Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu vieneriems metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) arba mokytis.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, nuteistajam R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią sumą sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš R. B. Vilniaus teritorinei ligonių kasai buvo priteisti 46,04 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir penki procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš R. B. nukentėjusiajam R. K. priteista 500 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. B. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. lapkričio 3 d., apie 19.00 val., gatvėje ties gyvenamuoju namu, esančiu Klonių g. 7, Alešiškių I kaime, Onuškio seniūnijoje, Trakų rajono savivaldybėje, tarp jo ir R. K. kilusio konflikto metu, tyčia mušė R. K. ir kitaip prieš jį smurtavo – vieną kartą kumščiu sudavė R. K. į veidą, jam parkritus, rankoje laikomu mobiliojo ryšio telefonu sudavė vieną smūgį į viršugalvį ir ne mažiau kaip du kartus spyrė jam į veidą, tokiais tyčiniais smurtiniais veiksmais, ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam R. K. poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, muštinę žaizdą viršugalvyje, kairiųjų 1-o, 2-o dantų vainikų nuskilimą, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

11. Apeliantai nurodo, kad nustačius, jog R. B. nepadarė nusikalstamos veikos, baudžiamojoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai turėjo būti atmesti. Taip pat apeliantai aiškina, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatytas žalos nukentėjusiojo sveikatai padarymo faktas (nuskelti dviejų dantų vainikai), tačiau jokių išlaidų, susijusių su sveikatos atstatymu nukentėjusysis neturėjo. R. K. sužalojimus patyrė 2022 m. lapkričio 3 d. Iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos, t. y. beveik metus laiko, nukentėjusysis dėl dantų gydymo niekur nesikreipė. Nukentėjusysis nepateikė jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad jam apskritai yra reikalingas koks nors gydymas. Nėra duomenų, kad nukentėjusysis konsultavosi pas odontologą, jog jam buvo atlikti reikalingi tyrimai, sudarytas gydymo planas ar bent pateiktos rekomendacijos dėl planuojamo gydymo. Nėra jokių duomenų ir apie tai, kiek toks gydymas kainuos, ar bent jau gali kainuoti. Nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusiajam priteista pinigų suma, bus panaudota tokiai žalai pašalinti, kas pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį aptariamoje dalyje daro nepagrįstu ir neteisėtu.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliacinis atmestinas.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, apeliaciniame skunde išdėstytus bei teismo posėdyje išsakytus proceso dalyvių argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. spalio 9 d. nuosprendžiu R. B. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai.

15. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 3 d., apie 19.00 val., ties gyvenamuoju namu, esančiu Klonių g. 7, Alešiškių I kaime, Onuškio seniūnijoje, Trakų rajono savivaldybėje, tarp nukentėjusiojo R. K. ir nuteistojo R. B. kilo konfliktas, kurio metu dėl nuteistojo smurtinių veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padaryti sužalojimai, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Aptarti faktai nėra ginčijami apeliaciniame skunde. Šiuo atveju ginčas kyla dėl to, ar R. B. užpuolė R. K., ar jis fizinį smurtą, dėl kurio nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padaryti sužalojimai, panaudojo besigindamas nuo nukentėjusiojo užpuolimo, t. y., esant būtinosios ginties sąlygoms. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys, kurie laikytini įrodymais, paneigia nuteistojo teiginius, jog jis buvo užpultas nukentėjusiojo, todėl turėjo teisę gintis nuo tokio užpuolimo, fizinis skausmas bei sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti esant būtinosios ginties sąlygoms.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 16-17 pastraipose, konstatuoja, kad R. K. kilusio konflikto metu buvo užpultas nuteistojo R. B., kuris nuketėjusiajam savo smurtiniais veiksmais sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą. Pastebėtina, kad R. K. iš tikrųjų skirtingu metu skirtingai nurodė, į kokią konkrečią veido sritį nuteistasis jam smūgiavo, taip pat skiriasi jo parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus. Vis tik tai nėra pagrindas nesivadovauti nukentėjusiojo teiginiais apie tai, kad jis buvo užpultas nuteistojo, jog jam visų pirma ranka buvo suduotas smūgis į veidą, tuomet suduotas smūgis mobiliuoju telefonu į viršugalvį, o galiausiai, kai jis nukrito, buvo spirta į veidą. Čia pažymėtina, kad iš specialisto išvados Nr. G 3539/2022(01) matyti, jog sužalojimai, t. y. poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, muštinė žaizda viršugalvyje, dviejų dantų vainikų nuskilimas, R. K. buvo padaryti kietais bukais daiktais, trimis trauminiais poveikiais. Tokie sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius į veido sritį, taip pat ir suduodant smūgį mobiliojo ryšio telefonu į galvos sritį (t. 1, b. l. 42). Taigi specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, iš esmės jas patvirtina. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja ir tai, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis negalėjo nurodyti, kokį automobilį vairavo nuteistasis, t. y., FIAT ar SEAT, visiškai neturi reikšmės vertinant jo parodymų patikimumą dalyje dėl nuteistojo veiksmų įvykio metu.

19. Iš garso įrašo 2022_11_03_19-45-09_37069680062 turinio ir BIRT ataskaitų žiūrylėje užfiksuotų duomenų matyti, kad pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju metu nukentėjusysis nurodė, jog jis buvo sumuštas dviejų pažįstamų asmenų. Vis tik, kaip jau buvo minėta anksčiau, netrukus po skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui nukentėjusysis nurodė, kad buvo užpultas vieno asmens, t. y., pažįstamo, kurio vardas R. Tokios pozicijos nukentėjusysis vėliau laikėsi viso proceso metu. Čia pažymėtina, kad pats nuteistasis viso proceso metu taip pat tvirtino, jog įvykio metu jis buvo vienas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusysis nurodė, jog buvo sumuštas dviejų pažįstamų asmenų, nėra pakankamas pagrindas nesivadovauti jo nuosekliais parodymais apie tai, kad jis buvo užpultas nuteistojo.

20. Iš alkotesterio panaudojimo žurnalo (t. 1, b. l. 27, 29-30) matyti, kad nukentėjusiajam 2022 m. lapkričio 3 d. 20.43 val., t. y., praėjus daugiau nei valandai nuo įvykio, buvo nustatytas 2,52 promilių neblaivumas. Vis tik tiek iš pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, tiek iš bendravimo, kuris užfiksuotas vaizdo įrašuose, su policijos pareigūnais turinio, matyti, kad R. K. elgiasi adekvačiai, pakankamai rišliai, aiškiai nurodo įvykio aplinkybes, atsako į patikslinančius klausimus. Taigi, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad nukentėjusiojo neblaivumas galėjo turėti ir turėjo didesnės įtakos jo gebėjimui suvokti esmines įvykio aplinkybes, jas prisiminti bei atpasakoti. Kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusysis viso proceso metu esmines įvykio aplinkybes nurodė nuosekliai.

22. Tiek pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 16, 52), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 112-113, 125) R. B. aiškino, kad jam 2022 m. lapkričio 3 d., apie 19.00 val., važiuojant Klonių g., Alešiškių I kaime, Trakų rajone, kelią pastojo nukentėjusysis R. K.. Jis sustabdė automobilį, o nukentėjusysis pradėjo prie jo kabinėtis, siūlė suduoti smūgį į veidą. Kai nuteistasis išlipo iš automobilio, R. K. jam sudavė du smūgius į veidą – vieną smūgį sudavė į lūpą, kitą smūgį sudavė į kairį žandą. Nuteistasis gindamasis du kartus sudavė nukentėjusiajam į veidą. R. B. bėgant link automobilio, R. K. jį sugriebė už peties, todėl jis nukentėjusiajam vieną kartą spyrė. Vis tik čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. B., paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, nurodė kitokias įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 92-93). Jis aiškino, kad nukentėjusysis jam trenkė į lūpą tuo metu, kai jis dar sėdėjo automobilyje, tuomet liepė išlipti iš automobilio. Išlipęs iš automobilio nuteistasis gynėsi nuo nukentėjusiojo, du kartus jį buvo paguldęs. Apie tai, kad nukentėjusysis būtų sudavęs daugiau smūgių, nenurodė. Taigi šiuo atveju yra akivaizdu, kad aplinkybės dėl neva nukentėjusiojo smurtinių veiksmų pradžios momento, dėl nukentėjusiojo suduotų smūgių bei paties nuteistojo veiksmų, kurias jis nurodė praėjus nedaug laiko po įvykio, skiriasi nuo įvykio aplinkybių, kurias jis nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno bei pirmosios instancijos teisme.

23. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. B. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja metu nurodė, jog jam paskambino nukentėjusysis ir informavo, kad dėl įvykio kreipsis į policiją. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis jau aiškino, kad apie įvykį jis pranešė po to, kai iš draugės sužinojo, jog nukentėjusysis rašys pareiškimą (t. 2, b. l. 52). Taip pat nuteistasis yra aiškinęs, jog apie įvykį pranešė po to, kai jis pats paskambino R. K. ir iš šio sužinojo, kad šis ketina kreiptis į teisėsaugos institucijas (t. 2 , b. l. 8). Taigi šiuo atveju yra akivaizdu, kad R. B. vis kitaip nurodydavo, kokiu būdu (nukentėjusiajam paskambinus, pačiam nuteistajam paskambinus nukentėjusiajam ar iš savo draugės) jis sužinojo apie nukentėjusiojo ketinimus kreiptis į teisėsaugos institucijas. Tuo pačiu aptarti nuteistojo paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad informacijos apie neva neteisėtus R. K. veiksmus pateikimą iš tikrųjų lėmė ne paties įvykio tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo faktas, o nuteistojo žinios apie tai, jog nukentėjusysis dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto ketina kreiptis į teisėsaugos institucijas. Ši aplinkybė taip pat verčia abejoti R. B. parodymų teisingumu, jų atitikimu tikrosioms įvykio aplinkybėms.

24. R. B. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad iš karto po įvykio apie jį nepranešė, nes tuo metu neturėjo mobiliojo ryšio telefono, kurį buvo palikęs pas draugą. Iš įvykio vietos pas draugą jis nuvažiavo per 10-15 minučių ir mobiliojo ryšio telefonu pranešė apie įvykį (t. 2, b. l. 16, teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas apytiksliai nuo 28:35-28:50). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo parodymai, jog jis įvykio metu neturėjo mobiliojo ryšio telefono, prieštarauja jo paties nurodytoms aplinkybėms bei nukentėjusiojo parodymams. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis pakankamai nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis įvykio metu jam sudavė į viršugalvį turėtu mobiliojo ryšio telefonu, o pats nuteistasis yra nurodęs, jog, lipdamas iš automobilio, paėmė mobiliojo ryšio telefoną į ranką, aiškino nukentėjusiajam, kad jeigu šis pabandys smurtauti, iškvies policiją (t. 2, b. l. 7-8). Taigi akivaizdu, kad nuteistasis turėjo galimybę apie įvykį pranešti iš karto po to, kai jis pasibaigė. Nuteistojo parodymai apie tai, jog jis įvykio metu rankoje turėjo mobiliojo ryšio telefoną, iš dalies patvirtina nukentėjusiojo teiginius, kad šiuo telefonu jam buvo suduota į viršugalvį.

25. Apeliacinio teismo vertinimu, faktą, kad nukentėjusysis nekėlė jokio pavojaus R. B. spręstina ir iš to, jog nuteistasis įvykio metu nevengė kontakto su nukentėjusiuoju. Tiek iš nukentėjusiojo parodymų, tiek iš paties R. B. parodymų matyti, kad, kai buvo sustabdytas automobilis, nuteistasis bendravo su nukentėjusiuoju per atidarytą automobilio langą. Vėliau jie dar kažkiek bendravo tuo metu, kai nuteistasis išlipo iš automobilio. Pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 16) ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 112-113, 125) R. B. teigė, kad su R. K. kalbėjo, nes bijojo, jog šis paleis akmenį į jo automobilį. Vis tik iš paties nuteistojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 16), matyti ir tai, kad, jam sustojus prie nukentėjusiojo, R. K. su savimi turėtą akmenį numetė į šoną. Taigi akivaizdu, kad R. B. nebuvo jokių kliūčių išvažiuoti iš įvykio vietos, joks galimas pavojus jo turtui ar pačiam nuteistajam, dėl ko reikėtų bendrauti su nukentėjusiuoju, kuris, pasak paties nuteistojo, buvo agresyviai nusiteikęs, nekilo. Kita vertus, šioje vietoje pažymėtina, kad be nuteistojo parodymų jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina, kad įvykio metu nukentėjusysis iš tikrųjų būtų rankoje laikęs akmenį. Šią aplinkybę R. K. viso proceso metu neigė. Be to, liudytojas R. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ant kelio ir aplink jį nėra akmenų (t. 2, b. l. 18).

26. Nukentėjusysis (t. 2, b. l. 7, 17) neneigė, kad, gindamasis nuo R. B. užpuolimo, galėjo suduoti nuteistajam smūgį. Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo 2022_1103_204856_004 matyti, kad R. K. policijos pareigūnui nurodė, jog nuteistajam pradėjus muštis, jis vieną kartą jam sudavė į lūpą. Liudytojas L. L. yra nurodęs, kad po įvykio pas jį į namus atvyko nuteistasis, kuris paaiškino, jog buvo užpultas R. K.. Ant nuteistojo veido sumušimų nepastebėjo, tik matė, kad jo apatinė lūpa iš vidaus buvo sumušta, matėsi kraujo (t. 2, b. l. 8). Liudytojas L. L. yra nurodęs, kad, kai R. B. atvyko rašyti pareiškimo dėl įvykio, ant jo akivaizdžių sužalojimų nematė (t. 1, b. l. 100-101, t. 2, b. l. 52). Taigi iš to, kas buvo aptarta, darytina išvada, kad R. B. lūpa galimai buvo sužalota, kai nukentėjusysis bandė apsiginti nuo jo fizinio smurto. Kitų sužalojimų nuteistajam nebuvo nustatyta.

27. Įvertinęs visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju agresorius ir užpuolikas buvo R. B., kuris savo neteisėtais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam R. K. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y., jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

28. Nukentėjusysis R. K. ikiteisminio tyrimo metu yra paaiškinęs, kad tuo metu, kai nuteistasis jam sudavė į veidą, jis parkrito, tuomet jam buvo smūgiuota mobiliojo ryšio telefonu (t. 1, b. l. 47-48). Vis tik šioje vietoje pažymėtina, kad visų kitų apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, R. K. tvirtino, kad nugriuvo ant žemės po to, kai R. B. jam sudavė mobiliojo ryšio telefonu per viršugalvį. Taigi atsižvelgęs į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas tikslina skundžiamame nuosprendyje nustatytą aplinkybę ir nustato, kad nukentėjusysis parkrito po nuteistojo suduoto smūgio mobiliojo ryšio telefonu į viršugalvį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje buvo įrodyta, jog nuteistasis nukentėjusiajam į veidą spyrė vieną kartą (skundžiamo nuosprendžio 6 pastraipa). Vis tik nuosprendžio dalyje, kurioje yra nurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nustatė, jog nuteistasis nukentėjusiajam į veidą spyrė ne mažiau nei du kartus. Taigi skundžiamas nuosprendis tikslintinas, nustatant, kad nuteistasis nukentėjusiajam į veidą spyrė vieną kartą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad R. B. buvo nuteistas ir dėl to, jog nukentėjusįjį ne tik mušė, bet ir kitaip prieš jį smurtavo. Vis tik iš nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, kad R. B. nukentėjusįjį tik mušė, t. y., sudavė smūgius rankomis, koja bei mobiliojo ryšio telefonu. Jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip kitoks smurtavimas, nuteistasis nukentėjusiajam nepadarė. Taigi aplinkybė, kad R. B. kitaip smurtavo prieš nukentėjusįjį, yra šalintina iš skundžiamo nuosprendžio.

29. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y., dėl normoje numatytų veiksmų padarymo turi kilti ir joje nurodyti padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, kurie laikytini įrodymais, matyti, kad nukentėjusiojo R. K. ir nuteistojo R. B. žodiniame konflikte, kuris peraugo į nuteistojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, išskyrus pačius R. B. ir R. K., daugiau niekas nedalyvavo ir šio konflikto nematė. Duomenų, kurie leistų manyti, kad dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų kilo BK 284 straipsnyje nurodytos pasekmės, nėra. Taigi nuteistojo veiksmų kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį nebuvo ir nėra pagrindo. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas negalėtų sunkinti padėties net ir esant pačių apeliantų prašymui.

30. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. B. paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Nuteistajam bausmė buvo paskirta laikantis BK 41 bei 54 straipsnio nuostatų. Paskirtoji bausmė yra teisinga ir nelaikytina aiškiai per griežta.

31. Apeliaciniame skunde visiškai teisingai nurodoma, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas nėra turtinio pobūdžio. Vis tik nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia galimybės nuteistajam taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 71 straipsnyje, t. y., įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Niekuo nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas pagal jos prasmę šiuo atveju nėra tikslingas, ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti skiriama asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas nuosavybei. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nesieja aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo su tam tikros kategorijos ar pobūdžio nusikaltimo padarymu. Teisės aktuose nėra išskirtos nusikalstomos veikos (pagal savo rūšį, pavojingumą, pobūdį ar kitus kriterijus), kurias padarius, asmuo negali būti įpareigojamas sumokėti nustatyto dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

32. BK 48 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti BK IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones. Baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Taigi baudžiamojo poveikio priemonėmis yra siekiama iš esmės tokių pačių tikslų kaip ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmėmis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistąjį R. B. charakterizuojančius duomenis (anksčiau trauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau veikos padarymo metu teistumas buvo išnykęs, baustas administracine tvarka (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių nuobaudų neturėjo), jauno amžiaus, nedirbantis), jo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tai, kad nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, konstatuoja, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė nuteistajam sudarys galimybę dar kartą įvertinti savo neteisėtus veiksmus, gali sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, motyvuoti jį elgtis teisėtai.

33. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra tinkama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad R. B. nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės dydis yra artimas minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydžiui (minimalus įmokos dydis yra 5 MGL, maksimalus dydis 125 MGL, o vidurkis yra 65 MGL).

34. Vilniaus teritorinė ligonių kasa baudžiamojoje byloje pareiškė 46,04 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo yra visiškai pagrįstas. Padarytos ir prašytos priteisti žalos dydį patvirtina duomenys, užfiksuoti Gydymo paslaugų apskaitos išraše (t. 1, b. l. 79). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai civiliniam ieškovui iš nuteistojo priteisė 46,04 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Šio ieškinio atmesti nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

35. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad nukentėjusiajam R. K. nuteistojo R. B. nusikalstamais veiksmais buvo padaryti sužalojimai, taip pat ir kairiųjų 1-o bei 2-o dantų vainikų nuskilimai. Žalos nukentėjusiajam padarymo faktas abejonių nekelia, jis nėra ginčijamas ir apeliaciniame skunde. Nukentėjusiajam sužaloti dantys nėra atstatyti į pirminę padėtį, pats nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad civilinį ieškinį pareiškė, nes nori susitvarkyti dantis (t. 2, b. l. 17). Tuo pačiu konstatuotina, kad nukentėjusysis šiuo metu nėra patyręs išlaidų už dantų gydymą. Vis tik teigtina, kad reikalauti žalos atlyginimo nukentėjusysis gali nepriklausomai nuo to, ar jis turėjo realių sveikatos atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina šalinti nusikaltimu jam padarytą fizinę žalą.

36. CK 6.249 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis R. K. dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų, siekdamas pašalinti neigiamus padarytų sužalojimų padarinius, patirs realią turtinę žalą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamais veiksmais padarytai žalai atlyginti nukentėjusiajam yra priteistini 500 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pinigų suma turtinei žalai atlyginti yra reali, nėra aiškiai per didelė, ji yra net mažesnė, nei šiuo metu egzistuojančios odontologijos paslaugų kainos Lietuvoje. Čia pažymėtina ir tai, kad patys apeliantai niekaip neįrodinėjo, jog nukentėjusiajam padaryta žala galėtų būti pašalinta mažesnėmis sąnaudomis. Taigi konstatuotina, kad padarytos turtinės žalos atlyginimas iš R. B. nukentėjusiajam buvo priteistas pagrįstai.

37. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo R. B. advokatas prašė iš valstybės R. B. priteisti 2500 Eur kaip išlaidas, kurias jis patyrė advokato paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis paliekamas galioti, todėl prašomos išlaidos advokato darbo apmokėjimui nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 9 d. nuosprendį pakeisti ir aprašomojoje šio nuosprendžio dalyje nustatyti, kad:

1) R. K. parkrito, kai R. B. rankoje laikomu mobiliojo ryšio telefonu sudavė jam smūgį į viršugalvį;

taip pat iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad R. B. prieš nukentėjusįjį kitaip smurtavo.

Nuteistojo R. B. gynėjo advokato prašymo dėl turėtų išlaidų priteisimo – netenkinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.