Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-03-28 · Civilinė byla Nr. 2A-682/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-28
Bylos Nr.
2A-682/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
(nepasirinktas)
Teisėjai
Donatas Šernas, Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė
Trečiasis asmuo
akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė BTA draudimas, uždaroji akcinė bendrovė „Rasildos vaistinė“, uždaroji akcinė bendrovė „Litranga“, uždaroji akcinė bendrovė „Finoila“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 129.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-682/2012Procesinio sprendimo kategorija: 129.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Artapolas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-900-661/2011 pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Artapolas“ ieškinį atsakovams antstolei A. L., uždarajai akcinei bendrovei „Kvistija“ dėl turto perdavimo akto išieškotojui pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nuomos mokesčio priteisimo. Tretieji asmenys – akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė BTA draudimas, uždaroji akcinė bendrovė „Rasildos vaistinė“, uždaroji akcinė bendrovė „Litranga“, uždaroji akcinė bendrovė „Finoila“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas RUAB „Artapolas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams antstolei A. L. ir UAB „Kvistija“, prašydamas:

1) pripažinti 2009 m. sausio 23 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 140/08/00755, patvirtintą 2009 m. vasario 13 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjos, dėl UAB „Artapolas“ priklausančio 1 033,55 m² ploto pastato - vaistinės, plane pažymėto indeksu 6E2p, kurio unikalus Nr. 1597-2001-9063, esančio Sveikatos g. 30?, Druskininkuose, perdavimo išieškotojui UAB „Kvistija“ už 600 000 Lt, negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) ir taikyti restituciją;

2) taikant restituciją, grąžinti ieškovo UAB „Artapolas“ nuosavybėn 1 033,55 m² ploto pastatą - vaistinę, plane pažymėtą indeksu 6E2p, unikalus Nr. 1597-2001-9063, esantį Sveikatos g. 30?, Druskininkuose, priteisti iš ieškovo UAB „Artapolas“ atsakovo UAB „Kvistija“ naudai 238 302,80 Lt ir įpareigoti atsakovą UAB „Kvistija“ grąžinti antstolei A. L. 21 541,12 Lt.

3) iš UAB „Kvistija“ priteisti 53 306,66 Lt dydžio nuomos mokestį;

4) iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad atsakovas UAB „Kvistija“ 2008 m. gegužės 13 d. antstolei A. L. priverstiniam vykdymui pateikė Šiaulių apygardos teismo išduotą 2008 m. gegužės 7 d. vykdomąjį raštą Nr. L2-357-267/08 dėl 574 442,98 Lt išieškojimo iš ieškovo UAB „Artapolas“ (toliau – Vykdomasis raštas), kurio pagrindu buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 140/08/00755 (toliau – Vykdomoji byla). Priverstinai vykdydama Vykdomąjį raštą, antstolė A. L. 2008 m. gegužės 28 d. turto arešto aktu areštavo ieškovui UAB „Artapolas“ nuosavybės teise priklausiusį 1 033,55 kv. m. ploto pastatą - vaistinę, plane pažymėtą indeksu 6E2p, kurio unikalus Nr. 1597-2001-9063, esantį Sveikatos g. 30B, Druskininkuose (toliau - Vaistinės pastatas), apribojant disponavimo teisę. Atsakovas UAB „Kvistija“ 2008 m. liepos 21 d. raštu dėl varžytynių skelbimo antstolei pranešė, kad neprieštarauja, jog būtų skelbiamos Vaistinės pastato varžytynės. 2008 m. rugsėjo 10 dienai paskirtos vaistinės pastato viešosios varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis. 2008 m. spalio 29 dienai paskyrus antrąsias pastato varžytynes, Vykdomoji byla buvo sustabdyta, ieškovui (skolininkui) UAB „Artapolas“ Marijampolės rajono apylinkės teismui pateikus skundą dėl antstolio veiksmų. Išnagrinėjus skolininko UAB „Artapolas“ skundą ir teismui jį atmetus, pastato antrosios varžytynės buvo paskirtos 2009 m. sausio 7 dienai, kurios taip pat buvo paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad dalyvavo tik vienas pirkėjas. Neįvykus antrosioms varžytynėms, antstolė pasiūlė atsakovui (išieškotojui) UAB „Kvistija“ Vaistinės pastatą pasiimti natūra už pradinio įkainojimo sumą (600 000 Lt), sumokant skirtumą tarp pradinės parduodamo turto kainos ir atsakovui (išieškotojui) UAB „Kvistija“ apskaičiuotos jam tenkančios lėšų sumos, t. y. sumokant antstolei 189 693,63 Lt. UAB „Kvistija“ 2009 m. sausio 16 d. raštu Nr. S-0016 tokį savo sutikimą antstolei išreiškė, nurodydama, kad sutinka natūra pasiimti neparduotą Vaistinės pastatą. Antstolės nurodymu atsakovas UAB „Kvistija“ 2009 m. vasario 2 d. primokėjo 48 609,17 Lt sumą. Atsakovas UAB „Kvistija“ antstolei už perduodamą Vaistinės pastatą iš viso sumokėjo 238 302,80 Lt. Atsakovui UAB „Kvistija“ sumokėjus skirtumą tarp perduodamo turto kainos ir jam, kaip išieškotojui tenkančios lėšų sumos, antstolė A. L. surašė 2009 m. sausio 23 d. Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 140/08/00755 dėl UAB „Artapolas“ priklausančio 1 033,55 kv. m. ploto pastato - vaistinės, plane pažymėtos indeksu 6E2p, kurio unikalus Nr. 1597-2001-9063, esančio Sveikatos g. 30B, Druskininkuose, perdavimo išieškotojui UAB „Kvistija“ už 600 000 Lt (toliau - Turto perdavimo išieškotojui aktas), kuris buvo patvirtintas 2009 m. vasario 13 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo (teisėjos Rūtos Neveckienės).

Ieškovas pažymėjo, jog visi aukščiau nurodyti veiksmai buvo atlikti nepaisant to, jog Vaistinės pastatas nuo 2006 m. kovo 5 d. yra įkeistas kreditoriaus AB SEB banko naudai, tačiau apie vykdomas varžytynes ir turto perdavimą išieškotojui UAB „Kvistija“ įkaito turėtojui nebuvo pranešta, nebuvo gauti jokie AB SEB banko sutikimai ir/ar leidimai dėl atitinkamų veiksmų atlikimo. Ieškovo manymu, Turto perdavimo išieškotojui aktas yra niekinis, kadangi jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.). Anot ieškovo, antstolė padarė šiurkščius imperatyvių CPK VI dalies vykdymo proceso normų reglamentuojamos turto perdavimo išieškotojui akto sudarymo tvarkos pažeidimus, susijusius su jos pareiga imtis visų teisėtų priemonių vykdymo procese dalyvaujančių subjektų interesams tinkamai apginti. Dėl to buvo sudarytas toks turto perdavimo išieškotojui aktas, kuris, vadovaujantis atitinkamomis vykdymo proceso normomis iš viso neturėjo ir negalėjo būti sudaromas. Ieškovo nuomone, antstolė pažeidė CPK 690 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes visoje Vykdomosios bylos eigoje neišsiaiškino ir nenustatė, jog Vaistinės pastatas yra įkeistas AB SEB bankui, iš hipotekos registro įstaigos negavo registro išrašo apie pastatui registruotą sutartinę hipoteką. Antstolė privalėjo žinoti, kad pastatas, į kurį nukreipiamas išieškojimas, yra įkeistas bei apie tai informuoti atitinkamus vykdymo proceso subjektus, tačiau to nepadarė. Jau pradėdama priverstinai vykdyti Vykdomąjį raštą, antstolė pažeidė CPK 675 straipsnio 5 dalį. Surašiusi 2008 m. gegužės 28 d. turto arešto aktą bei areštavusi ieškovui (skolininkui) UAB „Artapolas“ nuosavybės teise priklausantį pastatą, antstolė apie tokį areštą nepranešė AB SEB bankui, kurio naudai pastatas buvo ir yra įkeistas. Skelbdama apie pastato varžytynes, antstolė pažeidė CPK 707 straipsnio 7 ?unktą, nes skelbimuose nebuvo nurodoma apie pastato įkeitimą AB SEB bankui (CPK 706 str.). Pasak ieškovo, antstolė taip pat pažeidė CPK 746 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas, nes nepaprašė AB SEB banko duoti sutikimą išieškoti iš jo naudai įkeisto pastato, tokio sutikimo negavo ir, jo neturėdama, priverstinai realizavo įkeistą pastatą: perdavė jį atsakovui (išieškotojui) UAB „Kvistija“. Pasak ieškovo, taip pat buvo pažeista CPK 626 straipsnio 6 punkto nuostata, nes antstolei neturint AB SEB banko sutikimo dėl išieškojimo iš jo naudai įkeisto turto, pastato varžytynės apskritai negalėjo būti skelbiamos ir vykdomos, o pati vykdomoji byla privalomai turėjo būti stabdoma, tačiau tai nebuvo padaryta. Ieškovo vertinimu, atitinkamo įkeisto turto perdavimas natūra gali pažeisti ne tik išieškotojo, tačiau ir skolininko interesus, nepagrįstai ir neteisėtai sudaryti sąlygas asmeniui prarasti iš to turto gaunamas pajamas ir pan.

Ieškovas taip pat nurodė, kad jis su trečiuoju asmeniu UAB „Rasildos vaistinė“ 2006 m. sausio 2 d. buvo sudaręs negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią pastarajai perdavė laikinai valdyti ir naudotis pastato patalpomis už užmokestį. Kiekvieną mėnesį ieškovas iš nuomos gaudavo daugiau nei 4 300 Lt pajamų. Vaistinės pastato nuoma buvo vienas iš ieškovo pajamų šaltinių ir jis pagrįstai tikėjosi gauti nuomos mokestį visą nuomos terminą. Pagal nuomos sutarties 2.2 punktą patalpos buvo išnuomotos nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Be to, sutartyje taip pat buvo numatyta galimybė ją pratęsti. Bet kokios ieškovo gaunamos (gautinos) pajamos buvo svarbios, norint tinkamai ir laiku vykdyti visus įsipareigojimus darbuotojams, todėl sistemingai mokamas nuomos mokestis iš dalies kompensavo patiriamus sunkumus ir sudarė prielaidas stabilizuoti įmonės veiklą. Anot ieškovo, dėl antstolės padarytų imperatyvių teisės normų pažeidimų (turto perdavimo išieškotojui be įkaito turėtojo sutikimo) jis prarado nuosavybės teisę į patalpas, tuo pačiu prarado nuomotojo teises ir pareigas. Šios aplinkybės taip pat prisidėjo prie ieškovo finansinės padėties blogėjimo, gaunamų pajamų sumažėjimo ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

Anot ieškovo, pagal CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalių, 1.95 straipsnio 1 dalies, 6.145 straipsnio 1 dalies ir 6.146 straipsnio nuostatas, pripažinus 2009 m. sausio 23 d. turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu ab initio, turi būti pritaikyta restitucija, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar atsakovas UAB „Kvistija“ buvo sąžiningas, ar ne. Pasak ieškovo, grąžinus pastatą jo nuosavybėn, jam, kaip nuomotojui, pagal 2006 m. sausio 2 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį turi būti užtikrinta reali teisių ir teisėtų interesų apsauga ir dėl negautų pajamų iš pastato nuomos. Ieškovas nurodė, jog sudarius ir patvirtinus Turto perdavimo išieškotojui aktą, jis negavo nuomos mokesčio. Pagal nuomos sutarties 3.1 punktą šalys susitarė dėl 3 707 Lt plius PVM dydžio mėnesinio nuomos mokesčio, tačiau nuo 2009 m. vasario mėnesio nuomos mokestis buvo mokamas nuosavybės teisę į Vaistinės pastatą įgijusiam atsakovui UAB „Kvistija“. Nuo 2009 m. vasario iki 2009 m. rugpjūčio imtinai (iki PVM mokesčio padidėjimo) atsakovui UAB „Kvistija“ buvo sumokėta 30 879,31 Lt, nuo 2009 m. rugsėjo iki 2010 m. sausio – 22 427,35 Lt. Iš viso iki 2010 metų vasario mėnesio ieškovas UAB „Artapolas“ už Vaistinės pastato nuomą būtų gavęs 53 306,66 Lt nuomos mokesčio, todėl mano, kad ši suma turi būti priteista jo naudai iš atsakovo, kaip atsakovo gautos pajamas, naudojant pastatą, vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškovo RUAB „Artapolas“ ieškinį atmetė ir priteisė iš jo atsakovei antstolei A. L. 1 000 Lt, atsakovui UAB „Kvistija“ – 4 000 Lt išlaidų, patirtų už suteiktą teisinę pagalbą, valstybei – 213 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad antstolių priimti CPK 700 straipsnyje numatyti priverstinio turto realizavimo aktai negali būti nuginčyti bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovas remiasi netinkama teismų praktika. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (LAT CBS byla Nr. 3K-7-90/2009). Anot teismo, ieškovas nenurodė ir nepagrindė nei vieno iš CPK 602 straipsnyje nurodytų pagrindų, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą 2009 m. sausio 23 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, patvirtintą 2009 m. vasario 13 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo. Teismas sutiko su atsakovo UAB „Kvistija“ išdėstytais argumentais, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės, nes ginčo sandoris realiai nepažeidė jokių ieškovo teisių ir teisėtų interesų. Teismas pažymėjo, jog aplinkybės, ar vykdymo procese skolininkui priklausantis įkeistas turtas bus priverstinai realizuotas, ar ne, nepriklauso nuo paties skolininko valios – skolininkui vykdymo procese nėra suteikta teisė reikalauti, jog priverstinai nebūtų realizuojamas atitinkamas turtas vien tik dėl to, kad jis yra įkeistas. Įkaito turėtojo (hipotekos kreditoriaus) sutikimo priverstinai realizuoti jo naudai įkeistą turtą buvimas ar nebuvimas, pasak teismo, nedaro įtakos skolininko teisių ar teisėtų interesų pažeidimui. Aplinkybę, jog hipotekos kreditoriaus AB SEB banko sutikimo nebuvimas realiai nepažeidė ieškovo UAB „Artapolas“ teisių ar teisėtų interesų, pasak teismo, patvirtina antstolės A. L. vestos vykdomosios bylos Nr. 140/08/00755 eiga. Teismas nustatė, kad šios vykdomosios bylos eigos metu ieškovas nesiteikė informuoti, kad turtas yra įkeistas bei kad priverstinai realizuojant šį turtą turėtų būti gautas AB SEB banko sutikimas. Teismo vertinimu, ieškovas UAB „Artapolas“ iš esmės buvo patvirtinęs ir pripažinęs, jog šio įkeisto turto priverstinis realizavimas jo interesų nepažeidžia, nurodydamas tik tai, kad jo interesų neatitinka antrosiose varžytynėse nustatoma pradinė 600 000,00 Lt kaina, tuo tarpu pirmosiose varžytynėse nustatyta pradinė 800 000,00 Lt kaina jo interesus atitiko. Teismas, nustatęs, jog ieškovo teisės nebuvo pažeistos, netenkino ir kitų išvestinių ieškovo reikalavimų dėl restitucijos taikymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas RUAB „Artapolas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Ieškovas taip pat prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Savo teisę ginčyti turto perdavimo išieškotojui aktą bendrais sandorių negaliojimo pagrindais ieškovas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas vadovaujasi netinkama teismų praktika, tačiau nenurodė motyvų, kodėl ji yra netinkama. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką antstolių priimti CPK 700 straipsnyje numatyti priverstinio turto realizavimo aktai negaliojančiais gali būti pripažįstami ne tik CPK 602 straipsnyje numatytais pagrindais, bet ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais bei antstolio padarytais proceso teisės normų pažeidimais, įskaitant pažeidimus išaiškinant, aprašant, įkainojant parduodamą iš varžytynių turtą, organizuojant ir vykdant varžytynes. Nagrinėjamu atveju, anot apelianto, antstolė padarė šiurkščius imperatyvių CPK VI dalies vykdymo proceso normų reglamentuojamos turto perdavimo išieškotojui akto sudarymo tvarkos pažeidimus, dėl to buvo sudarytas toks turto perdavimo išieškotojui aktas, kuris, vadovaujantis atitinkamomis vykdymo proceso normomis, iš viso negalėjo būti sudaromas.Antstolė visoje vykdomosios bylos eigoje neišsiaiškino ir nenustatė, jog pastatas yra įkeistas AB SEB bankui, apie tai neinformavo vykdymo proceso subjektų, skelbimuose apie pastato pardavimą varžytinėse nenurodė apie jo įkeitimą, apie įkeisto turto areštą nepranešė įkaito turėtojui ir negavo jo sutikimo nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, įkaito turėtojui neprisijungus prie išieškojimo ir negavus jo sutikimo, nesustabdė vykdomosios bylos. Šiais veiksmais antstolė pažeidė CPK 690 straipsnio, 675 straipsnio 5 dalies, 707 straipsnio 7 punkto, 746 straipsnio, 626 straipsnio 6 punkto nuostatas.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į antstolės ir AB SEB banko poziciją ir faktines bylos aplinkybes vertino formaliai. Ieškinio reikalavimą pripažinti turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu ab initio antstolė prašė tenkinti, tokiu būdu patvirtindama, jog RUAB „Artapolas“ priklausęs vaistinės pastatas atsakovui buvo perduotas neteisėtai. Be to, AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad antstolė nesikreipė į jį sutikimo parduoti jam įkeistą Vaistinės pastatą.Pirmosios instancijos teismas savo sprendimu formuoja ydingą praktiką. Vadovaujantis teismo motyvacija, teismui nepagrįstai ir neteisėtai patvirtinus aktą, kuris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, tačiau nenumatytoms CPK 602 straipsnyje, toks aktas nebegali būti nuginčytas bendraisiais sandorių negaliojimų pagrindais. Anot apelianto, tokia teisminė praktika sudarytų galimybę kreditoriams piktnaudžiauti savo teisėmis, realizuojant skolininkų turtą vykdymo procese.Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės, nes ginčo sandoris nepažeidė jokių jo teisių ir teisėtų interesų. Apelianto teigimu, toks sandoris pažeidžia jo interesus, kadangi jis prarado nuosavybės teisę į vaistinės patalpas, tuo pačiu prarado nuomotojo teises ir pareigas, kylančias iš 2006 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties. Šios aplinkybės prisidėjo prie ieškovo finansinės padėties pablogėjimo. Be to, pajamos iš pastato nuomos buvo naudojamos ieškovo prievolių AB SEB bankui vykdymui.Nepagrįsta teismo išvada, jog vykdomosios bylos eigos metu ieškovas nesiteikė informuoti, kad turtas yra įkeistas bei kad priverstinai realizuojant šį turtą turėtų būti gautas AB SEB banko sutikimas. Duomenys apie nekilnojamojo turto hipoteką yra skelbiami viešuosiuose registruose, o antstolė turi įstatyminę pareigą prieš realizuodama turtą išsiaiškinti turto statusą, įregistruotas daiktines teises į jį ir pan. Tiek antstolė realizuodama turtą, tiek teisėjas, tvirtindamas aktą, privalo užtikrinti priverstinio turto realizavimo procedūros teisėtumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas RUAB „Kvistija“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju ieškovas neturi reikalavimo teisės ginčyti turto perdavimo išieškotojui aktą. Anot atsakovo, ginčo sandoris realiai nepažeidė jokių ieškovo teisių ir interesų. Vykdymo proceso teisės normos, susijusios su skolininkui priklausančio ir įkeisto turto priverstiniu realizavimu bei galimybe jį priverstinai realizuoti, išieškant skolininko skolas, nėra skirtos ginti ir saugoti būtent skolininko teises bei teisėtus interesus. Anot atsakovo, ginčo atveju vieninteliai asmenys, kurių teisės bei teisėti interesai realiai buvo ar galėjo būti pažeisti dėl antstolės padarytų ieškinyje nurodytų proceso teisės normų pažeidimų, yra atsakovas UAB „Kvistija“ bei trečiasis asmuo AB SEB bankas.Hipotekos kreditoriaus AB SEB banko sutikimo nebuvimas realiai nepažeidė ieškovo UAB „Artapolas‘ teisių ir teisėtų interesų. Vykdomosios bylos eigos metu ieškovas neinformavo nei antstolės, nei išieškotojo, jog ginčo turtas yra įkeistas. Priešingai, ieškovas, ginčydamas antstolės veiksmus, pats buvo pripažinęs, jog toks priverstinis turto realizavimas nepažeidžia jo interesų.Aplinkybė, jog tiek antstolė, tiek AB SEB bankas sutiko, jog ginčo turto perdavimo išieškotojui aktas būtų pripažintas negaliojančiu, nesudarė jokio pagrindo teismui tenkinti ieškinį, nes su tokiu ieškinio tenkinimu nesutiko kitas atsakovas RUAB „Kvistija“ – vienintelis asmuo, kurio teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ginčo sandoriu.Teismas pagrįstai konstatavo, jog neegzistuoja teisinis pagrindas pripažinti ginčo turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu, t. y. jog ieškovas nenurodė ir nepagrindė nė vieno iš CPK 602 straipsnyje nurodytų pagrindų egzistavimo. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog priverstinio turto realizavimo aktai gali būti nuginčyti bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Jis remiasi netinkama teismų praktika, nes nagrinėjamu atveju reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009, ir 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo ieškovo apeliacinį skundą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė antstolė A. L. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Pagrįstai pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, o ne ieškovo minimomis nutartimis, kurios buvo priimtos iki minėtos nutarties.Trečiasis asmuo AB SEB bankas neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, t. y. sutiko, kad teismas buvo teisus, tuo įvertindamas savo kliento RUAB „Artapolas“, kuris privalėjo įspėti dėl susidariusios situacijos, bet nieko nedarė, nesąžiningus veiksmus.Tai, kad antstolė pripažino, jog ginčo aktas turi būti pripažintas negaliojančiu, šiuo atveju neturi reikšmės, kadangi teismas konstatavo, jog ieškovo nurodytas pagrindas aktui pripažinti negaliojančiu yra netinkamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Artapolas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ginčydamas 2009 m. vasario 13 d. teisėjos rezoliucija patvirtintą 2009 m. sausio 23 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 140/08/00755, ieškovas teigė, kad antstolė visoje vykdomosios bylos eigoje neišsiaiškino ir nenustatė, jog pastatas yra įkeistas AB SEB bankui, apie tai neinformavo vykdymo proceso subjektų, skelbimuose apie pastato pardavimą varžytinėse nenurodė apie jo įkeitimą, apie įkeisto turto areštą nepranešė įkaito turėtojui ir negavo jo sutikimo nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, o įkaito turėtojui neprisijungus prie išieškojimo ir negavus jo sutikimo, nesustabdė vykdomosios bylos. Ieškovo teigimu, šiais veiksmais antstolė pažeidė imperatyvias CPK 690 straipsnio, 675 straipsnio 5 dalies, 707 straipsnio 7 punkto, 746 straipsnio, 626 straipsnio 6 punkto nuostatas ir dėl šių imperatyvių teisės normų pažeidimų jis prarado nuosavybės teisę į pastatą-vaistinę, todėl pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas, 2009 m. sausio 23 d. turto perdavimo išieškotojui aktas, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, negalioja. Taigi šioje byloje pareikštu ieškiniu turto perdavimo išieškotojui aktą ieškovas ginčijo, reikalaudamas pripažinti jį negaliojančiu vienu iš bendrųjų Civilinio kodekso normose nustatytų sandorių negaliojimo pagrindų.

Pagal CPK 700 straipsnio nuostatą, turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui šio Kodekso VI dalyje nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Išieškotojui, pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra, turtas perduodamas surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Šis aktas kartu su vykdomąja byla perduodamas tvirtinti teisėjui. Šį aktą teisėjas tvirtina CPK 725 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (ginčijamo akto surašymo ir patvirtinimo metu galiojusios CPK 702 str. redakcijos 1 ir 3 d., CPK 725 str. 8 d.).

Taigi, turto perdavimas išieškotojui CPK VI dalyje nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma, užbaigiama turto perdavimo akto patvirtinimu teisėjo rezoliucija ar nutartimi, po ko turto perdavimo aktas sukelia teisines pasekmes kaip nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, kuris gali būti nuginčytas tik įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų ir teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti Civilinio kodekso normose (CK pirmosios knygos II dalies IV skyrius). Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiu pagrindus nustato Civilinio proceso kodekso 602 straipsnis. Kadangi turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma, tai visi aktai, sudaryti parduodant ar perduodant turtą šia turto realizavimo forma, taigi ir turto perdavimo išieškotojui aktai, kaip nuosavybės teisių perėjimą patvirtinantys dokumentai, gali būti nuginčijami CPK 602 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Sprendžiant turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu klausimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje taip pat yra pažymėta, kad CPK 602 straipsnyje įtvirtintos teisės normos santykis su CK normomis, nustatančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis, kad teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika kasacinis teismas rėmėsi ir vėliau išnagrinėtose civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011).

Taigi, turto perdavimo išieškotojui aktas, kaip nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – nustatytais pagrindais, todėl ieškinyje nurodyti pažeidimai, kad antstolei atliekant vykdymo veiksmus bei teismui patvirtinant ginčijamą aktą, kuriuos ieškovas įvertino kaip imperatyvių įstatymo normų pažeidimus, negali būti pagrindas ginčijamą aktą pripažinti negaliojančiu, nes jie nėra nurodyti CPK 602 straipsnyje kaip pagrindas pripažinti turto pardavimo ar perdavimo išieškotojui aktus negaliojančiais.

Savo apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad savo teisę ginčyti turto perdavimo išieškotojui aktą bendrais sandorių negaliojimo pagrindais jis grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad ieškovas vadovaujasi netinkama teismų praktika, nenurodė motyvų, kodėl ji yra netinkama.

Iš tiesų, pareikšdamas ieškinį dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, ieškovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2009, ir ankstesnėmis kasacinio teismo nutartimis, kuriose buvo suformuota praktika, kad suinteresuotas asmuo turi teisę ginčyti antstolio priimtus turto realizavimo aktus tiek bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, tiek ir dėl antstolio padarytų proceso teisės normų pažeidimų. Tačiau būtina pažymėti, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2012).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamo turto perdavimo išieškotojui akto galiojimo klausimą, savo išvadą, jog toks aktas gali būti pripažintas negaliojančiu tik CPK 602 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, suformuotu teisės normų, reglamentuojančių CPK VI dalyje nustatyta tvarka įvykdytą turto realizavimą įforminančių aktų (turto pardavimo iš varžytynių, turto perdavimo išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktų) negaliojimo pagrindus, taikymo išaiškinimą ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo nurodyta praktika remtis negalima. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje yra pateiktas išsamus, visapusiškai argumentuotas teisės normų, nustatančių turto realizavimo vykdymo procese tvarką bei turto realizavimą įforminančių aktų negaliojimo pagrindus, taikymo išaiškinimas, nutartis yra priimta išplėstinės (septynių teisėjų) kolegijos, be to, laiko atžvilgiu ji yra priimta ir paskelbta vėliau, negu apelianto nurodytos nutartys.

Apeliantas teigia, kad antstolė padarė šiurkščius imperatyvių CPK VI dalies vykdymo proceso normų reglamentuojamos turto perdavimo išieškotojui akto sudarymo tvarkos pažeidimus, dėl to buvo sudarytas toks turto perdavimo išieškotojui aktas, kuris, vadovaujantis atitinkamomis vykdymo proceso normomis, iš viso negalėjo būti sudaromas, tačiau nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde jokių aplinkybių, įrodančių, kad antstolės padaryti pažeidimai sudaro bent vieną iš CPK 602 straipsnyje nurodytų turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimo be varžytynių aktų negaliojimo pagrindų, apeliantas nenurodė. Tuo tarpu apelianto nurodytų aplinkybių, kad antstolė vykdomosios bylos eigoje neišsiaiškino ir nenustatė, jog pastatas yra įkeistas AB SEB bankui, apie tai neinformavo vykdymo proceso subjektų, skelbimuose apie pastato pardavimą varžytinėse nenurodė apie jo įkeitimą, apie įkeisto turto areštą nepranešė įkaito turėtojui ir negavo jo sutikimo nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, nesustabdė vykdomosios bylos, įkaito turėtojui neprisijungus prie išieškojimo ir negavus jo sutikimo, CPK 602 straipsnyje nurodyti negaliojimo pagrindai neapima.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į antstolės ir AB SEB banko poziciją ir faktines bylos aplinkybes vertino formaliai. Pasak apelianto, ieškinio reikalavimą pripažinti turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu ab initio antstolė prašė tenkinti, tokiu būdu patvirtindama, jog RUAB „Artapolas“ priklausęs pastatas atsakovui buvo perduotas neteisėtai, o AB SEB bankas nurodė, kad antstolė nesikreipė į jį sutikimo parduoti jam įkeistą pastatą.

Pagal CPK 140 straipsnio 2 dalies nuostatą, bet kurioje proceso stadijoje atsakovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta. Kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Šioje byloje pateiktais procesiniais dokumentais atsakovė antstolė A. L. su šioje byloje pareikštu ieškiniu sutiko iš dalies, o trečiasis asmuo AB SEB bankas – visiškai (87-89, 96-99, 206-209, 211-213 b. l., 1 t.). Tuo tarpu atsakovas UAB ,,Kvistija“ su pareikštu ieškiniu nesutiko, teigdamas, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo turto perdavimo išieškotojui aktą pripažinti negaliojančiu, bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais tokie aktai negali būti pripažįstami negaliojančiais ir ieškovo teisės ginčijamu aktu nebuvo pažeistos (103-110, 201-204 b. l., 1 t.).

Taigi, vienas iš atsakovų šioje byloje pareikštą ieškinį pripažino tik iš dalies, o kitas atsakovas ieškinio nepripažino visiškai. Todėl vien aplinkybės, kad vienas iš atsakovų – antstolė A. L. – reikalavimą pripažinti turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu ab initio prašė tenkinti, o trečiasis asmuo AB SEB bankas nurodė, kad antstolė nesikreipė į jį sutikimo parduoti jam įkeistą pastatą, kitam atsakovui UAB ,,Kvistija“ ieškinio nepripažinus, pirmosios instancijos teismui nesudarė pagrindo taikyti CPK 140 straipsnio 2 dalies nuostatą, t. y. atsakovui pripažinus ieškinį, nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės, nenagrinėjant ieškinio pagrįstumo klausimo. Pirmosios instancijos skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė, kad ieškovas savo ieškinyje nenurodė ir nepagrindė nei vieno iš CPK 602 straipsnyje nustatytų ginčijamo akto negaliojimo pagrindų, o bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais ginčijamas aktas, kaip priverstinio turto realizavimo aktas, negali būti nuginčijamas. Todėl teigti, kad faktines bylos aplinkybes teismas vertino formaliai, nėra pagrindo.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, kurioje yra pateiktas išsamus, visapusiškai argumentuotas teisės normų, nustatančių turto realizavimo vykdymo procese tvarką bei turto realizavimą įforminančių aktų negaliojimo pagrindus, taikymo išaiškinimas. Šioje kasacinio teismo nutartyje, be kita ko, išaiškinta, kad CPK 602 straipsnio normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis, nes toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką, kuri reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Kasacinės instancijos teismas taip pat išaiškino, kad varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. CPK 725 straipsnyje įtvirtintas išankstinės varžytynių akto teisminės kontrolės institutas, kuriuo sudarytos teisinės garantijos šalinti pažeidimus, padarytus parduodant turtą iš varžytynių, pasiekti didesnį vykdymo proceso operatyvumą, turto pardavimo iš varžytynių efektyvumą, ekonomiškumą ir stabilumą, eliminuoti arba minimalizuoti varžytynių būdu sudaromų sandorių rizikingumą. Būtent tokiu kasacinio teismo pateiktu teisės normų išaiškinimu vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Todėl apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimu formuoja ydingą praktiką, sudarančią galimybę kreditoriams piktnaudžiauti savo teisėmis, realizuojant skolininkų turtą vykdymo procese, yra nepagrįstas.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sandoris nepažeidė jokių jo teisių ir teisėtų interesų. Apelianto teigimu, toks sandoris pažeidžia jo interesus, kadangi jis prarado nuosavybės teisę į Vaistinės patalpas, tuo pačiu prarado nuomotojo teises ir pareigas, kylančias iš 2006 m. sausio 2 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties. Tačiau su tokiu ieškovo teisių pažeidimo aiškinimu negalima sutikti.

Šioje byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad iki ginčijamo turto perdavimo išieškotojui (atsakovui UAB ,,Kvistija“) akto sudarymo ieškovas UAB ,,Artapolas“ buvo skolingas atsakovui 574 442,98 Lt (47-48 b. l., 1 t. - 2008 05 08 vykdomojo rašto Nr. L2-357-267/08 kopija). Negrąžinęs skolos gera valia, prasidėjus priverstinio vykdymo procedūroms, ieškovas privalėjo suprasti, kad išieškojimas bus nukreiptas į jam priklausantį turtą ir negalėjo pagrįstai tikėtis toliau gauti pajamas iš tokio turto nuomos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai, ar vykdymo procese skolininkui priklausantis įkeistas turtas bus priverstinai realizuotas, nepriklauso nuo paties skolininko valios. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad vykdymo proceso metu ieškovas neinformavo kad turtas yra įkeistas trečiajam asmeniui AB SEB bankui. Taigi ieškovas pats buvo nesąžiningas ir negali reikalauti savo tariamai pažeistų teisių gynimo. Aplinkybė, kad duomenys apie nekilnojamojo turto hipoteką yra skelbiami viešuosiuose registruose, ieškovo nesąžiningumo nepaneigia.

Pažymėtina, kad pagal CK 4.171 straipsnio 9 dalies nuostatą, daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavyben; perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą. Taigi, ginčijamu turto perdavimo išieškotojui aktu atsakovui UAB ,,Kvistija“ buvo perduotas įkeistas pastatas ir trečiajam asmeniui AB SEB bankui teisė gauti savo reikalavimo, kuris buvo užtikrintas šio pastato įkeitimu (hipoteka), patenkinimą iš įkeisto pastato išliko. Esant tokiai situacijai, pagrįstas yra atsakovo UAB ,,Kvistija“ atsiliepime išdėstytas teiginys, kad dėl ieškinyje nurodytų proceso teisės normų pažeidimų vykdymo procese galėjo būti pažeisti paties atsakovo UAB ,,Kvistija“, kaip išieškotojo, teisės ar teisėti interesai, nes atsakovas savo reikalvimo patenkinimui gavo įkeistą turtą, į kurį ateityje gali būti nukreiptas išieškojimas kito ieškovo UAB ,,Artapolas“ kreditoriaus – AB SEB banko – reikalavimams patenkinti.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagal šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes nenustatęs įstatyme numatyto pagrindo 2009 m. sausio 23 d. turto perdavimo išieškotojui aktą pripažinti negaliojančiu, ieškinį atmetė pagrįstai, t. y. bylą iš esmės išsprendė teisingai, todėl ieškovo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą, rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis pateikia prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB ,,Kvistija“ pareiškė prašymą priteisti iš ieškovo RUAB ,,Artapolas“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė (109-114 b. l., 2 t.). Todėl toks prašymas negali būti tenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė MilašienėMarytė MitkuvienėDonatas Šernas