- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-590-267/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02958-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“
- Atsakovas
- M. J.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Gilučių verslas“, Vilniaus apskrities policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“ ieškinį atsakovui M. J. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Gilučių verslas“, Vilniaus apskrities policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Skolų valdymo sprendimai“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo M. J. 4 000,00 Eur už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir jos saugojimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2009-04-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimo išlaidas.
2. Nurodė, kad pagal 2006-12-28 „Sutartį dėl transporto priemonių transportavimo“ tarp UAB „Gilučių verslas“ ir Vilniaus AVPK Elektrėnų policijos komisariato ieškovė UAB „Gilučių verslas“ privalo savo vilkiku nuvežti ir saugoti policijos komisariato sulaikytas transporto priemones. Pagal 2009-04-10 Transporto priemonės pridavimo-priėmimo aktą buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė „Mercedes Benz 190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). VĮ „Regitra“ duomenimis, paskutinis registruotas transporto priemonės savininkas ir valdytojas yra atsakovas M. J.. Ieškovas papildomai ne kartą pranešė atsakovui, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas į UAB „Gilučių verslas“ saugojimo aikštelę ir ten yra saugomas. Atsakovas nesiaiškino minėto automobilio nutempimo aplinkybių, nesikreipė į policiją ir negavo leidimo atsiimti automobilį, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekdamas susigrąžinti automobilį ir užkirsti kelią už saugojimą patiriamoms išlaidoms didėti, nepateikė ieškovui jokių įrodymų, kad minėtas automobilis buvo kam nors perleistas. Toks atsakovo aplaidus ir nerūpestingas elgesys lėmė reikalaujamos priteisti transporto priemonės saugojimo išlaidų sumos susidarymą. Pagal įkainius, numatytus 2006-12-31 UAB „Gilučių verslas“ vienintelio akcininko sprendime Nr. 19, yra apskaičiuota 43,44 Eur (150,00 Lt) už automobilio nuvežimą bei 5,79 Eur (20,00 Lt) per parą už automobilio saugojimą. Atsakovas už automobilio saugojimą ir nutempimą laikotarpiu nuo 2009-04-10 iki 2019-01-29 yra skolingas 20 777,43 Eur. Atsižvelgiant į saugojimo laikotarpį ieškovo reikalaujama iš atsakovo skolos suma sumažinta iki 4 000,00 Eur. 2017-03-22 pradinis kreditorius UAB „Gilučių verslas“ perleido reikalavimo teisę į susidariusį atsakovo įsiskolinimą naujajam kreditoriui ieškovui UAB „Skolų valdymo sprendimai“.
3. Atsakovui M. J. apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta viešo paskelbimo būdu, jo neatvykimo priežastys nežinomos, byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
4. Tretiesiems asmenims apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, atsiliepimų į ieškinį neteikė, byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2020 m. sausio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo M. J. ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ naudai 565,44 Eur skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 565,44 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-09-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 16,97 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas vertino, kad pradinė kreditorė UAB „Gilučių verslas“ nuo automobilio saugojimo pradžios 2009-04-10 nesiėmė nė vieno aktyvaus veiksmo dėl automobilio savininko (atsakovo) informavimo apie saugomą automobilį, kasdien didėjantį įsiskolinimą bei galimybę atsiimti automobilį. Taigi, pradinė kreditorė nesistengė išieškoti susidariusio įsiskolinimo, nereikalavo iš policijos komisariato informacijos apie tolesnę būtinybę automobilį saugoti, per 8 metus nepasinaudojo teise kreiptis į teismą dėl įsiskolinimo priteisimo.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje ir ieškovė UAB „Skolų valdymo sprendimai“ nepateikė jokių įrodymų, jog po reikalavimo perėmimo ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų dėl skolos išieškojimo. Teismas vertino, kad atsakovui adresuotų pranešimų kopijos pačios savaime nepatvirtina, kad jos buvo faktiškai išsiųstos. Teismas pripažino, kad ieškovė taip pat elgėsi pasyviai ir tai lėmė tolesnį skolos augimą.
8. Kartu teismas pažymėjo, kad ir atsakovas M. J., kaip automobilio savininkas, nesirūpino transporto priemonės likimu, nesiėmė veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti. Nors atsakovas taip pat nebuvo pakankamai rūpestingas, atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios, proporcingos ir realiai įgyvendinamos.
9. Teismas akcentavo, kad vienašališkai UAB „Gilučių verslas“ nustatyti paslaugų įkainiai yra neparemti ekonominiu pagrįstumu dėl jų protingai parinkto dydžio. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių argumentų, kodėl ginčo automobilio saugojimas turėtų kainuoti būtent po 5,79 Eur (20,00 Lt) per parą. Teismas sprendė, kad ieškovės ekonomiškai pagrįstomis išlaidomis už ginčo transporto priemonės saugojimą turėtų būti vertinama pusė reikalaujamos kainos, t. y. 2,90 Eur (10,00 Lt) už parą, tai sudarytų 87,00 Eur už saugojimą mėnesį (30 d.) laiko. Teismas pažymėjo, kad saugomo automobilio vertė yra itin maža (gamybos metai 1984), savininkas net nesikreipia dėl automobilio grąžinimo, todėl pripažino, jog ieškovės prašoma priteisti 4 000,00 Eur įsiskolinimo suma yra neadekvati automobilio vertei, akivaizdžiai per didelė, todėl ją sumažino priteisdamas iš atsakovo ieškovei skolą už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą per protingai nustatytą 6 mėn. laikotarpį, t. y. skaičiuojant po 2,90 Eur (10,00 Lt) per dieną (2,90 Eur x 180 d. = 522,00 Eur) bei 43,44 Eur (150,00 Lt) už transporto priemonės priverstinį nuvežimą, iš viso – 565,44 Eur įsiskolinimo. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-09-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Skolų valdymo sprendimai“ prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotų aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, neatskleidė bylos esmės, nenustatė, ar policijos pareigūnai pranešė automobilio savininkui apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, nevertino trečiojo asmens Vilniaus apskrities policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato elgesio, taip pažeidė nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei suformuotą teismų praktiką.
10.2. Apeliantės teigimu, teismas, skaičiuodamas po 2,90 Eur (10 Lt) per dieną bei skaičiuodamas tik 6 mėn. laikotarpio mokestį, nepagrįstai sumažino reikalaujamą priteisti 4000,00 Eur sumą už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iki 565,44 Eur. Tačiau apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad skolos suma yra mažintina skaičiuojant ne po 5,79 Eur (20 Lt) už dieną, bet po 2,90 Eur (10 Lt) per dieną, nes tai atitinka suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Tačiau, apeliantės įsitikinimu, 6 mėn. laikotarpio skolos skaičiavimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir prieštaraujantis suformuotai teismų praktikai.
10.3. Teismas visiškai nevertino pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, veiksmų, nors privalėjo tai padaryti. Tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nenustačius aplinkybės, ar policijos pareigūnai pranešė automobilio savininkui apie priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą, negalima daryti išvados, kad automobilio savininkas nebuvo informuotas apie automobilio saugojimą.
10.4. Apeliantės nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė esminių bylos aplinkybių. Ieškovė neįtraukė į bylą solidaraus atsakovo, t. y. asmens, kuris vairavo automobilį ir padarė pažeidimą, tik todėl, kad trečiasis asmuo Vilniaus apskrities policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatas atsisakė teikti informaciją ieškovei ir apie tai ieškovė nurodė ieškinyje. Neatskleista bylos esmė ateityje apeliantei gali sukelti neigiamas pasekmes, nes sudaromos galimybės atsakovui ateityje atnaujinti procesą ir įrodinėti, kad atsakovas iki automobilio priverstinio nuvežimo dienos buvo pardavęs automobilį.
Atsiliepimas
11. 2020-10-26 apeliacinės instancijos teismui pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. J. prašo ne tik atmesti apeliantės apeliacinį skundą, bet ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Atsakovas M. J. pažymi, jog jis nuosavybės teise niekada nevaldė automobilio „Mercedes Benz 190,“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad tokio automobilio niekada nėra turėjęs, valdęs ar kitaip juo disponavęs.
11.2. Atsakovas niekada nėra gavęs jokio procesinio dokumento, informuojančio apie šios bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, ar apie Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-507-723/2020. Atsakovas pažymi, jog nepavykus faktiškai įteikti procesinio dokumento jo registracijos adresu, teismas turėjo išnaudoti kitas prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus darbovietės adresu, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis ir kt., ir tik išnaudojus šias galimybes taikyti viešojo paskelbimo institutą procesinių dokumentų įteikimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovo transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, t. y. dėl skolos priteisimo iš transporto priemonės savininko, kuris nelaiko savęs šio automobilio savininku ir valdytoju.
Dėl atsakovo M. J. apeliacinės instancijos teismui 2020-10-26 pateikto atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą
14. CPK 318 straipsnio 2 dalis numato, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą priėmimo klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atsakovo M. J. 2020-10-26 pateikto atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą priėmimo klausimo nesprendžia. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą grąžinimas pirmosios instancijos teismui spręsti jo priėmimo klausimą būtų pernelyg formalus ir pažeistų proceso ekonomiškumo principą, todėl, vertindama ieškovės apeliacinio skundo argumentus, atsižvelgia ir į atsakovo M. J. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomą aplinkybę, kad jam automobilis „Mercedes Benz 190,“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepriklauso, jis šio automobilio niekada nevaldė ir juo nedisponavo.
Nustatytos faktinės bylos aplinkybės
15. Pagal 2006-12-28 „Sutartį dėl transporto priemonių transportavimo“ tarp UAB „Gilučių verslas“ ir Vilniaus AVPK Elektrėnų policijos komisariato UAB „Gilučių verslas“ įsipareigojo savo vilkiku nuvežti ir saugoti policijos komisariato sulaikytas transporto priemones. Pagal 2009-04-10 Transporto priemonės pridavimo-priėmimo aktą buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė „Mercedes Benz 190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). VĮ „Regitra“ duomenimis, paskutinis registruotas transporto priemonės savininkas ir valdytojas yra atsakovas M. J.. Ieškovė prašo skolą už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą priteisti tik iš transporto priemonės savininko.
16. Apeliantė bylos esmės neatskleidimą grindžia esminiu argumentu, kad ieškovė neįtraukė į bylą solidaraus atsakovo, t. y. asmens, kuris vairavo automobilį ir padarė pažeidimą, nes jai tokios aplinkybės nebuvo žinomos, o bylą nagrinėjęs teismas šių aplinkybių nesiaiškino.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog automobilio registravimas ir jo pirkimo-pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). O automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, jog yra registruojama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, taigi, ir pirkimo-pardavimo sutartis; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoj senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis; registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, dėl to netaikytinos CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018). Kasacinis teismas nurodytose nutartyse taip pat išaiškino, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas; kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar jo neįregistravo Kelių transporto priemonių registre.
19. Minėta, kad pagal VĮ „Regitra“ duomenis paskutinis registruotas transporto priemonės savininkas ir valdytojas yra atsakovas M. J., kuris nurodo, kad jam automobilis „Mercedes Benz 190,“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepriklauso, jis jo niekada nevaldė ir juo nedisponavo. Taigi, nagrinėjamu atveju viešojo registro duomenys leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018-05-20) 33 straipsnio 6 dalies požiūriu, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos; viešojo registro informacija apie transporto priemonės savininką paneigiama teismo sprendimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, o teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta praktika ir 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).
20. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas sprendė remdamasis vien tik viešo registro VĮ „Regitra“ duomenimis, vertinant tai, kad byloje nėra duomenų, kas vairavo transporto priemonę ir kas padarė pažeidimą, dėl kurio policijos pareigūnai priėmė sprendimą dėl automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo. Pagal suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo pareigą nustatyti ne tik transporto priemonės savininką, bet ir valdytoją, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3-140-219/2016, 18 punktas; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 20 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, kas buvo automobilio savininkas, ar buvo nustatytas padaryto pažeidimo kaltininkas ir koks pažeidimas buvo padarytas.
21. Dėl nutarties 20 punkte nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamos atsakovo M. J. nurodytos aplinkybės ir įrodymai apie automobilio „Mercedes Benz 190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininką ir valdytoją automobilio transportavimo ir saugojimo metu, o šios aplinkybės ir pateikti įrodymai yra svarbūs šiems faktams nustatyti, todėl jie visų pirma turi būti ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti teismo sprendimą.
22. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
Dėl procesinės bylos baigties
23. Kadangi nebuvo atskleista bylos esmė, yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
24. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl kitų ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
25. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi, sprendimą panaikinus ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.