Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovui S. K. dėl piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovas ir jo atstovas – prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai: Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2008-07-22 pažyma (b.l. 3, t.2), Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros rašto „Dėl pareiškimo-prašymo išnagrinėjimo“ nuorašas (b.l. 4-5, t.2), Liberty bank ir S. K. kontrakto (duomenys neskelbtini) nuorašas (b.l. 6-7, t.2; sutikrintas su originalu), 2005-05-09 tarptautinio mokėjimo pavedimo nuorašas (b.l. 9, t.2), S. K. paraiškos (duomenys neskelbtini) bankui Liberty nuorašas su vertimu į lietuvių kalbą (b.l. 8 ir 15-18, t.2, sutikrintas su originalu), R. U. ir V. K. pareiškimo „Dėl ikiteisminio tyrimo“ nuorašas (b.l. 24-26, t.2), Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009-01-05 rašto „Dėl ikiteisminio tyrimo“ nuorašas (b.l. 27, t.2), nutarimų pripažinti nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu nuorašai (b.l. 28, 29, t.2).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo S. K. apeliacinio skundo ribose, atsižvelgiant į privalomus kasacinio teismo išaiškinimus 2008-07-08 nutartyje (CPK 362 str. 2 d.). Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pakankamas pagrindas apskųstajam teismo sprendimui panaikinti.

Vienu iš apeliacinio skundo argumentų atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias atskiras sutarčių rūšis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių sudarytos sutarties negalima priskirti nei vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarčiai (nes ieškovas, kaip ir atsakovas, vertybinių popierių šia sutartimi nuosavybėn neįgijo (CK 6.305, 6.428 str.), nei jungtinės veiklos sutarčiai (nes šalių bendra veikla nesukūrė bendro produkto ir neapima bendros veiklos). Teismas konstatavo, kad šalių sudaryta sutartis susijusi su piniginėmis prievolėmis ir yra terminuota. Šalių sudarytos sutarties terminas baigėsi, nes pagal sutarties sąlygas ji galiojo vienerius metus (iki 2006-05-09), pinigai atsakovui pagal sutarties sąlygas turėjo būti grąžinti per 60 dienų pasibaigus sutarties galiojimui (iki 2006-07-09 - CK 6.978 str. 1 d. 6 p.). Teisėjų kolegija, nustačiusi faktines bylos aplinkybes ir ištyrusi byloje esančius įrodymus, o taip pat atsižvelgdama į privalomus kasacinio teismo išaiškinimus 2008-07-08 nutartyje (CPK 362 str. 2 d.), konstatuoja, jog tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis (CK 6.969 str.) ir būtent tokią sutartį sudaryti buvo šalių valia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, jog sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui pirmiausia būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t.y. sutartį išaiškinti. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK XIV skyriuje ir reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo bei prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-406/2005; 2007-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-203/2007; 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-231/2008, kt.).

Iš 2005-05-09 sutarties (b.l. 2, t.1) turinio matyti, kad šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuri pilnai atitinka CK 6.969 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr.3K-3-749/2003; 3K-3-667/2002; 3K-3-715/2002). Remiantis šiomis nuostatomis, nustatant, ar buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, būtina konstatuoti keletą esminių sutarties sąlygų, o būtent: kelių asmenų susitarimą dalyvauti bendroje veikloje, įsipareigojant įgyvendinti tam tikrus tikslus; sutarties šalių interesus, nukreiptus bendram tikslui pasiekti (sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla), kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas; tikslą, kurio siekia partneriai, kooperuodami lėšas, ne tęstinį, o baigtinį pobūdį; jungtinės veiklos sutarties dalyką, kurį pirmiausia sudaro turtinis rezultatas, kurio siekiama sudarant sutartį; sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo; buvę jungtinės veiklos dalyviai tampa sukurto objekto bendrasavininkiais. Visus nurodytus požymius neabejotinai atitinka šalių sudaryta sutartis, t.y.: ją sudarė trys asmenys (partneriai); sutartimi įsipareigota veikti kartu – kooperuoti savo turtą (pinigines lėšas); sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti – gauti 30 procentų pelno (tokį sutarties sudarymo tikslą procesiniuose dokumentuose yra nurodęs ir ieškovas - patikslintas ieškinys b. l. 68, t.1; paaiškinimai teismo posėdžio metu b. l. 86, t.1); šis tikslas yra turtinio ir baigtinio pobūdžio; sutartis sudaryta vienam iš asmenų negalint pasiekti užsibrėžto tikslo, t.y. neturint pakankamai lėšų, gauti sutartyje nustatyto dydžio pelną; sutartyje numatyta, jog po sutarties pasibaigimo, partneriai taps sukurto objekto – pelno bendrasavininkiais, kadangi sutartyje yra aptartas pinigų išėmimo iš bankomato padengimo mokestis – proporcingai 2 proc. nuo pelno.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas išaiškino (CPK 362 str. 2 d.), kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 str.). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos vystymas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-749/2003; 2008-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-181/2008). Vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir vieningas jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai nurodo apeliantas, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes aiškino šalių sutartį tik lingvistiniu būdu. Tuo tarpu, aiškinant ir vertinant sutarties sąlygų visumą bei jų tarpusavio ryšį (sutartyje įvardytą bendrą dalyvių tikslą gauti pelną iš apjungtų ir investuotų į banką lėšų, susitarimą kartu dalyvauti atsakovo vardu perkant vertybinius popierius, dalyvių įnašų nustatymą, susitarimą pasidalyti pinigų išgryninimo išlaidas ir kt.), atsižvelgiant į įprastinę teisinėje praktikoje šioms nuostatoms teikiamą reikšmę ir teismų praktikos išaiškinimus dėl jungtinės veiklos sutarčių kvalifikavimo kriterijų, šalių elgesį ikisutartiniu laikotarpiu (prieš sudarydamos sutartį šalys konsultavosi su investicijų specialistais, sutartį sudarė pagal iš anksto parengtą investavimo prašymą (application Nr. (duomenys neskelbtini)), taikant sąžiningumo principą, darytina išvada, kad šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį, dėl ko investicinės veiklos rizika tenka visiems bendros veiklos dalyviams, o šalių ginčui spręsti taikytinos CK šeštosios knygos LI skyriaus normos.

Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974-6.976 str.). CK 6.974 straipsnio 2 dalimi imperatyviai draudžiamas susitarimas, kuris visiškai atleidžia vieną iš partnerių nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo. Pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai likęs turtas yra padalijamas dalyviams proporcingai jų įnašų daliai (CK 6.978 str. 3-5 d.). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, jog sutartimi atsakovas susitarė atleisti ieškovą nuo galimų nuostolių kompensavimo ir todėl sutartis negali būti laikoma jungtinės veiklos sutartimi (CK 6.974 str. 2 d.). Šalių sutarties pastabų 4 punkte nurodyta, kad pagal kontraktą kapitalas turi būti apdraustas 100 proc. Investicinėje sutartyje nurodyta, kad įmoką apdraudė PM INSURANCE S.A. (Montevideo, URUGVAJUS). Taigi šiose nuostatose nėra kalbama apie tai, jog ieškovas yra atleidžiamas nuo galimų nuostolių. Čia aiškiai ir nedviprasmiškai kalbama tik apie kapitalo apdraudimą, nes „draudimas“ ir ,,atleidimas nuo nuostolių“ yra visiškai skirtingi civilinės teisės institutai ir jokiu būdu jie negali būti sutapatinami.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo argumentus, jog atsakovui perduoti įnašai tapo pastarojo nuosavybe, nes, bankui grąžinus investuotas lėšas, ieškovas šalių sudarytos sutarties pagrindu galės reikalauti iš atsakovo jam priklausančios pinigų dalies. CK 6.972 straipsnio 4 dalis numato galimybę vienam partneriui sudaryti sandorį visų partnerių interesais savo vardu. Šia galimybe ir buvo pasinaudota šalių susitarimu, todėl įnašai netapo atsakovo nuosavybe (CK 6.971 str.). Taigi, kaip jau minėta, ginčo sutartimi šalys susitarė apjungtas lėšas investuoti į banką (nupirkti vertybinius popierius) vieno dalyvių (atsakovo) vardu, taip susitardami jie visi prisiėmė investicinės veiklos riziką proporcingai savo įnašų daliai. Dėl to sutarties galiojimas šalių susitarimu susietas su investicinio kontrakto pabaiga. Kiekvienas ginčo sutarties dalyvis pasibaigus bendrai veiklai turi teisę gauti savo įnašui proporcingą likusių bendrų lėšų ir gauto pelno dalį; dalyviams tekusių sumų dydis priklauso nuo bendrai vykdytos investicinės veiklos rezultatų. Tuo atveju, jeigu bankas negrąžintų investuotų lėšų, nė vienas sutarties dalyvis neturėtų teisinio pagrindo reikalauti iš kito dalyvio savo įnašo. Bankui investuotas lėšas grąžinus atsakovui atsirastų pareiga partneriams perduoti proporcingą jų įnašams lėšų dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas pažeidė šalių sudarytos sutarties sąlygas, pirkdamas ne vertybinius popierius, o sudarydamas investicinę sutartį, kadangi, kaip tvirtina bylos duomenys, 2005-05-09 sutartimi šalys susitarė „kartu dalyvauti perkant vertybinius popierius (VP) pagal application Nr. (duomenys neskelbtini)“. Taigi sutartyje konkrečiai nurodyta, kokiu būdu ir pagal kokius dokumentus bus panaudojami įnašai. Atsakovas pateikė į bylą, tame skaičiuje ir apeliacinės instancijos teisme, pakankamai leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad jis įvykdė kitų sandorio šalių pavedimą, t.y. užpildė paraišką (application Nr. (duomenys neskelbtini)), pervedė pinigus ir atitinkamai gavo investicinę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje, be kitų duomenų, nurodytas ir paraiškos formos numeris, įrodantis, jog investicinė sutartis sudaryta po paraiškos (application) Nr. (duomenys neskelbtini) užpildymo. Tai, kad šalys tarpusavio sutartimi investicinę sutartį įvardijo „vertybiniu popieriumi“, laikytina neesminiu jos netikslumu, nekečiančiu sutarties, kuria buvo siekiama investuoti pagal paraišką Nr. (duomenys neskelbtini), esmės ir sąlygų. Be to, kaip tvirtina bylos duomenys, prieš sudarant sutartį, šalys konsultavosi su trečiaisiais asmenimis būtent dėl investicinio sandorio (liudytojos I. Š. parodymai- b.l. 89-90, t.1), o pačiam ieškovui buvo ,,išaiškinta visa esmė, kur nueis tie pinigai“ ir kad jam ,,svarbiausia, kad buvo numatytas pelnas, 20 proc. nuo sumos“ (b.l. 86, t.1). Tokiu būdu konstatuotina, jog ginčo sandorio šalims buvo aiški šio sandorio esmė, turinys ir pasekmės, todėl netikslus sandorio dalyko įvardijimas nėra pakankamai reikšmingas.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyje pažymėjo, jog dalis ieškovo reikalavimų faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių yra susijusios su galima partnerio tarpusavio atsakomybe už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą, todėl būtina nustatyti, ar ginčo sutartis yra pasibaigusi ir kokie yra bendros veiklos rezultatai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2005-05-09 sutarties terminas yra pasibaigęs, nes ji galiojo vienerius metus. Jungtinės veiklos sutarties terminas paprastai priklauso nuo jos tikslo, t.y. sutarties galiojimas pasibaigia pasiekus baigtinio pobūdžio tikslą arba tiesiog pabaigus tam tikrą veiklą. Ginčo sutartyje nurodyta, kad sutartis galioja pagal kontrakto sąlygas vienus metus, pinigų grąžinimas turi būti atliktas per 60 dienų pasibaigus kontrakto galiojimui. Nagrinėjamu atveju, aiškinant kontrakto sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, konstatuotina, jog šalys 2005-05-09 sutartimi sutarė vykdyti bendrą veiklą (bendras lėšas investuoti pagal application Nr. (duomenys neskelbtini)) ir siekti bendro tikslo (iš šio sandorio gauti 30 proc. pelno). Tai rodo, jog ginčo sutarties galiojimas yra susietas ne tik su tikslu – pelno gavimu ir paskirstymu, bet ir su investicinio ,,kontrakto“ galiojimo pasibaigimu. Vadinasi, kol nesibaigė sutartiniai santykiai, atsiradę iš investavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), tol nebaigta bendra veikla (nepasiektas baigtinio pobūdžio tikslas) ir nėra pagrindo laikyti, jog 2005-05-09 sutartis pasibaigė tik dėl to, kad suėjo joje nurodytas galiojimo terminas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad investicinė sutartis yra pasibaigusi ir kad atsakovas turi prievolę grąžinti įnašą bei sutartą pelną. Atvirkščiai, atsakovas į bylą pateikė, tame skaičiuje ir apeliacinės instancijos teismui (b.l. 3, 6-9, t.2), pakankamai leistinų įrodymų (CPK 198 str. 2 d.), patvirtinančių, kad investicinės sutarties galiojimo terminas nėra pasibaigęs ir kad jis buvo pakeistas be atsakovo valios dėl Liberty bank finansinių problemų. Taigi teisiniai santykiai, atsiradę tarp šalių pagal kontraktą (investavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra pasibaigę. Iš teismui pateiktų bendrovės Liberty bank pranešimų matyti, kad bankas pripažįsta (bent iš dalies) savo prievoles atsakovui pagal minėtą kontraktą ir ketina investuotas lėšas grąžinti, pateikė investuotų lėšų grąžinimo grafiką. Atsakovo teiginį, jog bankas investuotų lėšų jam iki šiol negrąžino, patvirtina ne tik minėti įrodymai, bet ir Nordea Bank Finland Plc pažyma, jog į atsakovo sąskaitą tarptautinių pavedimų iš užsienio šalių nebuvo gauta (b.l. 3, t.2) bei faktas, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl Liberty Bank veiklos, kur šalys įvardijamos nukentėjusiaisiais, o ieškovas – ir civiliniu ieškovu (b.l. 4-5, 24-29, t.2). Todėl nėra pagrįsto pagrindo konstatuoti, jog šalių sutartiniai santykiai yra pasibaigę ir atsakovas jau dabar turi prievolę grąžinti ieškovo įnašą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis. Nustačius, jog nėra įstatyme numatyto pagrindo ieškovo ieškiniui tenkinti – kad ieškinys nėra įrodytas (CPK 178 str.), ieškinys atmetamas (CK 1.5 str., CPK 185 str.), kadangi jo pagrįstumas yra paneigtas byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir kitais netiesioginiais įrodymais (šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, iš ieškovo atsakovo naudai priteisia jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 79, 88, 93, 98 str.) – 1035,84 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą (b.l. 99, t.1), 76,67 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu (b.l. 21, t.2) ir 4445 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 78, 119, 202-203, t.1; 19-20, t.2).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo R. U. ieškinį dėl piniginių lėšų priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. U. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovo S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) naudai 1035 (vieną tūkstantį trisdešimt penkis) litus 84 centus žyminio mokesčio, 76 (septyniasdešimt šešis) litus 67 centus išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu ir 4445 (keturis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt penkis) litus išlaidų advokato pagalbai apmokėti.