Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko, Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui I. V. dėl žalos atlyginimo už nuostolius padarytus gamtai, išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo I. V. valstybei 22 996,45 Eur žalos aplinkai atlyginimą.

2. Nurodė, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau - Departamentas) pareigūnai 2022 m. gruodžio 3 d. pagal gautą pranešimą nustatė, kad iš rezervuaro žemės sklype (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), kurio savininkas I. V., sugedus skystų srutų rezervuaro automatikai srutos per išsiurbimo vamzdį buvo pumpuojamos į aplinką. Į aplinką pateko apie 40 m³ srutų, iš jų apie 12 m³ pateko į Žalesos upelį. Surašytas 2022 m. gruodžio 3 d. apžiūros aktas Nr. (18.1)-TVR-8119. Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento Rytų Lietuvos aplinkos tyrimų skyriaus (toliau – AAA) darbuotojai paėmė mėginius iš upelio prieš taršos šaltinį koordinatės (duomenys neskelbtini) ir po taršos šaltinio koordinatės (duomenys neskelbtini). Dėl šio administracinio teisės pažeidimo I. V. surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-AAD-ANR_P-1155-2023 ir Departamento Vilniaus administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus 2023 m. gegužės 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AM-AAD-ANR_N-1392-2023 už Aplinkos apsaugos, vykdant mėšlo ir srutų tvarkymo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342 4 punkto pažeidimus I. V. skirta 30 Eur administracinė bauda pagal ANK 260 str. 3 d. Nutarimas baudai skirti teismui apskųstas nebuvo, yra įsiteisėjęs, todėl vertintina, kad I. V. su neteisėtu aplinkos teršimo faktu ir paskirta nuobauda sutiko. Tokiais savo neteisėtais veiksmais atsakovas pažeidė teisės aktus įtvirtinančius piliečių pareigą saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų. Atsakovo padaryta žala gamtai paskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlygimo dydžių skaičiavimo metodikos (toliau – Metodika) 28 punktu.

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti.

4. Nurodė, kad ieškovo ieškinio pateikimas dėl žalos atlyginimo už nuostolius padarytus gamtai priteisimo iš atsakovo jam yra netikėta („siurprizinė“) aplinkybė. Sprendžiant iš ieškovo pateiktų argumentų bei atlikto tyrimo medžiagos, darytina išvada, kad ieškovas srutas įvardija kaip aplinkai kenksmingas ar pavojingas medžiagas, kurios Tyrimų protokole Nr. P-113-2022-436/1, 2022 m. gruodžio 15 d. nurodomos kaip nuotekos. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 54 dalyje pavojingos atliekos yra tokios, kurios pasižymi viena ar keliomis pavojingomis savybėmis, nurodytomis 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1357/2014, kuriuo pakeičiamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas III priedas, priede ir 2017 m. birželio 8 d. Tarybos reglamento (ES) 2017/997, kuriuo iš dalies keičiamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB III priedo nuostatos dėl pavojingos savybės HP 14 „ekotoksiškumas“, priede. Atsakovo manymu, būtina taikyti sistemą, pagal kurią atliekos ir pavojingosios atliekos klasifikuojamos pagal atliekų rūšių sąrašą, paskutinį kartą nustatytą Komisijos sprendimu 2000/532/EB (2), kad būtų skatinamas vienodas atliekų klasifikavimas ir užtikrinta, kad pavojingosios atliekos Sąjungoje būtų nustatomos remiantis vienodu metodu. Ieškovo prisegtame Tyrimų protokole Nr. P-113-2022-436/1, 2022 m. gruodžio 15 d., tikrinamu objektu nustatytas srutų rezervuaras, mėginį lydintis dokumentas – nuotekų ir paviršinio vandens ir ėminių ėmimo ir matavimo protokolas Nr. N113-2022-297, tyrimų rezultato tyrimų objektu jau yra įvardijama nuotekos. Teisingumo Teismas 2012 m. spalio 3 d. sprendimu byloje Nr. C-113/12 sprendė klausimą dėl srutų kvalifikavimo kaip atliekų, kaip jos suprantamos pagal 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvą dėl atliekų Nr. 75/442/EEB (toliau – Direktyva 75/442) 1 straipsnio a punkto pirmą pastraipą. Teisingumo Teismas pripažino srutas esant atliekomis, o ne teršalais ar kitomis pavojingomis medžiagomis, kurios niokotų arba darytų neigiamą poveikį aplinkai, visuomenei, gyvūnijai. Iš ieškinyje pateiktų dokumentų bei argumentų matyti, kad srutas priskiriant kaip teršalus, trūksta objektyvių įrodymų bei bandoma suklaidinti atsakovą dėl jam taikytinos atsakomybės. Ieškovas netinkamai kvalifikuoja srutas, kurios, kaip minėta, pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą yra atliekos ir nėra pavojingos ar turinčios savybių, kurios kenktų aplinkai, todėl ieškovo reikalavimas padengti nuostolius neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų.

5. Išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija byloje pateikė patikslintą išvadą bei rašytinius paaiškinimus.

6. Nurodė, kad pagal kompetenciją teikia nuomonę dėl aplinkai padarytos žalos gamtai ir jos apskaičiavimo teisės aktų nuostatų taikymo. Pažymėjo, kad pagal byloje pateiktus duomenis, srutų nutekėjimas rastas ant žemės paviršiaus ir vandens telkinyje. Taigi, skaičiuojant padarytą žalą gamtai, reikia vadovautis Metodikos 28 punktu, kuris numato, kad žalos, padarytos vandens telkiniams, žemės paviršiui ir (ar) gilesniems jos sluoksniams, išskyrus 29 Metodikos punkte numatytus atvejus, atlyginimo dydis skaičiuojamas pagal formulę: Žn = Tn * In * Qn * Kkat (1) kur: Žn – žalos, padarytos vandens telkiniams, žemės paviršiui ir (ar) gilesniems jos sluoksniams, dydis, Eur; Tn – teršalų, išmestų (išleistų) į vandens telkinius, žemės paviršių ir (ar) gilesnius jos sluoksnius, tarifas, pateiktas 1-oje lentelėje, Eur/t; In – indeksavimo koeficientas, nustatytas pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamą vartotojų kainų indeksą; Qn – išmestų (išleistų) teršalų kiekis, apskaičiuotas pagal (2) formulę, t; Kkat – koeficientas, įvertinantis vandens telkinių, žemės paviršiaus ir (ar) gilesnių jos sluoksnių kategoriją (pateiktas 2-oje lentelėje); n – teršalų rūšis. Qn = Qn1 – Qn2, (2) kur: Qn1 – išmestų (išleistų) teršalų kiekis, nustatytas šios Metodikos 19 punkte nurodyta tvarka, t; Qn2 – mechaniškai ir (ar) kitaip surinktų/pašalintų teršalų kiekis, avarijų likvidavimo planuose arba su aplinkos apsaugos institucija suderintais terminais ir priemonėmis, t. Byloje pateiktais duomenimis nustatyti teršalų parametrai: bendras fosforas (BP) – 476 mg/l; bendras azotas (BA) - 3817 mg/l; BDS7 (BDS) - 6000 mg/l. Metodikos 1 lentelėje nurodomi teršalų, išmestų (išleistų) į vandens telkinius, žemės paviršių ir/ar gilesnius jos sluoksnius, žalos atlyginimo tarifai. Be kita ko, nurodoma, kad BDS7 teršalo tarifas - 22156 Eur/t, bendro fosforo tarifas – 43443 Eur/t, bendro azoto tarifas – 8689 Eur/t. Byloje pateiktais duomenimis, srutos patekusios ant žemės bei į vandens telkinį. Metodikos 2 lentelėje numatyti koeficientai pagal vandens telkinių, žemės paviršiaus ir (ar) gilesnių jos sluoksnių kategoriją. Metodikos 2 lentelėje taip pat nurodomi koeficientai, kurie taikomi užteršus žemės paviršių ir gilesnius jos sluoksnius. Mėšlo ir srutų tvarkymo reikalavimus reglamentuoja Aplinkos ir žemės ūkio ministrų 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342 „Dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ patvirtintos Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas (toliau – Aprašas). Vadovaujantis Aprašo 4 punktu, mėšlas ir (ar) srutos turi būti kaupiami ir (ar) laikomi taip, kad būtų išvengta paviršinio ir požeminio vandens taršos, sumažinta oro tarša. Remiantis aprašo 16 punktu, per kalendorinius metus į dirvą patenkančio azoto (tręšiant mėšlu, srutomis ir ganant gyvulius) kiekis negali viršyti 170 kg hektarui. Aprašo 17 punktas nustato, kad draudžiama mėšlu ir (ar) srutomis tręšti dirvą nuo lapkričio 15 d. iki kovo 20 d., išskyrus Aprašo 18 punkte nustatytus atvejus. Draudžiama mėšlą ir (ar) srutas įterpti arba skleisti ant įšalusios, įmirkusios, užtvindytos, apsnigtos žemės. Kai nesilaikoma mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų, t. y. tręšiant netinkamu laiku ir/ar netinkamais kiekiais, tręšiant ne augalų vegetacijos laikotarpiu arba netinkamu kiekiu sąlygoja, kad srutose esančios medžiagos neįsisavinamos augalų, o patenka į gruntinius ir paviršinius vandenis. Srutose esančios biogeninės medžiagos labai skatina vandens telkinių eutrofikaciją, užterštas gruntinis vanduo tampa netinkamu naudoti (kenkia žmonių sveikatai), didesnės amoniako koncentracijos toksiškos vandens organizmams, sumažėja deguonies kiekis, žūsta vandenyje esanti augalija bei gyvūnija t. y. daroma žala aplinkai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos iš atsakovo I. V. 22 996,45 Eur aplinkai padarytos žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas valstybei – 517,00 Eur žyminio mokesčio.

8. Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad sugedus skystų srutų rezervuaro automatikai srutos per išsiurbimo vamzdį buvo pumpuojamos į aplinką, 2022 m. gruodžio 3 d. kai buvo atliekama apžiūra, atsakovas paaiškinimuose pripažino, kad įvyko gedimas ir į aplinką pateko bendrai apie 40 m³ srutų nuotekų, iš jų apie 12 m³ pateko upelį. Minėtame paaiškinime atsakovas, be kita ko, nurodo, kad yra ūkininkas bei, kad negali iki galo sutvarkyti dėl oro sąlygų, kadangi užšalo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad apžiūros akte nurodyta, kad kylant upelio vaga prieš srovę buvo nustatyta teršalų išleidimo į upelį vieta – šalia pastato (duomenys neskelbtini) koordinatės (duomenys neskelbtini). Šioje vietoje upelio vaga į viršų prieš srovę vanduo normalios spalvos be rudo atspalvio, upelio vaga žemyn, atsiranda vandens rudas atspalvis ir rudos spalvos suledėjusių putų, vanduo turi neryškų srutoms būdingą kvapą, ties teršalų išleidimo vieta teritorija yra apsnigta, sniege matosi žarnos įspaudai, vedantys nuo upelio į kalnelį prie skystų srutų rezervuaro. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas į bylą nėra pateikęs jokių skystų srutų rezervuaro automatikos gedimo įrodymų, pažymėjo, kad iš apžiūros akto priedų – fotonuotraukų lentelės matyti, kad yra žarnos pėdsakas nuo atsakovo ūkiui priklausančio srutų rezervuaro, žarnos pėdsakas sniege veda į upelį, t. y. šiuo atveju, konkrečiai nuo rezervuaro per žarną į patį upelį buvo leidžiama, kadangi šalia žarnos nesimato nubėgimų. Atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad išleidimas į upelį nebuvo atsitiktinis.

9. Teismas remdamasis byloje esančių įrodymų visumą konstatavo, kad ieškovas įrodė atsakovo pirmąją civilinės atsakomybės sąlygą. Atsakovas pažeidė aplinkosauginius norminius teisės aktus – Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnio nuostatą, kad „aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga“, bei 9 str. nuostatą, kad „piliečiai, suinteresuota visuomenė, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. D1-755/3D-844 redakcija) patvirtinto Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkto reikalavimą, kuriuo nustatyta, kad mėšlas ir (ar) srutos turi būti kaupiami ir (ar) laikomi taip, kad būtų išvengta paviršinio ir požeminio vandens taršos, sumažinta oro tarša. Aprašo 17 punkte numatyta, kad draudžiama mėšlu ir (ar) srutomis tręšti dirvą nuo lapkričio 15 d. iki kovo 20 d., išskyrus Aprašo 18 punkte nustatytus atvejus. Draudimą mėšlą ir (ar) srutas įterpti arba skleisti ant įšalusios, įmirkusios, užtvindytos, apsnigtos žemės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo neteisėtus veiksmus patvirtina ir byloje esantis 2023 m. balandžio 19 d. Administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-AAD-ANR_P-1155-2023, 2023 m. gegužės 17 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AM-AAD-ANR_N-1392-2023, kur atsakovui skirta 30 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 260 str. 3 d., kuris nėra apskųstas ir įsiteisėjęs.

10. Vertindamas atsakovo argumentus, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą konstatavo, kad skystas mėšlas ir srutos yra trąšos, jeigu jos yra naudojamos nustatyta tvarka ir pagal reikalavimus, todėl šiuo atveju pažeidus aplinkosauginius teisės aktus, nesilaikant mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų, užteršiant aplinką (žemės paviršių ir Žalesos upę) srutomis buvo padaryta žala gamtai. Pirmosios instancijos teismas remdamasis Metodikoje įtvirtintomis teisės normomis ir atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju, visos srutos iš rezervuaro buvo išpumpuotos į aplinką, apžiūros akto duomenimis, rezervuaras buvo tuščias, sprendė, kad kaip yra nurodžiusi ir išvadą teikianti institucija, apskaičiuojant žalą gali būti vadovaujamasi kaip pateikia asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-465/2008). Šiuo atveju, atsakovas nurodė, kad į aplinką pateko apie 40 m3 srutų, iš jų dalis pateko į Žalesos upelį. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas į bylą neteikė jokių įrodymų dėl kitokio į aplinką patekusių srutų kiekio nei nurodyta atsakovo paaiškinime, neskundė nutarimo administracinio nusižengimo byloje, kuriame nustatyta, kad į aplinką buvo išpumpuota 40 kubinių metrų srutų nuotekų, iš kurių 12 kubinių metrų srutų nuotekų pateko į Žalesos upę.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mėginiai buvo imti keturis kartus. T. y. 2022 m. gruodžio 3 d. iš upelio (aukščiau ir žemiau srutų išpylimo vietų), gruodžio 6 d. iš upelio (iš upelio, dugno nuosėdos), gruodžio 8 d. iš rezervuaro. Šio (gruodžio 8 d.) paimto mėginio užduotis buvo netinkamai suformuluota – tirti ne tuos parametrus, todėl pagal tuos parametrus nebuvo galima paskaičiuoti žalos aplinkai, todėl 2023 m. sausio 2 d. buvo iš rezervuaro paimtas mėginys ir paskaičiuota kokia yra tarša (2023 m. sausio 9 d. tyrimų protokolas Nr. P-113-2023-1/1). Teismo vertinimu, iš byloje pateiktų spalvotų nuotraukų ant užšalusio ledo, upelio pakrantėse, išsiliejusių srutų nuotraukų matyti akivaizdi tarša. Atsižvelgdamas į tai, kad į rezervuarą patenka srutos iš tų pačių galvijų kiekvieną dieną, patenka daugmaž vienodas kiekis, teismas sprendė, kad šiuo atveju užteko, kad būtų paimtas mėginys iš taršos šaltinio rezervuaro, žinant ant žemės paviršiaus ir į upę patekusių srutų kiekį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovo pateiktas žalos dydžio suskaičiavimas yra aiškus, tikslus, pagal Metodikoje nustatytą formulę, atsakovas šioje byloje nepateikė įrodymų ar teisiškai reikšmingų argumentų, kad pagal Metodiką apskaičiuotas žalos aplinkai dydis neatitinka AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų žalos apskaičiavimo kriterijų (CPK 178 straipsnis).

12. Remdamasis byloje esančių įrodymų visuma pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tyrimų rezultatais objektyviai nustatytas atsakovo išleistose srutose buvusių teršalų kiekis, nustatyta, kad be teisinio pagrindo ant žemės paviršiaus ir vandens telkinyje (Žalesos upelyje) išleista 40 m³ srutų, iš kurių ant žemės paviršiaus patekęs srutų kiekis – 28 m³, o į Žalesos upelį patekęs srutų kiekis – 12 m³. Byloje pateiktais duomenimis nustatyti teršalų parametrai: bendras fosforas (BP) – 476 mg/l; bendras azotas (BA) - 3817 mg/l; BDS₇ (BDS) - 6000 mg/l. Metodikos 1 lentelėje nurodomi teršalų, išmestų (išleistų) į vandens telkinius, žemės paviršių ir/ar gilesnius jos sluoksnius, žalos atlyginimo tarifai. Be kita ko, nurodoma, kad BDS₇ teršalo tarifas - 22156 Eur/t, bendro fosforo tarifas – 43443 Eur/t, bendro azoto tarifas – 8689 Eur/t. Teismo vertinimu, poveikis aplinkai teršalų išleidimo į aplinką metu gali būti ir akivaizdžiai nepastebimas, tačiau jis turi neigiamas pasekmes, eutrofikacijos požymiai gali pasireikšti vėliau, be to neaišku kurioje vietoje, nes upelis turi tėkmę ir teršalai gali būti nunešti į didesnes upes. Teismas pažymėjo, jog žalingas poveikis gali išlikti pakankamai ilgą laiką, o į aplinką patenkantis srutų kiekis yra kenksmingas kai nesilaikoma mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų, t. y. tręšiant netinkamu laiku ir/ar netinkamais kiekiais, tręšiant ne augalų vegetacijos laikotarpiu sąlygoja, kad srutose esančios medžiagos neįsisavinamos augalų, o patenka į gruntinius ir paviršinius vandenis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jo išleistos srutos nepavojingos ir niekaip nekenkia aplinkos elementams arba jos kokiu nors būdu buvo pašalintos ar pačios pasišalino (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teršalai nedingo – jie pateko į gamtinę aplinką, padarydami neigiamą poveikį aplinkai – užteršdami žemę ir vandenį. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas įrodė ir kitą deliktinės atsakomybės sąlygą – žalos faktą ir, vadovaudamasis nurodyta įstatymo norma, apskaičiavo žalos dydį (22 996,45 Eur) pagal 2002 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-471 patvirtintą metodiką – „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika.

13. Nustatęs, kad atsakovas pažeidęs minėtus teisės aktus užteršė srutomis žemės paviršių ir Žalesos upę, o dėl šių veiksmų buvo padaryta žala aplinkai, teismas sprendė jog tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), todėl pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį atsakovo neteisėtais veiksmais padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, todėl ieškinį tenkino (Aplinkos apsaugos įstatymo 9, 32, 34 straipsniai, CK 6.245 straipsnio 1, 4 dalys, 6.246–6.249 straipsniai, 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Atsakovas I. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį pilnai atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Spendimo motyvuojamojoje dalyje yra cituojami teisės aktai, teismų praktika ir perrašoma būtent ieškovo procesiniuose dokumentuose pateikta argumentacija. Vis dėlto, teismas sprendime nepateikia savo vertinimo ir argumentų, kaip cituojamos teisės aktų nuostatos ir teismų praktikoje pateikti jų išaiškinimai koreliuoja su byloje nagrinėjama situacija ir joje nustatytomis ir (ar) ginčijamomis aplinkybėmis. Sprendime iš esmės neaptariami ir nekomentuojami bylos nagrinėjimo metu atsakovo kelti klausimai ir ginčytos aplinkybės (pavyzdžiui, dėl ieškovo atliktų tyrimų metodologijos, įskaitant paimtų neaiškių tyrimų, klaidų ieškovui atliekant tyrimą įtakos galutiniam sprendimui; nenuoseklumo įvardijant išsiliejusį skystį tai teršalais, tai nuotekomis; įrodymų trūkumo, kad visas ieškovo nurodomas teršalų kiekis išbėgo būtent iš atsakovo rezervuaro; išsiliejusio skysčio tikslaus kiekio nenustatymo; aplinkybės, jog atsakovui ieškovo atstovų buvo nurodyta, kokį išsiliejusio skysčio kiekį nurodyti ir t.t.). Todėl atsakovas laiko, jog šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pažeidė ir jo teisę būti išklausytam.

14.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovui perkėlė įrodinėjimo naštą. Ieškovo reikalavimas byloje galėjo būti patenkintas, tik jei pats ieškovas būtų įrodęs bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau ieškovas to nepadarė, t.y. nenurodė objektyviais įrodymais pagrįsto iš atsakovo rezervuaro į aplinką išleistų teršalų kiekio ir nepagrindė, kokia konkreti žala byloje nagrinėjamos situacijos atveju atsirado ar ateityje atsiras aplinkai. Atsakovo nuomone, deklaratyvūs, abstraktūs ir įrodymais neparemti teiginiai negali būti laikomi įrodytomis aplinkybėmis. Kadangi savo teiginių ir reikalavimo byloje nepagrindė pats ieškovas (tinkamai neįgyvendino savo įrodinėjimo pareigos), atsakovas iš esmės neturėjo ko ginčyti ir neigti.

14.3. Pirmosios instancijos teismas byloje turėjo nustatyti, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas savo veiksmais padarė žalą aplinkai ir koks konkretus teršalų kiekis iš atsakovo rezervuaro pateko į aplinką. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą iš esmės taip ir neatsakydamas į aukščiau įvardintus šios bylos esminius klausimus. Sprendime nenurodyta, kokia žala padaryta aplinkai. Pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteista suma susideda iš pagal Metodiką apskaičiuotos ant žemės paviršiaus patekusių teršalų aplinkai padarytos žalos ir į Žalesos upę patekusių teršalų aplinkai padarytos žalos dydžių sumos. Taigi, sprendime turėjo būti įvardintas kiekvieno iš šių aplinkos elementų pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimas, tačiau to nebuvo padaryta. Sprendime nurodomi laboratorinių tyrimų rezultatai, tačiau tokie rezultatai terodo bandiniuose rastų medžiagų kiekius, kuriais remiantis ieškovas pateikė bendrą vertinimą, bet ne indikuoja kokį nors konkretų gamtos ar jos elementų neigiamą pokytį, naudingų gamtos elementų funkcijų ar savybių praradimą. Pirmosios instancijos teismas, bandydamas pagrįsti žalos aplinkai padarymo faktą, cituoja aplinkos ministerijos išvadą, tačiau šioje išvadoje tik teoriškai kalbama apie skystas srutas ir mėšlą bei jų žalą ir naudą, bet tai nėra argumentai, susiję su šioje byloje nagrinėjama konkrečia situacija. Todėl tokios išvados teismas neturėjo vertinti byloje kaip įrodymo. Analogiškai, tik kaip išimtinai teoriniai, bet ne apie šioje byloje nagrinėjamą situaciją kalbantys, gali būti laikomi ir pirmosios instancijos teismo argumentai. Pirmosios instancijos teismas padaro visiškai nepagrįstą išvadą, kad žalos aplinkai faktas yra įrodytas, ydingai žalos aplinkai faktą kildindamas vien iš taršos fakto. Teismų praktikoje yra pasakyta, kad vien teršalų patekimo į gamtinę aplinką faktas savaime nereiškia žalos gamtai.

14.4. Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog civilinė atsakomybė padarytos žalos aplinkai atvejais yra skirta atkurti aplinkos būklę, tačiau, kai sprendime neįvardijama, kokiems aplinkos ar jos elementų pokyčiams arba kokiam jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimui bus panaudota iš atsakovo priteista žala. Tai sudaro pagrindą atsakovui manyti, kad sprendimu iš jo priteista suma atliktų ne kompensacinę, o baudinę funkciją.

14.5. Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu kartojo, jog duomenis apie iš atsakovo rezervuaro į aplinką išleistų teršalų kiekius jam nurodė patys ieškovo pareigūnai. Vis dėlto, į tokius atsakovo teiginius pirmosios instancijos teismas net neatsižvelgė, jų nekomentavo ir nevertino. Į bylą pateiktas apžiūros aktas ir jo pagrindu surašytas protokolas turėjo būti vertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles visų šioje civilinėje byloje esančių įrodymų kontekste (įskaitant atsakovo teiginius, kad nebuvo žinomas konkretus iš atsakovo rezervuaro išsiliejusių teršalų kiekis ir kad ieškovo nurodomi skaičiai nebuvo sužinoti, taikant kokius nors objektyvius metodus), kaip vieni iš byloje esančių rašytinių įrodymų, tačiau ne kaip neginčijami įrodymai/faktai. Sprendime tariami į aplinką išleisti teršalų kiekiai nurodomi neturint jokių objektyvių tokių kiekių įrodymų. Taigi, byloje nėra žinoma nei konkretus (ar net apytikslis) iš atsakovo rezervuaro į aplinką išleistų teršalų kiekis, nei tai, kiek teršalų pateko ant žemės, o kiek nutekėjo į upelį. Atsakovas tokių skaičių (kiekių) nežino, jų byloje niekaip nepagrindžia ir pats ieškovas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik neargumentuotais ieškovo teiginiais (spėjimais) apie jokiais įrodymais nepagrįstus iš atsakovo rezervuaro į aplinką išleistų teršalų kiekius, iš esmės nenustatinėjo ir netyrė aplinkybių, reikšmingų žalos dydžiui nustatyti.

14.6. Sprendime akcentuojama, jog žalos dydžio apskaičiavimas pagal Metodiką yra aiškus, tikslus, atliekamas pagal nustatytą formulę. Tačiau tam, jog toks tikslus matematinis veiksmas būtų atliktas ir būtų gautas toks pats tikslus rezultatas, minėtoje formulėje turi būti naudojami teisingi duomenys. Šiuo atveju jokių tikslių duomenų nėra, o sprendime įvardijamus skaičius galima vertinti tik kaip ieškovo teiginiais paremtus spėjimus. Todėl sprendime nurodytas žalos dydis, kurį turi atlyginti atsakovas, laikytinas nepagrįstu.

15. Ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmos instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas priimtas teismo posėdžio metu visapusiškai, objektyviai ir nešališkai ištyrus byloje surinktus įrodymus, vadovaujantis teismų suformuota praktika, todėl jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

15.2. Teisinė atsakomybė už aplinkosaugos pažeidimus Lietuvoje pasižymi specifika. Be taikomų ekonominių sankcijų, privalomųjų nurodymų ir kitų priemonių, ši atsakomybė pasireiškia dviem Aplinkos apsaugos įstatyme numatytais žalos atlyginimo būdais: 1) aplinkos būklės atkūrimu – žalos atlyginimu natūra; 2) aplinkai padarytos žalos, išreikštos nuostolių forma, kompensavimu pinigais. Visiško žalos atlyginimo principas Lietuvoje geriausiai atskleidžia kompensavimo funkcijos esmę, nes taikant šiuos abu žalos atlyginimo būdus yra siekiama, kad neteisėta veika žalą padaręs asmuo pilnai atlygintų padarytą žalą. Reikalauti atlyginti natūra aplinkai padarytą žalą galima tik kai tai objektyviai įmanoma ir kai pažeidėjas sugebės per nustatytą laiką atkurti pirminę pažeisto aplinkos elemento būklę. Jei pažeidėjas vengia atlyginti aplinkai padarytą žalą natūra arba kai to padaryti neįmanoma, visuomet taikomas žalos atlyginimo pinigais būdas, t. y. kompensuojama pinigais išreikšta ekologinė žala. Taigi, nors prioritetinis žalos aplinkai atlyginimo būdas yra aplinkos būklės atkūrimas, vien juo nėra ir negali būti apsiribojama, nes padaryta žala turi būti atlyginama pilnai.

15.3. Atsakovo civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos šioje byloje yra aiškūs ir yra grindžiami pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32 ir 34 straipsnius. Šiuo atveju pažeidimo faktas ir atsakovo kaltė nustatyta surašytu administracinio nusižengimo protokolu Nr. AM-AAD-ANR_P-1155-2023 ir 2023 m. gegužės 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AM-AAD-ANR_N-1392-2023, kuriuo atsakovui už nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 260 straipsnio 3 dalyje, paskirta 30 Eur bauda. Šio nutarimo atsakovas neskundė, jis yra įsiteisėjęs ir tai laikytina prejudiciniu faktu. Atsakovas neginčijo fakto, kad iš jo srutų rezervuaro į aplinką buvo išleista 40 m³ srutų, iš kurių 12 m³ pateko į upelį. Atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti.

15.4. Nagrinėjamu atveju tyrimų rezultatais (AAA 2023-01-09 tyrimų protokolas Nr. P-113-20231/1) nustatytas atsakovo išleistose srutuose buvusių teršalų kiekis. Nors neįmanoma tiksliai nustatyti koks teršalų kiekis nutekėjo Žalesos upe į kitus vandens telkinius, kiek jų pasiliko Žalesos upės vandenyje ar dugne, kaip konkrečiai tie teršalai paveikė minėtos upės ar kitos vandens ekosistemos telkinio florą bei fauną, tačiau neabejotina, kad teršalai buvo išleisti į aplinką ir pakeitė vandens sudėtį, kokybę, vandenį užteršdami. Poveikis aplinkai teršalų išleidimo į aplinką metu gali būti akivaizdžiai nepastebimas, tačiau jis turi neigiamas pasekmes vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei būklei. Eutrofikacijos požymiai gali pasireikšti vėliau, be to neaišku kurioje vietoje, nes upė turi tėkmę ir teršalai buvo nunešti į didesnes upes. Vien tai, kad upėje vizualiai nesimatė išgaišusių žuvų, nereiškia, kad poveikio gamtai nebuvo. Pažymėtina, jog patikrinimas Žalesos upėje buvo atliktas, gavus skundą dėl užterštos upės ir jaučiamo kvapo. Ne visos kenksmingos medžiagos atsiskiedžia, jų žalingas poveikis gali išlikti pakankamai ilgą laiką, o bet koks į aplinką patenkantis teršalų kiekis yra kenksmingas. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jo išleisti teršalai, t. y. skystas mėšlas ir srutos, nepavojingi ir niekaip nekenkia aplinkos elementams arba jie kokiu nors būdu buvo pašalinti iš aplinkos ir vandens ekosistemos ar patys pasišalino (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teršalai nedingo – jie pateko į gamtinę aplinką, padarydami neigiamą pokytį aplinkai – užteršdami vandenį. Bet koks teršalų išleidimas kenkia vandenų kokybei ir daro tiesioginį neigiamą poveikį ekosistemai (didina vandenų užterštumą, blogina vandens būklę ir kokybę), net jeigu teršalų išleidimo vietoje nėra akivaizdžiai matoma. Atsakovo į aplinką ir Žalesos upę išleistame skystame mėšle ir srutuose buvo teršalai, o visuotinai žinoma, jog teršalai yra kenksmingos aplinkai medžiagos (Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 22 punktas). Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, daroma išvada, jog žalos aplinkai padarymo faktas yra įrodytas.

15.5. Su skystu mėšlu ir srutomis patekę išleisti teršalai stipriai įtakoja eutrofikacijos procesą, dėl ko priedugninėje zonoje atsiranda deguonies deficitas, sukeliantis biomasės žūtį. Visa tai yra kenksminga gyvajai gamtai ir blogina vandens telkinio ekologinę būklę. Savaiminis vandens būklės atsistatymas įmanomas tik tais atvejais, kai neperžengiama bendroji eutrofikacijos pusiausvyros riba. Šiuo atveju žala padaryta sudėtingam pagal savo pobūdį objektui – vandens telkiniui, tarša skystu mėšlu ir srutomis buvo latentinė ir į pratakų vandens telkinį su greita vandens apykaita. Būtent dėl to atsakovo padarytos žalos ir jos dydžio įvertinimas pagal Metodiką, pagal faktiškai į vandens telkinį išleistą teršalų kiekį yra ne tik teisėtas, bet ir tinkamiausias būdas įvertinti būtent Atsakovo sukeltas neigiamas pasekmes aplinkai. Žalos dydis apskaičiuotas ne pagal hipotetiškai galimai į gamtinę aplinką išleistų teršalų kiekį, o pagal specialistų, kurie rėmėsi, byloje surinktais duomenimis, nustatytą atitinkamų teršalų kiekį. Be to, žalos dydžio suskaičiavimas yra labai aiškus, tikslus, matematinis, pagal nustatytą formulę ir jokio subjektyvumo jame nėra nei teoriškai gali būti.

15.6. Ieškovo įsitikinimu, šioje byloje nėra abejonių, kad atsakovas padarė žalą aplinkai ir turi ją atlyginti. Civilinio ieškinio faktinis pagrindas nėra nei didelė žala, nei juo labiau, reikšmingas neigiamas poveikis. Civilinio ieškinio faktinis pagrindas yra žala, kuri neteisėtais veiksmais buvo padaryta. Šiuo atveju nėra jokių abejonių, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų – skysto mėšlo ir srutų, o su jomis – ir teršalų, išleidimo į aplinką ir Žalesos upę metu ir atsiradusių pasekmių – teršalų atsiradimo Žalesos upėje – yra aiškus faktinis priežastinis ryšys. Teisinis priežastinis ryšys taip pat egzistuoja, nes padariniai teisine prasme tikrai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu, teismui nešališkai ir tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, padarius pagrįstas išvadas, susijusias su žalos faktu ir su jos dydžiu. Byloje nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, teismas teisėtai ir pagrįstai nurodė, jog atsakovas privalo atlyginti aplinkai padarytą 22 996,45 Eur žalą. Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti pirmos instancijos teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovo priteista 22 996,45 Eur aplinkai padarytos žalos atlyginimas.

19. Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; 54 straipsnyje nustatyta, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai ir skurdinti augaliją ir gyvūniją. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias nuostatas, pažymėjo, kad užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, laikydamasis pozicijos, kad viešasis interesas kiekvienoje byloje turi būti nustatomas ad hoc, spręsdamas žalos, padarytos gamtai, atlyginimo klausimą, taip pat pažymėjo, kad aplinkos apsauga ir gamtai padarytos žalos atlyginimas neabejotinai yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovas pažeisdamas aplinkosauginius teisės aktus, nesilaikydamas mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų, užteršiant aplinką (žemės paviršių ir Žalesos upę) srutomis padarė 22 996,45 Eur dydžio žalą gamtai.

21. Apeliantas nesutinka su tokiu sprendimu apeliacinį skundą grįsdamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neargumentuotas, neaptariami ir nekomentuojami bylos nagrinėjimo metu atsakovo kelti klausimai ir ginčytos aplinkybės, atsakovui buvo perkelta įrodinėjimo našta, teismas neatsižvelgė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas savo veiksmais padarė žalą aplinkai ir koks konkretus teršalų kiekis iš atsakovo rezervuaro pateko į aplinką, sprendime turėjo būti įvardintas kiekvieno iš šių aplinkos elementų pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimas, tačiau to nebuvo padaryta.

Dėl teismo sprendimui keliamų turinio reikalavimų

22. CPK 270 straipsnyje nustatyti tokie sprendimo turiniui keliami reikalavimai: 1) sprendimą sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys; 2) įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta; sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; teismo sudėtis (teisėjo (teisėjų) vardas ir pavardė), teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys; ginčo dalykas; 3) aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka; 4) motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai; 5) rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti: teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti; įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir laikotarpis, iki kada jos išieškomos; nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų; sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nurodymas.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas, kurį sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neapsisakė dėl visų atsakovo nurodytų argumentų nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo turinio ydingumo. Priešingai, spręsdamas ginčą teismas neturi pasisakyti dėl visų be išimties šalių nurodytų argumentų, o detalus jų neaptarimas nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą nemotyvuotu ar netinkamai motyvuotu. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu (t. y. savaime sudarančiu pagrindą jam panaikinti) tik tada, kai sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – yra neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2023).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė teisės normas, kuriomis vadovavosi, aptarė įrodymus, kurie, teismo vertinimu, sudarė pagrindą jam nuspręsti, kad ieškovas įrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Apelianto procesiniuose dokumentuose dėstyti teiginiai, dėl ieškovo atliktų tyrimų metodologijos, neva neaiškių tyrimų, klaidų atliekant tyrimą ar nenuoseklumo įvardijant išsiliejusį skystį tai teršalais, tai nuotekomis; įrodymų trūkumo, vertintini kaip deklaratyvūs, ne tik nepagrįsti, bet ir prieštaraujantys byloje esančių įrodymų visumai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas kvestionuodamas visus ieškovo pateiktus įrodymus susijusius su taršos įvykio tyrimu, nenurodė jokių aplinkybių ar argumentų kokie aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti jį atliekant ar kokius tyrimo metodus, atsakovo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju reikėjo pasirinkti specialistai, taip pat nepateikė įrodymų leidžiančių suabejoti apžiūroje dalyvavusių ir tyrimus atlikusių asmenų nešališkumu ir profesionalumu. Atsakovas teigdamas, jog byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad visas ieškovo nurodomas teršalų kiekis išbėgo būtent iš atsakovo rezervuaro, nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie objektyviai leistų spręsti, kad žalą aplinkai galėjo sukelti kiti asmenys. Priešingai byloje nustatyta, kad aplink vietą, kurioje nustatytas taršos šaltinis kitų fermų nėra.

25. Atsižvelgiant į nurodytų argumentų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnyje keliamus reikalavimus, yra motyvuotas, pagrįstas visapusiška byloje esančių įrodymų analize ir jų įvertinimu vadovaujantis įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis normomis.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės

26. Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti visuotiniai aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Kai žala padaroma aplinkai per se (kaip visuomeninės reikšmės turtui, visuotinai saugomai vertybei, kai žala padaroma valstybės interesams), Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo, tačiau šiuo atveju reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę persipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o CK taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai. Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti šias bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Kaltė yra preziumuojama. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė visas būtinas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, todėl ieškinį tenkino. Tuo tarpu atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės neneigia, pirmosios instancijos teismo išvadų, jog jis savo veiksmais pažeidė aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, tačiau apeliacinį skundą iš esmės grindžia dviem pagrindiniais argumentais, t.y. jog byloje nebuvo nustatytas objektyviais įrodymais iš atsakovo rezervuaro į aplinką išleistų teršalų kiekis, taip pat nenurodyta kokia konkreti žala byloje nagrinėjamos situacijos atveju atsirado ar ateityje atsiras aplinkai.

28. Teisėjų kolegija vertindama apeliacinio skundo argumentų visumą atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant būtent ir tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

29. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad iš atsakovui priklausančio srutų rezervuaro į aplinką pateko srutos, dalis iš jų pateko į Žalesos upelį. Tačiau atsakovo įsitikinimu pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė nenustatęs tikslaus išsiliejusio teršalų kiekio. Tačiau su tokia apelianto pozicija sutikti nėra teisinio pagrindo. 2022 m. gruodžio 3 d. apžiūros akte Nr. (18.1)-TVR-8119 paties atsakovo paaiškinimais užfiksuota, kad į aplinką pateko apie 40 m³ srutų, iš jų apie 12 m³ pateko į Žalesos upelį. Toks pats į aplinką patekusių srutų kiekis į upelį ir ant žemės paviršiaus nurodytas ir atsakovo 2022 m. gruodžio 3 d. ranka rašytame paaiškinime. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo teiginių, kad tokius į aplinką patekusių srutų kiekius nurodyti jam liepė ieškovo atstovai. Tačiau pažymėtina, kad byloje pateiktas 2023 m. kovo 7 d. tarnybinis pranešimas, žalos aplinkai paskaičiavimas Nr. Ž48-1486/2023, 2023 m. balandžio 19 d. Administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-AAD-ANR_P-1155-2023, 2023 m. gegužės 17 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AM-AAD-ANR_N-1392-2023, kur atsakovui skirta 30 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 260 str. 3 d. Visuose šiuose dokumentuose taip pat nurodomas tas pats išlietų srutų kiekis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, matydamas, kad jam jau yra pritaikyta administracinė atsakomybė ir manydamas, kad šie kiekiai neatitinka tikrovės, turėjo visas galimybes skųsti minėtus dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau priešingai, atsakovas tik atsiliepime į ieškinį ėmė kvestionuoti nurodytus į aplinką patekusių srutų kiekius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi ne niekuo nepagrįstais atsakovo teiginiais, o byloje pateiktais institucijų priimtais ir nenuginčytais dokumentais apie teršalų kiekį, kadangi jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų abejoti minėtais duomenimis, atsakovas nepateikė.

30. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nesudarančius pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apelianto teiginius, kad byloje nebuvo nustatyta kokia žala šiuo atveju buvo padaryta aplinkai.

31. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad žalos dydis nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai kurių deliktų atveju, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų – aplinkai, žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, CK ir kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010; 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas tam tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones.

32. Byloje pateiktais duomenimis nustatyti teršalų parametrai: bendras fosforas (BP) – 476 mg/l; bendras azotas (BA) - 3817 mg/l; BDS7 (BDS) - 6000 mg/l. Šie teršalai paminėti ir Metodikoje, jie nurodyti kaip teršalai, kuriuos išleidus į vandenį, žemės paviršių ir (ar) gilesnius jos sluoksnius atsiranda pagrindas skaičiuoti aplinkai padarytą žalą. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis byloje pateikta aplinkos ministerijos išvada, tačiau su tokiais apelianto argumentais sutikti nėra teisinio pagrindo, kadangi nors ir nesiejant su konkrečiu ginčui aktualiu įvykiu, tačiau būtent joje įvardijama, kokią žalą padaro atsakovo į aplinką išleisti teršalai. Kita vertus, ieškovas byloje pateikė paaiškinimus, kuriuose pakankamai aiškiai įvardijama būtent atsakovo padaryta žala aplinkai. T. y. nurodyta, kad remiantis atliktais tyrimais upės ekologinė būklė aukščiau srutų išleidimo vietos pagal daugelį tirtų parametrų yra gera, vidutinė, o pagal bendrąjį fosforą net labai gera. O žemiau srutų išleidimo vietos upės būklė yra pagal kelis parametrus labai bloga - pagal bendrąjį fosforą, fosfatų fosforą, amonio azotą ir bloga pagal biocheminį deguonies stovį (BDS7). Ypatingai bloga situacija dėl fosforo, viršijo net 15 kartų leidžiamą koncentraciją. Nustatyti, ar išbėgusios nuotekos bei nusėdę teršalai nepadarė žalos žuvų ištekliams ir jų veisimosi vietoms buvo imami tiek dumblo, tiek vandens mėginiai. Dumblo mėginiai buvo paimti 2022 m. gruodžio 6 d. (tyrimų protokolas Nr. P-113-2022-435/1) keliose vietose bei vandens mėginiai (tyrimų protokolas Nr. P-113-2022-434/1). Tyrimai parodė, kad rasti teršalai neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-633 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių, kuriuose gali gyventi ir veistis gėlavandenės žuvys, apsaugos reikalavimų apraše nustatytų parametrų, t. y. skendinčių medžiagų koncentracijos vandenyje negali viršyti 25 mg/l, kai tuo tarpu trys skendinčių medžiagų koncentracijos vandenyje skirtingos -15, 35, 17 mg/l.

33. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad aptariamų teršalų neteisėtas išleidimas į aplinką pablogino tiek žemės paviršiaus, tiek vandens telkinio būklę, vandens kokybę, padidino užterštumą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus kontroliuojamomis medžiagomis (teršalais) ir taip pakenkė jų cheminei būklei. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žalos aplinkai padarymo faktas šioje byloje buvo įrodytas. Atsakovui nesutinkant su šiuo konstatuotu faktu, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių nustatytas aplinkybes nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu (CPK 178 straipsnis). Priešingai nei teigia apeliantas, tokių įrodymų pateikimas turėtų būti vertinamas ne kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas atsakovui, o kaip atsakovo pareiga įrodymais, o ne deklaratyviais teiginiais pagrįsti savo nesutikimą su ieškovo pateiktais įrodymais.

34. Kiti šalių argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios nuostatos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. v. Netherlands, Serija A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland, Pranešimas 1997-VIII, p. 2930, par. 59, 60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

35. Nurodytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas aplinkos apsaugą bei civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, paremtą visapusiškų byloje esančių įrodymų ištyrimu, todėl naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.