- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-07
- Bylos Nr.
- 2SA-181-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski (pran.), Romualda Janovičienė, Neringa Švedienė
- Pareiškėjas
- K. V.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos K. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. V. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis Gintas Badikonis, S. V., Ž. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja K. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti vykdomojoje byloje Nr.0040/08/01970/2008 priimtus antstolio 2008-10-14 patvarkymus. Nurodė, kad antstolis neturėjo teisinio pagrindo nukreipti išieškojimą į jos asmeninį turtą. Pažymėjo, jog 2005-04-20 teismo sprendimu tarp sutuoktinių, t.y. jos ir S. V., buvo patvirtinta separacija. Sutarties dėl gyvenimo skyrium pasekmių 3.5 punktu buvo nustatyta, jog sutuoktiniai susitarė dėl jiems bendrąja jungtine nuosavybe priklausiusios K. V. individualios įmonės pasidalijimo, pareiškė, kad įmonė turto ir įsiskolinimų neturi. 2008-04-03 teismo priimtame sprendime už akių iš minėtos sutuoktinių individualios įmonės buvo priteista skola išieškotojos Ž. K. naudai, kurios išieškojimas buvo nukreiptas į pareiškėjos turtą. Pareiškėja nurodė, jog individualiai įmonei vadovavo jos sutuoktinis, todėl dalijantis turtą, turėjo nurodyti visas prievoles, kurios buvo likusios vykdant įmonės veiklą, o jam to nepadarius negalėjo būti pripažįstama, kad pagal 2008 m. atsiradusią prievolę turi atsakyti abu sutuoktiniai. Nurodė, kad prievolė buvo prisiimta be pareiškėjos žinios, sudarytiems sandoriams sutikimo nedavusi, apie sandorius nieko nežinojusi, pajamos, gautos iš šių sandorių, buvo naudojamos sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti. Todėl po separacijos sudarymo, vadovaujantis LR CK 3.77 str. 3 d., sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės turtinis režimas baigėsi ir atsiradęs įsipareigojimas negalėjo būti laikomas bendru ir pagal jį skolos išieškomos pareiškėjos asmeninio turto.
Atsiliepimas
Antstolis Gintas Badikonis atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, vadovaudamasis LR CPK 673 str., išieškojimą nukreipė į individualios įmonės savininko turtą. Pažymėjo, jog pareiškėjos nurodytame teismo 2005-04-20 sprendime nebuvo įtvirtinta, kad likvidatorius S. V. perima K. V. firmos turtinius įsipareigojimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjos skundo netenkino. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir S. V. santuoką įregistravo 1993-05-01, o K. V. firma buvo įregistruota 2003-04-15, santuokos metu. Todėl teismas, vadovaudamasis LR CK 3.88 str. 1 d. 4 p., individualią įmonę pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pabrėžė, jog 2005-04-20 teismo sprendimu dėl separacijos pasekmių patvirtinimo individuali įmonė nebuvo padalinta, todėl ji ir toliau išliko bendrąja jungtine nuosavybe. Nurodė, jog neišregistravus įmonės iš juridinių asmenų registro, įmonė yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė ir yra dalintina kaip ir kitas sutuoktinių turtas. Teismas atkreipė dėmesį, jog įmonė tarp sutuoktinių buvo padalinta tik 2010-02-23 teismo sprendimu. Esant nustatytoms aplinkybėms teismas konstatavo, kad antstolis ginčijamais patvarkymais pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis LR CPK 673 str., nukreipė išieškojimą į įmonės savininkės – pareiškėjos - turtą. Pabrėžė, kad prievolė atsirado iš 2004-01-22 susitarimo tarp K. V. firmos vardu veikusio S. V. ir išieškotojos, tuo metu įmonė nebuvo likviduojama. Sutuoktiniai ėmė gyventi atskirai ir atskirai tvarkyti ūkį nuo 2005 m. vasario 1 d., todėl teismas padarė išvadą, kad S. V. pagal 2004-01-22 susitarimą gautus pinigus panaudojo šeimos interesais.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartį ir bylą išnagrinėti iš esmės – panaikinti antstolio patvarkymus ir banko sąskaitų areštą, grąžinti pareiškėjai visas iš jos sąskaitų į antstolio depozitinę sąskaitą neteisėtai pervestas lėšas. Mano, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagal individualios įmonės prievoles sutuoktiniai atsakė solidariai. Pažymėjo, jog šalims sudarius separacijos sutartį įmonė negalėjo vykdyti veiklos ir jos vardu negalima buvo prisiimti prievolių, o už prisiimtus įsipareigojimus pagal sutartį turėjo atsakyti S. V.. Pabrėžė, jog S. V. sudarytiems sandoriams pareiškėja sutikimo nebuvo davusi, apie šiuos sandorius nežinojo, o pajamos gautos iš sandorių buvo naudojamos S. V. asmeniniams poreikiams tenkinti. Pabrėžė, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesiaiškino separacija išreikštos sutuoktinių valios dėl įgytų prievolių vykdymo. Separacijos 3.5 punkte buvo nurodyta, jog individuali įmonė įsiskolinimų neturi. Sudarius separaciją pareiškėjai apie įsiskolinimus nebuvo žinoma, prievolę prisiėmė pareiškėjos sutuoktinis be jos žinios. Akivaizdu, jog prisiimtos prievolės nebuvo susijusios su šeimos interesų užtikrinimu ir yra išimtinai sutuoktinio asmeninės. Nurodo, jog teismas netinkamai aiškino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-02-23 sprendimą civilinėje byloje Nr.2A-730-345/2009. Sprendime buvo patvirtintas tarp šalių susitarimas, kuriuo šalys susitarė, jog visas įgytas prievoles pagal individualios įmonės kreditorinius įsipareigojimus iki ir po separacijos sudarymo, prisiima S. V. ir už jas atsako asmeniškai savo turto.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį raštą, privalo imtis visų teisėtų priemonių, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, be to, privalo padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (LR CPK 654 str.). Iš vykdomosios bylos Nr.0040/08/01970/2008 dokumentų matyti, kad antstolis, vykdydamas 3700 Lt skolos ir 1111 Lt vykdymo išlaidų išieškojimą iš K. V. IĮ, areštavo pareiškėjos vardu banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis būtų sudarę vedybų sutartį, todėl bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sutuoktinių turtui taikė LR CK normas, reglamentuojančias įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. LR CK 3.88 str. įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė - turtinis kompleksas ir, kaip toks, yra nuosavybės teisės objektas (LR CK 1.110 str.). Kadangi pareiškėjos įmonė yra įsteigta jos su S. V. santuokos metu, preziumuojama, kad ji yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nes neįrodyta priešingai (LR CK 3.88 str. 1 d. 1 p., 4 p. ir 2 d.). Todėl prievolės, kylančios iš sutuoktinių bendro turto tvarkymo ir šeimos poreikių tenkinimo, yra bendros sutuoktinių prievolės, vykdomos iš bendro jų turto, kuriam priskiriamos ir piniginės lėšos, esančios banke vieno ar kito sutuoktinio vardu (LR CK 3.109 str.). Kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pareiškėjos ir jos sutuoktinio tarpusavio turtiniams santykiams ir civilinei atsakomybei pagal prievoles pagrįstai taikė normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą pagal įstatymą, ir šias normas aiškino tinkamai. Būtent toks šio klausimo sprendimas leidžia apsaugoti individualių įmonių kreditorių interesus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką civilinėse bylose tik įrodžius, kad verslu vertėsi tik vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. Tačiau šiuo atveju įrodymų, leidžiančių daryti tokią išvadą, nėra (LR CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės motyvu, jog pagal teismo sprendimu patvirtintą separaciją už įmonei prisiimtus įpareigojimus iki separacijos sudarymo turėjo atsakyti sutuoktinis. Pažymima, jog prievolė kilo iš 2004-01-22 sudarytos sutarties tarp K. V. firmos ir išieškotojo (b.l. 7), t.y. prievolė buvo įgyta iki 2005-04-20 priimto teismo sprendimo (b.l.19-21), todėl preziumuojama, kad įmonė yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė ir prievolė turi būti vykdoma iš bendro jų turto (LR CK 3.109 str.). Taip pat pabrėžtina, jog priešingai nei teigia pareiškėja, tarp sutuoktinių sudarytos sutarties dėl gyvenimoskyrium pasekmių 3.5 p. nenumatė sąlygos, jog už prisiimtus įsipareigojimus iki tokios sutarties sudarymo turėjo atsakyti S. V., todėl pareiškėja ir jos sutuoktinis už prievolę atsako solidariai. Todėl sudaryta separacija iš esmės nekeičia ir neįtakoja bendraskolininkų pareigos atsiskaityti su išieškotoju.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusių prievolių bendrumo prezumpcija gali būti paneigta įrodžius, kad verslu vertėsi tik vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais (LR CK 2.50 str. 4 d., 3.109 str.). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (LR CK 3.109 str.). Būtent toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad apeliantei apie individualią įmonę ir jos veiklą nieko nebuvo žinoma, jog sutuoktinis vienas įregistravo įmonę nėra. Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad individualios įmonės duodamos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, todėl prieš individualios įmonės kreditorius turi atsakyti abu naudos gavėjai, t.y. abu sutuoktiniai, nors apeliantė ir teigia, jog ji sudarytiems sandoriams sutikimo nebuvo davusi, apie juos nežinojo, o pajamas buvo naudojamos asmeniniams sutuoktinio poreikiams tenkinti. LR CK 3.109 str. nustatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos solidariosios sutuoktinių prievolės, o pagal LR CPK 673 str., jeigu individuali įmonė neturi pakankamai lėšų išieškotoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos ar savininko turtą. Taigi, vykdomojoje byloje nustačius, kad įmonės turimo turto skolai padengti nepakanka, išieškojimas buvo nukreiptas ir į pareiškėjos asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Tokiu būdu, apylinkės teismas pagrįstai laikė, kad sutuoktinių įsteigta įmonė yra bendroji jungtinė nuosavybė ir šios įmonės skolas privalo padengti abu sutuoktiniai iš bendro turto (LR CK 3.88 str., 3.109 str.). Dėl šių motyvų atskirojo skundo argumentai atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Pareiškėja savo nesutikimą su pirmosios instancijos priimta teismo nutartimi taip pat motyvuoja tuo, kad nebuvo tinkamai išaiškinta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-02-23 sprendimą civilinėje byloje Nr.2-1400-235/2010. Teisėjų kolegija dėl minėto sprendimo nepasisako, kadangi pareiškėja apeliacinės instancijos teismui nurodė naują aplinkybę, kuria nesirėmė bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, jog sprendimas buvo priimtas 2010-02-23, o skundžiama nutartis – 2010 m. kovo 20 d., todėl pareiškėjai tokio sprendimo egzistavimo faktas buvo žinomas bylos nagrinėjimo metu. LR CPK 314 str. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė nenurodo, kodėl minėtos aplinkybės nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teismui, todėl siekiant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai netiriami. Kita vertus, minėtas teismo sprendimas buvo priimtas tik po skundžiamų antstolio veiksmų atlikimo, išieškotoja Ž. K. nedalyvavo toje byloje, todėl minėtas teismo sprendimas nagrinėjamai bylai neturi teisinės reikšmės.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta, nes antstolis, areštuodamas pareiškėjos sąskaitą, pagrįstai išieškojimą nukreipė į individualios įmonės savininko turtą, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (LR CPK 337 str. 1 d.).
Atmetus atskirąjį skundą, iš apeliantės priteistina 11,30 Lt išlaidų (b.l. 105), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš K. V. 11,30 Lt (vienuolika litų 30 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.