Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2024 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. S–2024/80 (7-2024/40), 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2024 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. (21.222Mr) FR0682-45 “Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

2.1. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatų taikymu, nes pareiškėjo nuomone, dėl šio neteisėto teisės akto, prieštaraujančio Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atsirado antikonstituciniai padariniai.

2.2. Apskaičiuojant pareiškėjui mokesčius, mokesčių administratorius taikė GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatą, galiojančią nuo 2016 m. sausio 1 d., kuri buvo priimta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu (TAR, 2015 m. gruodžio 21 d., Nr. 2015-20135) (toliau – GPMĮ pakeitimo įstatymas). Pareiškėjo teigimu, GPMĮ pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams bei Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išplėtotam konstituciniam vacatio legis (įstatymo nebuvimas) principui.

2.3. GPMĮ pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo pakeistas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas, Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2015 m. gruodžio 15 d., o įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d., nurodant, kad šis įstatymas taikomas apskaičiuojant ir deklaruojant 2016 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 3 straipsnio 3 dalimi.

2.4. Pagrindas abejoti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai inter alia (be kita ko) kyla dėl to, kad nauja redakcija išdėstytos GPMĮ nuostatos, kuriomis nustatytos naujos nekilnojamojo turto pardavimo pajamų neapmokestinimo sąlygos, pasunkinančios mokesčių mokėtojų padėtį bei kuriomis iš esmės pakeistas mokesčių teisinis reguliavimas dėl nekilnojamojo turto pardavimo pajamų apmokestinimo, įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d., t. y. per ypač trumpą laikotarpį, nes nuo ginčijamų įstatymų oficialaus paskelbimo dienos praėjo vos 16 dienų. Pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį, aiškinamą konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai). Pagal ginčijamas GPMĮ nuostatas asmenys, kuriems yra aktualus pakeistas gyventojų pajamų mokesčio teisinis reguliavimas, turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad bus nustatytas tinkamas laikotarpis (vacatio legis), per kurį jie galės pasirengti šiems mokesčių įstatymų pakeitimams ir atitinkamai pasirengti mokėti šiuos mokesčius. 16 dienų laikotarpis nėra tinkamas ir pakankamas laikotarpis užtikrinti prisitaikymą prie esminio teisinio reglamentavimo pasikeitimo, turi tiesioginę ir reikšmingą įtaką asmenų lūkesčiams ir interesams, galimybėms toliau siekti užsibrėžtų ekonominių, socialinių, asmeninių tikslų.

2.5. Jokių išimtinių, konstituciškai pagrįstų aplinkybių, pateisinančių tokį skubų mokesčių įstatymo įsigaliojimą, nebuvo. Atitikimas tarptautinei praktikai nėra ypatinga aplinkybė, dėl kurios yra pateisinama priežastis nukrypti nuo MAĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto šešių mėnesių termino. GPMĮ pakeitimo įstatymu buvo iš esmės pakeistas mokesčių teisinis reguliavimas dėl nekilnojamojo turto pardavimo pajamų apmokestinimo, nes terminas, kurį asmuo išlaikęs nekilnojamąjį turtą, jį pardavęs, galėjo šių pajamų neapmokestinti, buvo pailgintas dvigubai, todėl toks įstatymo nuostatų įsigaliojimas per itin trumpą laikotarpį nuo ginčijamų jos nurodytų mokesčių įstatymų oficialaus paskelbimo dienos yra neteisėtas, nes per tokį trumpą laiką nebuvo sudaryta jokių galimybių mokesčių mokėtojams prisitaikyti prie šių iš esmės kitokių teisinio reguliavimo pakeitimų ir dėl to kylančių neigiamų pasekmių.

2.6. GPMĮ pakeitimais buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. VMI veiksmai neprieštarauja ginčo aktualioms GPMĮ nuostatoms: pareiškėjas pardavė turtą 2018 m. birželio 21 d., praėjus 8 metams nuo įsigijimo, neišlaikęs jo per GPMĮ 17 straipsnio 28 dalyje (GPMĮ 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2162 redakcija) nustatytą neapmokestinamąjį laikotarpį, t. y. 10 metų iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, todėl mokesčių administratorius pareiškėjo 2018 m. gautas turto pardavimo pajamas visiškai pagrįstai priskyrė pareiškėjo B klasės apmokestinamosioms pajamoms ir visiškai pagrįstai nustatė GPM bei su juo susijusių sumų prievolę valstybei.

3.2. Nuo įstatymo įsigaliojimo (2016 m. sausio 1 d.) iki pareiškėjo nekilnojamojo turto (0,1340 ha bendrojo ploto žemės sklypo) pardavimo (2018 m. birželio 21 d.) praėjo daugiau nei 2 metai. GPMĮ 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2162 1 straipsnio 2 dalyje išdėstytas apmokestinimo lengvatos turinys (,,Neapmokestinamosios pajamos yra turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn šios dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 10 metų iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn”), taikymo tvarka bei pagrindai yra aiškiai apibrėžti, t. y. atitinka MAĮ 9 straipsnio nuostatas. Mokesčių administratorius pareiškėjui mokestinės prievolės dydį iš esmės apskaičiavo remdamasis ginčo teisiniams santykiams taikytinomis GPMĮ nustatytomis apmokestinamųjų pajamų pripažinimo taisyklėmis. Todėl tokie mokesčių administratoriaus veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais.

3.3. Pareiškėjas nenurodė realių faktų ar aplinkybių, kad GPMĮ 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2162 paskelbimo ir įsigaliojimo nuo 2016 m. laikas turėjo tiesioginę įtaką pareiškėjo apmokestinimui 2018 m. Paties pareiškėjo GPMĮ nuostatų nevykdymas sukėlė jam teisines pasekmes. Pareiškėjo teisės, susijusios su konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principais, nepažeistos.

II.

4. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateiktame skunde teismui iš esmės neskundė MGK ir VMI sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau, teigė, kad GPMĮ pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams bei Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išplėtotam konstituciniam vacatio legis principui.

6. Teismas pažymėjo, kad nustatyti faktą, jog įstatymas prieštarauja Konstitucijai gali tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, todėl laikė, kad pareiškėjas skunde iš esmės prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatos, galiojančios nuo 2016 m. sausio 1 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

7. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, GPMĮ pakeitimo įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalį.

8. Teismo vertinimu, net jeigu daryti prielaidą, kad Konstitucinis Teismas nustatytų, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas turėjo įsigalioti po šešių mėnesių, t. y. 2016 m. gegužės mėn. pareiškėjo padėtis nagrinėjamoje byloje nepasikeistų, nes pareiškėjas 2018 m. birželio 21 d. pardavė nekilnojamąjį turtą, už kurį jam buvo apskaičiuotas papildomai mokėtinas į biudžetą GPM, t. y. praėjus 2,5 metams nuo aptariamos pataisos įsigaliojimo. Dėl to, teismo vertinimu, tam, jog ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios normos patikros, nes pareiškėjas turėjo galimybę virš dvejų metų apsispręsti sudaryti sandorį neišlaukus mokesčių įstatyme numatyto turto išlaikymo termino ar nesudaryti ir atitinkamai (ne)patirti numatyto apmokestinimo pasekmes.

9. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. įsigytą nekilnojamąjį turtą pardavė 2018 m., neišlaikęs jo per GPMĮ 17 straipsnio 28 dalyje (GPMĮ 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2162 redakcija) nustatytą neapmokestinamąjį laikotarpį, t. y. 10 metų iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, todėl VMI ir MGK sprendimais padaryta išvada, kad pareiškėjo 2018 m. gautos turto pardavimo pajamos priskirtinos pareiškėjo B klasės apmokestinamosioms pajamoms yra pagrįsta.

10. Teismas sprendė, kad VMI ir MGK ginčijamuose sprendimuose teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl skundą atmetė.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12.1. Teismas atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvuodamas vien tuo, kad pareiškėjas galėjo „prisitaikyti“ prie įstatymo nuostatų pasikeitimo. Tačiau tai nėra motyvas, kuriuo pagrįstai gali būti atsisakoma spręsti teisės normos konstitucingumo klausimą. Jeigu teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, tai jis prieštarauja ir praėjus 2,5 metų ir dabar. Negalima teigti, kad priėmus įstatymą pažeidžiant jo priėmimo procedūrą, konkrečiai įsigaliojimo terminą, nekonstitucinis įstatymas tampa neprieštaraujančiu Konstitucijai suėjus įstatymo įsigaliojimo terminui, kurio turėjo būti laikomasi priimant įstatymą. Teismas padarė išvadą, kad sprendimas parduoti turtą buvo priimtas pareiškėjo valia, tačiau Pareiškėjui yra visiškai neaišku, kaip tai susiję su pačios normos konstitucingumu. Teisės akto konstitucingumas nepriklauso nuo pareiškėjo valios.

12.2. Pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar GPMĮ pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d., ir yra taikomas turtui, kuris 2016 m. sausio 1 d. jau buvo išlaikytas 5 metus, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais taip pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. VMI papildomai prašo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK ir VMI sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuotas 14 954 Eur dydžio GPM, 7 593,02 Eur GPM delspinigiai bei paskirta 2 991 Eur GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 14 d. iš varžytynių įsigijo 0,1340 ha bendrojo ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 71 136 Lt (kas atitinka 20 602,41 Eur).

16. Pareiškėjas 2018 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 6568 pardavė jam nuosavybės teise priklausantį 0,1340 ha bendrojo ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) už 120 600 Eur.

17. VMI, atlikusi pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., 2024 m. sausio 13 d. patikrinimo aktu Nr.(21.222Mr) FR0680-31 papildomai apskaičiavo 14 954 Eur GPM.

18. VMI 2024 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. (21.222Mr) FR0680-45 dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtino patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 14 954 Eur GPM, apskaičiavo 7 593,02 Eur GPM delspinigius bei skyrė 7 477 Eur GPM baudą.

19. MGK, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2024 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. S-2024/80 patvirtino VMI 2024 m. vasario 29 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0680-45 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 14 954 Eur GPM ir 7 593,02 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI 2024 m. vasario 29 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0680-45 nurodymą pareiškėjui sumokėti į biudžetą 7 477 Eur GPM baudą į nurodymą sumokėti 2 991 Eur GPM baudą.

20. Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, be kita ko prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar GPMĮ pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d., ir yra taikomas turtui, kuris 2016 m. sausio 1 d. jau buvo išlaikytas 5 metus, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams. Pareiškėjas šį prašymą išdėstė ir apeliaciniame skunde.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą tik dėl to, jog, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos byloje pateikto apeliacinio skundo ribos, taip pat sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 22 d.).

24. Pareiškėjas yra iniciavęs mokestinį ginčą, todėl šio mokestinio ginčo teisinio santykio kvalifikavimui reikšmingas tik mokesčių įstatymo nuostatos (šiuo atveju GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas (2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2162 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.).

25. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje bei ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, jog, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

26. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aiškinant minėtas Konstitucijos nuostatas yra pažymėta, kad pagal Konstituciją teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimas). Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai; 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

27. Nors pareiškėjas formaliai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2162 1 straipsnio 2 dalies, kuria buvo pakeistas ir naujai išdėstytas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas, tačiau, kaip matyti iš motyvų, kuriais yra grindžiamas šis pareiškėjo prašymas, turinio, jis iš esmės kvestionuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2162 4 straipsnio 1 dalies, nustačiusios, kad šis įstatymas įsigalioja 2016 m. sausio 1 d., konstitucingumą. Kadangi GPMĮ pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nagrinėjant šią administracinę bylą dėl mokestinio ginčo netaikytina, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.