- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-09
- Bylos Nr.
- 1A-298-107-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-1-00743-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- B. B.
- Advokatai
- Henrikas Mackevičius
Teisėjas Vandalinas Vainius Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00743-2010-3
2011 m. birželio 9 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. B. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo B. B., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., 290 str. ir nuteistas:
pagal BK 286 str. – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams;
pagal BK 290 str. – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėta švelnesnė bausmė, ir paskirta subendrinta dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausmė.
Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 80 valandų nemokamų darbų, įpareigojant juos atlikti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010-10-11 iki 2010-10-13.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. B. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams – Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjams T. K. ir A. D. už tai, kad 2010-10-11, apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepakluso teisėtam policijos pareigūno T. K. reikalavimui, norėdamas išpilti iš butelio skystį, turintį naminės degtinės kvapą, taip siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, tyčia pavartojo fizinį smurtą, t. y. sudavė kumščiu vieną kartą policijos pareigūnui T. K. į veidą, taip sukėlė jam fizinį skausmą. Po to, kai policijos pareigūnai T. K. ir A. D. bandė B. B. sulaikyti, tęsdamas nusikalstamą veiką, kaltinamasis aktyviais veiksmais priešinosi, spardėsi, mosikavo rankomis, dėl to buvo panaudoti koviniai savigynos veiksmai ir antrankiai.
B. B. nuteistas ir už tai, kad 2010-10-11, apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia necenzūriniais žodžiais įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjus T. K. ir A. D..
Apeliaciniame skunde nuteistojo B. B. gynėjas H. Mackevičius su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka, teigia, kad B. B. taikytina ne baudžiamoji, bet administracinė atsakomybė, nuosprendis nemotyvuotas, nuteistajam nepagrįstai paskirta griežta bausmė.
Gynėjas skunde išaiškina, kad ATPK 187 straipsnio 1 dalyje už pasipriešinimą policijos, viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas, numatyta nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų dydžio bauda arba administracinis areštas nuo penkiolikos iki trisdešimties parų, o BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pavartodamas ar grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pasipriešinimas valstybės tarnautojui (policijos pareigūnui) gali užtraukti tiek baudžiamąją atsakomybę pagal BK 286 str., tiek ir administracinę atsakomybę pagal ATPK 187 str. 1 d., kad baudžiamosios atsakomybės taikymą lemia smurto valstybės tarnautojui (policijos pareigūnui) pavartojimas ar grasinimas tuoj pat smurtą pavartoti.
Gynėjo H. Mackevičiaus skunde teigiama, kad objektyviais įrodymais, jog B. B. pavartojo prieš valstybės tarnautojus (policijos pareigūnus) fizini smurtą, nenustatyta, smurto prieš policijos pareigūnus pavartojimas grindžiamas tik analogiškais policijos pareigūnų T. K., A. D. ir R. N. parodymais. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytojas A. P. parodė, jog tarp B. B. ir policijos pareigūnų įvyko susistumdymas, B. B. policijos pareigūnams priešinosi ir juos įžeidinėjo, tačiau apie smūgio pareigūnui sudavimą, kitokį smurtą ar grasinimą pavartoti smurtą prieš pareigūnus liudytojas neparodė. Byloje yra specialisto išvada, kurioje konstatuoti B. B. kūno sužalojimai, o kokius sužalojimus patyrė nukentėjusysis T. K., neištirta. Kumščiu suduotas smūgis į veidą T. K. turėjo palikti žymę, kurią specialistas būtų aptikęs.
Apeliaciniame skunde gynėjas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-30 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto nuostatą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, nurodo, kad smurto prieš policijos pareigūną pavartojimą patvirtinant tik pačiam nukentėjusiajam bei jo kolegoms, o kitam įvykį mačiusiam liudytojui šios aplinkybės nenurodant bei nesant objektyvių duomenų apie T. K. galbūt patirtus sužalojimus, išvada apie tai, kad B. B. pavartojo prieš pareigūną smurtą, kelia abejonių.
Gynėjo nuomone, smurto pavartojimas prieš policijos pareigūnus įrodytas nebuvo, todėl B. B. taikytina ne BK 286 str. numatyta baudžiamoji, bet ATPK 187 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė. Nesant patikimų įrodymų, kad B. B. prieš pareigūnus pavartojo smurtą, lieka nenustatytas vienas iš BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementų, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą straipsnį B. B. atsirasti negali (BPK 3 str. 1 d. 1 p.), B. B. pagal BK 286 str. turi būti išteisintas.
Gynėjas nurodo, jog ATPK 187 str. 2 d. numatyta, kad policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų, o BK 290 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.
Advokato H. Mackevičiaus tvirtinimu, administracinis teisės pažeidimas pagal ATPK 187 str. 2 d. ir nusikalstama veika pagal BK 290 str. iš esmės padaromi tais pačiais veiksmais – išsakant žodžius ar atliekant veiksmus, įžeidžiančius valstybės tarnautoją.
Advokatas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje laikoma ultima ratio priemone, todėl teismas, nustatęs, jog už tą pačią veiką numatoma tiek baudžiamoji atsakomybė, tiek administracinė atsakomybė, baudžiamosios atsakomybės taikymą turėtų motyvuoti. Gynėjas teigia, kad nei skundžiamame nuosprendyje, nei kaltinamajame akte, kokiais necenzūriniais žodžiais buvo įžeisti pareigūnai, nenurodyta. Vertinant įžeidimą, būtina nustatyti, ar konkretūs asmens pavartoti žodžiai ir sąvokos yra objektyviai įžeidžiantys, taip pat įvertinti, ar šie žodžiai bei sąvokos įžeidžia konkretų asmenį. Nesant duomenų, kokius pareigūnus įžeidžiančius žodžius B. B. pavartojo, nėra galimybės įvertinti, ar pareigūnai buvo įžeisti. Todėl B. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 str., nepadarė, apylinkės teismas turėjo bylą nutraukti BPK 235 str. 1 d. numatytu pagrindu, o apeliacinės instancijos teismas turi B. B. išteisinti (BPK 329 str. 1 p.).
Gynėjas H. Mackevičius pateikia kaip pavyzdį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-23 išnagrinėtą baudžiamąją bylą, kurioje nutartimi Nr. 2K–59/2007 konstatuota, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 str. 1, 3 d.). Jeigu asmuo kaltinamas kelių nusikaltimų padarymu, turi būti išanalizuoti ir įvertinti įrodymai dėl kiekvieno kaltinimo ir nurodomi motyvai, kuriais vadovavosi teismas, kvalifikuodamas veikas pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Turi būti išanalizuoti subjektyvieji veikų požymiai, bendra ar nebendra tyčia tos veikos padarytos. Teismas turi motyvuoti, kodėl veiksmai kvalifikuojamai pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius, kodėl ir koks bausmių subendrinimo principas taikytinas.
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjo nuomone, apylinkės teismas B. B. nuosprendyje padarė tokius pat pažeidimus, kokie paminėti Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K–59/2007. Apylinkės teismas nuosprendyje motyvus išdėstė taip, lyg B. B. būtų kaltinamas padaręs vieną nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių neanalizavo, neaišku, kokia tyčia, t. y. bendra ar nebendra, B. B. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Apylinkės teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl B. B. veiksmai kvalifikuojamai pagal du BK straipsnius, taip pat neaišku, kodėl galutinė bausmė paskirta taikant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, o ne BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalis. Gynėjo nuomone, apylinkės teismas pažeidė BPK 305 str. 1, 3 d. nuostatas, įtvirtinančias, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.
Apelianto nuomone, Klaipėdos rajono apylinkės teismui padarius išvadą, jog šiuo atveju yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, B. B. skirtoms bausmėms turėtų būti taikomas bausmių apėmimo principas. Apylinkės teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl taikė BK 63 straipsnio 1, 4 dalyse numatytas bausmių bendrinimo taisykles, todėl neaišku, ar teismas bausmių subendrinimo taisykles taikė teisingai.
Žemesnės instancijos teismas
Net jeigu B. B. nuteistas pagrįstai, jam paskirta bausmė yra per griežta. BK 286 str. numatyti viešieji darbai arba bauda, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. BK 290 str. numatyta bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Apylinkės teismas konstatavo, kad B. B. padarė du nesunkius nusikaltimus, anksčiau neteistas, baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl ir sutinkant su B. B. nusikalstamų veikų kvalifikavimu, B. B. labai pavojingu visuomenei nelaikytinas, todėl teismo sprendimas skirti griežčiausias BK 286 ir 290 straipsniuose numatytas bausmių rūšis nesuprantamas. Gynėjo nuomone, nesant pagrindo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti, jo dalis dėl bausmės keistina, B. B. skirtinos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu.
Nuteistojo B. B. gynėjas prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-01-21 nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį, B. B. pagal BK 286, 290 straipsnius išteisinti, nes nepadarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra, nuosprendžio dalį dėl nuteistajam B. B. paskirtos bausmės pakeisti, paskirti B. B. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Atsikirtimuose į nuteistojo B. B. gynėjo H. Mackevičiaus apeliacinį skundą nukentėjusysis T. K. tvirtina, kad apelianto skundo reikalavimas priimti išteisinamąjį nuosprendį yra nepagrįstas, byloje surinkti ir teismo įvertinti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistojo veiksmuose požymių nusikalstamų veikų, numatytų BK 286 ir 290 straipsniuose, yra.
Nukentėjusysis T. K. nesutinka, jog nuteistojo padaryta veika turi būti kvalifikuota kaip administracinės teisės pažeidimas, numatytas ATPK 187 str. 1 ir 2 dalyse. Nurodo, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Nukentėjusiojo aiškinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo pareiškė nuomonę, kad tam tikruose Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsniuose numatytos veikų ir pažeidimų dispozicijos apibūdintos panaudojant iš esmės tuos pačius vertinamuosius požymius, todėl griežtai apibrėžtų baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijų šiuo metu nėra. Atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės reikėtų vadovautis ne vien BK ir ATPK normų tekstais, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiojo asmenybę, viešosios tvarkos specifiką (2K–178/2005).
Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio nusikaltimo dispozicija reikalauja įvertinti kaltininko veiksmų pobūdį ir intensyvumą. Šiuo atveju reikšmingas nukentėjusiojo statusas bei jo atliekamos funkcijos. Pasipriešinimas, kuris teisėtai veikiančiam pavestas funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui, pagal pareigas viešąją tvarką užtikrinančiam policijos pareigūnui išreikštas fiziniu smurtu ar grasinimu jį panaudoti, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 286 str. Fizinis smurtas pasižymi smūgiais, imtynių veiksmais, stumdymusi, aktyviu priešinimusi, fizinio skausmo sukėlimu ir panašiai. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasižymi įvairiais pasakymais, judesiais, gestais, akivaizdžiai rodant nukentėjusiajam, kad prieš jį nedelsiant bus panaudotas fizinis smurtas.
Nukentėjusiojo T. K. tvirtinimu, šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį pavartoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.
BK 290 straipsnyje numatyta veika pagal objektyviuosius požymius pasireiškia viešu valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Asmens įžeidimas gali būti padaromas bet kokiu būdu: žodžiu, raštu, veiksmais ar panašiai. Šio nusikaltimo sudėtis taip pat yra formalioji. Jis yra baigtas nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Nukentėjusiojo nuomone, šių reikalavimų teismas nepažeidė, nuteistojo kaltė yra įrodyta ne tik policijos pareigūnų, bet ir paties nuteistojo namuose buvusiojo draugo liudytojo A. P. parodymais. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas nuosprendyje įrodymus įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų.
Nukentėjusysis nurodo, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
Lietuvos Respublikos BK 61 str. 1 d. numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūsį ir nustatydamas bausmės dydį. Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio, t. y. ši norma reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Nukentėjusiojo tvirtinimu, tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės bylos Nr. 2K–209/2006, 2K–320/2007, Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga).
Nukentėjusiojo T. K. nuomone, skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo pobūdį (vartotas fizinis smurtas, įžeidimai) nuteistojo asmenybę (charakterizuojamas neigiamai), niekur nedirba, yra neįgalus, todėl paskyrus bausmės rūšį – baudą, areštą ar viešuosius darbus, nuosprendis būtų realiai neįvykdomas ir tokios bausmės skyrimas nepasiektų bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d. Todėl nuteistajam yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, tai užkirs kelią nuteistajam daryti naujas nusikalstamas veikas, auklės nuteistąjį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Dėl šių priežasčių BK 54, 61 straipsnių nuostatas teismas pritaikė tinkamai, įvertino visas aplinkybes, reikšmingas bausmių skyrimui.
Nukentėjusysis T. K. prašo nuteistojo B. B. gynėjo H. Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo B. B. kaltė, padarius nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas, yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistojo B. B. nusikalstamos veikos pagal BK 286 str., 290 str. kvalifikuotos teisingai.
Nukentėjusysis policijos pareigūnas T. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad B. B. anksčiau nepažinojo, kad gavo pranešimą, jog B. B. namuose neprižiūrimi vaikai, girtuokliaujama, todėl jis, A. D. ir R. N. nuvyko pas B. B.. Užėjus į B. B. kambarį, T. K. pamatė ant stalo stovintį butelį, kurį norėjo paimti, B. B. neleido, todėl abu susistumdė. B. B. trenkė T. K. į veidą ir sukėlė fizinį skausmą, be to, B. B. spardėsi ir keikė policijos pareigūnus (b. l. 87).
Liudytojai R. N. ir A. D. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad T. K. bandant nuo stalo paimti butelį, T. K. su B. B. susistumdė, B. B. trenkė T. K. kumščiu į veidą, priešinosi, spardėsi, klykė ir necenzūriniais žodžiais keikė policijos pareigūnus, norėjo juos įžeisti. B. B. buvo parvestas ant žemės, jam buvo uždėti antrankiai. Liudytojas A. D. parodė, kad B. B. gyvenamojoje teritorijoje dirba 17 metų, B. B. pažįsta kaip konfliktišką žmogų (b. l. 87–88).
Liudytojas A. P. teisiamajame posėdyje nepaneigė, jog, policijos pareigūnams įėjus į kambarį, B. B. su policijos pareigūnu susistumdė ir parvirto. Kaip B. B. sudavė policijos pareigūnui, A. P. nematė. B. B. galbūt ir keikėsi. Teisėjui perskaičius liudytojo A. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas patvirtino, kad jo parodymai teisingi, viskas taip ir buvo (b. l. 88).
Liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, pareigūnams įėjus į B. B. namus, B. B. virtuvėje „puolė“ prie stalo, čiupo nuo stalo butelį su namine degtine ir norėjo ją išpilti į kriauklę, tačiau nespėjo, nes vienas iš pareigūnų bandė iš B. B. butelį atimti. Butelyje buvo naminė degtinė. Pareigūnas ir B. B. susistumdė. B. B. priešinosi, spardėsi, neleido uždėti antrankių, pareigūnus įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais. Tada A. D. pribėgo padėti kolegai. Abu pareigūnai B. B. paguldė ant grindų, užlaužė rankas ir uždėjo antrankius. B. B. galbūt policijos pareigūnui ir smogė, tačiau liudytojas ne viską gerai matė (b. l. 20–22).
2010-10-25 specialisto išvada Nr. 3746 patvirtina, kad skystis butelyje, paimtame iš B. B., buvo naminė degtinė (b. l. 82). B. B. už naminės degtinės laikymą buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, jis buvo nubaustas 800 litų bauda (b. l. 80, 81).
Teisiamajame posėdyje nuteistasis B. B. nepaneigė, kad, atvykus policijos pareigūnams, jis galbūt elgėsi arogantiškai, stovėjo išdidžiai, padarė „negerą“ judesį, dėl kurio pareigūno T. K. labai atsiprašė, tačiau fizinio smurto pavartojimą prieš policijos pareigūnus neigė (b. l. 87).
Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris, panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. ATPK 187 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas.
Pagrindinis kriterijus sprendžiant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Atribojimui turi reikšmės ir nukentėjusiojo statusas bei jo atliekamos funkcijos. Pasipriešinimas teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, išreikštas fiziniu smurtu arba grasinimu jį panaudoti, paprastai (išskyrus mažareikšmes veikas) užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 286 straipsnyje. Fizinis smurtas – tai smūgiai, imtynių veiksmai, fizinio skausmo sukėlimas, apimantys nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam ir panašiai. Nesunkaus ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas išeina už BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties ribų ir kvalifikuojamas kaip atskira nusikalstama veika. Grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą – ta įvairūs pasakymai, judesiai, gestai, akivaizdžiai rodantys nukentėjusiajam, kad prieš jį nedelsiant bus pavartotas fizinis smurtas. ATPK 187 straipsnio 1 dalis numato pasipriešinimą tik policijos pareigūnams ar policijos rėmėjams, ir tik tiems iš jų, kurie konkrečioje situacijoje eina jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Jeigu kaltininkas šiems asmenims priešinosi nevartodamas prieš juos fizinio smurto ar negrasindamas jį tuoj pat pavartoti, veika paprastai kvalifikuotina kaip administracinis teisės pažeidimas.
Esant aptartiems duomenims, netikėti nukentėjusiojo T. K., liudytojų R. N. ir A. D. parodymais, specialisto išvada, kad B. B., panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnams T. K. ir A. D., juos įžeidė, nėra jokio pagrindo. Nukentėjusysis T. K., liudytojai R. N. ir A. D. davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, o nuteistasis B. B. kaip įtariamasis (vėliau – kaltinamasis) atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Įstatymas jam suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynimosi priemonę, todėl manyti, kad jo parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo.
Nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis, liudytojai R. N. ir A. D. turėjo ar turi kokį nors pagrindą nuteistąjį apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus. Nenustačius, kad nukentėjusiojo T. K., liudytojų R. N. ir A. D. parodymai apie B. B. padarytas nusikalstamas veikas yra aiškiai melagingi, abejoti tais parodymais ir juos atmesti nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-567/2010).
Iš aptartų duomenų matyti, kad nukentėjusysis T. K. ir liudytojas A. D. kaip policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, gavę pranešimą apie girtuokliavimą ir vaikų nepriežiūrą. Atvykę policijos pareigūnai pamatė ant stalo stovintį degtinės butelį, kurį policijos pareigūnas T. K. norėjo paimti. Šių aplinkybių nepaneigė ir nuteistasis B. B. (b. l. 87). B. B. paimti butelio neleido, su T. K. susistumdė bei trenkė jam į veidą. B. B. po šių veiksmų policijos pareigūnams nepakluso, neleido uždėti antrankių, intensyviai jiems priešinosi, elgėsi agresyviai, spardėsi ir, tik policijos pareigūnams T. K. ir A. D. pavartojus kovinius veiksmus, B. B. pavyko uždėti antrankius. B. B. ir pats nepaneigė, kad galbūt prieš policijos pareigūnus padarė „negerą“ judesį. Tam, kad kiltų pagrindas baudžiamajai atsakomybei, numatytai BK 286 straipsnyje, atsirasti, pakanka judesių, gestų, akivaizdžiai rodančių nukentėjusiajam, kad prieš jį nedelsiant bus pavartotas fizinis smurtas.
Specialisto išvadoje Nr. G 1646/10 (03) nurodyta, kad B. B. taip pat buvo padaryti sužalojimai, kuriuos jis galėjo įgauti dėl bukos traumos, paveikus tas vietas kietais bukais daiktais – sumušant, atsitrenkiant, smulkias poodines kraujosruvas kairiame žaste – galimai stipriai spaudžiant pirštais (b. l. 27).
Specialisto išvada nepaneigia, jog B. B. sužalojimai galėjo atsirasti grumtynių su nukentėjusiuoju T. K. metu bei pavartojant prieš B. B. kovinius veiksmus, uždedant antrankius. Akivaizdu, kad, esant nustatytoms bylos aplinkybėms, policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, adekvatūs B. B. padarytiems veiksmams. Bylos duomenimis nustatyta, kad nei B. B., nei A. P. abejonių, kad T. K., A. D. yra policijos pareigūnai, nekilo.
Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 str. 3 p. ir 16 str. 1 p. nuostatas, policijos pareigūnas yra viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo, turintis teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Nukentėjusysis T. K. ir liudytojas A. D. buvo policijos pareigūnai ir vykdė savo kaip valstybės pareigūnų funkcijas.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007). Pagrindo taikyti švelnesnę atsakomybę, numatytą ATPK 187 straipsnio 1 dalyje, šiuo konkrečiu atveju nebuvo ir negalėjo būti, nes B. B. policijos pareigūnams pasipriešino fiziniu smurtu, kuriuo T. K. sukėlė fizinį skausmą.
Už pareigūno įžeidimą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Atsakomybė už ATPK numatytus pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ATPK 9 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą, ar už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje išvardytų pareigūnų įžeidimą kaltininkas turi atsakyti baudžiamąja ar administracine tvarka, nukentėjusiojo statusas negali būti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijus – tokiais atvejais atsakomybės už minėtų pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į ATPK 187 straipsnio 2 dalies dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį. Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).
BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas.
Tiek nukentėjusysis T. K., tiek liudytojai R. N. ir A. D. parodė, kad B. B. policijos pareigūnus išvadino necenzūriniais žodžiais tuo metu, kai jie vykdė savo tarnybines pareigas. Liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad B. B., nenorėdamas vykdyti policijos pareigūnų nurodymų, jiems priešindamasis, keiksmažodžiais įžeidinėjo būtent policijos pareigūnus. Policijos pareigūnus vadino „sukomis, pi.... ir kt.“ (b. l. 20–22). Apeliaciniame teismo posėdyje liudytoja R. K. patvirtino, kad B. B. yra agresyvus žmogus, prieš ją kaip prieš socialinę darbuotoją jis nusiteikęs taip pat agresyviai. Įvykio dieną liudytoja girdėjo, kaip B. B. keikėsi.
Abejoti, jog B. B. pavartoti žodžiai yra įžeidžiantys ir žeminantys žmogaus garbę ir orumą, nėra jokio pagrindo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad B. B. savo veikos pavojingumą suvokė, policijos pareigūnus įžeidinėjo, žemino viešai, esant kitiems asmenims, todėl akivaizdu, kad įžeidė jų garbę ir orumą, siekė pakenkti jų moraliniam prestižui, ir toks įžeidinėjimas nepateisinamas visiškai.
Remiantis aptartų įrodymų visuma, B. B. kaltė, padarius nusikaltimus, už kuriuos nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., 290 str., yra įrodyta, jo kaltė abejonių nekelia. Vertindamas įrodymų visumą, apylinkės teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimų laikėsi, jų nepažeidė.
Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).
Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 str.).
Skirdamas bausmę B. B., apylinkės teismas bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) vadovavosi, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Nuteistasis padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3 d.), anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka (b. l. 81), nedirbantis, yra 2-os grupės invalidas, charakterizuojamas neigiamai, jo šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, dažnų tarpusavio konfliktų bei konfliktų su kaimynais (b. l. 77).
Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 straipsnyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Iš aptartų duomenų matyti, kad B. B. nedirba, yra 2-os grupės invalidas, turi du mažamečius vaikus, kuriems reikalingas materialinis išlaikymas. B. B. 800 litų bauda jau nubaustas administracine tvarka, kurią privalo sumokėti, todėl paskirti nuteistajam baudą, kurios išieškojimas būtų apsunkintas arba visiškai neįmanomas, arba paskirti viešuosius darbus, atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis turi invalidumą, netikslinga.
Paskyręs laisvės atėmimo bausmes ir atidėjęs subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas suteikė nuteistajam B. B. galimybę padaryti išvadas dėl savo netinkamo elgesio, netinkamo gyvenimo būdo, taip pat suteikė galimybę pateisinti teismo parodytą pasitikėjimą, kad bausmės tikslai bus pasiekti neizoliuojant nuteistąjį nuo visuomenės.
Apylinkės teismas nuteistajam B. B. už padarytas nusikalstamas veikas bausmės rūšį, jos dydžius parinko teisingai. Pagal BK 286 straipsnį paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė negu šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o pagal BK 290 straipsnį paskirta laisvės atėmimo bausmė yra artima šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.
BK 63 straipsnis numato du už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių bendrinimo būdus: bausmių sudėjimą ir bausmių apėmimą. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis.
Ideali nusikalstamų veikų sutaptis suprantama kaip atvejis, kai kaltininkas viena pavojinga veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose.
Bylos duomenimis nustatyta, kad B. B. nusikaltimus padarė skirtingais veiksmais – pavartodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams ir įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus žodžiais.
Esant tokioms aplinkybėms, bausmių subendrinimo taisyklių teismas nepažeidė, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistojo B. B. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.