Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vyto Miliaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. bei nukentėjusiųjų Z. D. ir S. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 18 d., apie 19 val., apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė savo žmonai I. D. į kairę krūtinės ląstos pusę, padarydamas kiauryminį durtinį - pjautinį kairės krūtinės ląstos pusės sužalojimą, kurio metu buvo pažeistas kairysis plautis ir plautinis kamienas, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu bei ūminiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl ko nukentėjusioji mirė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį bei kiek galima sušvelninti bausmę. Nurodo, jog teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybės, dėl ko netinkamai kvalifikavo veiką. Tvirtina, jog nusikaltimą padarė staiga labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenos, nes nukentėjusioji, būdama neblaivi, jį įžeidinėjo, žemino, tyčiojosi, sakė būsianti neištikima. Tokie nukentėjusiosios žodžiai, žeminantys apelianto orumą, po nuolatinių girtavimų, žeminimų, nesirūpinimo šeima, sukėlė emocijas, kurių apeliantas negalėjo suvaldyti, todėl būdamas fiziologinio afekto būsenos, apeliantas dūrė žmonai vieną kartą peiliu į krūtinę. Tai, kad apeliantas buvo nuolat žeminamas ir įžeidinėjamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino beveik visi liudytojai, o taip pat nukentėjusieji. Teigia, jog įvykio metu buvo tik truputį išgėręs, tačiau po įvykio visų akivaizdoje išgėrė visą butelį degtinės, todėl jo kraujyje buvo rastas didelis kiekis alkoholio. Prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, todėl nukentėjusieji jam atleido.

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji S. D. ir Z. D. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. nuosprendį, perkvalifikuoti jų tėvo padarytą veiką pagal BK 130 straipsnį bei neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Apeliantai dėsto analogiškus argumentus, kaip ir nuteistasis, papildomai nurodydami, jog atleido nuteistajam, kuris yra geras tėvas. Mano, jog jis yra nepavojingas visuomenei, todėl paskirtoji bausmė yra per griežta. Pažymi, jog be tėvo globos bus sunku pradėti savarankišką gyvenimą, todėl bausmė turėtų būti nesusijusi su laisvės atėmimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji ir nuteistojo gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė - atmesti.

Nuteistojo G. D. bei nukentėjusiųjų Z. D. ir S. D. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikalstamos veikos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė motyvuotas ir teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, nuteistojo kaltės, veikos kvalifikavimo bei bausmės dydžio.

Apeliaciniuose skunduose pabrėžiama, kad nukentėjusioji buvo nužudyta staiga labai susijaudinus ir būtent ši aplinkybė lėmė nuteistojo smurtinius veiksmus. Kolegija su tokiu nuteistojo elgesio vertinimu nesutinka ir konstatuoja, kad šiuo atveju byloje nebuvo nustatytos visos iš įstatymo išplaukiančios ir teismų praktikoje pripažįstamos nužudymo labai susijaudinus sąlygos, kurios būtinos veiką kvalifikuojant pagal BK 130 straipsnį. Nuteistojo apeliaciniame skunde paminėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Taigi, veikos kvalifikavimą pagal BK 130 straipsnį lemia: 1) įvykio metu padaryti neteisėti nukentėjusiojo veiksmai ar kitoks itin įžeidžiantis kaltininką nukentėjusiojo poelgis, 2) staiga kilęs ne bet koks, o didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas), 3) panaudoti smurtiniai veiksmai, sukėlę mirtinas pasekmes turi būti padaryti tuoj pat po tokio susijaudinimo. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas staiga labai susijaudino (buvo fiziologinio afekto būsenos) dėl netikėto, nelaukto nukentėjusiojo poelgio, ar tas poelgis buvo paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių.

Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje duomenų apie visas jau minėtas sąlygas nėra. Kaip matyti iš nuteistojo ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymų, nukentėjusiosios elgesys įvykio dieną nuteistajam nebuvo nei netikėtas, nei neįprastas – nukentėjusioji su savo vyru ir prieš šį įvykį nuolat konfliktuodavo, agresyviai elgdavosi ir įžeidinėdavo. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jam nebuvo naujiena ir tai, kad jo žmona, kaip jis pats nurodė, tyčiojosi iš jo sakydama, kad būsianti jam neištikima. Taigi nagrinėjamu atveju ir atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis apie nuteistojo ir nukentėjusiosios ankstesnius tarpusavio santykius, gyvenimo būdą, konkrečią konfliktinę situaciją ir jos kilimo aplinkybes galima teigti, kad įvykio dieną įvykęs konfliktas nesiskyrė nuo įprasto jų gyvenimo, o tokiu atveju įžvelgti didelį susijaudinimą BK 130 straipsnio prasme negalima. Tokios išvados kolegija negali daryti net ir turint omenyje apelianto paminėtus išimtinius atvejus, kai didelį susijaudinimą sukelia paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistasis, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, o teismų praktikoje, atsižvelgiant į teismo medicinos doktriną, pripažįstama, kad staiga kilęs didelis susijaudinimas arba apelianto nurodoma fiziologinio afekto būsena BK 130 straipsnio prasme gali kilti tik žmogui esant normalios fiziologinės būsenos. Girtumas normalia fiziologine būsena nėra laikomas todėl tai yra labai svarbi aplinkybė, kuri neleidžia diagnozuoti fiziologinio afekto būsenos (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis byloje Nr. 1A-219/2007). Be to, pastebėtina ir tai, kad byloje yra atlikta nuteistojo teismo psichiatrijos ekspertizė, kurioje konstatuota, kad nuteistasis jam inkriminuojamos veikos metu nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, galėjo suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, taigi nebuvo ir patologinio girtumo būsenoje, kai staiga dėl alkoholio vartojimo atsiranda trumpalaikis psichikos sutrikimas.

Atsižvelgiant į visa tai, apygardos teismo išvados dėl nuteistojo veiksmų kvalifikacijos visiškai teisingos.

Kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, nuteistojo asmenybės vertinimo ir bausmės individualizavimo.

Visų pirma pripažintina, kad charakterizuodamas nuteistojo asmenybę pirmosios instancijos teismas turėjo teisę paminėti ir tai, kad nuteistasis praeityje buvo teistas ir kad šis teistumas yra išnykęs, nes kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo (taip pat ir ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginančių priemonių vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į darbą, asmens charakteristika ir pan.), nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta, pasekmių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas) ir po nusikaltimo padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti lengvinančia jo atsakomybe aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Kolegija pastebi, kad šioje byloje negalima konstatuoti, jog nuteistasis buvo visiškai nuoširdus ir nusikaltimo aplinkybes pripažino savanoriškai, t.y. neverčiamas objektyviai nustatytų aplinkybių. Pastebėtina, kad baudžiamojo proceso metu nuteistasis savo parodymus keitė ir skirtingai aiškino bylos aplinkybes. Antai ir apeliaciniame skunde nuteistasis bando įtikinti teismą, kad darydamas nusikaltimą buvo išgėręs labai nestipriai, kad butelį degtinės išgėrė po nusikaltimo, nors pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog įvykio aplinkybių neprisimena, nes tuo metu buvo išgėręs bei išsigandęs ir net kelis kartus prieš įvykį važiavo į parduotuvę alkoholio, buvo užmigęs ir po mažiau nei valandos prabudęs vėl gėrė (t.2 b.l. 91-92).

Byloje esant atsakomybę lengvinančiai ir sunkinančiai aplinkybėms teismas įvertino jų turinį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas jau minėtas ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei parinko bausmės dydį, skaičiuodamas jį nuo bausmės vidurkio. Už labai sunkų nusikaltimą – nužudymą – BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė, kurios minimali riba sugriežtinus baudžiamąjį įstatymą - septyneri metai, o maksimali riba - penkiolika metų. Už šį nusikaltimą numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis - vienuolika metų. Nuteistajam paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė paskirta tinkamai įvertinus tiek nukentėjusiosios elgesį prieš nusikaltimą, tiek jos vaikų bei nuteistojo požiūrį į veiką. Bausmė yra aiškiai švelnesnė už jau minėtą bausmės vidurkį, be to, pagal nustatytas aplinkybes atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir nėra per griežta. Dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. D. bei nukentėjusiųjų Z. D. ir S. D. apeliacinius skundus atmesti.