Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Raimundas Klimaitis Baudž. byla Nr. 1A-226-579/2012

2012 m. vasario 28 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam M. Š., jo gynėjui advokatui Juozui Abraičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

M. Š. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtoji bausmė subendrinta su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-11-10 nuosprendžiu skirta neatlikta 1 (vienų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pridedant dalį skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės prie ankstesniu nuosprendžiu skirtos neatliktos bausmės ir skirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 10 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini), bendruomenės namuose vykusios šventės metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu pažeisdamas visuomenės tvarką – nepaisydamas visuotinai priimtų nusistovėjusių normų, bei rimtį – sutrikdydamas pašalinių asmenų laisvalaikį, sudavė ranka smūgį R. G. į veidą, nuo ko R. G. nugriuvo ant žemės, tuo padarydamas poodines kraujosruvas akių vokuose-skruostuose, kraujosruvas dešinės akies obuolyje, paviršinę muštinę žaizdą nosyje, nosies sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; tęsdamas nusikalstamą veiką, priėjusiam E. G. sudavė ranka smūgį į veidą, nuo ko jis nugriuvo ant grindų, tuo E. G. sukeldamas fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką, pastūmė priėjusį E. G. į sieną; iš karto po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, E. G. einant (duomenys neskelbtini)raj., jį pasivijo, sudavė smūgį ranka ir pastūmė, nuo ko šis nugriuvo ant žemės, tuo mažiausiai trimis smūgiais ar trauminiais poveikiais E. G. padarydamas kaktos sumušimą, paviršinį odos nubrozdinimą sprande-kakle, gilų odos nubrozdinimą ir poodines kraujosruvas kairio kelio sąnaryje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji irgi buvo neblaivūs, konfliktas kilo dėl asmeninių nesutarimų, nukentėjusieji patys aktyviai dalyvavo konflikte, yra artimi giminės ir to paties vakarėlio dalyviai. Nuteistasis nurodo, jog viskas įvyko dėl jo emocionalaus charakterio. Taip pat apeliantas nurodo, jog per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nepadarė jokio teisės pažeidimo, iš ankstesnių teistumų išvadas padarė, laikėsi bendro gyvenimo taisyklių, todėl mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pareiškėjo manymu šiuo atveju teismas vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 d. 2 p bei 62 str. 3 d. 3 p gali skirti švelnesnę bausmės rūšį, nes yra dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apeliantas išlaiko mažamečius vaikus, kuriuos dėl paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantas neginčija veikos kvalifikavimo, todėl vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka patikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde.

M. Š. teigia, jog nusikalstamą veiką padarė dėl savo charakterio savybių, nesijautė apsvaigęs, todėl mano, kad byloje jo neblaivumas nepagrįstai pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Byloje tiek paties nuteistojo, tiek ir nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nuteistasis pripažino kaltę dėl visų inkriminuotos veikos faktinių aplinkybių bei pripažino aplinkybę, kad nusikalto būtent dėl neblaivumo, nurodė, kad „viršesnis už mane buvo alkoholis“. Atsižvelgiant į veikos padarymo aplinkybes, nukentėjusiųjų parodymus, nuteistojo parodymus, į tai, kad pastabos dėl protokolo nepareikštos, nuteistojo parodymai teisme laikytini patikimais bei atitinkančiais kitus byloje esančius duomenis. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir šią aplinkybę pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai žalos atlyginimo nukentėjusiesiems nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis skundo argumentas pagrįstas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog R. G., E. G. ir E. G. pripažinti nukentėjusiaisiais, jų atžvilgiu buvo vartotas fizinis smurtas, E. G. ir R. G. neteisėtais nuteistojo veiksmais padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti duomenys patvirtina, jog M. Š. padarytą žalą atlygino pilnai ir nukentėjusieji pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nereiškia. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žalos atlyginimo fakto nepripažino nuteistojo atsakomybę švelninančia aplinkybe, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas. Ši aplinkybė reikšminga skiriant bausmę, į ją būtina atsižvelgti parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį (BK 54 str., 61 str. 2 d.).

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Jurbarko raj. apyl. teismas, skirdamas bausmę M. Š. atsižvelgė į tai, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau yra tyčinis, baigtas. Šios nusikalstamos veikos metu viešoji tvarka buvo sutrikdyta ypatingai įžūliais veiksmais – vartojant fizinį smurtą, smurtas vartotas ne vieno asmens atžvilgiu, o net trijų asmenų atžvilgiu, be to vartotas be jokios aiškios priežasties. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę, o būtent į tai, kad M. Š. anksčiau už analogiškas nusikalstamas veikas teistas du kartus, visais atvejais buvo vartotas fizinis smurtas, M. Š. nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų taip pat už tyčinius nusikaltimus. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad anksčiau už analogiškas veikas apeliantui skirta švelnesnė, su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas, bei taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas akivaizdžiai buvo nepakankamos priemonės pasiekti bausmės tikslus. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, taip pat tai, kad esant paminėtoms aplinkybėms paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 27 straipsnio bei 56 straipsnio pagrindu), pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tam, jog būtų užtikrinta bausmės paskirtis M. Š., t. y. asmuo būtų nubaustas dėl padarytos nusikalstamos veikos, sulaikytas nuo naujų veikų darymo, pasiekta, kad jis daugiau nebenusikalstų, skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41straipsmyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Šiuo atveju, nustatant bausmės dydį nuteistajam turi būti atsižvelgiama į anksčiau aptartą padaryto nusikaltimo pavojingumą, pobūdį, nuteistojo asmenybę, į tai, kad turi du mažamečius vaikus, kad nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė bei dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o taip pat atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusieji su nuteistuoju susitaikė, pretenzijų nereiškė, teismo posėdžio metu prašė neskirti griežtos bausmės. Įvertinus visas šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad M. Š. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo dydžiu yra aiškiai per griežta. BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti M. Š. skirtina mažesnė nei straipsnio sankcijos vidurkis numatyta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 d., 3 d., subendrinama su ankstesniu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-11-10 nuosprendžiu skirta ir neatlikta 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir skiriama galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Apeliantas skunde taip pat prašo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymas atidėtas gali būti tik esant visoms BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms. Viena iš šių būtinų sąlygų yra pagrįstas manymas, kad tokia priemonė gali būti pakankama pasiekti bausmės tikslus. Tačiau, kaip jau aptarta anksčiau, M. Š. jau trečią kartą padaro analogišką nusikalstamą veiką, visais atvejais vartotas fizinis smurtas, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu. Nuteistojo nesulaikė nei šeimos, nei dviejų mažamečių vaikų turėjimas. Todėl nors ir nėra byloje duomenų, kad nuteistasis padarė kitų pažeidimų bausmės vykdymo atidėjimo metu, visos šios aplinkybės rodo, jog bausmės vykdymo atidėjimas nebuvo pakankama priemonė sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų, jį nubausti, pasiekti, kad nebedarytų kitų nusikaltimų. Šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, priešingai, rodo, jog tam, kad būtų užtikrinti bausmės tikslai, turi būti skirtina griežtesnė priemonė nei anksčiau taikytos, t.y. realus laisvės atėmimas, todėl apelianto prašymas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą netenkinamas.

Nuteistasis teismui pateikė Raseinių miesto seniūnijos 2011-12-13 išduotą pažymą apie tai, kad pareiškėjo žmona S. Š. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę, tačiau iš byloje esančios nuteistojo šeimos sudėties pažymos matyti, kad nuteistasis su šeima gyvena ne Raseinių miesto seniūnijos teritorijoje, o Seredžiaus seniūnijoje, Klausučių kaime (b.l. 42). Todėl tokia nuteistojo pateikta pažyma (taip pat ir kiti prie skundo pridėti duomenys) negali būti laikoma pakankama patvirtinti, jog S. Š. faktiškai yra išvykusi iš Lietuvos bei nepakankami spręsti apie faktinę vaikų gyvenamąją vietą, o taip pat nepakankami spręsti, jog nuteistasis yra vienintelis asmuo jais besirūpinantis.

Pažymėtina, jog neigiami padariniai yra natūrali nusikalstamos veikos pasekmė, ir tai nuteistajam buvo žinoma prieš darant nusikalstamą veiką, todėl šiuo atveju nuteistojo asmeniniai interesai dėl rūpinimosi vaikais ar darbo praradimas (pažymėtina, jog įsidarbino tik po nuosprendžio priėmimo) negali turėti prioritetinės reikšmės prieš baudžiamojo proceso tikslus, viešąjį interesą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis ne karatą teistas už analogiškas nusikalstamas veikas ir naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jau turėdamas du mažamečius vaikus, nepraėjus nei mėnesiui laiko po antrojo vaiko gimimo. Nei šeima, nei dviejų mažamečių vaikų turėjimas bei žinojimas apie galimas pasekmes nuo naujų nusikalstamų veikų darymo nesulaikė, todėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju nelaikytina akivaizdžiai neproporcinga ir neteisinga bausme.

BK 284 straipsnio sankcijoje numatyta keletas alternatyvių bausmių ir dėl aukščiau aptartų aplinkybių iš šių bausmių nuteistajam parinkta būtent laisvės atėmimo bausmė, todėl svarstyti skundo argumentus dėl BK 62 straipsnio taikymo, nėra pagrindo.

Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 59 str. 1 d. 3 punktas, 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies) ir todėl neteisingai paskirtos bausmės. (BPK 328 str. 1 p, 2 p).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., kolegija

nusprendžia:

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendį dalyje dėl M. Š. skirtos bausmės pakeisti.

M. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą.

M. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 d., 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su ankstesniu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-11-10 nuosprendžiu skirta ir neatlikta 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.