- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-33-345/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitienės-Balynienės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl žmogaus teisių pažeidimais padarytos žalos atlyginimo (civ. bylos Nr. 2-12247-545/2013).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Byloje sprendžiama dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teisėjų, prokurorų veiksmų kvalifikavimo neteisėtais ir jais padarytos žalos atlyginimo priteisimo.
Šalies argumentai
Ieškovas A. G. pareikštu ieškiniu prašė priteisti:
1) iš atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir Policijos departamentas) 48 000 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą;
2) iš atsakovo Lietuvos Respublikos 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą;
3) iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau ir Generalinė prokuratūra) 100 000 Lt neturtinės žalos.
Ieškovas nurodė, kad jo atžvilgiu atsakovų padaryti neteisėtai veiksmai pasireiškė tuo, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnė V. A. jam neteisėtai 2011 m. birželio 1 d. taikė laikiną sulaikymą 48 valandoms. Sulaikymas ieškovui buvo taikytas neturint tikslo pristatyti jį į teismą ar atlikti kokius nors procesinius veiksmus. Taigi ieškovo laisvės atėmimas buvo akivaizdžiai nusikalstamas (Konstitucijos 20 straipsnis, BK 146 straipsnis). Iš nutarimo skirti laikiną sulaikymą matyti, kad ieškovui laisvė buvo suvaržyta dėl jo turtinės padėties, t. y. jis buvo diskriminuojamas. Akivaizdu, kad pareigūnė V. A. neteisėtą ieškovo laisvės atėmimą įvykdė iš chuliganiškų paskatų – sąmoningai siekdama pažeisti jo konstitucines ir žmogaus teises. Nors iš sulaikymo vietos ieškovas išsiuntė skundą Kauno miesto apylinkės teismui, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas D. R. atmestinai reagavo į skundą ir persiuntė jį Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, tokiu būdu pažeisdamas BPK 44 straipsnio 3 dalį, 64 straipsnio 7 dalį. Tokius pat pažeidimus padarė ir Kauno apygardos teismo teisėjas A. S..
2011 m. birželio 6 d. ieškovas pateikė pareiškimą Generalinei prokuratūrai prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo konstitucinių ir žmogaus teisių pažeidimo, tačiau prokurorės padėjėja V. E. atsisakė jį nagrinėti ir persiuntė prokurorui O. V., kuris sankcionavo pareigūnės V. A. veiksmus sulaikant ieškovą. Tokiu būdu buvo pažeista ieškovo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 13 straipsnyje nustatyta teisė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 300 Lt neturtinės žalos.
Teismas nurodė, kad pareigūnė V. A. turėjo teisę esant pagrindams, nurodytiems BPK 122 straipsnyje, bei siekdama užtikrinti ieškovo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą sulaikyti ieškovą. Esant BK 122 straipsnyje nurodytiems pagrindams bei 2011 m. birželio 1 d. nutarime laikinai sulaikyti ieškovą aptartoms aplinkybėms, anot teismo, ieškovas be prokuroro nutarimo galėjo būti sulaikytas ne ilgiau nei 24 val. Nors ieškovas buvo sulaikytas pagrįstai, tačiau nesant prokuroro nutarimo jo sulaikymas ilgiau nei 24 val. buvo neteisėtas, t. y. ieškovas neteisėtai buvo sulaikytas 22 val. 47 min. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, oficialiai nedirba 10 metų, nedeklaruoja pajamų, yra eilę kartų teistas, todėl turtinės žalos dėl sulaikymo negalėjo patirti. Priteistinos neturtinės žalos dydį teismas nustatė atsižvelgdamas į teismų praktikoje vyraujantį kriterijų, pagal kurį neturtinės žalos dydis per parą už neteisėtą suėmimą/sulaikymą svyruoja nuo 100 iki 200 Lt.
Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas D. R. ir Kauno apygardos teismo teisėjas A. S. persiųsdami ieškovo skundą prokuratūroms pagal kompetenciją nepažeidė ieškovo teisių, o jų veiksmai atitiko BK 62-64 straipsnių reikalavimus. Prokuroro padėjėjos V. E. ir Generalinio prokuroro pavaduotojo A. N. veiksmus persiunčiant ieškovo raštus teritorinei prokuratūrai teismas taip pat pripažino pagrįstais ir atitinkančiais BPK 62 straipsnio 1 dalies, Generalinio prokuroro 2011 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. I-8 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų reikalavimus. Faktą, jog ieškovo atžvilgiu prokurorai neatliko neteisėtų veiksmų, patvirtina ieškovo veiksmai neapskundžiant Kauno apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro G. T. 2011 m. liepos 19 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas teigia, kad teismas neįvertino, jog nebuvo BPK 140 straipsnyje nustatytų išimtinių aplinkybių jo sulaikymui. Situacija, kai asmuo yra laikinai sulaikomas, o vėliau nepristačius jo į teismą yra paleidžiamas, yra akivaizdus Konvencijos 5 straipsnio pažeidimas.
2. Teismas, neatsižvelgė į tai, kad pagal Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį laikinas sulaikymas skundžiamas teismui, o ne prokurorui.
3. Apeliantas pažymi, kad teismo motyvas esą turtinė žala atlyginama ne kiekvienam nukentėjusiam asmeniui, o tik turinčiam darbo, ieškančiam darbo neteistam asmeniui, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Teismo priteistas neturtinės žalos dydis diskredituoja pačią valstybę, suteikia leidimą jai pažeidinėti Konstituciją.
4. Nepaisant to, kad teismas pripažino apelianto sulaikymą buvus neteisėtu, tačiau jis nepagrįstai pripažino valstybės institucijų veiksmus nesuteikiant jam veiksmingos teisinės gynybos teisėtais.
5. Teismas nepasisakė dėl argumentų, kad neteisėtą apelianto laisvės atėmimą įvykdžiusi pareigūnė pažeidė jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo momento, o laisvės atėmimą grindė motyvais, diskriminuojančiais ieškovą pagal turtinį požymį. Be to, teismas neišnagrinėjo motyvų, kad byloje turi būti taikoma CK 6.249 straipsnio 2 dalis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Policijos departamentas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jis teigia, kad apelianto laikinas sulaikymas buvo grindžiamas procesiniu sprendimu, todėl Konvencijos 5 straipsnio požiūriu yra teisėtas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Generalinė prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą. Jis teigia, kad apelianto laikinas sulaikymas pagal aplinkybes buvo adekvati priemonė. Skundą dėl sulaikymo apeliantas pagal BPK 62-64 straipsnius turėjo paduoti ikiteisminio tyrimo pareigūną kontroliuojančiam prokurorui, bet ne teismui. Visi Generalinei prokuratūrai pateikti apelianto prašymai buvo išnagrinėti pagal prokurorų kompetenciją, o priimto nutarimo apeliantas ikiteisminio tyrimo teisėjui neskundė. Apeliantas įrodymų apie patirtos turtinės žalos dydį ir faktą nepateikė.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jis teigia, kad apelianto sulaikymas buvo teisėtas ir pagrįstas. Persiųsdami apelianto skundą prokuratūrai teisėjai D. R. ir A. S. veikė pagal BPK 62-64 straipsnius. Įrodymų apie patirtą turtinę žalą ieškovas nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai
Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Pocius ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010).
Dėl laikino sulaikymo neteisėtumo, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmų apskundimo tvarkos ir įtariamojo teisės turėti gynėją
Nustatyta, kad 2011 m. birželio 1 d. apeliantui, atvykus į Kauno apskrities VPK, buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 26 straipsnio 3 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje (t. 1, b. l. 7). Tą pačią dieną, tiksliau 14.30 val., Kauno apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo tarnybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja priėmė nutarimą laikinai sulaikyti apeliantą (t. 1, b. l. 12). 2011 m. birželio 2 d. tarnybiniame pranešime ikiteisminio tyrimo pareigūnė paaiškino, kad apeliantas buvo laikinai sulaikytas siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, manant, kad pastarasis bėgs, slapstysis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, trukdys procesui (t. 1, b. l. 22). Apeliantas buvo paleistas 2011 m. birželio 3 d. 13.17 val. (t. 1, b. l. 21).
BPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šios sąlygos: pirma, paaiškėja, kad yra BPK 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; antra, tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų; trečia, nėra galimybės BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. Taigi nesant bent vienos iš šių sąlygų laikinas sulaikymas nėra galimas. Pagal BPK 140 straipsnio 4 dalį, laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti; maksimalus laikino sulaikymo terminas yra 48 val.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (įtariamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo. Procesinių prievartos priemonių taikymas turi būti pagrįstas faktine medžiaga ir pateisinamas tyrimo tikslu. Kardomosios priemonės skiriamos inter alia siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą (BPK 119 straipsnis). Dėl to paskirtų kardomųjų priemonių skyrimo teisėtumas ir pagrįstumas visais atvejais turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į tai, ar buvo laikomasi vidaus teisės procesinių normų, bet ir tikslo požiūriu, t. y. ar konkreti kardomoji priemonė buvo būtina konkretiems ikiteisminio tyrimo tikslams pasiekti. Iš ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimo laikinai sulaikyti apeliantą matyti, kad apeliantas laikinai sulaikytas motyvuojant tuo, jog jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir gali bandyti trukdyti procesui (t. 1, b. l. 12). Laikino sulaikymo motyvai detalizuoti pirmiau cituotame ikiteisminio tyrimo pareigūnės 2011 m. birželio 2 d. tarnybiniame pranešime. Iš apelianto sulaikymo motyvų spręstina, kad apeliantas laikinai sulaikytas ikiteisminio tyrimo pareigūnei manant, jog jis slėpsis bei trukdys tyrimui (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Apelianto laikino sulaikymo metu atliktas vienintelis procesinis veiksmas – 2011 m. birželio 2 d. apeliantas apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 19-20). Objektyvaus pagrindo manyti, kad apelianto apklausai buvo būtina taikyti maksimaliai jo teises suvaržiusią kardomąją priemonę (laikiną sulaikymą), nėra. Faktas, jog apeliantas, atvykęs į Kauno apskrities VPK, atsisakė dalyvauti procesiniuose veiksmuose be gynėjo, per se negalėjo būti priežastimi apeliantą laikinai sulaikyti, juolab, kad įtariamuoju toje pačioje byloje jis buvo apklaustas dar 2008 m. birželio 20 d. (t. 1, b. l. 8-10). Taigi, žinodamas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, apeliantas nesislapstė, iškviestas atvyko į policijos komisariatą, o ikiteisminio tyrimo pareigūnei buvo žinomi apelianto kontaktiniai duomenys. Tai tik patvirtina nebuvus pagrindo apelianto sulaikymui, t. y. objektyviam manymui, kad apeliantas gali pasislėpti ar trukdyti tyrimui. Pažymėtina, kad 2011 m. birželio 3 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnė priėmė nutarimą dėl apelianto paleidimo, ir prokuroro nutarimu jam paskirta kita kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas (t. 1, b. l. 21-22).
Darytina išvada, kad apeliantas laikinai sulaikytas nesiekiant atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, kurie nebūtų buvę galimi taikant kitą kardomąją priemonę, bei nesant tam visų sąlygų, o būtent BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų. Taigi priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apelianto sulaikymas buvo neteisėtas ne 24 val., bet visą sulaikymo laiką. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčo aplinkybėmis ikiteisminio tyrimo pareigūnė, priimdama nutarimą laikinai sulaikyti apeliantą, neveikė pakankamai rūpestingai ir neužtikrino, kad apelianto teisių suvaržymas būtų proporcingas siekiamiems tikslams. Vien tik kardomosios priemonės skyrimo procedūrų formalus laikymasis nereiškia, kad kardomoji priemonė buvo teisėta tikslo požiūriu. Nors apeliantas teigia, kad jis buvo laikinai sulaikytas diskriminaciniu pagrindu, t.y. dėl savo turtinės padėties, tačiau šie argumentai yra paremti klaidingu nutarimo laikinai sulaikyti asmenį turinio (laikino sulaikymo priežasčių) aiškinimu.
Konstatuoti buvus kitus apelianto teisių pažeidimus nėra pagrindo. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad 2011 m. birželio 2 d. apklausos metu dalyvavo apelianto gynėjas (t. 1, b. l. 19-20). Taigi apelianto teisės ir teisėti interesai buvo tinkamai ginami. Apelianto skundai dėl laikino sulaikymo teisėtumo buvo nepriimtas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartimi (t. 1, b. l. 23), o Kauno apygardos teismo teisėjo 2011 m. birželio 14 d. rezoliucija (t. 1, b. l. 24) ir Generalinės prokuratūros 2011 m. birželio 8 d. ir 2011 m. birželio 27 d. raštais (t. 1, b. l. 25-26) persiųsti nagrinėti Kauno apygardos prokuratūrai ar Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, nes nebuvo laikomasi BPK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinių veiksmų ir priimtų sprendimų apskundimo tvarkos, t. y. pats apeliantas įstatymų nustatyta tvarka neįgyvendino savo teisės skųsti jam paskirtą laikiną sulaikymą.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Pripažinus, kad apeliantas buvo sulaikytas pažeidžiant BPK 140 straipsnio, Konvencijos 5 straipsnio 5 dalies nuostatas, apeliantas įgijo teisę į žalos atlyginimą. Žala šiuo atveju apima tiek turtinę, tiek neturtinę (CK 6.272 straipsnio 3 dalis).
Turtinė žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Apelianto teigimu dėl neteisėto sulaikymo jis patyrė 48 000 Lt turtinę žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokį žalos dydį apeliantas apskaičiavo pagal analogiją taikydamas BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunktį, t. y. pagal bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles. Akivaizdu, kad savo esme nurodyta turtinė žala turėtų būti kvalifikuojama kaip neturtinė, kadangi ji susieta ne su apelianto realiais turtiniais netekimais, bet hipotetine jo patirta žala. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sulaikymo metu apeliantas niekur nedirbo, legalių pajamų neturėjo, taip pat nepatyrė jokių išlaidų, todėl neįrodė prašomos priteisti turtinės žalos pagrįstumo. Be to jis pats de facto pripažįsta, jog dėl sulaikymo neprarado jokio turto ar pajamų, todėl teiginiai esą netenkinus reikalavimo priteisti neįrodytą turtinę žalą buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis visiškai nepagrįsti. Apelianto minimoje CK 6.249 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma šioje byloje netaikytina, kadangi ji reglamentuoja tuos atvejus, kai atsakingas už neteisėtus veiksmus asmuo gauna turtinę naudą.
Pasisakant dėl apeliantui priteistos neturtinės žalos dydžio, pažymėtina, jog neabejotina, kad sulaikymas turėjo neigiamai paveikti apelianto būseną, sukėlė jam nepatogumų. Pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos kompensacija atitinka tiek CK 6.250 straipsnyje nurodytus kriterijus, tiek teismų taikomus orientacinius neturtinės žalos dydžius bylose, kuriose reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindas buvo neteisėtas sulaikymas ar suėmimas. Pavyzdžiui, už neteisėtą suėmimą, trukusį 8 mėnesius, priteista 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o už 3 mėnesius – 7 000 Lt (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-51/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Taigi iš esmės dvi paras trukusio sulaikymo metu apelianto patirtą neturtinę žalą visiškai kompensuoja pirmosios instancijos teismo priteisti 300 Lt.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog apelianto laikinas sulaikymas 24 val. buvo teisėtas, nepagrįstumas neteikia pagrindo iš esmės teisėtą sprendimą pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais (CPK 328, 330 straipsniai).
Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.