Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisėjas Bronius Varsackis Baudžiamoji byla Nr. 1A-31-579/2016

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00374-2014-2 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4; 2.4.7.

2016 m. sausio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nukentėjusiajam M. P. (M. P.), nuteistajam V. D., jo gynėjui advokatui K. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. D. ir nukentėjusiojo M. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo

V. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

M. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – jam iš V. D. priteista 31,42 Eur turtinei žalai ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 14 d., apie 1.30 val., vykdamas automobiliu „Ford Tranzit“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Vokietijos teritorijoje, tiksliau nenustatytoje vietoje, tyčia kumščiu sudavė M. P. vieną smūgį į kairį smilkinį, o pastarajam užsidengus galvą rankomis, kumščiais sudavė ne mažiau šešių smūgių į galvą ir kaklą, tuo padarė dešinės plaštakos 3-o piršto vidurinio pirštakaulio lūžį su jo panirimu, kas sukėlė M. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje metu akivaizdžiai neteisingai nurodė veiką, kurios padarymu jis buvo kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą. Šioje nutartyje, taip pat pranešime kalinamajam buvo nurodyta, kad V. D. yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 178 straipsnio 1 dalyje, nors byla teismui buvo perduota dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Skundo autoriaus teigimu, tokiu būdu teisėjas Bronius Varsackis, gavęs teismui perduotą baudžiamąją bylą, jau turėjo išankstinę nuomonę ir tai patvirtina vėlesnį teismo šališkumą.

Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai, remiantis vien tik nukentėjusio M. P. parodymais ir jo paties pateiktais medicininiais išrašais, nors nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjime teisme buvo prieštaringi ir nenuoseklūs. M. P. negalėjo tiksliai nurodyti, kiek vis dėlto smūgių buvo suduota – savo pradiniame 2014-05-07 pareiškime nurodė apie 10 smūgių, 2014-05-29 pirminėje apklausoje ir vėliau teigė, kad ne mažiau 6 smūgiai. Be to, nukentėjusiojo nurodytos faktinės įvykio aplinkybės yra paneigtos kitų kartu važiavusių ir byloje liudijusių asmenų. Liudytojas O. T. paneigė M. P. teiginius, kad konfliktas prasidėjo nuo V. D. suduoto smūgio į veidą O. T.. Liudytojas M. J. paneigė nukentėjusiojo teiginius, kad jis V. D. atitraukė nuo nukentėjusiojo. Niekas iš automobiliu važiavusių asmenų nepatvirtino, kad matė V. D. suduodant bent vieną smūgį nukentėjusiajam ar kad reikėjo jį raminti. Todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad, nors M. P. teisme duoti paaiškinimai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų, bet savo esme jie tapatūs, vienas kitą papildantys, paaiškinantys, – yra aiškiai nepagrįsta.

Byloje taip pat nustatyta, kad iš septynių automobiliu važiavusių asmenų keturi – nukentėjusysis, nuteistasis, O. T. ir M. J. jau išvažiuojant iš Lietuvos teritorijos bei važiuojant per visą Lenkijos teritoriją vartojo alkoholinius gėrimus. Akivaizdu, kad dėl kelionės metu išgerto alkoholio kiekio jie objektyviai negalėjo prisiminti visų įvykio detalių, nurodyti tikslių įvykio aplinkybių, todėl jų parodymai negali būti vertintini kaip neginčijami ir patvirtinantys V. D. kaltę, tuo labiau, kad be M. P. nei vienas iš šių asmenų nenurodė, jog būtų matęs V. D. suduodant nukentėjusiam kokius nors smūgius. Iš likusių trijų asmenų, kurie buvo automobilyje visos kelionės metu ir kurie nevartojo alkoholio, byloje pavyko nustatyti tik du – tai vairuotojas G. Z. bei keleivis J. J.. Būtent šių alkoholio nevartojusių ir nemiegojusių asmenų parodymai, apelianto nuomone, yra reikšmingi šiai bylai. G. Z. paaiškino, kad nakties metu važiuojant Vokietijos teritorija, M. P. ir V. D. pradėjo ginčytis, tarp jų prasidėjo konfliktas (kiti vyrai tame nedalyvavo, vyko ramiai, netriukšmavo), todėl jis paprašė baigti vartoti alkoholinius gėrimus ir išjungė šviesą. Po 2-3 min. išgirdo triukšmą ir atsisukęs pamatė, kad vyrai grumiasi sėdėdami, buvo įsikibę vienas kitam į atlapus. Teisminio nagrinėjimo metu šis liudytojas patikslino savo parodymus ir nurodė, kad kalbėdamas apie „vyrų įsikibimą vienas kitam į atlapus” jis turėjo omenyje ne fizinį kontaktą, bet žodinį, tai yra apsižodžiavimą pakeltu balsu. Liudytojas J. J. taip pat paaiškino, kad tarp M. P. ir V. D. buvo tik žodinis konfliktas. Todėl yra akivaizdu, kad jeigu V. D. būtų sudavęs nukentėjusiam ne mažiau 6 smūgius į galvos sritį, šalia esantis J. J. būtų tai matęs ir užfiksavęs, nes keleiviniame mikroautobuse greta besigrūmusių dviejų suaugusių vyrų to nepastebėti yra objektyviai neįmanoma. Kadangi liudytojas J. J. tiek su nukentėjusiu, tiek su nuteistuoju susipažino tik kelionės metu, abejoti šio liudytojo parodymais teismas neturėjo jokių priežasčių. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl atmeta minėto liudytojo parodymus arba kodėl juos vertina kritiškai, dėl jų nuosprendyje iš viso nėra pasisakyta.

Apeliantui nekyla abejonių, kad M. P. piršto sužalojimą patyrė kelionės metu, tačiau, kaip patvirtina byloje surinkti duomenys, kelionės metu nukentėjusysis dideliais kiekiais vartojo alkoholį ir tokį sužalojimą galėjo patirti bet kokiu kitu būdu – įkišęs pirštą tarp automobilio sėdynių, privėrus automobilio durelėms ir pan., ir to galėjo neatsiminti. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusysis savo elgesiu provokavo V. D., todėl kai nukentėjusiajam nepavyko apkaltinti jo asmens dokumentų bei pinigų vagyste, kitos dienos ryte ištinusio piršto sužalojimą jis automatiškai priskyrė asmeniui, su kuriuo visos kelionės metu buvo konfliktiškuose santykiuose.

Nukentėjusysis M. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį ir iš V. D. jam priteisti 28963 Eur neturtinės žalos ir 3432,28 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Apelianto nuomone, teismo išvada, kad prašomų atlyginti negautų pajamų dydis neįrodytas ir nėra neginčytinų įrodymų, kad nuteistasis galėjo gauti būtent tokias pajamas, nes pateikta Metinė pajamų deklaracija yra bendro pobūdžio, yra visiškai nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad paskaičiuotos negautos pajamos buvo vidutinės galimos gautos pajamos per 1 dieną (146,76 Lt). Pažymėtina, kad advokatų (advokatų padėjėjų) vienintelis pajamų šaltinis yra susijęs su profesine veikla, tai yra teikiamomis teisinėmis paslaugomis, o Metinė pajamų deklaracija yra pagrindinis oficialus dokumentas, patvirtinantis gautų pajamų dydį. Vykdant individualią profesinę veiklą honorarų dydžiai yra skirtingi, todėl ir buvo vadovautasi Metine pajamų deklaracija, kaip vieninteliu pajamų apskaičiavimo šaltiniu, nustatant 1 dienos vidutinį darbo užmokestį. Apeliantui taip pat nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nepriteisė jo patirtų kelionės išlaidų. Visos kelionės į apklausas, akistatas, teismo posėdžius yra užfiksuotos protokoluose (yra nurodoma data ir laikas), šios datos atitinka teismui pateiktuose kvituose už kurą nurodyta datas.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nukentėjusiajam iš V. D. priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Teismas nemotyvavo, kuo pasireiškė nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, turėjęs įtakos nusikaltimo padarymui. M. P. teigia, kad nagrinėjamoje byloje ypatingų provokuojančių veiksmų iš jo pusės nuteistojo atžvilgiu nenustatyta. V. D. sužalojo tyčia, šio nusikaltimo padarymo nepripažino ir apelianto neatsiprašė. Todėl civilinis ieškinys turėjo būti visiškai patenkintas.

Skunde pažymima, kad vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Jeigu fiziniai ar psichiniai pakenkimai yra ilgalaikiai arba tokio pobūdžio, kad iš karto negali būti pašalintos jų pasekmės, o pasekmių šalinimas susijęs su įvairių fizinės ar psichinės sveikatos grąžinimo metodų taikymu, tai be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto prie neturtinės žalos priskiriamas ir susirūpinimas būsimomis pasekmėmis. Šiuo atveju piršto sulaužymas labai stipriai paveikė nukentėjusiojo gyvenimą, kadangi buvo padarytos dvi operacijos, po kurių jį lydėjo stiprūs skausmai, besitęsiantys iki šiol. Pirštas per sąnarį yra visiškai nelankstus, gydytojas prognozuoja, kad ateityje liks ribotas piršto sulenkimas ir nepilnas ištiesimas. Dėl sulaužyto dešinės plaštakos pagrindinio piršto apeliantas ateityje negalės gyventi pilnaverčio gyvenimo – sportuoti (sulenkti kumščio), dešine ranka kelti sunkių daiktų, pilnaverčiai pailsėti (slidinėti kalnuose, plaukioti burlente ir t.t). Be to, apeliantas tikina, kad jis negali pilnavertiškai atlikti ir savo darbinių funkcijų – rašyti tiek tušinuku, tiek kompiuteriu, ir estetinis dešinės rankos vaizdas, atsižvelgiant į jo profesiją, yra nekoks. Dėl dešinės rankos III-o piršto nelankstumo nukentėjusysis pastoviai jaučia nepatogumus bendraujant su aplinkiniais bei darbo aplinkoje.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo skundą – atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo paduotą apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo – atmesti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Nukentėjusiojo M. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl nuteistojo V. D. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl V. D. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo M. P. sveikatą. Skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė vien tik prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir baudžiamosios bylos medžiagą, pati atlikusi įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė nukentėjusįjį ir liudytoją J. J., su šiais skundo argumentais nesutinka. Nukentėjusiojo M. P. parodymai neabejotinai yra vieni iš įrodymų, kuriais įrodyta apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, tačiau tai nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys V. D. inkriminuotų neteisėtų veiksmų atlikimą.

Nors iš dalies sutiktina su skundo argumentais, kad nukentėjusysis nebuvo nuoseklus, skirtingai nurodydamas kai kurias įvykio aplinkybes (dėl to, kurie asmenys vartojo alkoholį, kad nuteistasis smūgį iš pradžių sudavė O. T., kad autobusiuke konflikto metu degė šviesa ir kt.), tačiau dėl esminių aplinkybių – jam suduotų smūgių, jų sudavimo mechanizmo, lokalizacijos, M. P. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Tai, kad jis pirmosios apklausos metu, apklausiamas kaip liudytojas, nurodė, jog jam buvo suduota maždaug 10 smūgių, iš esmės neprieštarauja vėlesniems jo parodymams, kad V. D. jam sudavė ne mažiau 6 smūgius ir apeliacinės instancijos teisme nurodytoms aplinkybėms, kad jam buvo suduota 6-10 smūgių. Be to, byloje neabejotinai nustatyta, kad V. D. sudavė ne pavienius smūgius, o buvo smūgių grandinė, todėl nukentėjusysis objektyviai ir negalėjo pasakyti tikslaus smūgių skaičiaus – natūralu, kad tuo metu jam rūpėjo kaip apsisaugoti nuo smūgių, o ne skaičiuoti jų kiekį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skunde nurodytos aplinkybės dėl parodymų prieštaravimo nėra pagrindas laikyti nukentėjusiojo parodymus nenuosekliais, nes sprendžiant dėl tokių duomenų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės (kaip išskiriama skunde), tačiau jų visuma.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tam tikrą nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą, teisėjų kolegija M. P. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie patvirtinti kitais ištirtais įrodymais. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad kelionės į Olandiją metu tarp jo ir nuteistojo V. D. susiklostė priešiški santykiai, jie ginčijosi dėl aplinkybių, susijusių su tuo, kokiu sportu V. D. užsiima, kokius asmenis pažįsta ir pan., taip pat tai, kad kelionės metu jie su kitais važiavusiais asmenimis (išskyrus vairuotoją G. Z. ir liudytoją J. J.) išgėrė didelį kiekį alkoholinių gėrimų, patvirtino visi be išimties kartu su jais buvęs asmenys (išskyrus J. J.). Nors nei vienas iš kartu buvusių asmenų nenurodė matę V. D. smūgiuojant M. P., tačiau šį faktą netiesiogiai patvirtina liudytojas M. J., kuris teigė nakties metu, gulėdamas ant sėdynių, girdėjęs, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo konfliktas, ir buvo smūgio garsas (trenksmas), liudytojas G. Z. nurodė, kad nakties metu atsisukęs pamatė, kaip nukentėjusysis ir nuteistasis buvo „vienas kitam įsikibę į atlapus“. Šie liudytojai ir liudytojas O. T. taip pat patvirtino, kad ryte M. P. jiems teigė, jog buvo sumuštas V. D., rodė sužalotą ranką ir jie visi matė ištinusį pirštą. Taigi šių liudytojų, nors ir tiesiogiai nemačiusių smūgių sudavimo fakto, parodymai nepaneigia, o netiesiogiai patvirtina teismo padarytą išvadą, kad M. P. buvo sužalotas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Todėl visiškai nepagrįstai skunde teigiama, kad nukentėjusiojo nurodytos faktinės įvykio aplinkybės yra paneigtos kitų kartu važiavusių ir byloje liudijusių asmenų – O. T. ir M. J., parodymais.

Be to, nukentėjusiojo M. P. nurodytas smūgių sudavimo aplinkybes, tai yra kokiu būdu buvo sužalotas dešinės rankos pirštas, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G1446/14(01) ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. pG2841/14(02). Šiose išvadose M. P. ne tik konstatuotas dešinės plaštakos 3-o piršto vidurinio pirštikaulio lūžis su jo panirimu, net ir konstatuota, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje (kaltinime) nurodytomis aplinkybėmis, tai yra daiktui (daiktams) judant ir kontaktuojant su dešine plaštaka. Teismo medicinos specialistas (T. 1, b. l. 66) nustatė ir tai, kad toks sužalojimas nebūdingas griuvimui ir atsirėmimui į daiktą (daiktus) su dešine plaštaka ir/arba plaštakai judant ir kontaktuojant su daiktu (daiktais). Taigi šios išvados, pagal jose konstatuotą sužalojimo pobūdį, jau aptartų įrodymų kontekste visiškai patvirtina nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, kad pirštas jam buvo sužalotas tuo metu, kai jis rankomis dengėsi galvą nuo nuteistojo jam suduodamų smūgių, ir paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintas versijas, kad M. P. pirštą galėjo susižaloti ir kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, įkišęs tarp automobilio sėdynių ar privėręs automobilio durelėmis.

Apeliaciniame skunde, vertinant įvykio aplinkybes, siūloma vadovautis liudytojo J. J. parodymais, kadangi, nuteistojo teigimu, šis liudytojas tiek su juo, tiek su nukentėjusiu, susipažino tik kelionės metu, todėl neturėjo jokio suinteresuotumo nurodyti neteisingas aplinkybes, be to, jis važiuodamas nevartojo alkoholinių gėrimų. Tačiau pažymėtina, kad liudytojas J. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog pažįsta nukentėjusįjį, su kuriuo jį sieja nedraugiški santykiai dėl to, kad liudytojas anksčiau gyveno kartu su nukentėjusiojo buvusia sutuoktine. Šiame kontekste pažymėtina, kad J. J., duodamas parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atsiliepė švelniau apie nuteistąjį (kad jis nekalbėjo apie bušido sportą, kad išgėrė tik kelis stikliukus alkoholinių gėrimų, kad nenaudojo smurto) nei apie nukentėjusįjį, kuris neva visus kartu važiavusius asmenis kaltino pinigų ir dokumentų vagyste, kalbėjo nesąmones ir pan. Tokie liudytojo parodymai dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo elgesio nesutampa su kitų asmenų nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kelia abejonių jų tikrumu. Dėl šių priežasčių teismas nelaiko J. J., nurodžiusio, kad V. D. nesudavė smūgių, parodymų pakankamais paneigti byloje ištirtais ir aptartais įrodymais nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, ir šioje dalyje jo parodymais nesivadovauja.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ištirti įrodymai yra pakankami pagrįsti išvadai, jog V. D. atliko veiksmus, atitinkančius visus nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius, tai yra jis tyčia kumščiu sudavė M. P. vieną smūgį į kairį smilkinį, o pastarajam užsidengus galvą rankomis, kumščiais sudavė ne mažiau šešių smūgių į galvą ir kaklą ir tuo padarė M. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešinės plaštakos 3-o piršto vidurinio pirštakaulio lūžiu su jo panirimu.

Kaip nepagrįsti atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkas teismas. Teismo šališkumas skunde siejamas su išankstinės nuomonės turėjimu, šiuos argumentus grindžiant tuo, kad teismas nutartyje baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje ir teismo pranešime kalinamajam nurodė neteisingą baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį V. D. yra kaltinamas. Visų pirma, pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartyje baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodyta teisinga nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu teismo posėdžių sekretorės rengtame pranešime dėl advokato dalyvavimo nurodytas neteisingas baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir 178 straipsnio 1 dalis) laikytinas tiesiog rašymo apsirinkimu, o ne pagrįstu pagrindu pripažinti teismo šališkumą. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo gynėjas pasinaudojo BPK 57 straipsnyje numatyta teise ir tais pačiais motyvais pareiškė teisėjo, nagrinėjusio baudžiamąją bylą pirmąja instancija, nušalinimą, tačiau Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo atmestas, konstatavus, kad teisėjo nušalinimui nėra jokių BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, kurie atitiktų BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus. Nagrinėjamos bylos duomenys taip pat neduoda jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ar neužtikrino proceso objektyvumo, tai yra buvo šališkas. Teismo šališkumo įžvelgimas vien dėl apeliantui nepalankių šio teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus, nėra pakankamas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas.

Dėl nukentėjusiojo M. P. skundo

Nukentėjusiojo M. P. apeliaciniame skunde ginčijama nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Nukentėjusysis M. P. teisminio nagrinėjimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, turtinę žalą įvertindamas 3432,28 Eur, neturtinę žalą – 28963 Eur. Skundžiamame nuosprendyje teismas jam padarytą turtinę žalą įvertino 31,42 Eur ir neturtinę žalą – 300 Eur.

Nesutikdamas su teismo priteistu turtinės žalos dydžiu, nukentėjusysis skunde nurodo, kad buvo nepagrįstai atmestas ieškinio reikalavimas dėl negautų pajamų ir patirtų išlaidų kurui atlyginimo. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nepateikta neginčytinų įrodymų, jog jis galėjo gauti būtent tokias pajamas, kokios nurodytos jo Metinėje pajamų deklaracijoje, taip pat teismui nebuvo aišku, kada M. P. vyko į apklausas, akistatas ir pan., ir kurie pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina šių kelionių metu patirtas kuro išlaidas.

Su nuosprendyje išdėstytais motyvais, kuriais atmestas civilinio ieškinio reikalavimas atlyginti negautas pajamas už 71 nedarbingumo dieną ir išlaidas už kurą, iš dalies sutiktina. Metinėje pajamų deklaracijoje pateikiami duomenys apie visas asmens gautas pajamas už praėjusį mokestinį laikotarpį, todėl šis dokumentas nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, kad M. P. deklaruotą pajamų dydį gavo tik iš jo nurodomos advokato padėjėjo profesinės veiklos, kuria negalėjo užsiimti nedarbingumo laikotarpiu. Byloje nėra pinigų priėmimo kvitų ar kitų buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų būtent iš advokato padėjėjo veiklos jo gautų pajamų dydį, šiame kontekste įvertinant ir byloje esančius duomenis apie nukentėjusiojo ne pirmą kartą užsienyje perkamus automobilius. Nors teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad M. P. patyrė nurodyto dydžio nuostolius (negautas pajamas), tačiau apygardos teismo vertinimu, sprendimas vien šiuo pagrindu atmesti ieškinio reikalavimą yra nepagrįstas. Akivaizdu, kad M. P. dėl piršto sužalojimo kurį laiką negalėjo dirbti ir dėl to iš darbo santykių negavo pajamų. Pagal teismų praktiką turtine žala pripažįstama ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (žr., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011). Kartu pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Šiuo atveju teismas iš byloje esančių duomenų neturi galimybės tiksliai apskaičiuoti M. P. negautų pajamų dydžio. Tas pats pasisakytina ir dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų kurui dydžio. M. P. teismui pateikė 16 kvitų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2014-04-29 iki 2015-02-11 buvo pirktas kuras (benzinas ir dujos). Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl traumos jis privalėjo iš savo gyvenamosios vietos Vilniaus rajone kas antrą dieną vykti pas gydytoją Vilniaus mieste perrišti rankos (dešinė ranka imobilizuota gipso įtvare), tačiau medicininių dokumentų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikta. Nukentėjusysis taip pat teigė vykęs į apklausas ir teismo posėdžius Kaune. Nors ant dalies pirkimo kvitų esančios datos sutampa su apklausų ir teismo posėdžio datomis, tačiau kita dalis pateiktų apmokėjimo kvitų nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, teismui nepateikti duomenys apie nukentėjusiojo automobilio technines specifikacijas ir su tuo susijusias kuro sąnaudas.

Taigi, nors nukentėjusiojo M. P. teisė reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę žalą yra pagrįsta, tačiau iš byloje esančių duomenų negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas civilinio ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos (negautų pajamų ir išlaidų kurui) atlyginimo, pažeidė BPK 109 straipsnio, 113 straipsnio 1 dalies, 115 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Dėl to teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, M. P. pripažįstant teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio, susijusio su turtine žala, dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu. Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo kilusią neturtinę žalą įvertindamas 300 Eur, priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teismo sprendimą sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį iš esmės lėmė konstatuota aplinkybė, kad veikos padarymui didelę įtaką turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, kas nuosprendyje pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Nors nukentėjusysis apeliaciniame skunde neginčija nuteistajam paskirtos bausmės ir neformuluoja aiškaus prašymo panaikinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau, atsižvelgus į tai, kad teismo nustatytas provokuojantis nukentėjusiojo M. P. elgesys ginčijamas tuo aspektu, kad teismas į šią aplinkybę atsižvelgė, pinigine išraiška įvertindamas M. P. padarytą neturtinę žalą, apygardos teismas mano, kad nebus peržengtos apeliacinio skundo ribos, jei klausimas dėl šios aplinkybės pripažinimo pagrįstumo bus išnagrinėtas iš esmės.

Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, yra vertinama, kiek toks elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie suformavo kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką (žr., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010).

Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, nepateikė jokių įtikinamų tokio sprendimo motyvų. Vien tai, kad nukentėjusysis su nuteistuoju vartojo alkoholį ir ginčijosi dėl nereikšmingų aplinkybių nėra pagrindas pripažinti, kad M. P. elgesys prieštaravo moralei ar elementarioms elgesio taisyklėms, ypatingai įžeidė V. D. ar kitaip jį sąmoningai skatino pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Nagrinėjamu atveju byloje ištirtų įrodymų visetu – liudytojų G. Z., J. J., M. J., O. T. parodymais, nenustatyta, kad nukentėjusysis provokavo V. D., šie liudytojai taip pat paneigė nuteistojo nurodomas aplinkybes, kad nukentėjusysis jį apkaltino dokumentų ir pinigų vagyste. Minėti liudytojai nurodė, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo kilusi įtampa, jie ginčijosi, abu kalbėjo pakeltu tonu, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino, kad nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs ir iniciavo konfliktą, įžeidinėjo V. D.. Taigi nuteistojo teiginių apie tai, kad nukentėjusysis M. P. su juo elgėsi provokuojamai, nepagrindžia jokie objektyvūs bylos duomenys, todėl teismo išvados dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo neatitinka bylos aplinkybių ir yra nepagrįstos. Todėl ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina ir nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose numatytais pagrindais. Taip pat pažymėtina, kad minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės panaikinimo įtaka nuteistajam paskirtai bausmei, kai nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nėra keliamas nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, nevertinama.

Apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai pripažinęs V. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis ar rizikingas elgesys, šią aplinkybę, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pernelyg sureikšmino ir visiškai neįvertino kitų neturtinės žalos dydį lemiančių kriterijų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas įpareigoja kiek įmanoma tiksliau ir teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Nustatant nukentėjusiam asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydį, ne mažiau svarbūs ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta neginčijama aplinkybė, kad dėl nuteistojo V. D. tyčinių nusikalstamų veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. P. sveikata – padarytas dešinės plaštakos 3-o piršto vidurinio pirštakaulio lūžis su jo panirimu. Nukentėjusysis civilinio ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad dėl sužalojimo jis patyrė dvi operacijas, po kurių jautė ir iki šiol jaučia stiprius skausmus, pirštas per sąnarį yra visiškai nelankstus, kaip prognozuojama, ateityje piršto judesiai nepagerės, dėl ko jis negalės gyventi pilnaverčio gyvenimo. Iš tiesų, byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. P. gydymas užtruko 71 dienas, buvo atlikta piršto operacija, dėl to jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, materialinius ir organizacinius rūpesčius. Nors iš byloje esančio medicinos dokumentų išrašo matyti, kad 2015-03-10 nukentėjusiojo sužaloto piršto judesiai per sąnarį buvo minimalūs ir, prognozuojama, kad piršto sulenkimas išliks ribotas ir ateityje, tačiau M. P. nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, kad dėl patirtos traumos jam teko pakeisti gyvenimo įpročius, laisvalaikio praleidimo būdus, kad piršto nelankstumas apsunkino darbinių funkcijų vykdymą (advokato padėjėjo veikla) ar kad tai kaip nors kitaip neigiamai atsilieps jo pilnaverčiam gyvenimui ateityje.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu teismo nustatyta 300 Eur neturtinės žalos kompensacija akivaizdžiai neproporcinga padarytam sužalojimui, kilusioms pasekmėms, neatitinkanti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis turi būti padidintas.

Kaip minėta, M. P. yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 28963 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma (žr., kasacinės nutartys bylose Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-103/2009, 2K-181/2010). Tačiau negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Šiuo atveju nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo savo dydžiu nėra pagrįstas. Kolegijos vertinimu, 1700 Eur piniginė kompensacija atitinka BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijams ir teismų praktikai tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose – nukentėjusiesiems priteisiama nuo 578 Eur iki 7240 Eur neturtinės žalos atlyginimo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, 2K-78/2013, 2K-314/2012, 2K-497/2011 ir kt.).

Taigi skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo M. P. (M. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti V. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Nukentėjusiajam M. P. pripažinti teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos (negautų pajamų ir išlaidų kurui) patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiajam M. P. iš nuteistojo V. D. priteistą 300 Eur neturtinės žalos sumą padidinti iki 1700 (vieno tūkstančio septynių šimtų eurų) Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.