- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- 1A-247-185/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-08-3-00065-2014-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- A. G.
- Nukentėjusysis
- A. G.
- Advokatai
- Marius Zabita
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį nesiartinti prie nukentėjusiojo A. G., nebendrauti su juo ir neieškoti ryšių bei nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini) kaimas, Panevėžio rajone, nuketėjusiojo gyvenamojoje vietoje. Priteista iš A. G. A. G. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 230 Eur advokato pagalbai atlyginti. A. G. pagal BK 140 str. 1 d. (2014-08-13 veika) išteisintas, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. nuteistas už tai, kad 2014-07-26 apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, gyvenamojo namo virtuvėje, ranka sudavė A. G. į veidą, po ko A. G. pargriuvo, dar sudavė ne daugiau kaip tris kartus į pilvo-liemens sritį, t. y. sukėlė A. G. skausmą, jam padarydamas poodinę kraujosruvą kairės plaštakos V-piršte, nugaros dešinėje pusėje, odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje.
A. G. buvo kaltinamas ir pagal BK 140 str. 1 d. tuo, kad 2014-08-13 (duomenys neskelbtini) I kaime, Panevėžio rajone, sodybos kieme, apie 17 val. kilus konfliktui dėl karučio, griebė A. G. už kaklo, parvertė jį ant žemės, tris kartus spyrė koja į pilvą, laužė kairės rankos mažąjį pirštą, tampė už kojų po kiemą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme, panaikinti apribojimą 6 mėnesius nesilankyti (duomenys neskelbtini) kaime. Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, pažeisti įrodymų išsamumo ir vertinimo objektyvumo principai, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatų. Teigia, kad apylinkės teismas, šioje byloje nepašalinęs visų prieštaravimų, juos nepagrįstai vertino nukentėjusiojo, o ne jo naudai, dėl ko pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, juolab kad nukentėjusiojo skundo turinys, parodymai ir pateikta medžiaga neatskleidžia nusikalstamos veikos padarymo fakto, o nurodomos aplinkybės nėra išsamiai ištirtos. Nurodo, kad jo teisme duoti parodymai nuosprendyje išdėstyti neišsamiai. Jis kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino, jo duoti parodymai nėra niekuo paneigti. Atkreipia dėmesį į tai, kad A. G. nuslėpė dar prieš įvykį buvusį piršto gydymo ir operacijos faktą tiek nuo teismo, tiek nuo specialisto, davusio išvadą, o teismas neišsireikalavo šių medicininių dokumentų tam, kad būtų pašalintos abejonės dėl to, ar jis sužalojo jam pirštą. Be to, specialisto išvada yra tikėtina, o ne kategoriška. Medicininiam tyrimui atlikti nebuvo pateikti jokie medicininiai dokumentai. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų apie A. G. sužalojimus, kadangi specialistui nebuvo žinomos objektyvios aplinkybės apie A. G. sveikatos būklę iki atlikto tyrimo, o ir specialistas šioje byloje nebuvo apklaustas, nors ši abejonė yra esminė nustatant jo kaltę šioje byloje. Apeliantas, atkreipdamas dėmesį į specialisto išvados dalį, kurioje aprašytos įvykio aplinkybės, pažymi, kad spyrius į liemens sritį paneigia pati specialisto išvada, kadangi apie tai nėra jokių objektyvių duomenų, o kartu ir nustatytų sužalojimų liemens srityje. Nugaros srityje poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti griūnant ir atsitrenkiant į stalą, taip pat ir dešinės plaštakos nubrozdinimas, tačiau sužalojimo mechanizmas nėra informatyvus, kadangi nėra nurodytas. Todėl abejonės, kad šie sužalojimai atsirado dėl paties A. G. veiksmų, nėra pašalintos. Taip pat byloje kyla pagrįstų abejonių, ar pirštas apskritai buvo sužalotas 2014-07-26, nes, kaip minėjo, pirštas buvo sužalotas dar iki įvykio (mėnesį iki konflikto), į specialistą dėl sužalojimų A. G. kreipėsi praėjus dviem dienoms po įvykio, nors policiją kvietė tą pačią konflikto dieną. Be to, byloje nebuvo apklausti policijos pareigūnai, kurie atvyko pagal iškvietimą, ir nėra nustatyta, ar jie užfiksavo kokius nors sužalojimo faktus. Nurodo, kad A. G. draugės V. K. parodymai iš esmės neatskleidžia sužalojimo fakto, kaip ir pačių sužalojimo aplinkybių, nes ši liudytoja paties konflikto nematė, o atėjo tuomet, kai jis neva buvo pargriovęs A. G. ant žemės ir prispaudęs kumštį prie jo veido jam sakė „aš tavęs nekenčiu“. Be to, tiek liudytoja, tiek nukentėjusysis ir jis pats nurodė, kad iš esmės tuo pačiu metu su liudytoja į virtuvę buvo užėjusi ir K. Ž., tačiau ji šioje byloje nebuvo apklausta, nors, akivaizdžiai matyti, kad jos parodymai šioje byloje gali būti svarbūs. Pažymi, kad tarp jo ir A. G. yra susidariusi neigiama įtampa, jie vienas prieš kitą nuolat teikia įvairius pareiškimus, A. G. jį nuolat provokuoja, grasina susidoroti ir atimti jam galimybę naudotis jo motinai priklausančio sklypo dalimi, todėl galima teigti, kad A. G. turi tikslą ir motyvą tiek apkalbėti jį, tiek ir panaudoti kitas priemones savo tikslui pasiekti. Tai matyti ir iš teismo pritaikyto apribojimo jam lankytis (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame jis yra suremontavęs dalį namo, atlikęs įrenginių remontą, įvedęs vandenį bei kanalizaciją, kuriuos turi prižiūrėti. Nurodo, kad nesant objektyvios galimybės nustatyti, ar jis sužalojo A. G. tyčia, ar gindamasis, ši byla turėtų būti nutraukta. Teigia, kad teismas jam suteikė galimybę susirasti gynėją, kuris šioje byloje tinkamai gintų jo interesus, kuria jis nepasinaudojo, tačiau tai nereiškia, kad jis galėjo savarankiškai apsiginti be gynėjo, juolab kad kita pusė naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Taigi įžvelgiamas ir rungimosi principo neužtikrinimas. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad jis į bylą pateikė specialisto išvadą, kurioje užfiksuoti A. G. jam padaryti sužalojimai. Byloje nebuvo apklausti reikšmingi liudytojai, taip pat neišnaudotos procesinės galimybės dėl priešpriešinio skundo, tinkamai nerealizuotas taikinamasis procesas esant šioms aplinkybėms, todėl mano, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 str. 1 d. 4 p. numatyti nuosprendžio panaikinimo pagrindai. Nagrinėjamoje byloje yra daugiau abejonių ir prieštaravimų negu objektyvių duomenų, kurie gali būti pripažinti įrodymais, o nepašalinus visų prieštaravimų ir nenustačius tikrųjų bylos aplinkybių, buvo pažeisti baudžiamosios teisės principai, o tai sutrukdė teismui šioje byloje priimti objektyvų ir teisingą sprendimą. Pažymi, kad BK 140 str. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Tačiau ši aplinkybė byloje nėra objektyviai nustatyta, juolab kad jis neigia tiesioginio smurto pavartojimo faktą, o veiksmus atliko gindamasis. Nurodo, kad apribojimas nesilankyti (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, yra neteisėtas, nepagrįstai apriboja jo teises pasirūpinti turtu. Taip pat neatmeta galimybės, kad A. G. gali sugadinti ar pasisavinti dalį turto, kadangi tokia situacija jau yra buvusi anksčiau, tačiau jis visada tai išspręsdavo taikiai, t. y. teismo paskirtas apribojimas tik sudarys papildomų galimybių A. G. savivaliauti, ko jis ir siekia.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija apylinkės teismo nuosprendžio dalį tik dėl jo nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d. (2014-07-26 veika) ir prašo jį dėl šios veikos išteisinti, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (BPK 320 str. 3 d.), patikrina tos skundžiamo nuosprendžio dalies teisėtumą, dėl kurios paduotas apeliacinis skundas.
Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą bei pats atlikęs papildomą įrodymų tyrimą apygardos teisme, daro išvadą, jog A. G. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d. kaltu pripažintas nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. G. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d. (2014-07-26 veika) naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p.).
Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas nustatė, kad A. G. kaltinime nurodytu metu ir vietoje ranka sudavė A. G. smūgį į veidą, po ko A. G. pargriuvo, tada dar sudavė jam ne daugiau kaip tris kartus į pilvo-liemens sritį, taip sukėlė A. G. fizinį skausmą, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės plaštakos V-piršte, nugaros dešinėje pusėje, odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
Kolegija pažymi, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 ir 3 d.). BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visumą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius nuteistojo A. G., nukentėjusiojo A. G. ir nukentėjusiojo draugės, kaip liudytojos apklaustos V. K., parodymus, specialisto išvadą, skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nėra pagrindo tikėti A. G. parodymais, jog jis tik gynėsi, o A. G. iš inercijos nugriuvo ir griūdamas galėjo susižaloti, nes liudytoja V. K. nurodė priešingai, t. y. ji patvirtino nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad kaltinamasis buvo užgriuvęs nukentėjusįjį ir jį, kaip nurodė liudytoja, „niurkė“, nukentėjusiojo koja buvo užversta, o A. G. kumštis buvo prie nukentėjusiojo veido. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad tokie veiksmai nėra panašūs į gynybą, apie kurią nurodė nuteistasis, o dėl tokių A. G. veiksmų galėjo būti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, nurodyti specialisto išvadoje. Be to, tai, kad A. G. prieš įvykį buvo neblaivus, tarp šalių jau buvo įvykęs ginčas dėl agrasto, o A. G. buvo sudaužęs taurę, ir dėl to įvykio jau buvo iškviesta policija, kuri atvykusi patikrino A. G. blaivumą, anot apylinkės teismo, rodo, kad iki konflikto kulminacijos A. G. buvo nepatenkintas ir įsižeidęs dėl tokio A. G. elgesio, todėl turėjo motyvą užeiti pas A. G. į virtuvę ir būdamas įpykęs sudavė jam kaltinime nurodytus smūgius, todėl jo kaltė visiškai įrodyta, o veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d.
Apygardos teismas negali sutikti su tokiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir A. G. nuteisimu. Kolegijos vertinimu, skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize ir neatsižvelgus bei neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti. Apylinkės teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus faktinius duomenis ir dėl to nepagrįstai pripažino juos neabejotinais A. G. kaltės įrodymais bei padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., t. y. netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.
Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus turi vertinti ir asmenį kaltu pripažinti tik tuomet, kai ištyrę įrodymus jų visumos pagrindu visiškai įsitikina kaltinamojo kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir neabejotinai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2011).
Kolegija nesutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kuriais teismas grindė nuteistojo kaltę, ir, priešingai nei apylinkės teismas, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visuma neįrodo, jog A. G. atliko jam kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus ir taip padarė jam inkriminuotą BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis teisme neneigė, kad 2014-07-26 tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas dėl agrastų, kuriuos kieme jis su draugais nuo krūmo valgė, tačiau, pasak nuteistojo, jis nukentėjusiojo nemušė ir to net nebūtų daręs, nes A. G. yra jo motinos brolis ir yra už jį vyresnis. A. G. parodė, kad kilus tarp jų konfliktui jis tik pasakė A. G. įžeidžiančius žodžius, po ko A. G. jam trenkė, taikė į galvą, todėl prisidengdamas jis pakėlė ranką ir A. G. iš inercijos nugriuvo, paskui jam tik paspaudė nosies galiuką. Nukentėjusiajam nė vieno smūgio nesudavė, nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas. Iš esmės tokias aplinkybes nuteistasis nurodė ir savo pirminiame paaiškinime policijos pareigūnui (atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi nuteistasis nuo pat pradžių nuosekliai ir kategoriškai neigė faktą, jog smurtavo prieš savo dėdę A. G.. Priešingai nei nuteistasis, nukentėjusysis teisme parodė, kad pajuto, kaip kažkas įėjo į virtuvę, o atsisukęs pamatė A. G. užsimojusį, spėjo užsidengti ir jis jam trenkdamas sužalojo pirštą. Tada jie susikibo, A. G. pargriovė jį į kampą, jam spyrė, atbėgusios jų draugės juos išskyrė. Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų, jie įvykio aplinkybes aiškina skirtingai. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, atmesdamas A. G. versiją kaip gynybinę ir prieštaraujančią kitiems bylos įrodymams, apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiojo A. G. parodymais, kuriais, kaip nurodė apylinkės teismas, netikėti nėra pagrindo, nes juos patvirtina liudytojos V. K. parodymai bei specialisto išvada. Tačiau priešingai nei apylinkės teismas, kolegija šių įrodymų nelaiko patikimais ir neabejotinais A. G. kaltės įrodymais.
Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, skirtingai nei nuteistojo, nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir tapatūs. A. G. iš karto po įvykio savo ranka rašytame 2014-07-26 prašyme policijai (atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini)) nurodė, kad A. G., įbėgęs į jo virtuvę, trenkė jam į veidą, pargriovė jį ant kėdės ir kelis kartus smūgiavo į pilvą bei veidą, sužeidė operuotą pirštą. Po dviejų dienų nuvykęs pas teismo medicinos ekspertą A. G. nurodė jau kiek kitokias jo sužalojimo aplinkybes, t. y. kad A. G. kumščiu smogė jam į galvos sritį ir pataikė į ranką, kuria jis dengėsi veidą, po ko jis krito ir nugaros dešine puse atsitrenkė į stalą, tuomet A. G. kelis kartus jam gulinčiam spyrė į liemens sritį. Kaip matyti iš A. G. apylinkės teismui paduoto skundo iškelti baudžiamąją bylą, jame jis pateikė dar kitokias įvykio aplinkybes, t. y. nukentėjusysis nebenurodė, jog po pirmo A. G. smūgio kumščiu į galvą jis būtų kritęs ar kad A. G. jam būtų spyręs, o tvirtino, kad A. G. smogus jam į veidą, kurį jis spėjo užsidengti ranka, jis neišlaikęs pusiausvyros trenkėsi į stalo kampą, susižalojo dešinį šoną, po ko A. G. tris kartus kumščiu jam sudavė į pilvo-liemens sritį, jis gynėsi rankomis, nuo smūgio krito. Teisme A. G. tokių aplinkybių, kad po pirmo A. G. smūgio į veidą jis būtų trenkęsis į stalo kampą ar kritęs ar kad nuteistasis jam būtų sudavęs smūgius kumščiu, jau nebeparodė, o aiškino, kad jie susikibo ir A. G. jį pargriovė į kampą, jam spyrė. Taigi, kaip matyti iš viso proceso metu duotų nukentėjusiojo parodymų, jie dėl jo sužalojimo aplinkybių nebuvo nuoseklūs ir dėl to kolegijai kelia rimtų abejonių dėl jų patikimumo. Tuo tarpu į šiuos nukentėjusiojo parodymuose esančius nesutapimus ir prieštaravimus apylinkės teismas neatsižvelgė ir jų nevertino bei nukentėjusiojo parodymus laikė objektyviais nuteistojo kaltės įrodymais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgusi į tai, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, nukentėjusiojo parodymų netyrė kruopščiai ir esant tam pakankamam pagrindui neįvertino jų kritiškai. Be to, apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, neatsižvelgė ir į tai, kad tarp jo ir nuteistojo yra susiklostę konfliktiški santykiai dėl turto. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis gyvena savo motinos name, kurio dalis priklauso ir nuteistojo motinai (nukentėjusiojo seseriai). Kaip parodė nuteistasis, pykčiai dėl turto tarp jo motinos ir nukentėjusiojo vyksta jau dešimt metų, tiek laiko jo motina negali atvažiuoti į sodybą, nes nukentėjusysis jai grasina, nenori dalintis turto. Pasak nuteistojo, jam sugrįžus iš užsienio jis pradėjo tvarkyti jo motinai priklausančią namo dalį. Iš pradžių, kol nukentėjusiajam padėjo finansiškai, jie sutarė gerai, bet kai nukentėjusiojo paprašė atlaisvinti jiems priklausantį užimtą plotą, prasidėjo pykčiai ir tarp jų. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susiklosčiusius priešiškus santykius dėl turto rodo ir pati konflikto priežastis, t. y. aptariamas įvykis kilo dėl to, kad nuteistasis su draugais valgė agrastus nuo krūmo, kurį nukentėjusysis laikė savo nuosavybe, nors nuteistasis šį krūmą prisimena dar iš vaikystės. Nukentėjusysis, pasipiktinęs, kad nuteistasis valgo jam nepriklausančias uogas, ir norėdamas jį sugėdinti prieš draugus, papriekaištavo, jog tą jis daro neatsiklausęs. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad praėjus vos porai savaičių po šio konflikto, t. y. 2014-08-13 tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo dar vienas konfliktas dėl karučio. Nuteistasis norėjo išvalyti ūkinį pastatą ir karučiu vežė šiukšles, tačiau nukentėjusysis, pareiškęs, kad karutis yra jo, nuteistajam neleido juo naudotis. Tada nuteistasis paėmė kitą karutį, bet ir tą nukentėjusysis iš jo atėmė. Šio konflikto metu A. G. nukentėjusysis taip pat kaltino jo sužalojimu, tačiau A. G. apylinkės teismui pateikė specialisto išvadą, kuria jam pačiam buvo nustatyti sužalojimai, teigdamas, kad šiuos sužalojimus 2014-08-13 įvykusio konflikto metu jam padarė A. G.. Apylinkės teismui negavus patikimų duomenų apie šią A. G. padarytą veiką, jis skundžiamu nuosprendžiu dėl 2014-08-13 veikos buvo išteisintas. Pažymėtina, kad nukentėjusysis šios nuosprendžio dalies dėl A. G. išteisinimo apeliacine tvarka neskundė (apylinkės teisme jis turėjo atstovą). Taigi esant tokiems santykiams tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, nukentėjusiojo parodymai turėtų būti vertinami ypatingai atidžiai, atsižvelgiant ne tik į jų nuoseklumą, bet ir į tai, kiek jie atitinka kitus objektyvius bylos duomenis. Taigi kolegija daro išvadą, kad dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių besąlygiškai remtis nukentėjusiojo parodymais kaip neabejotinai nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais negalima.
Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas laikė, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytoja V. K.. Tačiau priešingai nei apylinkės teismas, kolegija sprendžia, jog vadovautis šios liudytojos parodymais kaip neginčijamai A. G. kaltę patvirtinančiais įrodymais, irgi negalima, juolab kad pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo kelia ir paties nukentėjusiojo parodymai, be to, liudytoja yra nukentėjusiojo draugė, o daugiau asmenų, kurie būtų apklausti apie šio įvykio aplinkybes byloje nėra. Kaip matyti iš bylos duomenų, minėta liudytoja paties konflikto nematė. Taip pat ji nenurodė, kad būtų tiesiogiai mačiusi A. G. suduodant kokius nors smūgius nukentėjusiajam, o jos parodymai, kad ji, išgirdusi A. G. virtuvėje triukšmą ir įėjusi į ją pamatė parverstą A. G., A. G. jį „niurkė“, nukentėjusiojo koja buvo užversta, o A. G. kumštis pridėtas prie jo veido, leidžia daryti tik prielaidą apie kokius nors nuteistojo veiksmus A. G. atžvilgiu, bet remiantis jos parodymais konstatuoti tai kaip neginčijamą faktą, jog A. G. atliko kaltinime jam inkriminuotus veiksmus, nėra jokio pagrindo.
A. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., apylinkės teismas taip pat grindė specialisto išvada, kuria A. G. nustatyta poodinės kraujosruvos kairės plaštakos V-me piršte, nugaros dešinėje pusėje, odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje, paveikiant kietais bukais daiktais galimai aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. A. G. padaryti sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje remdamasis specialisto išvada kaip neabejotinu nuteistojo kaltės įrodymu, neatsižvelgė ir neįvertino to, kad ji surašyta ir joje išvada dėl sužalojimų padaryta remiantis išimtinai vien tik paties nukentėjusiojo pasakojimu specialistui apie jo sužalojimus (nors nukentėjusiojo pasakojimų apie įvykio aplinkybes daugiau jokie kiti įrodymai nepatvirtina), o vėliau A. G. parodymai dėl jo sužalojimo mechanizmo kito. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad jokia specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų apie smūgius (koja ar ranka) į pilvo-liemens sritį ar veidą (pirminiai parodymai), kadangi apie tai nėra jokių objektyvių duomenų, o kartu ir nustatytų sužalojimų šiose srityje. Nors ekspertas specialisto išvadoje ir nurodė, kad A. G. padarytos poodinės kraujosruvos kairės plaštakos V-me piršte, tačiau tokie eksperto nustatyti A. G. padaryti sužalojimai kelia pagrįstų abejonių, ar jie iš tiesų buvo padaryti aptariamo įvykio metu, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, šis pirštas A. G. dar iki įvykio buvo operuotas, į pirštą buvo įvertos dvi vielos, kurių viršūnės buvo išlindusios, tačiau tokių duomenų specialisto išvadoje nėra fiksuota, o apygardos teisme apklaustas šią išvadą pateikęs ekspertas nurodė tik tai, kad jis jokių požymių, jog pirštas buvo operuotas, nepastebėjo, nors, kaip parodė nukentėjusysis, jis būtent prie eksperto nusirišo nuo piršto bintą, kuriuo pirštas buvo sutvarstytas ir įvykio metu. Be to, ir pats A. G. nenurodė, kad ant piršto jam buvo kraujosruvos, o teigė, kad po įvykio jo pirštas patino, nes sulinko jame buvusios vielos ir dėl to jas vėliau medikams buvo sunku išimti, o jų išėmimas jam sukėlė didelį skausmą. Todėl atsižvelgusi į tai, kolegija neturi pagrindo specialisto išvada remtis kaip neabejotinu A. G. kaltės įrodymu.
Apibendrindama tai, kas pasakyta, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą neabejotinai apkaltinti A. G. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, nėra. Kolegijos vertinimu, priešiški nukentėjusiojo ir nuteistojo santykiai, nenuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kurie prieštarauja nuteistojo parodymams, nesant kitų patikimų ir neginčytinų nuteistojo kaltę patvirtinančių bylos įrodymų, šiuo atveju neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad nuteistasis atliko jam kaltinime nurodytus veiksmus ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013 ir kt.). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą šiuo atveju tenka privačiam kaltintojui; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (žr. Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis nuostatomis ir remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, tačiau nepašalinus abejonių ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių A. G. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, visos abejonės aiškinamos jo naudai. Tuo tarpu nesilaikydamas šių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
Be to, pažymėtina, kad inkriminuojant veiką kaip nusikalstamą, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009). Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio įžeistu, pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama. Iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad nukentėjusysis baudžiamąjį procesą inicijavo ne dėl realiai padarytos nusikalstamos veikos, o iš esmės dėl susiklosčiusių priešiškų santykių dėl turto, siekdamas iškelti save aukščiau nukentėjusiojo.
Taigi apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 d., 305 str. nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 str. 3 d.) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris turi būti panaikintas, o A. G. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Teismas pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.
BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.
Nagrinėjamu atveju procesas buvo pradėtas pagal A. G. privataus kaltinimo skundą, kaltinant A. G. ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymu. Nepasitvirtinus šiam kaltinimui ir A. G. išteisinus, atitinkamai naikinamas ir A. G. patirtų 230 Eur proceso išlaidų priteisimas iš A. G..
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d. (2014-07-26 veika) ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:
A. G. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti, kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
A. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
A. G. prašymą dėl 230 Eur proceso išlaidų priteisimo atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.