- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-06
- Bylos Nr.
- I-245-789/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02178-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas 2017-06-28 teismui pateikė skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 1–4, 133). Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-04-13 iki 2016-06-14 Lukiškių TI-K neteisėtai apribojo jo teises, nes kalinimo sąlygos kamerų tipo patalpose neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, kamerose nebuvo suteiktas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo unitazo, sienose buvo pelėsis. Nurodė, kad dėl mažo kameros ploto tarp suimtųjų kildavo konfliktai. Pažymėjo, kad kratų metu turėjo nusirengti ir daryti pritūpimus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (t. 1, b. l. 17–25) prašė administracinės bylos dalį dėl žalos, galimai patirtos laikotarpiu nuo 2015-04-13 iki 2016-01-22, palikti nenagrinėtą, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje 134:2015 ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Paaiškino, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad atvykus į laisvės atėmimo vietą, tai pat išvykstant iš jos, privalomai atliekama krata, kurios atlikimo tvarką reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymo Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ VIII skyrius (t. 2, b. l. 1–4).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kilo dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015-04-13 iki 2016-06-14.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 str. nėra įmanoma nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir Konvencija), tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 str. galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į EŽTT 2016-10-20 sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas pagal Konvencijos 3 str., kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m² (b. l. 22).
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015-04-13 iki 2016-06-14. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiais nuo 2015-04-15 iki 2015-06-29, nuo 2015-10-20 iki 2015-10-29, 2015-12-08, nuo 2015-12-12 iki 2015-12-21, 2016-01-12, 2016-02-02, nuo 2016-02-16 iki 2016-04-01, nuo 2016-05-25 iki 2016-05-28 (iš viso 66 dienas) pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimų.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1884/2014). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
Pastebėtina, jog EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (EŽTT sprendimas Mandič ir Jovič prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10)). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna ir šalta, sienose buvo pelėsis. Pažymėtina, kad nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015), kuria pripažinta netekusia galios Higienos norma 76:2010. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015-04-13 iki 2016-06-14, todėl nagrinėjamu atveju taikomos Higienos norma 134:2015 ir Higienos norma 76:2010. Pažymėtina, kad tinkamos laisvės atėmimo vietų kondicionavimo sąlygos yra svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Higienos normoje 76:2010 nustatyta, kad šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 o C, santykinė oro drėgmė – 35-65 %, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 o C, santykinė oro drėgmė – 35-60 %, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 p.). Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 105, 106, 107, 110, 114, 117, 118, 120, 121, 123, 124, 141, 147, 148, 165, 202, 205, 211, 215, 254, 255, 257, 258, 265, 270, 272, 277, 278, 284, 285, 289, 291, 292, 293, 298, 300, 302, 303, 304, 305, 309, 322, 326, 327, 329, 333, 337, 361, 362, 370, 371, 372, 373, 382, 383, 397, 405. Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras) atliko patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose ir 2016-07-01 patikrinimo akte nustatė, kad kameroje Nr. 105 ant sienų ir lubų buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai (t. 1, b. l. 50), taigi nustatyti Higienos normos 134:2015 39 p. reikalavimo pažeidimai. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas 2016-04-01 buvo perkeltas į kamerą Nr. 105 (t. 1, b. l. 18), todėl nustatytas pažeidimas negalėjo įtakoti pareiškėjo kalinimo sąlygų. Kitų pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų (drėgmės, temperatūros, pelėsio) kamerose, kuriose jis buvo laikomas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas teigia, kad kai kuriose kamerose nebuvo įrengtas unitazas. Pagal Higienos normos 76:2010 21 p. pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti unitazas. Teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai dėl unitazo nebuvimo yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, skunde nenurodytos kameros, kuriose galimai nebuvo unitazo, nenurodyti laikotarpiai, kada pareiškėjui teko būti tokiose patalpose. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras savo patikrinimų aktuose tokių pažeidimų nenustatė, pareiškėjas dėl šių pažeidimų nesikreipė. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad byloje pateikti įrodymai nepagrindžia netinkamų kalinimo sąlygų šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atliekamų kratų metu turėjo nusirengti ir daryti pritūpimus, tai pažeidė jo orumą. Kratų atlikimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kurios 153 p. įtvirtina atvejus, kada atliekama suimtųjų ir nuteistųjų visuminė krata. Pagal LVAT praktiką, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, iš pareiškėjų reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjas šiuo atveju aiškiai nurodė, kad dėl asmens apžiūros būdo, o būtent, kad kratų metu pareigūnai liepė nusirengti nuogam ir daryti pritūpimus, buvo pažemintas jo orumas, todėl pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie šio argumento (ne)pagrįstumą tenka atsakovo atstovui (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Pažymėtina, kad atsakovės atstovas atsiliepime tik formaliai pacitavo teisės aktų nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodė, kokios priemonės taikomos atliekant asmens kratą, nenurodė, ar asmenys turėjo nusirengti, atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus. Lukiškių TI-K nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su orumą pažeidžiančiais Lukiškių TI-K veiksmais, jie laikomi nustatytais.
Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendžia, jog nustatyti pažeidimai, susiję su kamerų plotu, kamerose esančiu pelėsiu ir kratų atlikimo tvarka, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su EŽTK 3 str.
Kitų galimai netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę (pareiškėjas 66 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus plotas), atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 700 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 10 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Lukiškių TI-K atsiliepime prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad patyrė dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios sudaro 6,30 Eur. Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo įpareigojimus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. LVAT yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 132 str. 1 d.,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. G. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos.
Netenkinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.