Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. G. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo P. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo, kaltinamajam ir nukentėjusiesiems R. T. bei E. T. susitaikius, ir baudžiamoji byla P. G. atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, P. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieneriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, P. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2016 m. sausio 18 d., apie 9.40 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 30 ir 127 punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatvės antrąja eismo juosta ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, nesiėmė papildomų atsargumo priemonių ir neįsitikino, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam galėtų sukelti pavojų, ir dėl to kliudė iš kairės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusią pėsčiąją A. T., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio A. T. 2016 m. sausio 20 d. 00.15 val. mirė (duomenys neskelbtini) ligoninėje nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų.

Skunde nurodoma, kad P. G. suvokia, jog dėl savo neatsargumo sukėlė itin sunkius padarinius, dėl kurių nuoširdžiai gailisi, jis ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad tuo metu kilę nukentėjusiam asmeniui padariniai netaptų sunkesni (nukentėjusioji mirė po ilgesnio laiko ligoninėje kilus komplikacijoms, o ne iškart įvykio vietoje), rūpinosi nukentėjusiąja įvykio metu, tačiau padarinių išvengti nebepavyko. Advokato manymu, teismas nagrinėjamu atveju galėjo taikyti kitas, tačiau taip pat pasekmes sukeliančias, poveikio priemones. Pažymi, kad teismų praktikoje yra buvę atvejų, kuomet sukėlus ir sunkius padarinius nebuvo taikoma poveikio priemonė – specialios teisės atėmimas, o buvo skiriamos alternatyvios poveikio priemonės – įmoka į nukentėjusių asmenų fondą, nemokami darbai.

Kartu skunde akcentuojama, kad kiekvienas atvejis yra individualus, taigi teismas turėjo remtis ne tik bendra praktika, bet ir vertinti konkretų atvejį bei susidariusią situaciją, jos aplinkybes. Pasak advokato, šiuo atveju negalima neginčijamai teigti, kad P. G. buvo pakankamai rūpestingas, kad neįvyktų autoįvykis, tačiau jo kaltė nėra tokia, kad būtų galima daryti išvadą, jog jis besąlygiškai elgėsi netinkamai: byloje nenustatyta, kad būtų viršytas leistinas greitis, mašina stabdoma sustojo gana greitai, be to, nenustatyta, kad P. G. automobilį būtų vairavęs būdamas neblaivus ar sistemingai pažeidinėtų Kelių eismo taisykles. Mano, kad atsižvelgęs į tai, jog veiką P. G. padarė pirmą kartą, veika yra netyčinė, ji padaryta dėl neatsargumo, teismas galėjo netaikyti pastarajam baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės atėmimo.

Apeliantas taip pat pažymi, kad P. G. savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, susitaikė su nukentėjusiosios sūnumis, neneigia savo veikimo neteisėtumo, nesiekia išvengti atsakomybės, tik mano, jog paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga, juo labiau, kad ji taikyta asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės.

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad dalyvavimas socialiniame gyvenime, savo ir artimųjų poreikių tenkinimas, darbinė veikla yra neišvengiamai susiję su transporto priemonės vairavimu. Nagrinėjamu atveju paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės griežtumas lemtų ne tik darbo praradimą, bet ir apribotų P. G. galimybę rūpintis besimokančia dukra ir savo gyvenimo drauge.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės P. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. G. gynėjo advokato D. Vaičiulio apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnis).

BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-421/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė minėtą klausimą, tinkamai įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, konkretų atvejį ir jo aplinkybes, ir pagrįstai uždraudė P. G. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Bylos duomenys patvirtina teismo nustatytas aplinkybes, kad P. G., vairuodamas kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį, buvo itin neatidus: važiavo, kaip pats nurodė, iki galo neatšilus automobilio stiklui, blogai pro jį matydamas, be to, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, nesiėmė papildomų atsargumo priemonių ir neįsitikino, kad perėjoje nėra pėsčiojo. Taigi P. G. šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to žuvo žmogus, t. y. kilo sunkūs, nepataisomi padariniai. Teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo ir skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslą pataisyti nuteistąjį bei prevencinį pobūdį – apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokios veikos padarymo atvejų, užkirsti kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles. Siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, Kelių eismo taisyklių pažeidimų bei pataisyti nuteistąjį, nusveria jo patiriamus nepatogumus, juo labiau kad šie nepatogumai atsirado dėl jo paties neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, kad teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir tai, kad P. G. teisė vairuoti transporto priemones reikalinga atliekant tiesiogines darbo funkcijas (pastarasis dirba) vairuotoju, nustatė minimalų draudimo naudotis teise vairuoti terminą – vienerius metus. Kartu teismas teisingai pažymėjo, kad aplinkybė, jog nusikaltimą padariusiam asmeniui teisė vairuoti transporto priemones reikalinga darbe, teismų praktikoje nėra pakankamas pagrindas netaikyti BK 68 straipsnio nuostatų (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-541-511/2015). Pažymėtina ir tai, kad paskirta poveikio priemonė sankcijos griežtumu prilygsta nuobaudai, skiriamai už administracinius teisės pažeidimus kelių eismo srityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-421/2014).

Esant paminėtoms aplinkybėms, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas visiškai atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Tenkinti apelianto skundą jame išdėstytais motyvais ir keisti nuosprendį vietoje P. G. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – paskiriant kitą poveikio priemonę – nemokamus darbus, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. G. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.