Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. Z. L. N. priteista 8000 litų turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o Panevėžio teritorinei ligonių kasai - 17629,90 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir A. G. bei H. K. , tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Z. nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 23 d., apie 1.00 val., Zarasų r., Turmanto sen., Smalvų k., ant važiuojamosios kelio dalies, šalia namo, priklausančio V. N. , be priežasties, demonstruodamas aiškų visuomenės ir aplinkinių negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų nepaisymą, pribėgo prie S. N. ir tyčia sudavė jam vieną smūgį kumščiu į galvos sritį. S. N. nuo gauto smūgio nukritus, M. Z. kojomis nukentėjusiajam tyčia sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį ir abiem kojom, visu svoriu, ne mažiau kaip vieną kartą tyčia užšoko S. N. ant galvos, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, nubrozdinimus kairio smilkinio srityje, skruostuose, kairio antakio srityje, kaktoje, dešinėje smilkininėje srityje, nosies kairėje pusėje, kraujosruvas kairės akies vokuose ir už kairės ausies, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimą, difuzinį galvos smegenų aksonų sužalojimą. M. Z. suduotų smūgių pasekoje, nuo galvos sumušimo, kuris komplikavosi smegenų koma, bendru išsekimu, aspiraciniu-hipostaziniu plaučių uždegimu, kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu. Nukentėjusysis, neatgavęs sąmonės, 2006 m. rugsėjo 4 d. mirė VŠĮ Zarasų rajono ligoninėje, t. y. M. Z. tyčia, iš chuliganiškų paskatų, nužudė S. N. .

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Z. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme nuteistojo A. G. pakeistus parodymus ir jų keitimo motyvus vertina, kaip neįtikinamus ir nelogiškus, todėl remiasi jo ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys.

Apeliantas skunde teigia, kad liudytojai V. K. ir A. C. , kaip ir nuteistieji H. K. bei A. G. , tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu davė iš esmės skirtingus parodymus dėl įvykio aplinkybių. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais. Byloje apklaustų liudytojų bei nuteistųjų parodymuose iš tiesų yra neatitikimų dėl M. Z. aprangos, akinių, jo suduotų smūgių tikslios lokalizacijos ir skaičiaus, tačiau juos Apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertina, kaip neesminius, logiškai paaiškinamus ir netrukdančius nustatyti nuteistojo M. Z. atliktų veiksmų pobūdį.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, įvykis vyko naktį, apie 1.00 val., nors įvykio vieta, liudytojų tvirtinimu, buvo apšviesta automobilių žibintais, tačiau jie teigė, kad matomumas nebuvo labai geras. Kai kurie liudytojai įvykio metu buvo išgėrę, įvykį jie stebėjo būdami skirtingose vietose ir esant skirtingiems atstumams (vieni buvo greta nukentėjusiojo, kiti stebėjo įvykį iš šalies), konflikto židinys ir juose dalyvavusių asmenų buvo ne vienas, įvykiai vystėsi greitai ir dinamiškai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, logiška, kad ne tik įvykių liudytojai, bet ir patys konfliktų dalyviai negali tiksliai prisiminti labai konkrečių įvykių detalių (suduotų smūgių skaičiaus, eiliškumo, aprangos detalių ir pan.), duodami parodymus apie šias detales neretai painiojosi ir klydo, o apeliacinės instancijos teisme apklausti praėjus keletui metų – apskritai nelabai jų prisiminė.

Todėl, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus ir nustatydama, kokius veiksmus atliko apeliantas M. Z. , rėmėsi tik tais liudytojų ir nuteistųjų parodymais, o kartais tik jų dalimi, kurie vieni kitus patvirtina, arba kuriuos patvirtina kitų liudytojų parodymai ar kiti bylos duomenys.

Taigi, iš pirmiau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad įvykio vietoje, kurioje vyko konfliktas tarp jaunuolių ir kur buvo mirtinai sumuštas nukentėjusysis S. N. , buvo ne tik M. Z. , bet ir daugelis kitų asmenų. Nors kai kurie liudytojai apeliacinės instancijos teisme nebegalėjo tiksliai prisiminti ar nukentėjusiajam ant galvos šokinėjo ir jį spardė būtent M. Z. , tačiau jie nurodė šio asmens požymius, leidžiančius neabejotinai teigti, kad jų matytas vaikinas buvo būtent M. Z. . Ne tik apeliacinės, bet ir pirmosios instancijos teisme liudytojai tvirtino, kad S. N. į galvą spardęs ir ant jos šokinėjęs vaikinas buvo apsirengęs raudonos spalvos striuke (kaip matyti iš bylos duomenų, būtent tokios spalvos striukę įvykio metu vilkėjo M. Z. ; t. 1, b. l. 74) ir išsiskyrė savo dideliu ūgiu. Iš Apeliaciniame teisme apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad M. Z. iš tiesų buvo aukščiausias iš įvykio vietoje buvusių vaikinų. Jis pats teisme nurodė, kad jo ūgis apie 196 cm, kai tuo tarpu nuteistojo A. G. ūgis įvykio metu buvo apie 178 cm, nuteistojo H. K. – apie 172 cm, liudytojo A. G. – 188 cm, liudytojo R. Š. – 181 cm, liudytojo A. C. – apie 183 cm. Taigi, M. Z. už kitus du nuteistuosius H. K. ir smūgius S. N. taip pat sudavusį A. G. buvo apie 20 cm aukštesnis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, daro išvadą, kad liudytojų parodymais patikimai nustatyta, jog būtent po M. Z. smūgių į galvą S. N. buvo pargriautas ant žemės, po to M. Z. jam spardė į galvą, kitas kūno vietas, šokinėjo jam ant galvos. Tuo tarpu A. G. kelis kartus įspyrė gulinčiam S. N. į juosmens sritį.

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Ukmergės poskyrio specialisto išvadoje Nr. M174/06(14) konstatuota, kad S. N. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda dešiniojo antakio srityje, dauginiais nubrozdinimais ir kraujosruvomis galvoje, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimu, difuziniu galvos smegenų aksonų sužalojimu, kas komplikavosi smegenų koma, bendru išsekimu, aspiraciniu-hipostaziniu plaučių uždegimu, kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamu ir S. N. mirė (t. 1, b . l. 57-63).

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam smūgius į galvą sudavė tik M. Z. , darytina išvada, kad visi S. N. galvoje teismo medicinos ekspertų nustatyti sužalojimai buvo padaryti nuteistojo M. Z. nusikalstamais veiksmais. Tai yra jo nukentėjusiajam kojomis ir rankomis suduoti stiprūs smūgiai, šokinėjimas jam ant galvos, neabejotinai buvo tiesioginė ir vienintelė S. N. mirties priežastis.

Nukentėjusiajam taip pat konstatuotos ir kraujosruvos kairiame žaste bei nubrozdinimas kairėje blauzdoje, kurie, remiantis liudytojų parodymais, buvo padaryti A. G. smūgiais. Tačiau šie sužalojimai, anot ekspertų, nukentėjusiajam gyvam esant būtų sukėlę tik nežymų sveikatos sutrikdymą ir jie nebuvo mirties priežastimi.

Nuteistasis M. Z. skunde teigia, kad jo atsakomybę šalinantys įrodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepaneigti ir net nepaminėti. Kaip vieną iš tokių jo nekaltumą patvirtinančių įrodymų apeliantas nurodo 2006-09-06 specialisto išvadą Nr. 4261 (t. 1, b. l. 79-82). Šios išvados 1 punkte konstatuota, kad ant pateiktų tirti M. Z. megztinio, striukės ir batų žmogaus kraujo nerasta. Tačiau ši išvada, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia M. Z. dalyvavimo nužudant S. N. . Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis savo rūbus ir batus tyrėjams pateikė tik praėjus 4 dienoms po įvykio (t. 1, b. l. 73-75). Per tą laiką visi ant rūbų galėję likti pėdsakai (nebūtinai sąmoningai) galėjo būti sunaikinti juos tiesiog išplaunant ar išskalbiant. Todėl vien ši aplinkybė, kad ant nuteistojo rūbų ir batų nerasta nukentėjusiojo kraujo pėdsakų nepaneigia liudytojų parodymais ir iš dalies paties M. Z. parodymais nustatytų faktinių aplinkybių.

Pasak apelianto, apygardos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. Š. parodymais. Teismas, anot M. Z. , neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad R. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, tačiau 2006 m. spalio 31 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Apelianto manymu, dėl šios priežasties šio liudytojo parodymai turėjo būti įvertinti, kaip siekimas išvengti atsakomybės. Minėtame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą R. Š. atžvilgiu yra nurodyta, kad liudytojų parodymai dėl R. Š. dalyvavimo nusikaltimo padaryme vertinami kritiškai, kadangi liudytojai netiksliai nurodo smūgių skaičių, jų lokalizaciją. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. Z. atžvilgiu, tokius pačius prieštaravimus įvertino kaip neesminius.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais nuteistojo M. Z. skundo argumentais. Iš tiesų, tai, kad liudytojui R. Š. buvo pareikšti įtarimai dėl S. N. sumušimo yra pagrindas abejoti, jo, kaip liudytojo parodymais, tačiau šias abejones būtina arba patvirtinti arba paneigti byloje surinktais duomenimis. O jie tokias abejones paneigia. Visų pirma, abejones dėl liudytojo R. Š. duotų parodymų apie M. Z. atliktų nusikalstamų veiksmų patikimumo paneigia tai, kad jie atitinka kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus. Be to, nors liudytojas R. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamas prisidėjęs prie nukentėjusiojo S. N. sumušimo, vėliau šie įtarimai nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pagrįstai nutrauktas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą R. Š. atžvilgiu kalbama tik apie vienintelio liudytojo A. C. parodymų nenuoseklumą. Ir tik tą jų dalį, kurioje jis kalba apie R. Š. veiksmus nukentėjusiojo S. N. atžvilgiu. Šiame nutarime nevertinami liudytojų parodymai apie M. Z. nusikalstamus veiksmus, todėl teigti, kad šio nutarimo motyvai prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams dėl liudytojų parodymų nuoseklumo, nėra pagrindo.

Tas pats pasakytina ir apie liudytojos E. D. parodymus. Nors apeliantas skunde abejoja jos parodymais, atkreipdamas dėmesį į tai, kad ši liudytoja yra R. Š. draugė, tačiau vien ši aplinkybė neduoda pakankamo pagrindo atmesti jos parodymus, kadangi jie taip pat atitinka kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus bei kitus bylos duomenis. Apeliantas neteisus, teigdamas, kad liudytojos E. D. parodymai prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, iš kurios matyti, kad S. N. padaryti sužalojimai yra galvos srityje, kairiame žaste ir kairėje blauzdoje, tuo tarpu minėta liudytoja tvirtina, kad apeliantas šokinėjo S. N. ant krūtinės. Iš tiesų, kai kuriuose savo parodymuose liudytoja teigė mačiusi, kad nuteistasis M. Z. šokinėjo nukentėjusiajam S. N. ne ant galvos, bet ant krūtinės. Apeliaciniame teisme apklausta liudytoja E. D. negalėjo tiksliai pasakyti, ar M. Z. šokinėjo nukentėjusiajam ant galvos, ar ant krūtinės, tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tokius liudytojos parodymų netikslumus vertina, kaip visiškai pateisinamus ir neesminius. Juos galėjo sąlygoti pirmiau aptartos įvykio aplinkybės (blogas apšvietimas, vieta iš kurios stebėtas įvykis, atstumas iki įvykio vietos ir pan.), kita vertus, krūtinė ir galva yra labai artimos žmogaus kūno sritys, todėl normalu, kad liudytoja galėjo tiksliai ir nematyti ant kurios būtent vietos buvo šokinėjama. Galiausiai, tai, kad M. Z. šokinėjo (o tai patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai) nukentėjusiajam ne ant krūtinės, bet ant galvos, patvirtina ir paties nuteistojo minima teismo medicinos specialisto išvada, jog sužalojimai S. N. padaryti galvoje, o ne krūtinės srityje.

M. Z. skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi duomenimis, gautais liudytojo E. S. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, kadangi jie neatitinka BPK 192 str. 5 d. reikalavimų. Šis BPK straipsnis numato bendrą tvarką, pagal kurią atpažinimas daromas parodant patį atpažįstamą asmenį. Tačiau apelianto minimoje BPK 192 str. 5 d. numatytos išimtys, kuomet atpažinimas gali būti daromas pagal nuotraukas: 1) jeigu parodyti asmens negalima; 2) kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Įstatymas konkrečiai neapibrėžia, kokios aplinkybės turi susiklostyti, kad pagal įstatymą galima būtų pripažinti, jog asmens parodyti negalima. Tai paliekama spręsti tyrėjui ar prokurorui, atliekančiam šį procesinį veiksmą.

Būtent pasinaudojant šiomis išimtimis ir buvo atliktas M. Z. atpažinimas pagal nuotraukas. Nors šio procesinio veiksmo protokole nenurodyti motyvai, kodėl atpažinimas daromas iš nuotraukų, tačiau apie tai galima spręsti iš bylos aplinkybių. E. S. byloje yra vienas iš nukentėjusiųjų, kurį sumušė H. K. ir A. G. , jis buvo S. N. draugas, todėl akivaizdu, kad kiekvienas tiesioginis susitikimas su M. Z. E. S. gali sukelti didžiulį stresą bei psichologinę traumą. Dėl šių aplinkybių tyrėjas galėjo nuspręsti, kad parodyti paties M. Z. negalima. Kita vertus, kaip matyti iš Apeliaciniame teisme apklaustų liudytojų R. Š. ir E. D. parodymų, jiems abiems galėjo būti daromas poveikis. Liudytojų teigimu, R. Š. , reikalaujant pakeisti parodymus, kaltinančius M. Z. , buvo net sumuštas (t. 6, b. l. 132). Taigi, sprendžiant iš šių duomenų, galima daryti išvadą, kad ir E. S. saugumui taip pat galėjo grėsti pavojus, jei jis būtų tiesiogiai nurodęs atpažinimo metu į M. Z. . Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad atliekant minėtą procesinį veiksmą baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai pažeisti nebuvo ir teismas pagrįstai rėmėsi šio veiksmo metu gautais duomenimis.

M. Z. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių dėl liudytojų A. G. ir R. J. iškvietimo į teismo posėdį. Tuo, anot apelianto, buvo pažeistas rungimosi principas, suvaržytos gynybos teisės, numatytos BPK 7 str. Teisėjų kolegija atmeta tokius skundo argumentus, kaip nepagrįstus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. G. buvo apklaustas ne tik tyrėjų, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Šioje apklausoje dalyvavo ir M. Z. , kuris galėjo užduoti liudytojui klausimus. Be to, abu šie liudytojai buvo apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas ar suvaržytos gynybos teisės.

Vertindama šių liudytojų parodymų reikšmę nustatant faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nėra labai informatyvūs, be to kai kurių iš jų nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Liudytojas A. G. parodė, kad 2006 m. balandžio 22 d., apie 23.00 val., jis su draugais D. V. , M. Z. , T. C. ir D. V. prie banko „Nord/LB” sėdėjo raudonos spalvos „Audi 80” automobilyje. Apie 23.30 val. prie jų atvažiavo raudonas „Opel Vectra” automobilis, iš kurio išlipo du jam iš matymo pažįstami vaikinai ir priėjo prie jų mašinos. Su jais kalbėjo D. V. ir M. Z. . A. G. girdėjo, kad juos sumušė ir atėmė šautuvą. Po kelių minučių atvažiavo „Peugeot”, „VW Passat” ir „VW Golf” automobiliai, iš kurių išlipo, R. Š. , M. K. ir du jam nepažįstami vaikinai. Apie 24.00 val. jie visi nuvažiavo į Zarasų r., Turmanto sen., Smalvų k. A. G. tuo metu užmigo. Nubudo jis jau Smalvų k., kai automobilis stovėjo sankryžoje. Tuo metu automobilis apšvietė tris vaikinus, einančius keliu. Liudytojas su M. Z. išlipo iš automobilio ir nuėjo link tų vaikinų. M. Z. , padavė jam savo akinius ir nuėjo. Kur nuėjo ir ką veikė M. Z. jis nematė. Jis matė vieną vaikiną gulintį ant žemės, jį spardė 5-7 asmenys. Koks vaikinas gulėjo ant žemės ir kas jį spardė jis nežino, nieko atpažinti negalėtų. Su M. Z. jis susitiko jau grįždamas prie automobilio, čia ir atidavė M. Z. akinius. Liudytojas teigė, kad įvykio metu jis buvo išgėręs alaus bei degtinės ir buvo gerokai apgirtęs.

Apklaustas apeliaciniame teisme liudytojas A. G. davė anaogiškus parodymus, jog įvykio metu buvo girtas ir užsimiegojęs, teigė matęs vaikinus prie gulinčio S. N. , kai kurie iš jų neva spardė nukentėjusįjį. Tačiau tos pačios apklausos metu liudytojas nurodė negalintis pasakyti kas spardė S. N. , o vėliau, ar apskritai jį kas nors spardė (t. 6, b. l. 134). Liudytojas taip pat teigė matęs, kad kažkas nukentėjusiajam šokinėjo ant galvos, tačiau negalėjo pasakyti, kas tai buvo. M. Z. , mušančio S. N. , liudytojas teigė nematęs.

Tokie liudytojo A. G. parodymai neatitinka kitų liudytojų parodymais nustatytų faktinių aplinkybių, yra nenuoseklūs, todėl atmestini.

Tas pats pasakytina ir apie liudytojo R. J. parodymus. Liudytojas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2006 m. balandžio 22 d., apie 22.00 val., jis su A. V. , A. M. , G. S. , A. J. nuvyko į Zarasų r., Turmanto sen., Smalvų k., į diskoteką. Ten įvyko konfliktas dėl bilietų bei vietiniai vaikinai, konflikto metu atėmė dujinį pistoletą. Po to jie visi grįžo į Zarasus. Čia susirinko apie 15 vaikinų su automobiliai ir apie 23.00 val. visi išvažiavo į Smalvų k. Būdamas Smalvų k. liudytojas teigė buvęs girtas, todėl kas ten įvyko paaiškinti negalėjo, nes neprisiminė.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme R. J. taip pat tvirtino matęs tik gulintį nukentėjusįjį, tačiau kaip įvyko muštynės teigė nematęs. Teisėjų kolegijos pirmininkui perskaičius liudytojo R. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis tvirtino matęs, kad tris einančius vaikinus mušė R. Š. , H. K. , A. G. ir M. Z. (smūgiavo rankomis, spardė juos gulinčius kojomis, kažkuris turėjo lazdą ir smūgiavo ja), parodė, kad tokius parodymus jį privertė duoti policijos pareigūnai, teigė, jog jam buvo daromas spaudimas, grasino jį „uždaryti“. Liudytojas Apeliaciniame teisme teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra neteisingi. Teisėjų kolegija negali vadovautis tokiais nenuosekliais liudytojo R. J. parodymais, kurių nepatvirtina kitų liudytojų parodymai, nei grįsdama motyvus dėl M. Z. kaltės įrodytumo, nei pripažindama, kad M. Z. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nekaltas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad M. Z. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už S. N. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra trūkumų (nuosprendyje yra daug gramatinių klaidų, vietomis praleisti žodžiai, neaptarti kai kurie byloje surinkti įrodymai, motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pakankamai neišsamūs ir siauri) tačiau jie nelaikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, be to, juos apeliacinės instancijos teismas pašalino atlikdamas įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertindamas byloje surinktus įrodymus. Todėl tenkinti nuteistojo M. Z. apeliacinio skundo dėl jo neva nepagrįsto nuteisimo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. nėra pagrindo.

Apeliantas skunde nesutinka ir su nukentėjusiajai L. N. priteistos turtinės žalos atlyginimo dydžiu. Anot apelianto, įrodymai dėl gydymo, laidojimo išlaidų teismui nepateikti. Iš tiesų byloje nėra pakankamai dokumentinių įrodymų, patvirtinančių visas nukentėjusiosios L. N. turėtas nužudytojo gydymo ir laidojimo išlaidas.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-405/2007), turi būti atlyginamos tik būtinos, įprastos, vidutinės išlaidos, tai yra tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų, ir kurias patvirtina ieškovų pateikti įrodymai. Tačiau sprendžiant klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo tokiu atveju, kai tai susiję su artimo žmogaus netektimi bei jo laidojimo išlaidomis, būtina atsižvelgti į bendruosius teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Natūralu, kad dėl suprantamų priežasčių (streso bei su laidotuvių organizavimu susijusių rūpesčių, teisinio neišprusimo ir pan.) nukentėjusioji L. N. galėjo neišsaugoti kai kurių rašytinių įrodymų, patvirtinančių patirtas išlaidas. Tokiu atveju prašoma priteisti suma privalo būti įvertinta palyginant ją su paprastai atlyginamomis turėtomis laidojimo bei kapo sutvarkymo išlaidomis, atsižvelgiant į teismų praktiką nustatant tokių priteistinų išlaidų dydį.

Ieškovė nurodė, kad jai padaryta 8000 Lt turtinė žala, kurią sudaro laidojimo ir gydymo išlaidos. Atsižvelgdama į minėtus teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bei tai, kad nukentėjusysis S. N. po gautų sužalojimų komos būsenoje išbuvo daugiau negu 4 mėnesius, visą šį laikotarpį nukentėjusioji L. N. neabejotinai rūpinosi sūnaus sveikatos būkle ir darė viską, kad jis pasveiktų, taigi, turėjo ir su tuo susijusių išlaidų, taip pat į teismų praktikoje priteisiamus laidojimo išlaidų dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 3K-3-847/2001, 3K-3-1050/2002, 3K-7-159/2005) teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės prašomos priteisti 8000 Lt išlaidos yra būtinos, įprastos bei vidutinės, tai yra tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 8000 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Nuteistojo M. Z. apeliacinį skundą atmesti.