Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. L. , E. G. , M. V. , A. V. , A. M. , R. L. , T. F. , A. A. L., A. P. , R. T. , A. G. , V. G. , G. V. , A. K. , A. M. , A. M. , R. J. , A. M. , D. P. , P. V. , A. Š. , D. Š. , G. G. , T. Š. , V. K. , V. S. , Ž. B. ir G. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-4511-798/2012, iškeltoje pagal ieškovų R. L. , E. G. , M. V. , A. V. , A. M. , R. L. , T. F. , A. A. L., A. P. , R. T. , A. G. , V. G. , G. V. , A. K. , A. M. , A. M. , R. J. , A. M. , D. P. , P. V. , A. Š. , D. Š. , G. G. , T. Š. , V. K. , V. S. , Ž. B. , G. G. pareiškimą atsakovui Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būreliui dėl juridinio asmens veiklos tyrimo. Trečiasis asmuo – Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio pirmininkas M. Ž. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai R. L., E. G. , M. V. , A. V. , A. M. , R. L. , T. F. , A. A. L., A. P. , R. T. , A. G. , V. G. , G. V. , A. K. , A. M. , A. M. , R. J. , A. M. , D. P. , P. V. , A. Š. , D. Š. , G. G. , T. Š. , V. K. , V. S. , Ž. B. , G. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu atsakovui Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būreliui, prašydami: pradėti atsakovo veiklos tyrimą; nustačius, kad veikla yra netinkama, paskirti ekspertą bei, atsižvelgiant į jo ataskaitą bei rekomendaciją, taikyti vieną iš CK 2.131 straipsnyje numatytų priemonių – įpareigoti Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelį tinkamai įforminti pareiškėjų dalyvavimą asociacijoje, leidžiant pareiškėjams vykdyti medžiokles Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio medžioklės ploto vieneto dalyje Eišiškės-I, nustatytoje 2004 m. liepos 20 d. susirinkimo priimto susitarimu.

Pareiškimo užtikrinimui ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti vykdyti medžiokles Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio medžioklės ploto vieneto dalyje Eišiškės-I, nustatytoje 2004 m. liepos 20 d. susirinkimo priimtu susitarimu; uždrausti organizuoti (vykdyti) Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio valdybos posėdžius bei visuotinius būrelio narių susirinkimus klausimais, susijusiais su asociacijos įstatų keitimu, kolegialių organų rinkimu, asociacijos pertvarkymo ar pabaigos (likviduojant ar reorganizuojant), kitų juridinių asmenų steigimu; iki bus išnagrinėta ši civilinė byla, įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjams medžioklės lapus, suteikiančius teisę pareiškėjams medžioti medžioklės ploto vieneto dalyje, pažymėtoje „Eišiškės-I“. Anot ieškovų, pareiškimo tikslai ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su galimo teismo sprendimo vykdymu. Pažymėjo, kad jie yra teisėti medžiotojų būrelio nariai, tinkamai mokėję mokesčius už valstybės gamtos išteklių naudojimą, taip pat yra investavę dideles pinigų sumas. Atsakovas dėl kilusio ginčo su ieškovais nebendrauja, nebendradarbiauja, neteikia jokios informacijos, pažeidinėja teisės aktų bei steigimo dokumentų nuostatas, galiojusius susitarimus dėl medžioklės ploto dalių naudojimo. Neteisėtai paskirtas atsakovo vadovu M. Ž. grubiai pažeidžia pareiškėjų teises ir interesus, t. y. be teisėto pagrindo neleidžia pareiškėjams medžioti jų prižiūrimoje medžioklės ploto vieneto dalyje Eišiškės-I, neišduoda medžioklės lapų, o šiame plote leidžia medžioti kitiems asmenims ir Eišiškės-II grupės nariams. Anot ieškovų, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali būti negrįžtamai pažeisti pareiškėjų interesai, padaryta žala valstybiniams gamtos ištekliams, pareiškėjų finansiniams interesams. Be to, ieškovų nuomone, yra reali grėsmė, kad atsakovas gali organizuoti naujus susirinkimus, posėdžius, priimti sprendimus, dėl kurių teisėtumo kils ginčų.

Atsakovas Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelis padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį ir pareiškėjų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodė, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėtų būti grindžiamas ne nuogąstavimais ar įsivaizduojama grėsme galimai palankaus teismo sprendimo vykdytinumui, bet konkrečiais faktais. Anot atsakovo, pareiškėjai teigia, kad atsakovo veiksmai daro žalą valstybiniams gamtos ištekliams, pareiškėjų finansiniams interesams ir pan., tačiau nepateikė nei vieno konkretaus įrodymo, galinčio pagrįsti jų teiginius. Pareiškėjai nepateikė objektyvių įrodymų, galinčių pagrįsti medžiotojų būrelio valdymo organų ar narių siekį ar intenciją organizuoti susirinkimus, kurių metu būtų keičiamas būrelio statusas ar priimami kitokio pobūdžio reikšmingi sprendimai. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės neatlieka galimai palankaus teismo sprendimo užtikrinimo funkcijos, tačiau pagal padarinius sutampa su pareiškėjų siekiamu tikslu. Pareiškėjai iš esmės inicijuodami juridinio asmens veiklos tyrimą siekia pasinaudoti procesinėmis priemonėmis tapti būrelio nariais, t. y. priversti atsakovą juos pripažinti būrelio nariais. Neaišku kokiu būdu atsakovo nariai gali sukelti žalą gamtai medžiodami medžioklės plotų vienete, kai tuo tarpu pareiškėjams leidus medžioti tuose pačiuose plotuose, teigiama, jog medžioklė žalos gamtai nekeltų. Anot atsakovo, teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo užtikrinimu, nes teismo sprendimas galės būti pilnai įvykdytas ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Tam, kad būtų įvykdyta teismo nutartis ta apimtimi, kuria būtų uždrausta atsakovo nariams medžioti tam tikroje teritorijoje, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus reginio aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija turėtų priimti sprendimą sustabdyti Medžiotojų būrelio turimą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Atsakovas turi tik vieną leidimą medžioti viename medžioklės plote Nr. 7.11-109. Pareiškėjų įvardijamas susiskirstymas į „Eišiškės-1“ ir „Eišiškės-2“ yra tik vidinio pobūdžio, todėl inspekcija negali sustabdyti leidimo tik tam tikroje dalyje. Inspekcijai sustabdžius leidimą, plotuose negalės medžioti jokie būrelio nariai, neišskiriant konkrečių asmenų. Nurodė, jog pareiškėjai nepateikė teismui jokių įrodymų, jog yra būrelio nariai. Pareiškėjai kildina savo narystę iš 2011 m. gegužės 15 d. visuotinio narių susirinkimo, tačiau pastarasis susirinkimas buvo neteisėtas, jo sprendimai panaikinti, dėl pareiškėjų narystės šiuo metu vyksta teisminis ginčas kitoje byloje, todėl objektyviai šiai dienai nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjai yra būrelio nariai. Teismas nurodė, jog pareiškėjams atsakovas turi išduoti medžioklės lapus, kurie suteiktų teisę medžioti medžioklės ploto vieneto dalyje, pažymėtoje „Eišiškės-1“. Tokių medžioklės lapų išdavimas yra neįmanomas, nes medžioklės lapuose nėra nurodoma medžioklės ploto dalis, kurioje galima medžioti.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai neįrodė, kad atsakovo veiksmais yra daroma žala pareiškėjų finansiniams interesams, kad nepakanka įrodymų, pagrindžiančių atsakovo siekį organizuoti susirinkimus, kurių metu būtų keičiamas būrelio statusas ar priimami kitokie sprendimai, dėl kurių galėtų kilti ginčas. Anot apeliantų, prie pareiškimo dėl juridinio asmens veiklos tyrimo pareiškėjai pridėjo pakankamai finansinių dokumentų, įrodančių savo investicijas atsakovui. Pasikeitimai juridinių asmenų registre patvirtina, kad asociacijos įstatai jau yra keičiami nedalyvaujant pareiškėjams, juridinių asmenų registre registruota ir nauja valdyba, kuri išrinkta be pareiškėjų valios.Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad kitoje civilinėje byloje šiuo metu vyksta teisminis ginčas dėl pareiškėjų narystės Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelyje. Kito tarp šalių kilusio ginčo esmė - 2011 m. birželio 12 d. susirinkimo sprendimų pripažinimas negaliojančiais, tačiau ginčo esmė taip ir nebuvo atskleista, kadangi Šalčininkų rajono apylinkės teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-53-181/2012 nurodė, kad ieškovai šioje byloje yra netinkami, t. y. neįrodė savo narystės Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelyje. Parinkdamas vieną iš CK 2.131 straipsnio 1 dalyje numatytų priemonių, teismas nėra saistomas pareiškėjų prašymo, tačiau atsižvelgia į eksperto rekomendacijas. Šiuo atveju numatyti eksperto rekomendacijų ir taikytinų vienos iš CK 2.131 straipsnio 1 dalyje numatytų priemonių nėra įmanoma. Todėl teismo sprendimo įvykdymo riziką prognozuoti tokios kategorijos bylose yra itin sunku, nes ginčo situacija yra specifinė, jai įstatymuose vienareikšmiškai nėra įtvirtintos laikinosios apsaugos priemonės. Todėl teismas šioje situacijoje turėtų vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.), konstitucinių vertybių apsaugos principais.Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismas neužtikrino šalių interesų pusiausvyros. Į bylą pareiškėjų pateikti medžioklės lapai, pasirašyti tuometinio atsakovo pirmininko Č. B. , patvirtina, kad yra nusistovėjusios bei atsakovo 2004 m. liepos 20 d. susirinkimo nutarimais patvirtintos tradicijos, kad pareiškėjai medžioja atsakovo medžioklės ploto vieneto dalyje Eišiškės-I. Į bylą pateikti finansiniai dokumentai patvirtina pareiškėjų išlaidas medžioklės infrastruktūrai gerinti. Pareiškime nurodyti atsakovo veiksmai patvirtina, kad jis pareikalavo pareiškėjų grąžinti medžioklės lapus ir nutraukti medžiokles. Tokiu būdu atsakovo nariai įgijo nepagrįstą pranašumą prieš pareiškėjus - kol bus sprendžiamas ginčas pareiškėjai negali medžioti ir naudotis jų padarytomis investicijomis, toliau šerti gyvūnus, puoselėti gamtos išteklius.Pareiškėjai pateikė teismui 2011 m. gegužės 15 d. Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio visuotinio narių susirinkimo, kuriam pirmininkavo dabartinis atsakovo valdybos narys T. R. , protokolą, kuris patvirtina pareiškėjų narystę asociacijoje. Pateikti medžioklės lapai patvirtino faktinį pareiškėjų dalyvavimą atsakovo veikloje. Duomenys apie surinktus ir sumokėtus atsakovui nario mokesčius, panaudotas lėšas atsakovo infrastruktūrai taip pat įrodo, kad iki ginčo pradžios pareiškėjai dalyvavo šios asociacijos veikloje.Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai pareiškėjų naudai priimtas teismo sprendimas gali nebeturėti pareiškėjams jokios reikšmės, nes narystė asociacijoje po 2-3 metų, pasikeitus turtinei ir teisinei atsakovo padėčiai, pareiškėjams gali būti nebeaktuali.

CPK nenumato galimybės skųsti apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nutartis dėl savo nutarčių panaikinimo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartis yra neskundžiama, įsigalioja nuo jos priėmimo dienos, o apeliacinės instancijos teismas neturi kompetencijos tikrinti jos teisėtumo net ir tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas per klaidą nustatė apskundimo terminą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nutarė tik dėl 2012 m. gegužės 3 d. nutarties panaikinimo, nors privalėjo atskirai išspręsti klausimą dėl pareiškėjų prašymo, o ši nutartis būti skundžiama apeliacine tvarka. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjai šiuo metu, pasitelkdami antstolį, vykdo priverstinį 2012 m. gegužės 3 d. nutarties vykdymą, nors iš tiesų šiuo metu 2012 m. gegužės 3 d. nutartis neturi galios, o pareiškėjų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra neišspręstas.Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti grindžiamas konkrečiais įrodymais, jog gali kilti reali grėsmė teismo sprendimo vykdymui. Apeliantų nurodomi ir pateikti dokumentai, galimai įrodantys jų finansines investicijas, nesudaro pagrindo teigti, jog jų tariamoms investicijoms yra reali grėsmė. Siekiant pagrįsti teiginį, jog apeliantų investicijoms yra reali grėsme, apeliantai turėjo pateikti ne dokumentus, galinčius įrodyti jų investicijų egzistavimą, bet dokumentus, patvirtinančius, jog toms jų atliktoms investicijoms yra reali grėsmė (pvz. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, ar kt.). Tačiau aplinkybių, galinčių pagrįsti jų teiginius, apeliantai neįrodinėjo, faktinių įrodymų nepateikė. Be to, apeliantų nurodomi finansiniai dokumentai, kurie, anot jų, įrodo jų investicijas, yra jų pačių sudarytos ir teismui pateiktos išlaidų lentelės. Apeliantai nepateikė jokių sąskaitų – faktūrų, pirkimo čekių, sutarčių ar pan., todėl negalima objektyviai nustatyti ar apeliantų nurodomos išlaidos buvo faktinės ar tik tariamos, taip pat ar minėtos išlaidos buvo atliktos atsakovo vardu ir interesais, ar pačių apeliantų interesais.Juridinių asmenų registro išrašas, iš kurio matyti, jog atsakovas 2011 m. birželio 12 d. rengė susirinkimą, kurio metu buvo pakeisti būrelio įstatai, išrinkta valdyba ir pan., neįrodo atsakovo siekio sąmoningai atlikti reikšmingus, esminius pakeitimus medžiotojų būrelio statusui ir sandarai, kas galėtų apsunkinti galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Atsakovo nariai ir valdymo organai tokiu būdu vykdo normalią, su medžiotojų būrelio valdymu susijusią veiklą, o tai nebuvo uždrausta.Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog civilinėje byloje Nr. 2A-2409-585/2012 yra sprendžiamas klausimas dėl apeliantų narystės. Apeliantų ieškinį dėl 2011 m. birželio 12 d. visuotinio atsakovo narių susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pirmosios instancijos teismas (Šalčininkų rajono apylinkės teismas) 2012 m. vasario 20 d. sprendimu atmetė kaip nepagrįstą, kadangi ieškovai neįrodė esantys teisėti medžiotojų būrelio nariai. Tiek šioje byloje, tiek kitoje byloje (bylos Nr. 2A-2409-585/2012) pareiškėjai kildina savo narystės teises iš to paties 2011 m. gegužės 15 d. susirinkimo, kuris yra pripažintas negaliojančiu. Tuo tarpu 2011 m. birželio 12 d. susirinkimo sprendimai, kuriuos apeliantai laiko neteisėtais, nėra nei teisminiu keliu pripažinti neteisėtais, nei paties atsakovo panaikinti, todėl yra galiojantys.CK 2.131 straipsnio 1 dalyje nurodytas galimų taikyti priemonių sąrašas yra baigtinis. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantai patys nurodo jų inicijuojamo juridinio asmens veiklos tyrimo tikslą (ištirti visų atsakovo narių dalyvavimo (atsiradimo) šios asociacijos veikloje aplinkybes) bei materialųjį reikalavimą (nustačius, jog asociacijos veikla netinkama, įpareigoti atsakovą įforminti pareiškėjų narystę) - galimų bylos baigties variantų sumažėja iki vos kelių CK 2.131 straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių ir šiame kontekste įvertinti galimai apeliantams palankaus teismo sprendimo įvykdymo riziką nėra sudėtinga. Tačiau tarp galimai palankaus teismo sprendimo ir apeliantų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nėra jokio objektyvaus ryšio. Visiškai nesuprantama kokiu būdu galimai pareiškėjams palankus teismo sprendimas galėtų būti lengviau įvykdomas, suteikus pareiškėjams teisę medžioti ir naudotis medžioklės plotais, už kurių tinkamą naudojimą yra atsakingas atsakovas. Kita vertus, galima labai nesunkiai numatyti, kokių neigiamų padarinių tokios laikinosios apsaugos priemonės galėtų sukelti atsakovui - tam, kad įvykdytų teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas turėtų atlikti veiksmus, už kurių vykdymą jam galėtų kilti administracinė atsakomybė. Apeliantų procesinės teisės niekaip nėra varžomos ar ribojamos, abiejų ginčo šalių galimybės dalyvauti procese lygiomis teisėmis yra vienodos. Be to, pareiškėjai - fiziniai asmenys, atsakovas - juridinis asmuo, todėl suprantama, jog realiai asmenys naudojasi ir disponuoja visiškai skirtingo turinio teisėmis.Interesų pusiausvyros principas yra svarbus, taikant laikinąsias apsaugos priemones, tačiau ne ta prasme, kuria nurodo apeliantai. Interesų pusiausvyros principas nėra laikinųjų apsaugos priemonių tikslas. Pats savaime, šis principas atlieka svarbią funkciją, parenkant optimaliausią laikinąją priemonę, kuri neribotų asmenų teisių labiau nei būtina.Su atskiruoju skundu pateiktas juridinio asmenų registro išrašas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Atskirajame skunde nurodomi pagrindai laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvo nurodyti pareiškime dėl juridinio asmens veiklos tyrimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, savo nuožiūra, gali dalį apeliantų atskirojo skundo motyvų atsisakyti vertinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta ankstesnė šio teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o jų taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia neigiamas pasekmes (suvaržymus) tam asmeniui, kurio atžvilgiu jos taikomos, todėl siekiant išlaikyti proceso šalių interesų balansą, jos taikomos tik esant grėsmei, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).

Pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys arba aplinkybės, leidžiančios pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali atsirasti įstatyme numatytos neigiamos pasekmės.

Nagrinėjamoje byloje ieškovai iš esmės siekia apginti savo pažeistas teises, įpareigojant atsakovą tinkamai įforminti jų dalyvavimą asociacijoje bei leidžiant vykdyti medžiokles.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: uždraudė atsakovui vykdyti medžiokles Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio medžioklės ploto vieneto dalyje Eišiškės-I, nustatytoje 2004 m. liepos 20 d. susirinkimo priimtu susitarimu; uždraudė organizuoti (vykdyti) Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio valdybos posėdžius bei visuotinius būrelio narių susirinkimus klausimais, susijusiais su asociacijos įstatų keitimu, kolegialių organų rinkimu, asociacijos pertvarkymo ar pabaigos (likviduojant ar reorganizuojant), kitų juridinių asmenų steigimu; įpareigojo atsakovą išduoti pareiškėjams medžioklės lapus, suteikiančius teisę pareiškėjams medžioti medžioklės ploto vieneto dalyje, pažymėtoje „Eišiškės-I“ iki bus išnagrinėta ši civilinė byla (18-20 b. l.).

Išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas nutarė panaikinti minėta teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tokį procesinį sprendimą teismas pagrindė išvada, kad pareiškėjai neįrodė, jog atsakovo veiksmai daro žalą valstybiniams gamtos ištekliams, pareiškėjų finansiniams interesams, nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo siekį organizuoti susirinkimus, kurių metu būtų keičiamas būrelio statusas ar priimami kitokie sprendimai, dėl kurių galėtų kilti ginčai. Teismas taip pat pažymėjo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant atsakovui vykdyti medžiokles, organizuoti valdybos posėdžius ir susirinkimus bei įpareigojant atsakovą išduoti pareiškėjams medžioklės lapus, suteikiančius teisę medžioti, nėra susijusios su galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo užtikrinimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirojo skundo argumentus, skundžiama nutartimi pats panaikino nutartį, kuria jis buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, jog pastaroji teismo nutartis negali būti skundžiama apeliacine tvarka. Užkertant kelią skųsti tokio pobūdžio teismo nutartis, kuriomis tas pats teismas panaikina savo ankstesnes nutartis, būtų eliminuojama proceso dalyvio teisė į objektyvią apeliaciją, nes tik pačiam pirmosios instancijos teismui būtų suteikta galimybė įvertinti savo paties nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, kas šiuo atveju neatitinka apeliacijos paskirties ir tikslo. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovu, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartis nėra skundžiama. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje atskirai nenurodė, kaip yra išsprendžiamas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesudaro pagrindo teigti, jog šis prašymas liko neišspręstas. Vien tai, kad skundžiama nutartimi nutarta panaikinti teismo nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, savaime sudaro pagrindą teigti, jog teismas tuo pačiu ir atmetė ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutarties, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemones – t. y. draudimas atsakovui vykdyti medžiokles Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio medžioklės ploto vieneto dalyje Eišiškių-I ir atsakovo įpareigojimas išduoti pareiškėjams medžioklės lapus nėra tiesiogiai susijusios su galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo užtikrinimu. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo (įpareigojimo tinkamai įforminti jų dalyvavimą asociacijoje bei leidimo vykdyti medžiokles) įvykdymas pasidarytų neįmanomas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ir tokią laikinąją apsaugos priemonę, kaip draudimas organizuoti (vykdyti) Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio valdybos posėdžius bei visuotinius būrelio narių susirinkimus klausimais, susijusiais su asociacijos įstatų keitimu, kolegialių organų rinkimu, asociacijos pertvarkymo ar pabaigos (likviduojant ar reorganizuojant), kitų juridinių asmenų steigimu. Faktas, jog yra keičiami būrelio įstatai, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog tokie pakeitimai kokiu nors būdu gali užkirsti kelią įgyvendinti ieškovų tikslą. Pareiškėjai neįrodė, jog atliekamais (ar būsimais) įstatų pakeitimais bus užkirstas kelias įforminti pareiškėjų dalyvavimą asociacijoje ateityje, tokiu būdu leidžiant jiems vykdyti medžiokles. Šiuo atveju apeliantas nepateikė į bylą duomenų, įrodančių, jog šiuo metu yra ketinama asociaciją likviduoti ar reorganizuoti. Prie pareiškimo dėl juridinio asmens veiklos tyrimo ir prie atskirojo skundo pateikti išrašai iš Juridinių asmenų registro (civilinės bylos Nr. 2-4511-798/2012 107-108 b. l., atskirojo skundo medžiagos 50-53 b. l.) taip pat neįrodo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nebus įmanoma įgyvendinti galimai pareiškėjų naudai priimto teismo sprendimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai neįrodė, kad atsakovo veiksmai daro žalą jų finansiniams interesams. Šiuo atveju apeliantų nurodomi dokumentai, kurie, anot jų, įrodo jų finansines investicijas (civilinės bylos Nr. 2-4511-798/2012 67-72, 73, 88, 91-92, 94-95 b. l.), savaime neįrodo ne tik jų investicijoms padarytos žalos, bet apskritai, kad yra kokia nors grėsmė šioms investicijoms. Šie dokumentai gali būti vertinami tik kaip įrodymai, pagrindžiantys tokių investicijų egzistavimą. Be to, patikslintame atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas ginčija apeliantų nurodomų finansinių dokumentų įrodomąją reikšmę (anot atsakovo, pateiktos išlaidų lentelės yra sudarytos pačių pareiškėjų, be to, nebuvo pateiktos sąskaitos – faktūros, pirkimo čekiai, sutartys ar pan., kurių pagrindu galima būtų objektyviai nustatyta, ar apeliantų nurodomos išlaidos buvo faktinės, ar tik tariamos). Kadangi šių duomenų teisingumas ir tikrumas gali būti nustatytas, tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, teisėjų kolegijos vertinimu, pradinėje civilinio proceso stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (taikymo) klausimą) tokių duomenų pagrindu negalima daryti kokias nors nenuginčijamas ir neabejotinas išvadas.

Apeliantams neįrodžius, jog gali pasikeisti atsakovo turtinė ar teisinė padėtis, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus jų argumentus, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai pareiškėjų naudai priimtas teismo sprendimas gali nebeturėti jiems jokios reikšmės, nes narystė asociacijoje po 2-3 metų pareiškėjams gali būti nebeaktuali.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog dėl pareiškėjų narystės asociacijoje šiuo metu vyksta teisminis ginčas kitoje civilinėje byloje. Nesutikdamas su šia teismo išvada, apeliantas teigia, kad, skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, kitos civilinės bylos ginčo esmė - 2011 m. birželio 12 d. susirinkimo sprendimų pripažinimas negaliojančiais, tačiau ginčo esmė taip ir nebuvo atskleista, kadangi Šalčininkų rajono apylinkės teismas nurodė, kad ieškovai šioje byloje yra netinkami, t. y. neįrodė savo narystės Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas (civilinės bylos Nr. 2-4511-798/2012 131-136 b. l.), priimtas civilinėje byloje Nr. 2-53-181/2012, nėra įsiteisėjęs, nes buvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl joje nustatytos ir konstatuotos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios (CPK 182 str. 2 p.). Kita vertus, kaip matyti iš šio apskųsto teismo sprendimo turinio, ieškovai, kurie yra pareiškėjai šioje byloje, ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2011 m. birželio 12 d. Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelio visuotinio narių susirinkimo priimtus sprendimus (civilinės bylos Nr. 2-4511-798/2012 98-99 b. l.). Tarp prašomų pripažinti negaliojančiais sprendimų yra sprendimas Nr. 1 dėl susirinkimo, vykusio 2011 m. gegužės 15 d., pripažinimo negaliojančiu. Tiek šioje byloje, tiek kitoje minėtoje byloje savo narystės teises pareiškėjai kildina iš to paties 2011 m. gegužės 15 d. susirinkimo, kuris yra pripažintas negaliojančiu. Todėl yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir kitoje civilinėje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų narystės asociacijoje. Be to, kaip nurodo patys apeliantai atskirajame skunde, Šalčininkų rajono apylinkės teismas savo 2012 m. vasario 20 d. sprendime konstatavo, jog ieškovai neįrodė savo narystės Šalčininkų rajono Eišiškių medžiotojų būrelyje. Vadinasi, civilinėje byloje Nr. 2-4511-798/2012 yra pasisakoma ir dėl pareiškėjų narystės asociacijoje.

Kiti apeliantų atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias, nei padarytos aukščiau, išvadas, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl ją palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį nepakeistą.