R. T. išmokėjo 12 000 Lt (paskutinė 1500 Lt suma išmokėta 2011 m. rugsėjo 15 d.), o bendrovės taksi vairuotojui P. R. išmokėjo 10 400 Lt (paskutinė 1300 Lt suma išmokėta 2011 m. rugsėjo 15 d.) neapskaityto darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės apskaitą. Tokiu būdu minėtiems darbuotojams – taksi vairuotojams laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-09-15 buvo išmokėta 22 400 Lt neapskaityto darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės apskaitą. Tuo bendrovės direktorius V. N. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. reikalavimus.

R. T. bei P. R. iš darbo UAB „V.“ išėjo savo noru 2011-10-13, nutraukdami bendrovėje darbo santykius. Dėl patikrinimo metu nustatytų pažeidimų bendrovės direktoriui V. N. 2012-03-01 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 41⁴ str. 3 d. Teismas priimdamas nutarimą vadovavosi vien traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens V. N. parodymais, kuris, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, teismo posėdžio metu nurodė, kad kaltinimai jam grįsti kerštu. Jam kerštauja buvę taksi bendrovės vairuotojai – P. R. ir R. T.. Konfliktai prasidėjo, kai P. R. ir R. T. ruošėsi išeiti į kitą įmonę. Tačiau teismas nenagrinėjo ir neįvertino aplinkybių, dėl ko kilo ginčas. Ginčas kilo, kai vairuotojai ruošėsi išeiti į kitą įmonę (darbo sutartis nutraukta 2011-10-13) ir bendrovės direktorius V. N. R. T. neišmokėjo atlyginimo ir už kurą 4280 Lt, o P. R. 11 653 Lt atlyginimo ir 5225 Lt už kurą. Nurodyti duomenys buvo pateikti administracinėje byloje prie R. T. ir P. R. paaiškinimų, tačiau teismas pateiktų rašytinių įrodymų nenagrinėjo ir nevertino. V. N. nurodė, kad R. T. ir P. R. jam kerštauja, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbo sutartys nebuvo nutrauktos UAB „V.“ iniciatyva, nes buvę bendrovės darbuotojai, negaudami sutarto atlyginimo už atliktą darbą rugsėjo mėnesį, patys 2011-10-13 savo noru nutraukė darbo santykius. R. T. ir P. R. kreipimasis į teisėsaugos institucijas visiškai suprantamas, nes tokiais veiksmais buvo siekiama atgauti jiems priklausančias išmokėti sumas. Šios aplinkybės nebuvo vertinamos bylos nagrinėjimo metu. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad UAB „V.“ pagal pasirašytas darbo sutartis liudininkams R. T. ir P. R. atitinkamai mokėjo vienam minimalų atlyginimą, kitam 360 Lt per mėnesį atlyginimo. Nagrinėjant bylą, atsižvelgiant į liudininkų pateiktus parodymus, kurie nurodė, kad įmonėje taksistais dirbo kiekvieną dieną be išeiginių, dirbo šventinėmis, išeiginėmis dienomis ir nakties metu, visiškai nevertintas faktas, jog atliekant tokio pobūdžio darbą nelogiška būtų mokėti minimalų darbo užmokestį. Liudytojai R. T. ir P. R. prie pateiktų administracinėje byloje paaiškinimų pateikė ir rašytinius įrodymus, kiek kiekvieną mėnesį buvo išmokėta atlyginimo, neapskaityto bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Liudytojai tiek pateiktuose paaiškinimuose, tiek apklausiant teismo posėdžio metu aiškiai, nuosekliai nurodė visas aplinkybes apie išmokėtą neapskaitytą darbo užmokestį, tačiau teismas jų parodymais nesivadovavo, o vadovavosi vien administracinėn atsakomybėn traukiančio asmens V. N., siekiančio išvengti administracinės atsakomybės, bei jo sutuoktinės, kuri mokėjo atlyginimus neapskaitytus bendrovės buhalterinėje apskaitoje, J. N. parodymais. Remiantis aukščiau išdėstytu mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas priimdamas nutarimą netinkamai vertino tiek administracinės bylos nagrinėjimo metu, tiek byloje surinktus rašytinius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 41⁴ str. 3 d. administracinė atsakomybė nustatyta už tyčinį darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimą arba darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimą.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad šioje byloje V. N. buvo kaltinamas ATPK 41⁴ str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymu, kadangi neva jo vadovaujamos įmonės UAB „V.“ darbuotojams – taksi vairuotojams R. T. ir P. R. laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-09-15 buvo išmokėta 22 400 Lt neapskaityto darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės apskaitą. V. N. savo kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo kategoriškai neigia, teigia, jog kaltinimai grįsti kerštu, jam kerštauja buvę taksi bendrovės vairuotojai P. R. ir R. T..

Pagal ATPK 257 str. administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino bylą įrodymų vertinimo aspektu ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių V. N. kaltę.

Kaltinimai V. N. grindžiami liudytojų R. T. ir P. R. Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktais pirminiais paaiškinimais/pareiškimais bei jų teismo posėdžio metu duotais parodymais. R. T. savo pirminiame paaiškinime (1 t., 16) nurodė, jog UAB „V.“ dirbo taksi vairuotoju pagal darbo sutartį 0,5 ir 0,25 etato. Atlyginimą, numatytą darbo sutartyje, t.y. 400 Lt arba 200 Lt išmokėdavo direktoriaus pavaduotoja J. N. vieną kartą per mėnesį. Be to, direktoriaus pavaduotoja nenustatytą atlyginimo mokėjimo dieną išmokėdavo atlyginimą į rankas, kuris priklausė nuo uždirbtų pajamų per mėnesį, vidutiniškai apie 1500 Lt, už kurį atlyginimo mokėjimo žiniaraštyje nepasirašydavo. 2011 metais kurą pildavosi iš surinktų pajamų, gautų už klientų pervežimą, o čekius atiduodavo direktoriaus pavaduotojai, kuri grąžindavo pinigus, tačiau išeinant iš darbo liko skolinga 737 Lt. Be to, už darbą jam nesumokėjo 3543 Lt darbo užmokesčio. Taksi paslaugas atliko Klaipėdos mieste, taip pat perveždavo keleivius užsakomaisiais reisais į Palangos, Kauno, Vilniaus, Rygos, Talino oro uostus. Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 180-181) liudytojas R. T. parodė, kad UAB „V.“ dirbo vairuotoju, su juo buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią buvo numatyta mokėti minimumą, tačiau jis gaudavo kitokį užmokestį, nei numatyta darbo sutartyje. Pagal darbo sutartį turėjo dirbti 4 val., pusę etato, tačiau vykdavo ir į Lenkiją, Taliną, Rygą. Veždavo klientus ir užsakomaisiais, ir tolimaisiais reisais. Kelionė į Taliną užtrukdavo visą parą. Atostogų neturėjo, dirbo be išeiginių. Pirmadieniais, antradieniais „priduodavo kasą“, t.y. iš klientų surinktus pinigus atiduodavo J. N.. Ji pildė savo dokumentaciją, turėjo žiniaraščius. Atlyginimas buvo mokamas nuo 1 iki 30 dienos. Išmokėdavo, jei turėdavo pinigų. Neapskaityti pinigai būdavo mokami per kelis kartus. Išmokama suma priklausydavo nuo to, kiek per mėnesį atveždavo pinigų. Nuo įneštų sumų buvo atskaičiuojamas PVM, kuras, o likę pinigai būdavo dalinami iš dviejų ir išmokami jiems. Be užmokesčio, kuris numatytas darbo sutartyje, vidutiniškai per mėnesį dar gaudavo 1500-3000 Lt. Kai gaudavo pinigus, ant jokių dokumentų nepasirašydavo, pasirašydavo tik už gaunamą minimumą. Kurą pildavosi patys, o po to įmonė grąžindavo pinigus. Rugsėjo mėnesį už rugpjūtį jam turėjo būti išmokėta 2250 Lt, nes rugpjūtį parvežė 7712 Lt. Pas jį užfiksuota, kad rugpjūtį buvo parvežęs 7712 Lt. 2011 m. rugsėjo mėn. jis parvežė 9228 Lt. Už rugsėjį ir spalį jam nemokėjo. Paskutinį kartą negrąžino nei už kurą. 2011-09-15 jam jokia išmoka nemokėta. V. ir J. N. jam liko skoloje 4280 Lt, įskaitant 700 Lt už kurą, kurį pylėsi pats. P. R. savo pirminiame pareiškime (1 t., b.l. 21) nurodė, jog UAB „V.“ taksisto pareigose dirbo 1 etatu. Dėl darbo užmokesčio tarėsi su V. N., tarėsi, kad į mėnesį jam mokės 35 proc. nuo surinktų bendų pajamų už taksi paslaugas. Kurą įsipildavo iš surinktų pajamų iš keleivių, o čekius grąžindavo įmonei. Išleistus pinigus už kurą pagal pateiktus kvitus sumokėdavo direktoriaus žmona. Už gautus pinigus jis niekur nepasirašydavo. Kiekvieną savaitę pirmadieniais, antradieniais jis nuimdavo taksometro parodymus. Taksi įmonėje taksistu dirbo kiekvieną dieną be išeiginių, dirbo šventinėmis, išeiginėmis dienomis, nakties metu. Vidutinės mėnesinės pajamos sudarė apie 2000 Lt, nors atlyginimų žiniaraštyje pasirašydavo už minimalų atlyginimą. Atlyginimą išmokėdavo J. N. grynais pinigais. Už išmokėtą didesnį atlyginimą virš minimalaus darbo užmokesčio niekur nereikėjo pasirašyti. Apklausiamas teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 178-180) liudytojas P. R. paaiškino, jog UAB „V.“ dirbo vairuotoju, dirbo pilnu etatu. Dirbdavo be grafiko, turėjo dirbti po daug valandų, nors pagal darbo sutartį numatytas darbo laikas buvo 8 val. per dieną už minimalų 760 Lt atlyginimą. Išdirbdavo ir po 10-12 val. per dieną. Prie sutarto atlyginimo iki 2011-06-01 buvo primokama po 35 proc. nuo atvežtos sumos, t.y. nuo tos sumos, kurią surinkdavo iš klientų. Susitarimas dėl 35 proc. buvo žodinis, sudarytas su V. N.. Atvežtą sumą atiduodavo J. N.. Savo įneštas sumas žymėjo savo užrašuose. Sausio mėn. įnešė 6900 Lt, vasario mėn. – 4600 Lt, kovo mėn. – 6700 Lt, balandžio mėn. – 9800 Lt, gegužės mėn. – 10 000 Lt, birželio mėn. – 8470 Lt, liepos mėn. – 9200 Lt, rugpjūčio mėn. – 9800 Lt, rugsėjo mėn. – 8600 Lt, spalio mėn. – beveik 3000 Lt. Nuo 2011-01-01 iki 2011-10-13 atvežta suma sudaro apie 116 500 Lt. Šias sumas J. N. fiksuodavo pas save sąsiuvinyje, jokie dokumentai nebuvo išduodami. 35 proc. turėjo būti mokami nuo visos sumos, neatskaičius mokesčių. 35 proc. priedą jiems išmokėdavo tada, kai būdavo pinigų, išmoką gaudavo kelis kartus per mėnesį. Reguliariai jiems buvo mokamas tik sutartas minimumas. Dirbti reikėdavo ir išeiginėmis dienomis. Nuo 2011-06-01 pradėjo uždarbį skaičiuoti kitaip. Žodiniu pasakymu buvo pakeista mokėjimo tvarka. Tada J. N. reikėdavo pateikti kvitus, kuri atmesdavo PVM, sunaudotą kurą, kas likdavo, dalino perpus ir tą pusę gaudavo. Už šiuos papildomai išmokėtus pinigus niekur nepasirašydavo, o juos išmokėdavo J. N.. Pasirašydavo tik už minimumą. Už rugsėjo bei spalio mėnesius su jais nebuvo atsiskaityta. Sutartieji 35 proc. nuo atvežtos sumos buvo sumokėti rugsėjo mėn. už rugpjūtį. Mokami procentai į apskaitą įtraukti nebuvo. Vidutiniškai neapskaityto darbo užmokesčio per mėn. gaudavo 2000-2500 Lt.

Tačiau su tokiais liudytojų P. R. ir R. T. parodymais V. N. kategoriškai nesutinka, teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 177-178) paaiškino, jog kaltinimai grįsti kerštu, jam kerštauja du buvę taksi bendrovės vairuotojai – P. R. ir R. T.. Sutartį su R. T. ir P. R. buvo sudaręs jis. Vienas jų uždirbdavo 360 Lt per mėn., o kitas – minimumą. Papildomo susitarimo dėl 35 proc. nuo „atvežtos sumos“ nebuvo, nes jam tada visiškai nebūtų apsimokėję dirbti. Mano, kad vairuotojai patys sugebėdavo papildomai užsidirbti, nes juos mokamas atlyginimas tenkindavo. Iš vairuotojų pinigus priimdavo surašydamas įneštas sumas ant juodraščio, o paskui atspausdindamas galutinį dokumentą, ant kurio vairuotojai pasirašydavo. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyto 10 500 Lt neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo R. T. negali paaiškinti, nes visi mokėjimai vyko pagal orderius. R. T. ir P. R. neapskaityti pinigai nebuvo išmokėti, todėl tokios sumos nėra įtrauktos į apskaitą. Minėti asmenys jį apkalbėjo, nes manė, kad jam nešė didelį pelną, o prasidėjus krizei ir sumažėjus užmokesčiui jie ėmė reikšti nepasitenkinimą. Konfliktas kilo nuo 2011 m. pradžios. Tarp jų konfliktai kilo tada, kai jie pradėjo reikalauti papildomų pinigų, viršijančių jų algas. Minėti asmenys ėmė prašyti papildomai mokėti grynais pinigais, nes jiems sunkmečiu sumažėjo atlyginimai, o patys manė įmonei nešą didelį pelną. Konfliktai prasidėjo, kai P. R. ir R. T. ruošėsi išeiti į kitą įmonę. Jie ėmė jo reikalauti mokėti „vokeliuose“, bet taip pinigai jiems nebuvo mokami. Konfliktiniai santykiai su R. T. ir P. R. prasidėjo tada, kai sužinojo, jog jie ruošiasi pereiti į konkuruojančią taksi įmonę, kuri verbavo jo įmonės vairuotojus. P. R. ir R. T. pradėjo savavaliauti, ėmė patys be dispečerio priiminėti užsakymus, o vėliau išėjo į konkuruojančią taksi įmonę, „išsinešdami“ ir pelningiausias įmonės sutartis. Kai P. R. ir R. T. išėjo, „išsinešė“ ir jo įmonės turėtas sutartis su „Vakarų“ įmone, kas jo įmonei reiškė bankrotą. V. N. savo pirminiame paaiškinime (1 t., b.l. 11), pateiktame Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat nurodė, jog atlyginimas darbuotojams buvo mokamas grynaisiais arba per banką. Už gautą atlyginimą darbuotojai pasirašydavo priskaitymo ir išmokėjimo žiniaraščiuose. Priimant į darbą taksi vairuotojais R. T. ir P. R. dėl papildomo užmokesčio su jais nebuvo tartasi. Jiems nebuvo mokamas neapskaitytas atlyginimas, buvo mokamas tik darbo sutartyse nustatytas atlyginimas. Tokius V. N. parodymus patvirtina liudytojos J. N. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 181-182) duoti parodymai, kur ji nurodė, jog UAB „V.“ dirbo dispečere. Atlyginimus mokėjo direktorius. P. R. atlyginimą apie pusmetį mokėjo per banką, o kitiems vairuotojams - per kasą. P. R. mokėjo 670 Lt į rankas, R. T. – 360 Lt. Išmokėjimus per banką darė ji, per kasą mokėjo direktorius, nors kartais išmokėdavo ir ji. P. R. ir R. T. atlyginimai buvo mokami visą jų darbo laiką, apie 5 m. R. T. ir P. R. įsipareigojo dirbti pagal grafikus. Jie ant tų, iš anksto sudarytų, grafikų pasirašydavo. Visą laiką R. T. ir P. R. gaudavo darbo sutartyse sulygtą atlyginimą, abu vairuotojai sutiko su tokiu atlygiu, nes jie turėjo galimybę užsidirbti kitaip, mano, kad jie, betarpiškai bendraudami su laivų agentais, gaudavo naudos. Vairuotojų atneštus grynus pinigus priiminėdavo direktorius, kartais ji. Atnešti pinigai buvo įtraukiami į juodraštinį lapą, kur nurodyta, kiek koks vairuotojas įnešė pinigų. Po to tas lapas buvo atspausdinamas ir vairuotojai jame pasirašydavo. Tada pagal bendrą sumą vienu kasos pajamų orderiu pinigai būdavo įnešami į kasą. Vairuotojų atlyginimas nepriklausydavo nuo atneštų pinigų sumos. Jie buvo suinteresuoti dirbti, nes turėdavo galimybę gauti arbatpinigių, pavežti klientą neįjungus taksometro ir pan. Kurą vairuotojai pildavosi patys iš savo pinigų, o pagal pateiktus kvitus ir pagal kilometražą jie jiems išmokėdavo grynais. Jos ir V. N. santykiai su R. T. ir P. R. iki pavasario buvo normalūs, po to prasidėjo kivirčai, nes jie pradėjo reikalauti 30-35 proc. nuo „įneštų“ pinigų, o jie vairuotojų prašomų 35 proc. mokėti neišgalėjo. Tokį prašymą jie grindė tuo, kad konkurentai jiems siūlo geresnes sąlygas ir grasino pas juos pereiti. Paskutiniais metais pagrindinis jų uždarbis būdavo iš „laivų sutarčių“ ir minėti asmenys grasino tas sutartis „pernešti“ konkurentams. „Laivų sutartys“ reiškia, kad laivams atplaukus į uostą, jų agentai patys jų įmonei siūlo klientus. Per mėnesį R. T. ir P. R. surinkdavo daug pinigų, nes praktiškai jie patys aptarnaudavo „laivų sutartis“. P. R. pats su laivų agentais buvo sutaręs, kad klientai, norintys išsikviesti taksi, skambintų ne į dispečerinę, o asmeniškai jam į mobilų telefoną. Tokiu būdu P. R. pradėjo manipuliuoti užsakymais, galėdamas sau pasiimti tuos iškvietimus, kurių nori, o kitiems, savo pasirinktiems vairuotojams, atiduodamas likusius.

Iš aukščiau aptartų parodymų matyti, jog V. N. kaltinančią versiją teikia liudytojai P. R. ir R. T., tarp kurių su buvusiu darbdaviu V. N. kilęs turtinio pobūdžio konfliktas. Tuo tarpu V. N. teisinančią versiją palaiko pats V. N. ir liudytoja J. N. (V. N. sutuoktinė). Todėl, atsižvelgiant į liudytojų ir paties V. N. tarpusavio santykius, jų parodymai nagrinėjamoje byloje turi būti vertinami itin kruopščiai, o byloje esant tiek V. N. kaltinančių, tiek jo kaltę paneigiančių įrodymų, būtina kon­sta­tuo­ti, ar pa­kan­ka V. N. kaltinančių objektyvių įro­dy­mų, kad būtų galima V. N. patraukti administracinėn atsakomybėn.

Iš darbo sutarties Nr. 12 (1 t., b.l. 23-24) matyti, jog 2005-02-28 tarp UAB „D.“, atstovaujamos direktoriaus R. B., ir P. R. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią pastarasis buvo priimtas taksi vairuotojo pareigoms. Nustatyta darbo dienos trukmė – 8 val. per pamainą pagal slenkantį darbo grafiką. Nuo 2006-11-01 UAB „D.“ reorganizuota, t.y. prijungta prie UAB „V.“, darbo sutartis tęsėsi bendrovėje „V.“. Nuo 2010-03-01 darbo sutartis pakeista, 4 val. sumažinta darbo diena (dirba po 4 val.), apmokant pusę MMA. Iš darbo sutarties Nr. 19 (1 t., b.l. 18-19) matyti, jog 2005-05-30 tarp UAB „D.“, atstovaujamos direktoriaus R. B., ir R. T. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią pastarasis buvo priimtas taksi vairuotojo pareigoms. Nustatyta darbo dienos trukmė – 8 val. per pamainą pagal slenkantį darbo grafiką. Nuo 2006-11-01 UAB „D.“ reorganizuota, t.y. prijungta prie UAB „V.“, darbo sutartis tęsėsi bendrovėje „V.“. Nuo 2010-03-01 darbo sutartis pakeista, 4 val. sumažinta darbo diena (dirba po 4 val.), apmokant pusę MMA. Byloje esantys P. R. ir R. T. 2010-03-01 prašymai (1 t., b.l. 26, 20), adresuoti UAB „V.“ direktoriui, patvirtina, jog tiek P. R., tiek R. T. prašė leisti jiems nuo 2010-03-01 dirbti nepilną darbo dieną (pusę darbo dienos). Byloje esantis P. R. 2010-07-01 prašymas (1 t., b.l. 26), adresuotas UAB „V.“ direktoriui, taip pat patvirtina, jog pastarasis paprašė leisti nuo 2010-07-01 dirbti pilną darbo dieną, kas ir buvo padaryta, darbo sutartyje Nr. 12 (1 t., b.l. 23-24) pažymėta, jog nuo 2010-07-01 P. R. dirba pilną darbo dieną, apmokant MMA. Darbo sutartis tiek su P. R., tiek su R. T. nutraukta 2011-10-13.

Byloje esantys UAB „V.“ 2011 m. sausio – spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (1 t., b.l. 62-86) patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-10-13 P. R. UAB „V.“ dirbdavo po 7-8 val. per parą, o R. T. – po 3-4 val. per parą. Žiniaraščiuose nėra pažymėta, kad pastarieji būtų dirbę nakties metu ar šventinėmis dienomis. 2011 m. sausio – spalio mėn. UAB „V.“ vairuotojų darbo grafikai (1 t., b.l. 87-92) patvirtina, jog P. R. darbo laikas būdavo nuo 06 val. iki 16 val. arba nuo 12 val. iki 22 val., pietų pertraukos trukmė – 2 val. R. T. darbo laikas būdavo nuo 06 val. iki 11 val. arba nuo 17 val. iki 22 val., pietų pertraukos trukmė – 1 val. Retais atvejais darbo laikas sutrumpėdavo 1 val. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pateikti 2011 m. sausio – spalio mėn. darbo grafikai (1 t., b.l. 171-175) taip pat patvirtina, jog P. R. darbo laikas būdavo nuo 06 val. iki 16 val. arba nuo 12 val. iki 22 val., pietų pertraukos trukmė – 2 val.; R. T. darbo laikas būdavo nuo 06 val. iki 11 val. arba nuo 17 val. iki 22 val., pietų pertraukos trukmė – 1 val. Šie darbo grafikai patvirtinti direktoriaus V. N. ir atitinkamai pasirašyti P. R. bei R. T.. Iš šių aptartų duomenų matyti, jog P. R. dirbdavo 7-8 val., o R. T. – 3-4 val. per parą. Byloje esantys atlyginimų priskaitymų ir išmokėjimo žiniaraščiai (1 t., b.l. 28-61) patvirtina, jog laikotarpiu 2011 m. sausio - rugsėjo mėn. P. R. buvo priskaičiuojamas 800 Lt darbo užmokestis, o R. T. – 400 Lt darbo užmokestis, tuo tarpu 2011 m. spalio mėn. (atsižvelgiant į tai, kad P. R. ir R. T. dirbo iki 2011-10-13) P. R. priskaičiuotas 360 Lt, o R. T. – 180 Lt darbo užmokestis. Aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog liudytojai P. R. ir R. T. dirbo pagal nustatytą grafiką, darbo sutartyje numatytą valandų skaičių ir jiems buvo mokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis. Šie duomenys neleidžia daryti priešingos išvados, t.y., kad P. R. ir R. T. būtų dirbę ne pagal grafiką ir būtų gavę didesnį darbo užmokestį, negu nustatyta darbo sutartyse.

Administracinio teisės pažeisimo protokole (1 t., b.l. 3-6) bei Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. K1-61 (1 t., b.l. 7-10) nurodyta, jog 2011 metais sausio - rugsėjo mėnesiais R. T. išmokėta 12 000 Lt (10 500 Lt + 1500 Lt), o P. R. išmokėta 10 400 Lt (9100 Lt + 1300 Lt) neapskaityto darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės apskaitą. Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 182-183) liudytojas G. Š. parodė, jog V. N. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo protokolą jis surašė remdamasis operatyvaus patikrinimo pažyma ir gautais dviejų asmenų raštiškais pareiškimais dėl bendrovėje mokamo neapskaityto darbo užmokesčio. Operatyvaus patikrinimo pažymą taip pat surašė jis. Pažyma surašyta remiantis pateiktais bendrovės buhalterės apskaitos dokumentais bei dviejų liudytojų paaiškinimais ir jų priedais. Dokumentai, iš kurių būtų matyti pinigų sumos, kurias taksi vairuotojai įnešdavo bendrovei, pateikti nebuvo. Liudytoja G. N. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 183-184) parodė, jog UAB „V.“ tikrinimo metu buhalterė G. B. pateikė visus apskaitos dokumentus, reikalingus tikrinimui. Vairuotojai savo rašytiniuose paaiškinimuose patys nurodė išmokėtas neapskaityto darbo užmokesčio sumas ir mokėjimų datas. Duomenis apie neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimą turi tik tų darbuotojų, kurie parašė paaiškinimus. Darbuotojų, dirbusių įmonėje pilnu etatu, buvo labai nedaug, o vairuotojai, dirbdami puse etato, sugebėdavo nuvažiuoti ir į Vilnių, ir į Rygą bei grįžti atgal. Darytina išvada, kad vairuotojas pravažiuoja ir kitą dienos pusę bei gauna neapskaitytą atlygį. Tokie duomenys buvo nustatyti iš pateiktų juodraštinių žiniaraščių. Tai yra papildoma medžiaga, iš kurios netiesioginiu būdu nustatyta, kad vairuotojai dirbo ne pagal grafikus, kad pareigas vykdė net oficialių atostogų metu. Negali atsakyti, ar P. R. ir R. T. paaiškinimuose įrašytos, į įmonę įneštos bei išmokėtos sumos yra tikslios.

Iš šių aptartų duomenų matyti, jog administracinio teisės pažeidimo protokole bei Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. K1-61 nurodytos neva 2011 metais sausio - rugsėjo mėnesiais R. T. ir P. R. išmokėtos neapskaityto darbo užmokesčio sumos, kurios neįtrauktos į bendrovės apskaitą, įvardintos pagal liudytojų R. T. ir P. R. paaiškinimus bei remiantis jų pateiktomis suvestinėmis ir darbo knyga (1 t., b.l. 17, 22, 93-157), kur nurodyta, kiek ir kokį mėnesį neva tai buvo surinkta pinigų, kiek išmokėta, kiek liko neišmokėta ir pan. Tačiau apeliacinis teismas pažymi, jog nėra galimybės nustatyti, kada, kokiu tikslu ir kieno šie duomenys buvo užfiksuoti, todėl V. N. kaltė, remiantis šiais duomenimis, negali būti įrodinėjama. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje vieninteliai administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinantys įrodymai yra dviejų buvusių UAB „V.“ darbuotojų parodymai. Jokių kitų padarytą pažeidimą galinčių patvirtinti objektyvių įrodymų (neoficialių UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, žiniaraščių, kitų įmonės veiklos dokumentų ar asmenų paaiškinimų ir pan.) byloje nėra. Klaipėdos apskrities valstybinės darbo inspekcijos darbuotojai neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo fakto nematė, jie remiasi liudytojų R. T. bei P. R. pateiktais paaiškinimais ir jų pagrindu daro išvadas. Nagrinėjamu atveju buvę bendrovės darbuotojai R. T. ir P. R., kurių parodymais remiamas kaltinimas, pirmosios instancijos teismo posėdyje (1 t., b.l. 178-181) patvirtino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentus, jog tarp jų yra kilęs turtinio pobūdžio konfliktas, jų santykiai šiuo metu priešiški. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., b.l. 169-170). Todėl darytina išvada, jog šių asmenų duoti paaiškinimai negali būti vertinami kaip nešališki ir objektyvūs.

Inkriminuojamas pažeidimas turi būti įrodinėjamas patikimais įrodymais, tokiose bylose kaltinimo liudytojų parodymai turėtų būti patvirtinami kitais objektyviais įrodymais. Apeliacinis teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, sprendžia, jog jų nepakanka konstatuoti, kad V. N. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, kadangi bylos medžiaga ir liudytojų bei V. N. parodymai yra prieštaringi, jų visuma nepaneigia V. N. versijos, kad buvę darbuotojai R. T. ir P. R. jį apkalba, tokiu būdu siekdami pasipelnyti. Darytina išvada, jog byloje nėra įrodyta, kad V. N. laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-09-15 UAB „V.“ darbuotojams R. T. ir P. R. išmokėjo 22 400 Lt neapskaityto darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog administracinio teisės pažeidimo bylos teisena V. N. atžvilgiu nutraukta pagrįstai ir teisėtai, nenustačius administracinio pažeidimo įvykio ir sudėties. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, keisti ar naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.