- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-12
- Bylos Nr.
- e2-1557-464/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02492-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- T. F. K., I. K.
- Ieškovas
- A. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų T. F. K. ir I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1154-467/2020 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams T. F. K. ir I. K. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo, turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir atsakovo T. F. K. priešieškinį ieškovei A. K. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašo:
1.1. pripažinti negaliojančiomis atsakovų T. F. K. ir I. K. 2015 metais sudarytas dovanojimo sutartis, kuriomis T. F. K. sutuoktinei I. K. asmeninėn nuosavybėn dovanojo turtą, taikyti restituciją, priteisiant T. F. K. naudai padovanotą turtą, o nesant galimybių taikyti restituciją natūra – priteisiant atitinkamo turto ekvivalentą pinigais;
1.2. pripažinti negaliojančia atsakovų T. F. K. ir I. K. 2013 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją, priteisiant T. F. K. naudai pastatą – gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini);
1.3. pripažinti nekilnojamąjį turtą – administracinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių T. F. K. ir I. K. nuosavybe;
1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Floridos valstijos 12-osios apygardos teismas (toliau – JAV Floridos valstijos apygardos teismas) 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu, kuris buvo pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvos Respublikoje, ieškovei iš buvusio sutuoktinio, atsakovo T. F. K., priteisė 34 611 702 JAV dolerius ir procesines palūkanas kaip žalos, patirtos atsakovui T. F. K. laiku neperdavus ieškovei 23 mln. Gulf Keystone Petroleum Ltd paprastųjų akcijų pagal jų santuokos nutraukimo byloje priimtą teismo sprendimą, atlyginimą. Pasak ieškovės, jai ėmusis veiksmų dėl JAV Floridos valstijos apygardos teismo sprendimo įvykdymo, atsakovai sudarė ginčo sandorius, siekdami sumažinti savo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas dėl žalos atlyginimo, masę. Todėl visus sandorius, kuriais atsakovas T. F. K. pusę ginčo objektu tapusio turto neatlygintinai perdavė atsakovei I. K., ieškovė prašo pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Mano, kad egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti. Ieškovė teigia esanti atsakovo T. F. K. kreditorė, tai patvirtina JAV Floridos valstijos apygardos teismo sprendimas priteisti jai iš atsakovo žalos atlyginimą, šių sandorių atsakovai neprivalėjo sudaryti, abi jų šalys buvo nesąžiningos ir tokiu būdu siekė apsunkinti teismo sprendimo vykdymą. Be to, atsakovai santuokoje įgijo administracinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris nepagrįstai įregistruotas kaip asmeninė I. K. nuosavybė, todėl prašo šį turtą pripažinti atsakovų bendrąja jungtine nuosavybe.
3. Atsakovas T. F. K. pateikė priešieškinį, prašydamas priteisti iš ieškovės A. K. 26 344 476,36 Eur be pagrindo įgytą turtą ir bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad tuo atveju, jei Gulf Keystone Petroleum Ltd akcijos ieškovei būtų buvusios perduotos teismo sprendime nurodytu metu, jų vertė būtų buvusi 99 757 210 JAV dolerių, tačiau, atsakovui pavėlavus įvykdyti savo pareigą ir akcijas perdavus 2012 m. kovo 1 d., ieškovė faktiškai gavo turto už 129 639 783 JAV dolerių. Kadangi ieškovė pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, šis akcijų vertės prieaugis iš jos priteistinas kaip nepagrįstai gautas turtas.
5. Ieškovė, siekdama jos ieškinyje pareikštų reikalavimų užtikrinimo, teikė prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurie Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusiomis nutartimis patenkinti iš dalies arba visiškai, t. y.:
5.1. 2015 m. gruodžio 14 d. buvo areštuotas atsakovei I. K. nuosavybės teise priklausantis turtas: pastatas–gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini); ½ dalis transporto priemonės Land Rover Range Rover Sport; ½ dalis transporto priemonės Bentley Continental Supersport S; ½ dalis piniginių lėšų – 595 671,45 JAV dolerių, 222,94 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų ir 87 096,79 Eur, iš viso – 616 932,74 Eur; ½ dalis pastato–dirbtuvių, ½ dalis pastato–sandėlio, ½ dalis pastato–ūkinio pastato, esančių adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant bet kokį šio turto nuosavybės perleidimą arba apsunkinimą prievolėmis – įsipareigojimais; areštuotų nekilnojamųjų bei kilnojamųjų daiktų, išskyrus pinigines lėšas, valdytoja ir saugotoja paskiriant atsakovę I. K., paliekant jai teisę naudotis areštuotais daiktais.
5.2. 2015 m. gruodžio 17 d. buvo areštuotas atsakovei I. K. nuosavybės teise priklausantis turtas: žemės sklypas, pastatas–ūkinis pastatas, pastatas–stoginė, kitas inžinerinis statinys–kiemo statinys (baseinas), esantys adresu (duomenys neskelbtini); 19 605 Eur piniginės lėšos; transporto priemonė Bentley Continental Supersport S (patikslinant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį), uždraudžiant bet kokį šio turto nuosavybės perleidimą arba apsunkinimą prievolėmis – įsipareigojimais;
5.3. 2016 m. sausio 25 d. buvo areštuotas atsakovei I. K. nuosavybės teise priklausantis turtas – administracinis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant bet kokį šio turto nuosavybės perleidimą arba apsunkinimą prievolėmis – įsipareigojimais, areštuoto nekilnojamojo turto valdytoja ir saugotoja paskiriant atsakovę I. K., paliekant jai teisę naudotis areštuotu turtu.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi šią civilinę bylą sustabdė iki kol įsiteisės JAV Floridos valstijos 2-osios apygardos Apeliaciniame teisme (toliau – JAV Floridos valstijos Apeliacinis teismas) priimtas sprendimas pagal T. F. K. apeliacinį skundą dėl JAV Floridos valstijos 12-osios apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo.
Šalies argumentai
7. Atsakovai T. F. K. ir I. K. 2020 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti bylos nagrinėjimą ir panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d., 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2016 m. sausio 25 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
8. Nurodė, kad JAV Floridos valstijos Apeliacinio teismo procesinis sprendimas yra jau įsiteisėjęs išduodant 2020 m. birželio 22 d. „mandatą“, pagal kurį atsakovas T. F. K. neturi jokių įsipareigojimų ieškovei. Pasak atsakovų, tai patvirtina jų su prašymu pateiktas advokato J. D.-K. pareiškimas, kuriame yra aiškiai nurodyta, kad pagal JAV Floridos valstijos Apeliacinio teismo sprendimą nutartis dėl 34 mln. dolerių T. F. K. atžvilgiu priteisimo nebegalioja. JAV Floridos valstijos Apeliacinio teismo 2020 m. birželio 22 d. išduotas „mandatas“ patvirtina, kad atsakovas neturi jokių įsipareigojimų ieškovei. Taip pat nurodė, kad atsakovė I. K. ketina parduoti vieną iš areštuotų objektų, esantį adresu (duomenys neskelbtini), todėl prašo skubiai panaikinti tiek šiam, tiek ir kitam turtui taikomą areštą. Pasak atsakovų, nepardavus nurodyto turto bus prarasta 3 300 000 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atsakovų prašymus atnaujinti sustabdytos bylos nagrinėjimą ir panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
10. Teismas prašymo atnaujinti sustabdytos civilinės bylos nagrinėjimą atmetimą grindė argumentais, kad dar nėra išnykęs bylos sustabdymo pagrindas, t. y. nėra pateikta duomenų apie JAV Floridos valstijos Apeliacinio teismo sprendimo įsiteisėjimą. Teismo vertinimu, atsakovų pateiktame advokato J. D.-K. rašte tokios nurodytos faktinės aplinkybės, kad JAV Floridos valstijoje Apeliacinio teismo sprendimas tampa galutiniu tada, kai Apeliacinis teismas išduoda mandatą, kad ieškovė siekia JAV Floridos valstijos Apeliacinio teismo sprendimo peržiūrėjimo Aukščiausiame Floridos teisme, nors šį raštą surašiusio advokato tvirtinimu, tokio pobūdžio peržiūrėjimas yra ypač retas, patvirtina, kad apeliacinis procesas nėra baigtas. Tokį savo įsitikinimą teismas grindė ir ieškovės pateikto advokato Z. R. P. 2020 m. rugpjūčio 25 d. paaiškinimais.
11. Atmesdamas kaip nepagrįstą prašymą panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d., 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2016 m. sausio 25 d. nutartimis pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas pažymėjo, kad atsakovės I. K. turtas areštuotas siekiant užtikrinti galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymą pagal pareikštą ieškinį dėl dovanojimo sandorių, sudarytų tarp atsakovų, pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, t. y. siekiant išsaugoti nepakitusią šalių turtinę padėtį, buvusią iki ieškinio pareiškimo. Iš atsakovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turinio teismas sprendė, kad atsakovė I. K. siekia perleisti areštuotą turtą, todėl, teismo vertinimu, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo.
12. Teismas pažymėjo ir tai, kad turto areštas yra taikomas, be kita ko, ir tam, kad atsakovė neparduotų turto mažesne nei rinkos verte. Prie atsakovų prašymo pridėtas ketinimų protokolas parduoti turtą patvirtina, kad egzistuoja reali grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovams siekiant parduoti turtą už rinkos ar aukštesnę už ją kainą, jie, atsižvelgiant į šalių interesų pusiausvyrą ir procese numatytas alternatyvias priemones, galėtų teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovai T. F. K. ir I. K. atskirajame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalį, kuria atmestas jų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, ir priimti naują procesinį sprendimą – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teismas nepagrįstai priėmė ir vertino ieškovės pateiktą advokato Z. F. P. raštą, nors nebuvo pateiktas jo vertimas į lietuvių kalbą. Dėl to teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra išnykęs bylos sustabdymo pagrindas.
13.2. Teismas visiškai nevertino į bylą pateikto atsakovų rašytinio įrodymo – advokato J. D.-K. pareiškimo, kuriame aiškiai konstatuota, kad pagal JAV Floridos valstijos Apeliacinio teismo sprendimą nutartis dėl 34 mln. JAV dolerių T. F. K. atžvilgiu priteisimo nebegalioja, kadangi 2020 m. birželio 22 d. išduotas „mandatas“. Pareiškimo 9 punkte yra nurodyta, jog: „Mandato išdavimas yra svarbus, nes Floridoje apeliacinis sprendimas tampa galutiniu tada, kai apeliacinis teismas išduoda mandatą. Floridos teismai pasisakė, kad apeliacinio teismo mandatas yra „oficialus apeliacinio teismo sprendimo pranešimo būdas žemesniajam teismui, kuriuo pranešami būtini veiksmai arba byla yra perduodama teismo nagrinėjimui“. Esant tokiai situacijai, teismas ne tik privalėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes išnyko jos sustabdymo pagrindas, bet ir patenkinti atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
13.3. Ieškovės advokatas klaidina teismą, siekdamas, kad civilinės bylos nagrinėjimas nebūtų atnaujintas ir byla nebūtų išnagrinėta iš esmės. Be to, esant įsigaliojusiam JAV Floridos valstijos Apeliacinio teismo sprendimui, pagal atsakovų advokato J. D.-K. pareiškimo 42 punktą niekas nebeturi teisės drausti atsakovams valdyti, perleisti ar parduoti bet kurioje pasaulio vietoje turimą turtą.
13.4. Mandatas patvirtina apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimą, o iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur). Lietuvoje nagrinėjama civilinė byla buvo pradėta vadovaujantis šiuo metu negaliojančiu procesiniu sprendimu, priimtu JAV. Tai laikytina esmine aplinkybe, sudarančia pagrindą nagrinėjamu atveju konstatuoti pasikeitusią faktinę situaciją Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 149 straipsnio prasme.
13.5. Teismas atsižvelgė tik į ieškovės interesus ir jos atstovo deklaratyvius teiginius, nevertindamas to fakto, kad sprendimas, kurio pagrindu pareikštas ieškinys, nebegalioja. Turto areštas turi būti panaikintas, kadangi nepagrįsti suvaržymai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams įtvirtintiems Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje.
13.6. Nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovė pageidauja parduoti ir pagal ketinimų protokolą turi skubiai pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl šiam turtui taikomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė patyrė labai didelius finansinius nuostolius, šiuo metu turtas yra parduodamas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, nepardavus šio nekilnojamojo turto ir praradus pirkėją bus prarasta 3 300 000 Eur.
Atsiliepimas
14. Ieškovė A. K. atsiliepime prašo atsakovų atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimų į skundą argumentus:
14.1. Bylos sustabdymo pagrindas nėra išnykęs, kadangi ieškovė 2020 m. birželio 29 d. pateikė prašymą taikyti Floridos Aukščiausiojo Teismo diskrecinę jurisdikciją peržiūrint žemesnės instancijos teismo sprendimą, t. y. dėl JAV Floridos valstijos Apeliacinio teismo sprendimo, kad žalos atlyginimo klausimą turi nagrinėti ne jį išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo Šeimos skyrius, o Civilinių bylų skyrius. Kadangi apeliacijos procesas tęsiasi, nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą.
14.2. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones tolesnis bylos nagrinėjimas taptų beprasmis, kadangi turtą atsakovė iš karto perleis. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės veiksmai iki turto arešto taikymo ir net po arešto taikymo, kuomet ji perleido turtą tretiesiems asmenims. Be to, ir savo prašyme atsakovai nurodo ketinantys turtą parduoti.
14.3. Iki galutinio teismo sprendimo priėmimo šioje byloje ir tokio sprendimo įsiteisėjimo, laikinosios apsaugos priemonės negali būti panaikinamos, nes tai reikštų, kad realius teisinius padarinius sukeliančias pasekmes sukelia ne galutinis teismo sprendimas (kurio įvykdyti bus neįmanoma panaikinus laikinąsias apsaugos priemones), o teismo nutartis panaikinanti laikinąsias apsaugos priemones – ginčo turto areštą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų
15. Apeliantai T. F. K. ir I. K. su atskiruoju skundu teikia naują rašytinį įrodymą – advokato Z. R. P. 2020 m. rugpjūčio 24 d. rašytinio patvirtinimo vertimą į lietuvių kalbą, o ieškovė A. K. su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikė to paties advokato 2020 m. rugpjūčio 24 d. rašytinį patvirtiną bei naujus, t. y. 2020 m. rugsėjo 11 d. jo paaiškinimus (su vertimu į lietuvių kalbą).
Žemesnės instancijos teismas
16. Vilniaus apygardos teisme 2020 m. rugsėjo 23 d. buvo gauti ir kitą dieną Lietuvos apeliaciniam teismui persiųsti apeliantų rašytiniai paaiškinimai, kuriuose išdėstyti atsikirtimai į ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus.
17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
18. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas išspręsdamas apeliantų pareikštus procesinius prašymus, be kita ko, vertino ir vadovavosi ieškovės pateiktu jos advokato Z. R. P. 2020 m. rugpjūčio 24 d. rašytiniu patvirtinimu, kuris nebuvo išverstas į valstybinę kalbą, jo patvirtintą vertimą į lietuvių kalbą apeliacinės instancijos teismui teikia apeliantai, o ieškovė teikia dar ir to paties advokato vėlesnį, t. y. 2020 m. rugsėjo 11 d. paaiškinimą su patvirtintu vertimu į valstybinę kalbą, kuriame ieškovei JAV teismuose atstovaujantis advokatas dar kartą patikino apie nepasibaigusį apeliacinį procesą JAV teismuose.
19. Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, pateiktuose naujuose įrodymuose dėstomų paaiškinimų apie kitą šalių teisminį ginčą ir jo procesą įvertinimas sudaro nagrinėjamo klausimo esmę bei dalyką, todėl, siekiant užtikrinti ir CPK 113 straipsnio 3 dalyje nustatytą procesiniams dokumentams kalbos reikalavimą, abiejų šalių teikiami nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme priimami ir bus vertinami su byloje jau esančiais įrodymais, juolab kad ir jokie prieštaravimai dėl naujų įrodymų priėmimo nebuvo pateikti.
20. Sprendžiant apeliantų rašytinių paaiškinimų priėmimo klausimą, pažymėtina, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 323, 338 straipsniai). Šiuo konkrečiu atveju apeliantai rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės atkartoja atskirajame skunde išdėstytus nesutikimo su skundžiama nutartimi motyvus. Kadangi jų pozicija dėl nagrinėjamo procesinio klausimo aiškiai išdėstyta ir atskleista atskirajame skunde, papildomi rašytiniai paaiškinimai laikytini pertekliniais ir į apeliacinę tvarką nagrinėjamą bylą nepriimami.
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
21. Atskiruoju skundu apeliantai skundžia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas jų prašymas panaikinti teismo 2015 m. gruodžio 14 d., 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2016 m. sausio 25 d. nutartimis pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nors kitos nutarties dalies, kuria nebuvo patenkintas ir jų prašymas atnaujinti sustabdytą civilinę bylą, apeliantai nurodo neskundžiantys, visgi atskirajame skunde dėsto ir argumentus, susijusius su sustabdytos bylos atnaujinimo poreikiu, išreikšdami nesutikimą su pirmosios instancijos teismo pozicija atsisakyti patenkinti ir šią apeliantų prašymo dalį.
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundų (apeliacinių, atskirųjų) faktinis bei teisinis pagrindas ir absoliučių skundžiamo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Šiuo atveju atskirojo skundo faktinis pagrindas, viena vertus, aiškiai nesutampa su atskirojo skundo dalyku. Kita vertus, pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką nutartys, kuriomis atsisakoma atnaujinti ar atnaujinamas bylos nagrinėjimas, negali būti apeliacijos dalyku, t. y. negali būti ir skundžiamos atskiruoju skundu (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-709/2011; 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-977-178/2015; 2016 m. sausio13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-38-943/2016; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7-943/2017; 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1076-1120/2019).
23. Taigi, apeliacinis teismas toliau pasisako tik dėl tų apeliantų atskirajame skunde ir ieškovės atsiliepime į jį dėstomų faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių argumentų, kurie susiję su teismo atsisakymu panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
24. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
25. Pagal CPK 149 straipsnį laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Nors CPK 149 straipsnyje nenurodyti konkretūs laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, iki kol ginčas dar neišnagrinėtas ir nepriimtas asmeniui, kuriam tokios priemonės buvo taikytos, palankus galutinis teismo sprendimas, pagrindai, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų. Apie tai ne kartą buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-668-236/2017; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-464/2019).
26. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad naujos aplinkybės, lemiančios jiems taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą, nagrinėjamu atveju nenustatytos, teigia, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino šalių į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, susijusius su JAV teismuose nagrinėjamos bylos baigtimi, nepagrįstai vertino tik ieškovės pateiktuosius įrodymus. Taip pat akcentuoja patiriantys nuostolius dėl jiems taikomų apribojimų disponuoti turtu, negalintys šio turto parduoti.
27. Laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamoje byloje buvo pritaikytos siekiant užtikrinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu apeliantų sudarytus dovanojimo sandorius, kuriais T. F. K. (buvęs ieškovės sutuoktinis) savo sutuoktinei I. K. padovanojo dalį jam priklausančio turto, bei pripažinti apeliantės I. K. santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Taikant apeliantų prašomas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones buvo konstatuota, kad tokiu būdu ieškovė siekė atkurti vienos iš ginčo sandorio šalių, t. y. jos buvusio sutuoktinio T. F. K., mokumą, siekdama ateityje į jį nukreipti reikalavimo teises, kylančias iš 2015 m. rugsėjo 11 d. JAV Floridos valstijos apygardos teismo priimto sprendimo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą nagrinėjamojo byloje).
28. Apeliantai tiek pateikdami prašymą, tiek ir atskirąjį skundą pagrindine priežastimi laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti nurodo kito teismo, t. y. JAV Floridos valstijos Apeliacinio teismo nagrinėtos bylos baigtį ir jos išduotą mandatą, konstatavus, kad JAV Floridos valstijos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimas, kuriuo nagrinėjamos bylos ieškovei iš apelianto, buvusio jos sutuoktinio T. F. K., priteistas žalos atlyginimas, yra nepagrįstas. Jų nuomone, nebegaliojančio teismo sprendimo pagrindu pradėtoje civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
29. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Aplinkybes, susijusias su sprendimo, kuriuo pagrindu buvo pareikštas ieškinys, panaikinimu apeliantai grindė advokato J. D.-K. atstovaujančio T. F. K. sprendžiant ginčą JAV teismuose rašytiniu pareiškimu. Tuo tarpu ieškovė, nesutikdama su apeliantais, pateikė jai JAV teismuose atstovaujančio advokato Z. R. P. 2020 m. rugpjūčio 24 d. bei 2020 n. rugsėjo 11 d. rašytinius patvirtinimus.
30. Iš nurodytų dokumentų turinio galima padaryti tik tokią išvadą, kad bylos šalys yra pasinaudojusios joms JAV teisinėje sistemoje numatyta teise į instancinį sprendimų patikrinimą. Apeliantas T. F. K. teikė skundą Floridos valstijos Apeliaciniam teismui dėl 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo, kurio pagrindu iš jo ieškovei buvo priteistas žalos atlyginimas, o ieškovė – skundą JAV Floridos valstijos Aukščiausiajam teismui dėl Apeliacinio teismo sprendimo. Bylos šalių advokatai skirtingai interpretuoja JAV teismuose vykstantį teisminį procesą ir jame priimtų sprendimų įsiteisėjimą, nevienodai aiškina galimybę peržiūrėti jau priimtus skirtingų instancijų teismų sprendimus dar aukštesnės instancijos teisme ir tokios galimos peržiūros teisinę reikšmę. Kitaip tariant, šalys nesutaria, ar apeliacinio teismo sprendimas yra galutinis (įsiteisėjęs).
31. Tačiau tiek ieškovės, tiek apeliantų pateiktuose įrodymuose yra užfiksuotas jiems atstovaujančių advokatų subjektyvus situacijos, susijusios su JAV teismuose nagrinėjamo ginčo dėl žalos atlyginimo baigtimi bei jame priimtų spendimų įsiteisėjimu, įvertinimas išimtinai jų klientų naudai. Todėl vien apeliantų pateiktas informacinis pranešimas pats savaime negali patvirtinti jų siekiamą įrodyti aplinkybę dėl situacijos iš esmės pasikeitimo ir negali lemti vertinimo, kad laikinųjų apsaugos priemonių poreikis jau yra išnykęs. Šiame kontekste pažymėtina, kad šalys turėtų teikti ne subjektyvius jų atstovų paaiškinimus, o oficialius JAV teismų sprendimus bei klausimui, ar jie įsiteisėjo, išspręsti aktualius JAV galiojančius teisės aktus, jurisprudencijos rinkinius, tokios teisės aiškinimą ar pan.
32. Be to, šios bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką sudaro šalių įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su vienos iš actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo – nustatymu. Nuo to, ar bus ši aplinkybė nustatyta, priklausys ieškinio patenkinimas. Tačiau laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti pakako ieškinio pagrįstumo įvertinimo pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną. Todėl ir spendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą tokia apeliantų nurodoma aplinkybė, kad ieškovė galbūt jau nebeturi reikalavimo teisės į vieną iš apeliantų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jau nėra reikalingas, nes ieškinys preliminariai nepagrįstas.
33. Taip pat apeliantai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad išnyko taikant laikinąsias apsaugos priemones konstatuota grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, jeigu jis būtų priimtas ieškovės naudai. Tokia grėsmė, pažymėtina, buvo siejama su apeliantų veiksmais, perleidžiant ginčo turtą. Pritaikant ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones buvo nustatyta, kad apeliantai, sužinoję apie ieškovės inicijuotą ginčą, perleido vieną iš transporto priemonių tretiesiems asmenims, o dalį Lietuvos bankuose buvusių pinginių lėšų pervedė į užsienio bankuose atidarytas sąskaitas.
34. Faktą, kad atsakovai imsis atitinkamų veiksmų ginčo objektu esančiam turtui perleisti, jeigu bus panaikinti disponavimo turtu laikini suvaržymai, patvirtina ir patys apeliantai, savo procesiniuose dokumentuose aiškiai įvardiję, kad ketina jį parduoti. Kaip matyti iš bylos duomenų, dar iki prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo, nepaisant Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartyje nustatytų draudimų ir apeliantei I. K. priklausančio nekilnojamojo turto – pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), arešto, buvo ieškomi šio turto pirkėjai, pasirašomi ketinimų protokolai. Toks apeliantų elgesys akivaizdžiai nėra suderinamas su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu vienu pagrindinių civilinio proceso ir teisinės sistemos principu – įsiteisėjusios teismo nutarties privalumu.
35. Tokios aptartos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą apeliantų prašymą panaikinti ginčo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemonės, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, atskirojo skundo argumentai kitokios išvados nesuponuoja.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Apeliantai 2020 m. lapkričio 3 d. pateikė prašymą priteisti jiems 1 989,81 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas rengiant atskirąjį skundą ir rašytinius paaiškinimus, bei 48 Eur dokumentų vertimo išlaidas. Prašomų priteisti išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje nespręstinas. Visų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas yra sprendžiamas tik išnagrinėjus ginčą iš esmės, priklausomai nuo pačios bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo išsprendimo kurios nors vienos šalies naudai ar nenaudai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.