Klaipėdos apylinkės teismo nutarimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, nedirbančio, gyv. (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo bylą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas V. N. surašytas už tai, kad jis neužtikrino, kad jo vadovaujamoje bendrovėje būtų laikomasi teisės aktais nustatytos darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, t.y. bendrovės dispečerė J. N. bendrovės administracinėse patalpose adresu (duomenys neskelbtini), 2011 metais sausio - rugsėjo mėnesiais grynaisiais pinigais bendrovės taksi vairuotojui R. T., išmokėjo 12000 Lt, o bendrovės taksi vairuotojui P. R. išmokėjo 10400 Lt neapskaityto darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės apskaitą, tuo pažeidžiant LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. dalies reikalavimus.

Bylos nagrinėjimo metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo V. N. kaltės nepripažino ir parodė, kad kaltinimai grįsti kerštu. Jam kerštauja buvę taksi bendrovės vairuotojai – P. R. ir R. T.. Tarp jų konfliktai kilo tada, kai jie pradėjo reikalauti papildomų pinigų, viršijančių jų algas. Minėti asmenys ėmė prašyti papildomai mokėti grynais pinigais, nes jiems sunkmečiu sumažėjo atlyginimai, o patys manė įmonei nešą didelį pelną. Konfliktai prasidėjo kai P. R. ir R. T. ruošėsi išeiti į kitą įmonę. Jie ėmė reikalauti mokėti „vokeliuose“, bet taip pinigai jiems nebuvo mokami. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyto neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo R. T. negali paaiškinti, nes visi mokėjimai vyko pagal orderius, T. Ir R. neapskaityti pinigai nebuvo išmokėti, todėl tokios sumos ir nėra įtrauktos į apskaitą. Vienas jų uždirbdavo 360 Lt per mėn., o kitas – minimumą. Papildomo susitarimo dėl 35 proc. nuo „atvežtos sumos“ nebuvo, juos mokamas atlyginimas tenkino. Iš vairuotojų pinigus priimdavo surašydamas įneštas sumas ant juodraščio, o paskui atspausdindamas galutinį dokumentą, ant kurio vairuotojai pasirašydavo. R. Ir T. dabar dirba kitoje taksi įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiima tokia pat veikla.

Liudytojas P. R. parodė, kad „(duomenys neskelbtini)“ taksi pradėjo dirbti prieš tris metus, buvo vairuotojas. „Vijuvio“ taksi dirbo be grafiko, turėjo dirbti po daug valandų, išdirbdavo ir po 10-12 val. per dieną. Pagal darbo sutartį numatytas darbo laikas buvo 8 val. per dieną už minimalų 760 Lt. atlyginimą. Prie sutarto atlyginimo, iki 2011 m. birželio, dar primokėdavo po 35 proc. nuo „atvežtos“ sumos, t.y. nuo tos sumos, kurią surinkdavo iš klientų. Susitarimas dėl 35 proc. buvo žodinis, sudarytas su V. N.. Atvežtą sumą atiduodavo J. N., kuri pinigus „užfiksuodavo“. 35 proc. priedą išmokėdavo tada, kai būdavo pinigų, išmoką gaudavo kelis kartus per mėnesį. Nuo 2011 m. birželio pradėjo uždarbį skaičiuoti kitaip. Turėjo klientų, su kuriais dirbdavo pagal sutartis ir kurie atsiskaitydavo per banką. Iš pervestų „(duomenys neskelbtini)“ pinigų būdavo nuskaičiuojamas PVM, nuo likusios sumos buvo nuskaičiuojamas sunaudotas kuras, o kas likdavo – dalinama per pusę ir grynais išmokama. Už šiuos išmokėtus pinigus niekur nepasirašydavo, juos išmokėdavo J. N.. Negali pasakyti, kiek pinigų buvo išmokėta aptariamu laikotarpiu, t.y. sausio-rugsėjo mėnesiais. Iki 2011 m. birželio su juo buvo atsiskaityta, o po to pasikeitė mokėjimo tvarka ir už rugsėjo bei spalio mėnesius su juo nebuvo atsiskaityta. Spalio mėnesį išmokėta apie 300 Lt, o rugsėjo mėnesį išmokėtas minimalus atlyginimas. Sutartieji 35 proc. nuo „atvežtos“ sumos buvo sumokėti rugsėjo mėnesį, kiek už rugpjūtį – negali pasakyti. Parodė, jog mokami procentai nebuvo įtraukti į apskaitą. Vidutiniškai neapskaityto darbo užmokesčio per mėnesį gaudavo nuo 2000 iki 2500 Lt. Kai atnešdavo surinktus grynuosius pinigus, juo atiduodavo J. N.. Savo įneštas sumas žymėjo savo užrašuose. Sausio mėnesį įnešė 6900 Lt, vasario – 4600 Lt, kovo – 6700 Lt, balandžio – 9800 Lt, gegužės – 10000 Lt, birželio – 8470 Lt, liepos – 9200 Lt, rugpjūčio – 9800 Lt, rugsėjo – 8600 Lt, spalio – beveik 3000 Lt. Šias sumas J. N. fiksuodavo pas save sąsiuvinyje. O 35 proc. turėjo būti mokami nuo visos sumos, neatskaičius mokesčių, bet tai buvo iki 2011 m. birželio. Po to buvo pakeista mokėjimo tvarka. Tada J. N. reikėdavo pateikti kvitus, po ko, atskaičiavus PVM, sunaudotą kurą, likusius pinigus dalindavo perpus ir tą sumą išmokėdavo. Dėl priduotų pinigų niekas jokių dokumentų neišdavė. Paskutinė neapskaityta darbo užmokesčio dalis buvo išmokėta rugsėjo mėn. už rugpjūtį. Sumos įvardinti negali. Apie tarp J. N. ir R. T. vykusį konfliktą nieko nežino.

Liudytojas R. T. parodė, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju. Su juo buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią buvo numatyta mokėti minimalų atlygį, tačiau jis gaudavo kitokį užmokestį nei numatyta darbo sutartyje. Pirmadieniais, antradieniais iš klientų surinktus pinigus atiduodavo J. N.. Jai pinigus atiduodavo adresu Plieno g. 3, Klaipėdoje. Ji turėjo žiniaraščius. Pasirašydavo tik už gaunamą minimalų atlyginimą. Jis buvo mokamas nuo 1 iki 30 dienos. Išmokama suma priklausydavo nuo to, kiek per mėnesį surinkdavo pinigų. Tuomet atskaičiuodavo PVM, mokesčius, sumą už kurą ir likusius pinigus išmokėdavo. 2011 m. rugsėjo mėnesį surinko 9228 Lt, įnešė juos į kasą, tai turi būti užfiksuota ir kasoje. Nuo įneštų sumų buvo atskaičiuojamas kuras, PVM ir kas likdavo dalindama iš dviejų bei išmokama jam. Rugsėjo mėnesį už rugpjūtį turėjo būti išmokėta 2250 Lt., nes rugpjūtį įnešė 7712 Lt. Neapskaityti pinigai būdavo mokami per kelis kartus. Be užmokesčio, kuris numatytas darbo sutartyje, vidutiniškai per mėnesį dar gaudavo po 1500 Lt. Su Narvilais santykiai buvo normalūs, bet kai išėjo į kitą firmą 2011 m. spalio 13 d., tai jie neatsiskaitė ir pasakė, kad jie jam ne skoloje. Už pusantro mėnesio, nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 13 d., Narvilai liko skoloje 4280 Lt., įskaitant 700 Lt už kurą, kurį pylėsi pats. Kurą pylėsi pats, o po to įmonė grąžindavo pinigus. O paskutinį kartą negrąžino nei už kurą, nei užmokesčio. Po įvykio jo santykiai su Narvilais – prasti, nes jie atsisako atiduoti pinigus. Dėl to kreipėsi į visas instancijas.

Liudytoja J. N. parodė, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dispečere. Į jos pareigas įėjo bendravimas su klientais, vairuotojais, kartais pavaduodavo direktorių. Atlyginimus mokėjo direktorius. Jos darbo vieta buvo Plieno g. 3, Klaipėdoje. P. R. atlyginimą apie pusmetį mokėjo per banką, o kitiems vairuotojams mokėjo per kasą. P. R. mokėjo 670 Lt į rankas, R. T. – 360 Lt. Išmokėjimus per banką atliko ji. Per kasą mokėjo direktorius, nors kartais išmokėdavo ir ji. P. R. ir R. T. atlyginimai buvo mokami visą jų darbo laiką, apie 5 m. Už tokius sutartus atlyginimus jie sutikdavo dirbti. Santykiai su R. T. ir P. R. iki pavasario buvo normalūs, po to prasidėjo kivirčai, nes jie pradėjo reikalauti 30-35 proc. nuo „įneštų“ pinigų. Tokį prašymą jie grindė tuo, kad konkurentai jiems siūlo geresnes sąlygas ir grasino pas juos pereiti. Paskutiniais metais pagrindinis jų uždarbis būdavo iš „laivų“ sutarčių ir minėti asmenys, grasino tas sutartis „pernešti“ konkurentams. Per mėnesį R. T. ir P. R. surinkdavo daugiau pinigų nei kiti, nes praktiškai jie patys aptarnaudavo „laivų sutartis“. P. R. pats su laivų agentais buvo sutaręs, kad klientai, norintys išsikviesti taksi, skambintų ne į dispečerinę, o asmeniškai jam į mobilų telefoną. Tokiu būdu, P. R. pradėjo manipuliuoti užsakymais, galėdamas sau pasiimti tuos iškvietimus, kurių nori, o kitiems savo pasirinktiems vairuotojams, atiduodamas likusius. Visą laiką R. T. ir P. R. gaudavo darbo sutartyse sulygtą atlyginimą. Abu vairuotojai sutiko su tokiu atlygiu, nes jie turėjo galimybę užsidirbti kitaip, nes, betarpiškai bendraudami su laivų agentais, gaudavo naudos. Taksi vairuotojų įneštus grynus pinigus priiminėdavo direktorius, ji – tik kartais. Atnešti pinigai buvo įtraukiami į juodraštinį lapą, kur nurodyta kiek, koks vairuotojas įnešė pinigų. Po to, tas lapas buvo atspausdinamas ir vairuotojai jame pasirašydavo. Tada, pagal bendrą sumą, vienu kasos pajamų orderiu, pinigai būdavo įnešami į kasą. Vairuotojų atlyginimas nepriklausydavo nuo įneštų pinigų sumos. Jie buvo suinteresuoti dirbti, nes turėdavo galimybę gauti arbatpinigių, pavežti klientą neįjungus taksometro ir pan. Kurą vairuotojai pildavosi patys iš savo pinigų, o jiems pagal pateiktus kvitus ir pagal kilometražą išmokėdavo grynais. Trintis atsirado, kai konkurentai atėjo į rinką ir pradėjo vilioti jų darbuotojus, o vairuotojų prašomų 35 procentų mokėti neišgalėjo. Jų santykiai su minėtais asmenimis tapo konfliktiški.

Liudytojas G. Š. - dirbantis VMI operatyvios kontrolės skyriaus vyr. specialistu V. N. surašė ATP protokolą. ATP protokolas surašytas remiantis operatyvaus patikrinimo pažyma bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gautais dviejų asmenų raštiškais pareiškimais dėl bendrovėje mokamo neapskaityto darbo užmokesčio. Pažyma surašyta remiantis pateiktais bendrovės buhalterės apskaitos dokumentais bei dviejų liudytojų paaiškinimais ir jų priedais. Dokumentų, iš kurių būtų matyti pinigų sumos, kurias taksi vairuotojai įnešdavo bendrovei, pateikta nebuvo. Liudytojai nurodė, kad visus gautus pinigus atiduodavo dispečerei, jokie apskaitos dokumentai jiems nebuvo pateikiami. Kuras į apskaitą įtrauktas nebuvo. Anksčiau, apie šioje įmonėje „vokeliuose“ mokamą darbo užmokestį duomenų neturėjo. Ši įmonė buvo atrinkta patikrinimui dėl mažo mokamo darbo užmokesčio ir mažai sumokamo gyventojų pajamų mokesčio (GMP). Oficialų darbo užmokestį įmonė mokėjo per banką arba darbuotojui pasirašant apskaitos dokumentuose, o neapskaitytas darbo užmokestis buvo išmokamas nepasirašytinai. Nei buhalterinių dokumentų, nei darbo grafikų tiek pareiškėjai, tiek buhalterė nepateikė.

Liudytoja G. N. - dirbanti operatyvinės kontrolės skyriaus pirmojo poskyrio vedėja parodė, kad yra įtraukta į operatyvinės patikros pažymą. Operatyvinis patikrinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atliktas pagal atrankos pateiktą informaciją dėl mažų atlyginimų taksi vairuotojams mokėjimo bei mažo sumokamo GPM. Tikrinimo metu buvo pateikti visi apskaitos dokumentai. Bendravo su buhaltere. Ji pateikė visus apskaitos dokumentus, reikalingus tikrinimui. Tikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonės pajamos buvo apskaitomos ne pagal taksometrų parodymus, o pagal laisvos formos registro žurnalus, kuriuose įvardinti tik vairuotojų duomenys ir jų, į įmonę, įnešta pinigų suma. Tokie dokumentai nepagrindžia vairuotojo uždirbtos sumos, kadangi nebuvo pateikti taksometrų parodymų dokumentai. Kiek vairuotojas įnešdavo į įmonę buvo fiksuojama laisvos formos registre, kurį turėjo ir tikrinimo metu pateikė buhalterė. Į įmonę įneštos vairuotojų sumos buvo fiksuojamos laisvos formos registre, lape, kuriame nurodyta vairuotojo vardas pavardė, įnešta suma ir vairuotojo parašas. Sunaudotas kuras buvo nurašomas per atskaitingą asmenį. Atskaitingam asmeniui buvo išduodama atitinkama pinigų suma, kuriai pasibaigus, per atskaitingo asmens avansinę apyskaitą buvo nurašomi visi degalai. Vairuotojai pateikdavo įsipilto kuro kvitus ir pagal juos buvo nurašomi pinigai, bet pagal tai nebuvo galima nustatyti, ar sunaudotas kuras atitinka faktiškai išdirbtas valandas, nuvažiuotą atstumą ir nebuvo galima nustatyti, ar teisingai fiksuotos sąnaudos, naudotos pajamoms uždirbti. Vairuotojai savo rašytiniuose paaiškinimuose patys nurodė išmokėtas neapskaityto darbo užmokesčio sumas ir mokėjimų datas. Duomenis apie neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimą gavo tik iš tų darbuotojų, kurie parašė paaiškinimus. Pažymėtina, kad darbuotojų, dirbusių įmonėje pilnu etatu, buvo labai nedaug, o vairuotojai, dirbdami puse etato, sugebėdavo nuvažiuoti ir į Vilnių, ir į Rygą bei grįžti atgal automobiliais, nuosavybės teise priklausančiais įmonei. Tuo remiantis, daro išvadą, kad vairuotojas pravažiuoja ir kitą dienos pusę bei gauna neapskaitytą atlygį. Tokie duomenys buvo nustatyti iš pateiktų juodraštinių žiniaraščių. Tai yra papildoma medžiaga, iš kurios netiesioginiu būdu nustatyta, kad vairuotojai dirbo ne pagal grafikus, kad pareigas vykdė net oficialių atostogų metu. Vairuotojai pateikė dalį nepasirašytų darbo grafikų. Nurodė, kad negali atsakyti į klausimą, ar P. R. ir R. T. paaiškinimuose įrašytos, į įmonę įneštos bei išmokėtos, sumos yra tikslios. Taip pat nurodė, kad pilantis kurą iš surinktų pajamų, neapskaitomos kuro išlaidos ir nesumokami mokesčiai.

Motyvuojamoji dalis

ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tyčinis darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimas arba darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neigia, kad darbuotojams mokėjo nustatyta tvarka neapskaitytą atlyginimą už darbą. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidimas grindžiamas P. R. ir R. T. parodymais. Iš bylos dokumentų bei liudytojo G. Š. parodymų matyti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas remiantis operatyvaus patikrinimo pažyma bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri surašyta remiantis pateiktais bendrovės buhalterės apskaitos dokumentais bei minėtų liudytojų paaiškinimais. Iš liudytojos G. N. parodymų, matyti, kad tikrinimo metu buvo pateikti apskaitos dokumentai, bendrauta buvo su bendrovės buhaltere, kuri pateikė visus apskaitos dokumentus, reikalingus tikrinimui. Duomenis apie neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimą ji gavo tik iš tų darbuotojų, kurie parašė paaiškinimus. Daugiau duomenų, patvirtinančių neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo faktą byloje nėra. P. R. ir R. T. teigia, kad jiems buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis, tačiau nurodo skirtingus mokėjimo būdus, mokėtų sumų nurodyti negali, tuo tarpu administracinėn atsakomybės traukiamas asmuo V. N. ir liudytoja J. N. teigia priešingai ir jų parodymai nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios vienodi, nuoseklūs. Kaip nustatyta byloje, V. N. ir P. R. bei R. T. santykiai buvo aštriai konfliktiški, juos sieja priešingi turtinio pobūdžio interesai, dėl kurių įstatymų nustatyta tvarka buvo kreipiamasi į atitinkamas teisėsaugos institucijas, po ko, kaip nurodo V. N., įmonė bankrutavo. . Ilgą laiką nepavykstant leistinomis priemonėmis pašalinti priešpriešines turtinio pobūdžio tarpusavio prievolines pretenzijas, minėtų asmenų tarpusavio santykiai vis labiau tapo grindžiami nepasitikėjimu bei įtarumu. Tai sąlygoja subjektyviai priešingą byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą ir eliminuoja galimybę, priimant nutarimą, vadovautis vien tik antriniais įrodymais (šalių paaiškinimais), kurių nepatvirtina jokie kiti rašytiniai, ar kiti įrodymai, nes teismui kyla abejonės dėl tokių įrodymų nešališkumo ir objektyvumo. Tokia praktika formuojama ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje -administracinėje byloje Nr. N62-2721/2010 (2010 m. lapkričio 26 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N62-2721/2010).

Byloje apklausti liudytojai nurodė, kad tikrinimo metu buvo nustatyta, jog įmonės pajamos buvo apskaitomos ne pagal taksometrų parodymus, o pagal laisvos formos registro žurnalus, kuriuose įvardinti tik vairuotojų duomenys ir jų įmonei įnešta pinigų suma. Akivaizdu, jog tokie duomenys nepagrindžia vairuotojų įneštos įmonei pinigų sumos, nes nebuvo pateikti taksometrų parodymų dokumentai. Kaip nustatyta, sunaudotas kuras buvo nurašomas per atskaitingą asmenį ir jam buvo išduodama atitinkama pinigų suma, kuriai pasibaigus, per atskaitingo asmens avansinę apyskaitą buvo nurašomi visi degalai. Vairuotojai pateikdavo įsipilto kuro kvitus ir pagal juos buvo nurašomi pinigai, tačiau akivaizdu, jog pagal tai nebuvo galima nustatyti, ar sunaudotas kuras atitinka faktiškai išdirbtas valandas, nuvažiuotą atstumą ir nebuvo galima nustatyti, ar teisingai fiksuotos sąnaudos, naudotos pajamoms uždirbti. Taigi, tokie duomenys neįrodo, kad įmonės darbuotojams darbo buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neigė padaręs ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą (mokėjęs su darbo santykiais susijusias išmokas, neįtrauktas į buhalterinės apskaitos dokumentus) tiek duodamas paaiškinimus Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai, tiek ir nagrinėjant bylą teisme, objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių R. T. ir P. R. paaiškinimus, kuriais remiantis pateikta operatyvaus patikrinimo medžiaga, byloje nėra, todėl nesant administracinio teisės pažeidimo byloje patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių V. N. kaltę, bei įvertinus tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje kilusios abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, konstatuotina, jog V. N. veiksmuose nėra administracinio pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas), byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41⁴ str. 3 d.

nutaria:

administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, nesant V. N. veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 41⁴ str. 3 d., įvykio ir sudėties.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui tiesiogiai arba per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.