Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Dariaus Ališausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis nužudė kitą žmogų, tai yra A. G. 2006 m. kovo 3 d., apie 02 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo broliu D. G. metu, buto, esančio adresu (duomenys neskelbiami), virtuvėje, parvertė D. G. ant grindų ir grumtynių metu tyčia sudavė rankomis ir kojomis jam ne mažiau penkių smūgių į galvą, rankas, nugarą ir juosmenį, tuo padarydamas D. G. įbrėžimą virš kairio antakio išorinio krašto, linijinį nubrozdinimą kairės mentės išorinio krašto projekcijoje, odos nubrozdinimus juosmens dešinėje ir dešinio dilbio viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, intraodines kraujosruvas kaklo priekiniame-dešiniajame paviršiuje ir jungo duobės projekcijoje, poodinę kraujosruvą dešinėje alkūnėje bei poodinę kraujosruvą kairio skruosto smilkininės ataugos projekcijoje, po to, bute buvusiems įvykio liudytojams išskyrus besigrumiančiuosius, ir nukentėjusįjį D. G. išvedus į kitą buto kambarį bei laikant pastarąjį prirėmus prie sienos, jis atbėgo į tą patį kambarį ir tyčia peiliu sudavė smūgį D. G. į dešinį kirkšnį, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę dešinės kirkšnies žaizdą, po ko šis nuo ūmaus nukraujavimo iš sužalotos šlaunies arterijos ir venos, vietoje mirė, ir taip tyčia D. G. nužudė.

Apeliantas skunde ginčija A. G. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad nors teismas A. G. veiksmuose nusikalstamos veikos darymo metu nenustatė stipraus susijaudinimo būsenai būdingų ir jai diagnozuoti būtinų požymių, duomenys apie nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, rodo, jog A. G. nusikalstamą veiką padarė didelio susijaudinimo būsenoje. Toks A. G. nusikalstamos veikos įvertinimas atitiktų ir susiformavusią teismų praktiką, nagrinėjant šios kategorijos bylas. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad eksperto R. A. parodymai apie atminties praradimą, tas faktas, jog smūgis peiliu nebuvo greitas atsakas į D. G. įžeidžiantį elgesį, leidžia teigti, jog A. G. nebuvo didelio susijaudinimo būsenoje. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai susiejo didelio susijaudinimo būseną ir atminties praradimo priežastis. Atminties praradimas gali būti siejamas su šoko, stresine būsena po nusikaltimo padarymo, su girtumu, tačiau nėra ta aplinkybė, pagal kurią būtų sprendžiama apie didelio susijaudinimo būsenos buvimą ar nebuvimą. Didelio susijaudinimo būsena turi būti nustatoma ne pagal tai ar asmuo buvo neblaivus, ar prarado atmintį, o pagal nukentėjusiojo veiksmus (ar buvo įžeidžiantys ir pan.). Byloje nustatyta, jog D. G. gyvybė buvo atimta konflikto, kuris priešingai nei nurodo teismas, dar nebuvo pasibaigęs, metu. Tai, kad broliai buvo išskirti, dar nereiškia, jog konfliktas pasibaigė – abu konflikto dalyviai (A. G. , D. G. ) dar buvo susijaudinę, stengėsi tęsti toliau muštynes, tačiau to negalėjo padaryti, juos laikė kiti asmenys. Tačiau kai A. G. pavyko ištrūkti, šis nedelsiant nubėgo prie D. G. ir smogė peiliu, kurį turėjo rankose. A. G. neatliko jokių paruošiamųjų veiksmų (neieškojo nusikaltimo įrankio – peilio, jau turėjo rankose). Be to, prie D. G. ne ramiai nuėjo, o nubėgo, pribėgęs su šiuo nesikalbėjo ar nesielgė kaip nors kitaip, kas leistų manyti, jog konfliktas ir susijaudinimo būsena yra jau pasibaigę, bet iš karto dūrė peiliu. Atkreipia dėmesį į tai, kad D. G. ne tik inicijavo konfliktą, bet pirmas pradėjo smurtauti prieš A. G. , šį užpuolė. Juos išskyrus, D. G. įžeidinėjo A. G. draugę N. P. . Tai D. G. darė ir tuo metu, kai A. G. ištrūko iš šį laikančio A. A. ir pribėgo prie D. G. . A. G. ir N. P. ilgai draugavo, keletą metų kartu jau gyveno, A. G. N. P. yra artimas žmogus, todėl D. G. išsakyti įžeidimai galėjo skaudžiai jo ginamąjį paveikti, - A. G. tai buvo sunkus įžeidimas. Apeliantas nesutinka, kad girtumas yra ta aplinkybė, kuri šalintų afektinę tyčią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutartis Nr. 2K-275/99).

Be to, apelianto nuomone, vienareikšmiškai ir tiksliai nustatyti, kokioje emocinėje būsenoje buvo jo ginamasis, kai po nusikaltimo padarymo praėjo metai, šiuo metu nėra ir įmanoma.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, nukentėjusieji prašė tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, prokuroras prašė atmesti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus visų įrodymų visete, juos analizuodamas pagal liudytojų N. P. , A. V. , A. A. , M. R. , A. B. , A. R. , S. B. , R. R. , S. B. parodymų kontekstą, atsižvelgęs ir į kitus bylos duomenis (parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros protokolus, specialistų išvadas ir kt.), padarė išvadą, kad A. G. savo brolį D. G. nužudė tyčia, būdamas supykęs ant brolio dėl to, kad šis, pastarajam paprašius pritildyti naktį garsiai grojančią muziką, pradėjo trankyti muzikinį centrą, norėjo išmesti per langą, o po to, dar necenzūriniais žodžiais įžeidė jo draugę N. P. , bandžiusią D. G. atitraukti nuo A. G. , ir kvalifikavo nuteistojo A. G. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip tyčinį nužudymą.

Nuteistojo A. G. gynėjas apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo veikos kvalifikaciją. Nurodo, kad atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo D. G. elgesį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo metu (buvo konflikto iniciatorius, pirmas pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš A. G. , necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo A. G. draugą, dėl ko A. G. labai susijaudino), yra pagrindas A. G. veiką vertinti kaip padarytą didelio susijaudinimo būsenoje ir kvalifikuoti ne pagal BK 129 straipsnį, o pagal BK 130 straipsnį, kaip nužudymą labai susijaudinus.

Nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos paties nukentėjusiojo D. G. netinkamas elgesys: D. G. , broliui (A. G. ) paprašius jo pritildyti naktį garsiai grojančią muziką, nereagavo į tokį brolio prašymą, pradėjo trankyti muzikinį centrą, norėjo pastarąjį išmesti per langą, dėl ko tarp jų kilo muštynės. Po to, N. P. , A. V. , A. A. išskyrus juos, D. G. necenzūriniais žodžiais įžeidė A. G. draugę N. P. , bandžiusią neleisti broliams muštis. Šios aplinkybės yra nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, jos nėra ginčijamos apeliaciniame skunde ir yra įrodytos iš dalies nuteistojo A. G. , betarpiškai mačiusių tarp A. G. ir D. G. kilusį konfliktą, nusikaltimo padarymo aplinkybes liudytojų N. P. , A. V. , A. A. , M. R. , A. B. , A. R. parodymais, kurie byloje nėra paneigti. Tačiau veikai kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį neužtenka vien nustatyti, kaip nurodo apeliantas, kad kaltininko veiksmų priežastis buvo netinkamas nukentėjusio asmens elgesys - muzikinio centro trankymas, bandymas šį išmesti per langą, pavartotas prieš nuteistąjį fizinis smurtas ir po to sekęs nuteistojo draugės įžeidimas necenzūriniais žodžiais, dėl kurio jis labai susijaudino. Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tik tada, kai nustatyta, jog jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Didelį susijaudinimą turi sukelti nelauktai, staiga padarytas, netikėtas kaltininkui nukentėjusiojo poelgis. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena jam jau buvo praėjusi. Kaip matyti iš nuteistojo, anksčiau minėtų liudytojų parodymų, nukentėjusiojo D. G. elgesys nuteistajam A. G. nebuvo nei netikėtas, nei neįprastas - A. G. su broliu D. G. ir prieš šį įvykį, kai būdavo apsvaigę nuo alkoholio, vienas su kitu konfliktuodavo, agresyviai elgdavosi, keikdavosi necenzūriniais žodžiais. Nuteistajam A. G. nebuvo naujiena, kad jo brolis D. G. galėjo ką nors grubiai pasakyti ne tik jam, bet ir kartu su juo esantiems asmenims, tarp jų ir jo draugei N. P. . Įvykio metu A. G. veiksmai buvo kryptingi, nuoseklūs ir motyvuoti, be to, jis po netinkamo D. G. elgesio - N. P. įžeidimo necenzūriniais žodžiais, kai ji su A. V. laikė D. G. prispaudę prie sienos ir neleido muštis su nuteistuoju - kuris, kaip teigiama apeliaciniame skunde labai sujaudino nuteistąjį A. G. , ne iš karto dūrė peiliu nukentėjusiajam D. G. , praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, po to, kai tam pasiruošė. Pagal liudytojų N. P. , A. V. , A. A. , M. R. , A. B. , A. R. , iš dalies paties nuteistojo A. G. parodymus, A. G. , po to, kai brolis D. G. pradėjo trankyti muzikinį centrą, norėjo šį išmesti per langą, supyko dėl tokio brolio elgesio, ir tarp jų kilo muštynės. Tačiau muštynės tarp A. G. ir D. G. buvo nutrauktos bei broliai išskirti. A. V. pagriebė D. G. už kojų ir šį ištempė iš virtuvės į kambarį, kur prirėmė prie sienos ir kartu su N. P. laikė, jog šis daugiau nepultų. D. G. keikėsi, pyko, kad N. P. jam trukdo, bando sulaikyti. A. A. , tuo metu, kai A. V. ištempė D. G. , kambaryje laikė nuteistąjį A. G. . Tačiau A. G. ištrūko iš jį belaikančio A. A. . Ištrūkęs A. G. pagriebė ant virtuvinės spintelės buvusį peilį, iš virtuvės nubėgo į kambarį, kur A. V. ir N. P. nutempė jo brolį D. G. ir šį laikė prispaudę prie sienos, ir nieko nesakęs, pastūmęs D. G. belaikantį A. V. , puolė D. G. ir tyčia smogė šiam peiliu į dešinį kirkšnį.

Apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti bet kurias abejones dėl pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo, kartu patikrinti nuteistojo bei jo gynėjo iškeltas versijas - ar A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto ar tokioje emocinėje būsenoje (stresas ir kt.), kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai, ar po neteisėtų D. G. veiksmų neprarado atminties, buvo paskirta nuteistajam A. G. kompleksinė ambulatorinė teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė. Ekspertės Z. Kazėnienė ir V. Joneliūkštienė, atlikusios tyrimą, išnagrinėjusios byloje esančius duomenis (nuteistojo, liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą) apie A. G. elgesį byloje nagrinėjamo įvykio metu, prieš ir po nusikaltimo padarymo, nenustatė stipraus emocinio susijaudinimo būsenai būdingų požymių ir padarė išvadą, jog A. G. nusikaltimo padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto ar kitoje stipraus emocinio susijaudinimo būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai, nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl psichikos būklės visiškai galėjo suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. Objektyvių duomenų, kad A. G. po neteisėtų D. G. veiksmų prarado atmintį ir gebėjimą atkurti iš atminties aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, taip pat nėra nustatyta. Pagal eksperčių duotą išvadą, A. G. įvykio metu buvo paprasto girtumo būsenoje, kuri galėjo turėti takos jo veiksmams (t. 4, b. l. 72-75). Kolegija neturi pagrindo abejoti minėtos kompleksinės ambulatorinės teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės išvadų teisingumu ir pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta šias išvadas davusi ekspertė V. Joneliūkštienė. Ekspertė apeliacinės instancijos teisme patvirtino duotas išvadas, kad A. G. nusikaltimo padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto ar kitoje stipraus emocinio susijaudinimo būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai, ir išsamiai jas paaiškino. Pagal ekspertės paaiškinimus, vienas iš svarbiausių požymių, tiriant ar žmogus buvo afekto būsenoje, yra afektogeninės sąmonės susiaurėjimas, kurį lemia emociniai išgyvenimai, elgesio ir emocinio reagavimo sutrikimai – reakcijos, kontrolės. Nagrinėjamu atveju, nebuvo nustatyta vienareikšmiškų požymių, kurie leistų teigti, jog A. G. įvykio metu buvo tokioje būsenoje (afekto). Nuteistojo parodymuose minimas atminties praradimas, ekspertės teigimu, būtų priskiriamas prie fiziologinio afekto požymių tik tuomet, kai yra ir kiti požymiai (nagrinėjamu atveju jų nėra), nes yra pats subjektyviausias požymis, pagrįstas tik tiriamojo pozicija, aplinkiniai nemato atminties praradimo. Ekspertė kategoriškai paneigė, kad girtumas nėra ta aplinkybė, kuri nešalina afektinės būsenos. Pagal ekspertės paaiškinimus, afekto būsena gali kilti tik žmogui esant normalios fiziologinės būsenos, o girtumas jau yra nenormali fiziologinė būsena ir yra labai svarbi aplinkybė, kuri neleidžia diagnozuoti fiziologinio afekto būsenos. Kolegijos nuomone, pagal turimus duomenis apie A. G. elgesį įvykio metu, A. G. parodymuose apibūdinta situacija (dėl brolio D. G. elgesio iki pastarojo nužudymo) neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad jis D. G. nužudė staiga labai susijaudinus. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes, nuteistojo A. G. elgesį iki nusikaltimo, nusikaltimo metu ir po jo, padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis A. G. , smogdamas nukentėjusiajam peiliu į dešinį kirkšnį, taip padarant nukentėjusiajam durtinę – pjautinę dešines kirkšnies žaizdą, suprato, jog tokiais veiksmais gali sukelti mirtį, ir nors ir nenorėjo šių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra nustatė, kad A. G. nukentėjusįjį D. G. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas už šį nusikaltimą A. G. paskyrė bausmę - laisvės atėmimą šešeriems metams. Teismo nuosprendžiu A. G. motyvuotai parinktas tinkamas bausmės dydis. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė ir, individualizuodamas bausmę, kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 1 dalis, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, parinko bausmės rūšį ir dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta viena A. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo D. G. elgesys. A. G. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstamos veikos pasekmės yra labai sunkios ir neatstatomos – atimta žmogui gyvybė. A. G. anksčiau neteistas, dirbo, charakterizuojamas teigiamai, baustas už įvairius administracinius pažeidimus.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už padarytą nusikalstamą veiką paskirta visiškai artima šios sankcijos žemutinei ribai bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams yra teisinga ir sudaro realias prielaidas visiems bausmės tikslams (BK 41 straipsnis) realizuoti. A. G. už padarytą nusikalstamą veiką nustatytos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo. Bausmė nėra per griežta.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.