Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Stulpinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Remigijaus Armino, Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei, dalyvaujant pareiškėjui J.S., išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.S. skundą atsakovei Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui Rimvidui Valančiui dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008-09-08 sprendimo Nr. 1413-1069-B/08 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tarnybos direktorius nuo dalyvavimo prašymo nagrinėjimo procedūroje nenusišalino, nes neįžvelgė jokio viešųjų ir privačių interesų konflikto tarp savęs ir pareiškėjo, nebuvo jokių aplinkybių, trukdžiusių jam išnagrinėti šį prašymą objektyviai. Nors sprendimą priėmė direktorius, tačiau sprendimo priėmimo procedūroje dalyvavo ne vien direktorius, prašymą nagrinėjo ir sprendimo projektą rengė Teisės skyriaus specialistai.

Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai mano, jog skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui. Pažymi, jog antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia, todėl asmens turtinė padėtis negali būti vienintelė sąlyga antrinei teisinei pagalbai gauti. Įstatyme įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo bei teikiamos antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindų paskirtis – užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos, skirtos antrinei teisinei pagalbai finansuoti, būtų panaudojamos racionaliai ir efektyviai, o advokatų kvalifikacija – kryptingai ir tikslingai ( b.l. 12-13 ).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008-09-08 sprendimą Nr. 1413-1069-B/08, kuriuo jam nesuteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008-09-08 pareiškėjas J.S. kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-752-360/2008 pagal ieškovo J.S. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2008 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr.1413-1069-B/08 Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-752-360/2008, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, t.y. dėl to, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose, bei minėto įstatymo 3 straipsnio 4 punkte nustatytu draudimu piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.) suteikia tarnybai teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose.

Skundžiamame sprendime nurodyta, jog pareiškėjas J.S. vien 2008 metais į tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi 19 kartų ir 6 jo prašymai yra patenkinti:

1) 2008-01-02 sprendimu Nr. 1-1-A/08 pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

2) 2008-01-10 sprendimu Nr. 25-10-A/8 – civilinėje byloje dėl darbo užmokesčio priteisimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

3) 2008-02-08 sprendimu Nr. 186-163-A/8 – administracinėje byloje dėl 2007-03-27 administracinio teisės pažeidimo nutarimo Nr. 524832 panaikinimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

4) 2008-03-14 sprendimu Nr. 381-305-A/08 – administracinėje byloje dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Socialinės paramos skyriaus 2008-03-04 rašto Nr. (2345) – SP 13 – 725 dėl piniginės socialinės paramos J.S. apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

5) 2008-03-26 sprendimu Nr. 450-369-A/08 – baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo ir įžeidinėjimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

6) 2008-04-22 sprendimu Nr. 591-486-A/8 – baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo ir įžeidinėjimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Faktines aplinkybes dėl pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos patvirtina Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateikti sprendimai (b.l. 31-42). Pagal visus šiuos sprendimus antrinė teisinė pagalba yra tęsiama, todėl šiuo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnis, reglamentuojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus, numato, kad ši pagalba teikiama remiantis lygiateisiškumo, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis. Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punkte įsakmiai nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas per 2008 metų 8 mėnesius dėl antrinės teisinės pagalbos kreipėsi 19 kartų, pagrįstai skundžiamame sprendime pripažinta, kad pareiškėjas J.S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, ir, nors formaliai atitinka sąlygas, kurioms esant asmenims teikiama antrinė teisinė pagalba, jos prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą tenkinimas pažeistų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus, suvaržytų kitų asmenų teisę gauti nemokamą teisinę pagalbą, nes valstybės garantuojamas finansavimas yra tam tikro nustatyto dydžio.

Pareiškėjas skundą argumentuoja ir tuo, kad sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui, tačiau skunde nedetalizuoja, kokiam Konstitucijos ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo straipsniui prieštarauja skundžiamas sprendimas.

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo teisė į gynybą nuo pat baudžiamosios bylos proceso pradžios. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Šio įstatymo 11 straipsnyje nurodomi asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą pirminę ir antrinę teisinę pagalbą bei numatyti atvejai, kai ši pagalba neteikiama. Minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti atvejai, kai tarnyba turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, inter alia – kai pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose (11 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Šio įstatymo 11 straipsnio 2, 6 ir 7 dalyse yra nustatyta prielaidų visuma, tik kurių buvimas kartu gali sudaryti asmeniui sąlygas atsirasti jo subjektinei teisei – gauti antrinę teisinę pagalbą. Būtent asmuo, kaip subjektas, turi atitikti sąlygas, numatytas minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Taip pat objektas, dėl kurio asmuo kreipiasi, turi atitikti sąlygas, numatytas šio įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse (išskyrus antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose). Kaip minėta, šių prielaidų visuma yra būtina sąlyga atsirasti asmens subjektinei teisei – gauti antrinę teisinę pagalbą. Ir priešingai, nebuvimas bent vienos iš šių prielaidų, daro negalimą ir pačios subjektinės teisės atsiradimą. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui nesuteikta teisinė pagalba ne baudžiamojoje ir ne administracinio teisės pažeidimo byloje, todėl pagrįstai vertintos tiek Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 11 straipsnio 2 dalies, tiek šio straipsnio 7 dalies nuostatos.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, o 3 dalyje apibrėžtos kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens teisės, tarp jų – teisę gintis pačiam arba padedamam savo paties pasirinkto gynėjo ar, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atlyginti ir kai to reikalauja teisingumo interesai, jis turi gauti teisinę advokato pagalbą nemokamai.

Pareiškėjo teiginys dėl sprendimo prieštaravimo Konstitucijai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui pripažintinas nepagrįstu, nes skundžiamu sprendimu buvo sprendžiamas antrinės teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjui civilinėje, o ne baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis taip pat prašė Tarnybos direktorių nusišalinti nuo jo prašymo nagrinėjimo, tačiau šis jo prašymas buvo paliktas nenagrinėtu. Atsakovės atsiliepimu į skundą nustatyta, kad tarnybos direktorius R.Valančius nuo dalyvavimo prašymo nagrinėjimo procedūroje nenusišalino, nes jis neįžvelgė jokio viešųjų ir privačių interesų konflikto tarp savęs ir pareiškėjo, nebuvo jokių aplinkybių, trukdžiusių jam išnagrinėti prašymą objektyviai. Be to, sprendimo priėmimo procedūroje dalyvavo ne vien tik direktorius R.Valančius.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievoles, 1, 2, 4 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo inter alia sąžiningai, nešališkai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalies definiciją interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su privačiais interesais. Privatūs interesai – turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (2 straipsnio 2 dalis). Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti valstybei ar savivaldybei arba valstybės, savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas.

Civilinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, ginčas yra kilęs tarp ieškovo J.S. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Akivaizdu, jog R.Valančius neprivalėjo nusišalinti nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo, nes jokių objektyvių sąlygų interesų konfliktui kilti bei pagrįstoms abejonėms dėl objektyvaus ir nešališko sprendimo priėmimo nėra.

Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis nustato viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato valstybės tarnautojo ir darbuotojo nušalinimo pagrindą, jeigu tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių (nei 1 ir 2 punktuose numatytų giminystės ryšių ar pavaldumo santykių), galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Šiuo atveju teisinio pagrindo R.Valančiui nusišalinti nuo J.S. prašymo nagrinėjimo nebuvo, nes civilinės bylos, kurioje pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, ginčo dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o ne tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis).

Įvertinus visas bylos aplinkybes, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovės 2008-09-08 priimtas sprendimas Nr. 1413-1069-B/08 pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo ( ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p. ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendė:

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.