Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. U. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo P. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir subendrinta bausmė P. U. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartimi, paskirtos griežtesnės bausmės neatliktos dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė P. U. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2016 m. gegužės 26 d.

S. T. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jos naudai 579,24 Eur (penki šimtai septyniasdešimt devyni eurai 24 ct) turtinės žalos atlyginimo solidariai iš L. S. ir R. D., iš P. U. S. T. naudai priteista 1158,48 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas penkiasdešimt aštuoni eurai 48 ct) turtinės žalos atlyginimo, likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. D. ir L. S., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. U. nuteistas už tai, kad jis, bendrininkaudamas su nenustatytu asmeniu, padėjo atlikti neteisėtą finansinę operaciją bei padėjo apgaule įgyti svetimą turtą (pinigines lėšas) savo ir kitų asmenų naudai, o būtent:P. U., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 5 d., sutarė su nenustatytu asmeniu, jog jis padės daryti nusikalstamą veiką - „telefoninį sukčiavimą“, t. y. apgaule, atliekant neteisėtas finansines operacijas, įgyti svetimoje banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas, po ko, jis nenustatytam asmeniui pateikė savo sesers J. K., nežinojusios apie daromą nusikalstamą veiką, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“. Po to nenustatytas asmuo, būdamas (duomenys neskelbtini) mieste, iš mobilaus ryšio telefono 2013 m. liepos 4 d. paskambino S. T. į gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), fiksuoto ryšio telefoną ir neteisėtai pasisavinęs valstybės tarnautojo vardą, prisistatė FNTT pareigūnu, po to melagingai pasakė, jog iš jos sąskaitos neteisėtai pervedami pinigai, todėl ji turi padiktuoti elektroninės bankininkystės duomenis, skirtus prisijungti prie elektroninės bankininkystės, o S. T., manydama, jog šie duomenys iš tiesų reikalingi, tokiu būdu būdama suklaidinta, 2013 m. liepos 4 d. vykusio telefoninio pokalbio metu pasakė savo elektroninės bankininkystės duomenis, susietus su jos sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esančia AB „Swedbank“, o kitą dieną, tolimesnių telefoninių pokalbių su nenustatytu asmeniu metu, ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 8 d., pasakė savo elektroninės bankininkystės duomenis, susietus su jos sąskaitomis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiomis AB „SEB“ banke. Po ko nenustatytas asmuo, tęsdamas nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti banko sąskaitose esančias lėšas, nenustatytoje vietoje, naudodamas mobilaus ryšio įrenginį, laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. liepos 8 d., prisijungė prie interneto tinklo, panaudodamas svetimus (S. T.) elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, t. y. save identifikuodamas kaip teisėtą duomenų naudotoją - S. T., neteisėtai prisijungė prie AB „Swedbank“ ir AB „SEB“ banko elektroninės bankininkystės sistemų (informacinių sistemų), susietų su S. T. sąskaitomis, ir atlikdamas neteisėtas operacijas iš šių sąskaitų į kitų asmenų sąskaitas pervedė viso 20 150 Lt, tame tarpe iš S. T. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. liepos 5 d., atlikdamas neteisėtą finansinę operaciją, pervedė 4000 Lt į P. U. pateiktą J. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Šiais veiksmais P. U., bendrininkaudamas su nenustatytu asmeniu, pateikdamas priemonę - J. K. sąskaitos numerį, padėjo atlikti neteisėtą finansinę operaciją, pervedant 4000 Lt iš S. T. sąskaitos į J. K. banko sąskaitą bei apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą - 4000 Lt (1158,48 Eur) lėšų, buvusių S. T. sąskaitoje.Apeliaciniame skunde nuteistasis P. U. prašo panaikinti 2016 m. gegužės 26 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują sprendimą. Skunde nurodoma, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, paremtas vien tikimybėmis ir galimybėmis. Apylinkės teismas nekreipė dėmesio į jo pirminius parodymus, kurie nebuvo keičiami, priešingai, jo nuoseklūs parodymai buvo įvertinti kaip siekis išvengti atsakomybės. Apelianto vertinimu, tokios kaltinimo formuluotės, kaip „tiksliai nenustatytu laiku“, „sutarė su nenustatytu asmeniu“ yra niekuo neparemtos ir nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti telefoninių pokalbių fonoskopinį tyrimą tam, kad būtų nustatyta, jog būtent jis skambino savo seseriai J. K., nes galbūt skambino visai kiti asmenys. P. U. skunde pažymi, kad savo sesers banko sąskaitos numerį buvo davęs kitam nuteistajam, kuris tuo metu atlikinėjo bausmę Kybartų pataisos namuose, tačiau dėl įvykių senumo tiksliai negali įvardyti šio asmens. Banko sąskaita buvo perduota siekiant, kad į ją būtų pervesti pinigai už parduotus telefonus. Jis nežinojo, kad į šią sąskaitą bus pervesti pinigai, išvilioti iš asmens apgaulės būdu. Atliekant bausmę drausmės grupėje, jam buvo apribotos galimybės bendrauti su kitais nuteistaisiais, dėl šios priežasties jis nežinojo nuo kokio asmens bus įplaukos, apie 4000-5000 Lt, į sesers sąskaitą. Kiek vėliau iš nuteistojo, kurio neprisimena ir negali įvardyti, sužinojo, kad į jo sesers sąskaitą yra pervesti 4000 Lt už parduotus telefonus, tačiau dėl šių pinigų pervedimo gali kilti problemų, t. y. gali būti užblokuota sesers sąskaita. Todėl jis paskambino seseriai ir paprašė šios 3500 Lt pervesti į D. B. sąskaitą tam, kad apsaugotų šią sumą ir turėtų lėšų įsigyti kitiems telefonams. Taigi, jis turėjo būti nubaustas už pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių nesilaikymą, tačiau ne už nusikaltimo padarymą. Apeliantas nesupranta, už ką buvo nuteistas. P. U. atkreipia dėmesį į baudžiamąją bylą, kurioje teisėjai R. S. ir V. D. buvo pripažinti kaltais dėl kyšininkavimo, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės šie asmenys išvengė, tuo tarpu jo kaltė nėra įrodyta ir jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Skunde nurodoma ir tai, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatų, taip pat prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir apeliantą išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo P. U. apeliacinis skundas atmetamas.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą padavė tik P. U., kuris prašo jį išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 215 straipsnio 1 dalį arba sušvelninti paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Atitinkamai pagal BK 215 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba panaudodamas žinomai netikrus vienos ar daugiau tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba žinomai neteisėtą vienos ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių panaudojimą pripažino teisėtu. P. U. yra inkriminuotas padėjimas atlikti minėtas nusikalstamas veikas, todėl būtina nustatyti, kad jis šias nusikalstamas veikas padėjo daryti duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat iš anksto pažadėjo realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (BK 24 straipsnio 6 dalis). Padėjėjo kaip bendrininko rūšies inkriminavimui pakanka nustatyti bent vieną aukščiau minėtą alternatyvaus veiksmo atlikimą. Analizuojamu atveju P. U. yra kaltinamas padėjimu atlikti neteisėtą finansinę operaciją bei padėjimu apgaule įgyti svetimą turtą (pinigines lėšas), suteikiant ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui savo sesers J. K. banko sąskaitos numerį, į kurią buvo pervesta dalis iš nukentėjusiosios S. T. apgaule išviliotų pinigų. Nors apeliantas savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma aukštesniajam teismui neleidžia abejoti nuteistojo kaltės įrodytumu. Duomenų, jog pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis vien prielaidomis, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas dėl nuteistojo kaltės buvo suformuotas vertinant įrodymus, ištiriant visus byloje esančius duomenis, t. y. juos palyginant, pašalinant prieštaravimus ir argumentuojant savo sprendimą. Skundžiamas nuosprendis yra priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, todėl yra teisėtas. Be to, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Todėl skundžiamas nuosprendis tenkina ir pagrįstumo kriterijų. Apeliacinio skundo teiginiai, jog nuosprendis paremtas vien tikimybėmis ir galimybėmis, laikytini formaliais ir deklaratyviais.P. U., nesutikdamas su jam inkriminuotu kaltinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnams aiškino, kad, atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, jis naudodavosi penkiais ar šešiais mobiliojo ryšio telefonais, iš kurių skambindavo tiek savo šeimos nariams, artimiesiems, tiek draugams, pažįstamiems. Kaltinime nurodytu laikotarpiu jis minėtus telefonus norėjo parduoti ir tokiu būdu gauti pinigų pragyvenimui. Telefonus jis pardavė kitiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims. Už šiuos telefonus jis turėjo gauti apie 4000 Lt. Pinigų pervedimui kitiems nuteistiesiems jis padavė savo sesers J. K. banko sąskaitos numerį. Tuomet susisiekė su seserimi ir nurodė gautus pinigus pervesti jo draugui D. B. (3500 Lt) bei I. B. (300 Lt). Apie tai, jog buvo įvykdytas sukčiavimas kažkokios moters atžvilgiu, sužinojo tik iš kitų nuteistųjų, tačiau kurių konkrečiai, neprisiminė. P. U. teigimu, jam 4000 Lt skolą už telefonus padengė asmenys, užsiimantys telefoniniu sukčiavimu ir atliekantys bausmes (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Šių asmenų jis nepažįsta (t. 1, b. l. 147-148). Iš esmės panašias aplinkybes P. U. nurodė ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Jis patvirtino, kad kitiems nuteistiesiems, kurie liko neįvardinti, perdavė sesers banko sąskaitos numerį, kurį buvo gavęs iš pataisos įstaigos administracijos. Taigi nuteistasis veikė be sesers J. K. žinios, pastarosios banko sąskaitą bendrininkams perdavė J. K. neišreiškus savo valios. Nuteistasis taip pat patvirtino, jog pinigai – apie 4000-5000 Lt, turėjo būti pervesti už parduotus telefonus, tačiau tikslių parduotų telefonų pavadinimų nesugebėjo įvardyti. P. U. pripažino ir tai, kad kontaktavo su seserimi dėl tolesnio pinigų judėjimo, t. y. jų išgryninimo. Taigi, apibendrinus šiuos parodymus, matyti, kad apeliantas objektyviuosius savo veikos požymius pripažįsta: jis suteikė priemonę nusikalstamai veikai vykdyti, t. y. nurodė banko sąskaitos numerį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, taip pat aktyviai organizavo į sąskaitą pervestų pinigų nuėmimą ir tolesnį judėjimą. Vis dėlto, apeliantas neigia supratęs, jog banko sąskaita buvo reikalinga telefoniniam sukčiavimui vykdyti ir svetimų pinigų išviliojimui, t. y. mano, jog subjektyvioji nusikaltimų darymo pusė nėra įrodyta. Šiai pozicijai teisėjų kolegija nepritaria.Atkreiptinas dėmesys, jog į J. K. sąskaitą pervesta pinigų suma iš nukentėjusiosios S. T. banko sąskaitos visiškai atitinka nuteistojo nurodytą sumą, kurią jis neva turėjo gauti už parduotus telefonus, t. y. 4000 Lt. Pažymėtina ir tai, kad seseriai apeliantas nenurodė nei kas, nei už ką į jos sąskaitą perves pinigus, nors jei, kaip teigia apeliantas, joks nusikaltimas nebuvo vykdomas, tuomet slėpti nebuvo ko. Be to, telefoninio sukčiavimo įvykdymo laikotarpis sutampa su laiku, kai į J. K. sąskaitą buvo pervesti nukentėjusiajai priklausantys pinigai. S. T. buvo skambinta pateikiant melagingą informaciją laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. liepos 9 d. (t. 1, b. l. 41, 42), iš viso skambinta dvidešimt du kartus. Nukentėjusioji pripažino, kad elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus sukčiams padiktavo ne pirmąją bendravimo su jais dieną, t. y. 2013 m. liepos 4 d., bet kitą dieną, būtent 2013 m. liepos 5 d. J. K. gavo 4000 Lt pervedimą iš S. T. banko sąskaitos. Mokėjimo paskirtyje nurodyta „už remontą“ (t. 1, b. l. 74-77), nors, jei tikėti apelianto versija, turėtų būti įrašas už parduotus telefonus ar kažkas panašaus.Tolesnė įvykių seka leidžia daryti išvadą, jog P. U. aiškiai žinojo, jog į sesers sąskaitą pervesti pinigai yra gauti nusikalstamu būdu, todėl būtina juos kuo greičiau išgryninti. Vedamas šio tikslo, apeliantas nedelsdamas skambino seseriai ir prašė didesnę dalį pinigų (3500 Lt) pervesti patikimam draugui D. B., o 300 Lt pervesti I. B.. Šiuos nurodymus J. K. įvykdė, nes brolio bijojo, šis yra jai sakęs, kad, jei jam nepadės, jai bus blogai (t. 1, b. l. 86-87). Analogiškus parodymus J. K. davė ir teisiamojo posėdžio metu. Pinigų, pervestų D. B., judėjimą P. U. ir toliau kontroliavo, t. y. D. B. prašė pinigus atiduoti tėvui Z. U.. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas savo draugui pinigų gavimo aplinkybes aiškino skirtingai nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teismui. D. B. teigimu, P. U. jam aiškino, kad jo sesuo J. K. gyvena (duomenys neskelbtini) ir šios sugyventinis jai duoda 1000 eurų, kuriuos ji nori atiduoti apeliantui (t. 1, b. l. 116-117). Taigi, apie parduodamų telefonų versiją D. B. nieko nežinojo, pinigų atsiradimo J. K. sąskaitoje kilmė buvo aiškinama vis skirtingai arba iš viso nepaaiškinama. Akistatos tarp P. U. ir D. B. metu kiekvienas jų pasiliko prie savo anksčiau duotų parodymų apie pinigų (3500 Lt) kilmę (t. 1, b. l. 155-156). Iš esmės analogiškas aplinkybes D. B. nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, nes minėtų asmenų nesieja priešiški santykiai, priešingai, jie yra draugai, pažįstami daugiau kaip dvidešimt metų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad P. U. žinojo tikrąją pinigų kilmę, tačiau nuo J. K. ir D. B. ją slėpė, o į pinigų išgryninimo veiksmus įtraukdamas kuo daugiau asmenų stengėsi apsunkinti ikiteisminio tyrimo atlikimą ir objektyvios tiesos nustatytą.Apeliaciniame skunde P. U. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti telefoninių pokalbių fonoskopinį tyrimą tam, kad būtų nustatyta, jog būtent jis skambino savo seseriai J. K., nes galimai skambino visai kiti asmenys. Tačiau tokio prašymo tenkinimui nėra jokio pagrindo, kadangi J. K. pripažino, jog bendravo su broliu, su juo susiskambindavo dažnai, nors pastarasis ir atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Kelti versiją, jog J. K. galėjo neatpažinti savo brolio balso, nėra pagrįsta, pastaroji neišreiškė net abejonių, jog galėjo bendrauti ne su broliu, o su kitais asmenimis, prisistačiusiais P. U. vardu. Be to, jokie garso įrašai tyrimo metu nebuvo daryti, todėl nėra objektyvios galimybės daryti fonoskopinį tyrimą. Apeliantas skunde nesutinka ir su kaltinimo formuluote, jog jis veikė kartu su nenustatytu asmeniu, tiksliai nenustatytu laiku. Šiuo aspektu aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad P. U. yra inkriminuotas bendrininkavimas su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu. P. U. nagrinėjamu atveju nėra bendravykdytojas, jis yra padėjėjas. Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką, inter alia, teikdamas priemones.Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309-976/2015).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija yra pažymėjusi, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos. Todėl bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009).Analizuojamu atveju P. U. inkriminuota, jog jis bendrininkavo padėdamas ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui. Nors konkrečių šio asmens anketinių duomenų tyrimą atlikusiems pareigūnams nepavyko nustatyti, vis dėlto, apie šį asmenį surinktoje medžiagoje yra atitinkamų duomenų, iš kurių galima spręsti, jog minėtas asmuo yra pakaltinamas ir sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus, nuo kurio galima atsakyti baudžiamąja tvarka. Pats apeliantas viso proceso metu neneigė, kad sesers banko sąskaitos numerį perdavė ne laisvėje esantiems asmenims, tačiau laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems. Be to, P. U. pripažino, kad telefoninį sukčiavimą nukentėjusiosios atžvilgiu atliko Marijampolės pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys, tik jis apie tai neva sužinojo jau po nusikalstamos veikos įvykdymo iš kitų nuteistųjų (t. 1, b. l. 147-148). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos 2014 m. kovo 18 d. tarnybiniu pranešimu nustatyta, kad išanalizavus telefono Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo skambinta nukentėjusiajai S. T., išklotinę, matyti šio abonento jungimasis fiksuotas per telekomunikacijų bokštelius 332C, kurių adresas yra (duomenys neskelbtini), ir kurių veikimo zona apima (duomenys neskelbtini) pataisos namus (t. 1, b. l. 47). Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas veikė su asmeniu (-imis), atliekančiais bausmę pataisos namuose, todėl darytina išvada, jog jis/jie yra pilnamečiai ir pakaltinami. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje atskleidė ir detalizavo nustatytą bei bylos medžiaga pagrįstą nusikalstamų veikų mechanizmą visų bendrininkų bendrų veikų kontekste. P. U. kaip bendrininko veiksmai buvo būtini, kad būtų realizuota konkretaus nusikaltimo sudėtis. Taigi, nors šiuo atveju vykdytojas nėra nustatytas, tačiau tai neeliminuoja apelianto kaltės.P. U. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į baudžiamąją bylą, kurioje teisėjai R. S. ir V. D. buvo pripažinti kaltais dėl kyšininkavimo, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės išvengė, tuo tarpu jo kaltė nėra įrodyta ir jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta byla šiuo atveju nėra aktuali, nes joje buvo sprendžiama faktiškai kitokia situacija, t. y. inkriminuotos kitos nusikalstamos veikos ir nustatytos skirtingos jų padarymo aplinkybės, todėl remtis kaip precedentu minėta byla nėra pagrindo. Vis dėlto, iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog P. U. yra nepatenkintas jam skirta realia laisvės atėmimo bausme, t. y. vieneriais metais devyniais mėnesiais laisvės atėmimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirtoji bausmė yra individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta ar neproporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms.Skirdamas P. U. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, be to, jis tyčinius nusikaltimus nenustatytam asmeniui padėjo padaryti turėdamas neišnykusį teistumą, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už kitų baudžiamajame įstatyme numatytų nusikaltimų padarymą. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nors apeliantas nebuvo vykdytojas, tačiau be jo pagalbos apgaule iš nukentėjusiosios išvilioti pinigai nebūtų buvę išgryninti. Taigi, jo pagalba buvo svari ir reikšminga. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apelianto asmenybė nėra charakterizuojama teigiamai. Pataisos įstaigoje nusikaltimų darymo metu bausmę jis atlikinėjo drausmės grupėje, t. y. grupėje, kurioje laikomi nuteistieji, sistemingai ir šiurkščiai pažeidinėjantys pataisos namų vidaus tvarkos taisykles bei nustatyto režimo reikalavimus. Spręstina, jog bausmės atlikimas izoliuotam nuo visuomenės P. U. jokio poveikio nedaro, jis ir toliau renkasi savo gyvenimo tikslų siekti neteisėtomis priemonėmis bei būdais. Nors apeliantą finansiškai remia tiek motina, tiek sesuo, sistemingai pervesdamos jam konkrečias pinigų sumas patogesniam pragyvenimui pataisos įstaigoje, tačiau nuteistojo finansinės paramos dydis akivaizdžiai netenkina, jis siekia greitai ir lengvai pasipelnyti. Pažymėtina, jog bylos medžiaga nustatyta, kad P. U. turi alkoholio vartojimo problemų. Dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, abstinencijos būklės su delyru, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo jis buvo gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 156). Duomenų, jog nuteistasis bandytų gydytis nuo turimos priklausomybės alkoholiui, bylos medžiagoje nėra.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto asmenybė yra pavojinga visuomenei. Šis teistumas P. U. jau devintas. Nors anksčiau apeliantas nėra teistas už sukčiavimą, tačiau ne kartą yra baustas už turtinio pobūdžio nusikaltimus – vagystes, plėšimą, šiuo metu atlieka bausmę už labai sunkaus nusikaltimo - žmogaus gyvybės atėmimo - padarymą. Taigi, ir analizuojamas nusikaltimas apeliantui nebuvo atsitiktinis ar nulemtas nepalankiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, priešingai, tai tendencinga jo gyvenimo būdo išraiška. Parinkdamas bausmes ir nustatydamas bausmių dydžius apeliantui, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir tinkamai vertino nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, P. U. asmenybę, kaltės formą ir rūšį (veikta tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (abi veikos užbaigtos), jo kaip padėjėjo indėlį į bendro rezultato pasiekimą. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apylinkės teismas skyrė bausmes, mažesnes už sankcijos vidurkį. Paskirtą bausmę bendrinant su 2006 m. gegužės 29 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartimi, paskirta bausme, BK 64 straipsnio nuostatos nepažeistos. Taigi, dar labiau mažinti paskirtos bausmės dydžio nėra pagrindo, kaip ir svarstyti apie bausmės vykdymo atidėjimą. BK 75 straipsnio nuostatos P. U. atžvilgiu negali būti taikomos, kadangi jis dar nėra atlikęs bausmės už labai sunkaus nusikaltimo padarymą ir šios bausmės atlikimo metu padarė naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantas neatitinka nei formalaus, nei materialaus pagrindo, kuriais remiantis būtų galima svarstyti klausimą dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.Skunde apeliantas nurodo, jog priimtas apkaltinamasis nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatų, taip pat prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalies nuostata įtvirtina, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pažymėtina, jog tie patys principai taikomi ir baudžiamajame procese, tačiau duomenų, jog šiais principais nebuvo vadovautasi, bylos medžiagoje nėra. Taip pat nenustatyti jokie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų pažeidimai. Tai, jog priimtas galutinis procesinis sprendimas apelianto netenkina, nėra pagrindas konstatuoti kokius nors pažeidimus. Remiantis išdėstytu, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvo padarytos P. U. bendrininkaujant su nenustatytu, tačiau pakaltinamu, pilnamečiu asmeniu. Skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas visapusiška bylos aplinkybių analize, teismas įrodymus vertino tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. U. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.