- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-21
- Bylos Nr.
- 2K-293/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Rimantas Baumilas, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- V. A., ir R
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Benedikto Stakausko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutarties.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d nuosprendžiu V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 286 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės pagal BK 286 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą subendrintos apėmimo būdu, paskiriant V. A. laisvės atėmimo bausmę devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, prie apėmimo būdu subendrintos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, ir galutinė bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams vienam mėnesiui.
Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas ir R. B., tačiau apeliacino skundo nebuvo pateikęs.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi nuteistojo V. A. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. A. nuteistas už tai, kad kartu su R. B., laikotarpiu nuo 2005 m. birželio mėnesio vidurio iki 2005 m. liepos 14 d., veikdami kartu, savavaldžiavo, panaudodami psichinę prievartą nukentėjusiojo asmens M. J. atžvilgiu, nesilaikydami įstatymo nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, R. B. savo, o V. A. – R. B. tikrą teisę – susigrąžinti 500,00 Lt skolą. R. B., panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį M. J., prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ Druskininkų mieste, prie įmonės „(duomenys neskelbtini)“, Druskininkuose, (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje, prie buto Nr. 107 durų, grasindamas jį sumušti, reikalavo atiduoti paskolintus pinigus, o V. A., panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo M. J. atžvilgiu, prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ Druskininkų mieste, R. B. grasinant sumušti, sakydamas, kad bus blogai, reikalavo atiduoti R. B. paskolintus pinigus, o 2005 m. liepos 14 d., apie 16.00 val., buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), koridoriuje, Druskininkuose, R. B. ir V. A., veikdami kartu, R. B. grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš M. J., paėmė iš jo 100,00 Lt.
Be to, V. A. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. liepos 14 d., apie 16.00 val., buto, esančio Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), koridoriuje, nepakluso teisėtiems Druskininkų policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo R. L. reikalavimams, aktyviai priešinosi sulaikymo metu ir, panaudodamas fizinį smurtą, tyčia stumdamas ranka ir pečiu R. L., pasipriešino valstybės tarnautojui, padarydamas nukentėjusiajam R. L. dešinės rankos II delnakaulio lūžimą bei lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, tuo nesunkiai sužalodamas nukentėjusįjį dėl šio asmens tarnybos pareigų vykdymo, nes dėl dešinės II delnakaulio lūžimo R. L. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde nurodoma, kad teismai neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai BK ir Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai. Teismas, remdamasis įrodymais, turėjo juos įvertinti objektyviai ir nešališkai, atsižvelgdamas į jų visumą bei vadovaudamasis BPK 20 straipsnio reikalavimais, taip pat remtis suformuota teismų praktika, nuosprendį grįsti tik BPK nustatyta tvarka patikrintais įrodymais, o ne samprotavimais ar prielaidomis.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama ar pripažįstama, bet nerealizuojama. Tikra teisė yra tokia, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo sąžiningai klysdamas laiko teisę priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra (nuoroda į LAT nutartį Nr. 2K-389/2010). Privalomasis objektyvusis šio nusikaltimo sudėties požymis yra didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kvalifikuotam savavaldžiavimui (numatytam BK 294 straipsnio 2 dalyje) konstatuoti svarbu nustatyti, dėl ko buvo naudojama fizinė ar psichinė prievarta – ar tam, kad įgyvendintų savo ar kito asmens teisę, ar kitais tikslais. Savavaldžiavimas BK 294 str. prasme, esant ginčui dėl skolos, gali būti konstatuotas tik nustačius, kad patraukto baudžiamojon atsakomybės asmens elgesys neatitiko įstatymuose numatytų konkrečių taisyklių ir yra padaryta didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos skundo argumentus neatsakė, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką bei byloje surinktus visus duomenis, o teismas tik išsirinko kaltinimą pagrindžiančius duomenis ir neargumentavo, kodėl atmetė teisinančius duomenis.
Skunde nurodyta, kad tarp V. A. ir M. J. nebuvo jokių teisinių santykių, dėl to V. A. ir negalėjo būti inkriminuotas savavaldžiavimas. Be to, nėra duomenų, kad M. J. atžvilgiu kasatorius naudojo prievartą.
Nuteistasis pažymi, kad nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kokiu įstatymu ir kokią jais nustatytą tvarką jis savo veiksmais pažeidė ir kokią didelę žalą padarė nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu nėra nustatytas joks civilinis santykis su nukentėjusiuoju. Kasaciniame skunde savo poziciją grindžia apeliaciniame skunde jau nurodytais argumentais.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai nesant nei įrodymų, nei nusikaltimo sudėties priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo.
Be to, kasatorius nurodo, kad byloje nėra surinkta ir pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl pasipriešinimo pareigūnui ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, teismai rėmėsi tik prielaidomis, nes žinant, kad koridoriaus durys užrakintos, koridorius vos 2 kv. m., sulaikant 4 policijos pareigūnams, fiziškai pajėgesniems ir turintiems spec. priemones, kurias gali panaudoti, jis negalėjo pasipriešinti. Taip pat negalėjo būti atmestas nukentėjusiojo R. L. pripažinimas, kad susižaloti galėjo pats atsitiktinai.
Atsiliepime į V. A. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė nurodo, kasacinis skundas atmestinas, nes susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, joje priimtais teismų sprendimais, konstatuotina, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai. Nuteistojo V. A. kaltė padarius BK 294 straipsnio 2 dalies, 286 straipsnio ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje bei nutartyje aptartais įrodymais, kuriuos teismai vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.
Dėl veikos inkriminavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį prokurorė nurodo, kad atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. Baudžiamoji atsakomybė kyla tais atvejais, kai asmuo savavaldžiauja, t. y. savavališkai vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, be to, šiuos veiksmus jis atlieka panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiojo ar jo artimo asmens atžvilgiu. Šis straipsnis numato kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, kuri taikoma tais atvejais, kai savavališkas teisės vykdymas susijęs su fizinės ar psichinės prievartos panaudojimu, net ir formalia nenustačius didelės žalos požymio. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-778/2007, Nr. 2K-167/2008 ir kt. Todėl nuteistojo V. A. kasacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, privalėjo nustatyti, kad savavaldžiaujant buvo padaryta didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, nepagrįsti.
Dėl kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad byloje nėra nustatytas joks civilinis santykis tarp M. J. ir V. A., prokurorė pažymi, kad V. A. yra nuteistas už tai, kad savavališkai vykdė ginčijamą R. B., o ne savo tikrą teisę.
Pažymima, kad nors ir nebuvo tiesiogiai įvardytos konkrečios teisės normos, kurios buvo pažeistos, tačiau tai nepašalina kaltininkų baudžiamosios atsakomybės dėl savavaldžiavimo. Teismas pasisakė, kaip turėjo elgtis asmuo, manantis, kad jo teisės pažeidžiamos, nurodydamas, kad kilus ginčui tarp civilinių santykių šalių dėl skolos grąžinimo, asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeidžiamos, privalo kreiptis į kompetentingas institucijas, kurios išspręstų šį ginčą. Šiuo atveju to nepadaryta, ginčijama R. B. teisė buvo vykdoma panaudojant psichinę prievartą, o tai yra neteisėta. Teismai neteisėtus nuteistojo veiksmus nurodė, argumentuotai pasisakė dėl V. A. panaudotos psichinės prievartos, pasireiškusios grėsmingos situacijos sukūrimu, nes psichinė prievarta - tai ne tik grasinimai panaudoti smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias, kaip teigia kasatorius, bet ir baimę keliančios situacijos sukūrimas.
Prokurorės nuomone, nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad teismas tik išsirinko kaltinimą pagrindžiančius duomenis ir neargumentavo, kodėl atmetė teisinančius duomenis. Teismas motyvuotai, vertindamas nustatytų aplinkybių visetą, pasisakė, kodėl tiki vienais byloje nustatytais įrodymais ir jais remiasi, o kitus atmeta.
Dėl BK 286 straipsnio ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad nelogiška, jog žinodamas apie užrakintas koridoriaus duris, ankštą koridorių, sulaikančių policijos pareigūnų skaičių, jų fizinį pajėgumą ir disponavimą spec. priemonėmis, jis pasipriešino valstybės tarnautojui, ir šis teiginys yra deklaratyvus. Tai paneigta teisme išsamiai ir nešališkai išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis. Be to, Vilniaus apygardos teismas, revizuodamas ginčijamą nuosprendį apeliacine tvarka, jau įvertino tokius pačius nuteistojo argumentus ir pagrįstai pasisakė, kad aplinkybė, jog liudytoja D. J. užrakino buto duris, nepaneigia policijos pareigūnų teiginių, jog nuteistieji bandė pasišalinti iš įvykio vietos ir kad V. A. priešinosi sulaikomas.
V. A. yra nuteistas už pasipriešinimą policijos pareigūnui fiziniais veiksmais, kurie pasireiškė pareigūno pastūmimu ir jam padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Apie tai, kad V. A. pastūmė R. L., dėl to jis suklupo ir susižalojo, pirmosios instancijos teisme patvirtino pats nukentėjusysis R. L. (t.4, b.l. 180-182), liudytojai A. V. (t.4, b.l. 182-183), J. A. (t.4, b.l. 183-184), L. K. (t.4, b.l. 189-190). Teismai pagrįstai patikėjo tais parodymais bei vadovavosi specialisto išvada Nr. G 1065/06(06), kurioje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dešine plaštaka atsitrenkiant į grindis bei pakaušio dešine puse atsitrenkiant į sieną (t.1 b.l. 128-130), t.y. būtent taip, kaip nurodė nukentėjusysis ir liudytojai. Todėl kasatoriaus argumentai, kad R. L. galėjo susižaloti pats atsitiktinai, atmestini ir pripažintina, kad teismai įrodymus įvertino, nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. A. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl V. A. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalies dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo ginčijamą ar pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padaro didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Jei savavaldžiaujant panaudota psichinė ar fizinė prievarta nukentėjusiajam ar jam artimam asmeniui, veika kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė nesiejama su didelės žalos padarymu asmens teisėms ar teisėtiems interesams.
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai, nesant nei įrodymų, nei nusikaltimo sudėties, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo. Esminiai savavaldžiavimo požymiai, kurių nustatymas reikšmingas šios bylos sprendimui, yra šie: 1) ar asmuo yra sutartiniuose santykiuose su kitu asmeniu; 2) ar sutartiniai santykiai yra įforminti rašytine sutartimi ar neįforminti; 3) ar viena iš sutarties šalių pripažįsta ar ginčija turinti įsipareigojimų pagal sutartį; 4) ar viena iš sutarties šalių nevykdo sutarties sąlygų; 5) ar kaltininkas turi galimybes įrodyti sutartinius santykius ir savo teisę į turtą teismine tvarka; 6) ar kaltininkas nesilaiko teisinės ginčo sprendimo tvarkos ir neteisiniu keliu įgyvendina savo teisę; 7) ar prieš nukentėjusįjį naudojamas smurtas (psichinis ar fizinis).
Šioje byloje nusikalstami veiksmai buvo daromi dėl tariamos 500 Lt M. J. skolos R. B., kuri buvo ginčijama nukentėjusiojo. Kasatorius nurodo, kad tarp V. A. ir M. J. nebuvo jokių teisinių santykių, dėl to V. A. ir negalėjo būti inkriminuotas savavaldžiavimas. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, V. A. nuteistas už tai, kad savavaldžiavo bendrininkaudamas su R. B.. V. A. yra nuteistas už tai, kad savavališkai vykdė tariamą R. B., o ne savo teisę, ginčijamą M. J.. Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veiką darant nusikaltimą. Bendrininkas gali dalyvauti nusikaltime vykdydamas kito bendrininko teisę. Svarbu, kad jis suvokia, jog kitas bendrininkas savavaldžiauja, t.y. reikalauja gražinti tariamą skolą, ginčijamą kito asmens, pritaria kito bendrininko ketinimams ir dalyvauja realizuojant nusikaltimo sudėtį.
Kasatorius teigia, kad nėra duomenų, jog M. J. atžvilgiu kasatorius naudojo prievartą, kuri yra būtinas savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straispnio 2 dalyje, požymis. V. A. nuteistas už tai, kad kartu su R. B. naudojo psichinę prievartą. Byloje nustatyta, kad kasatorius su R. B. kartu kelis kartus susitiko su nukentėjusiuoju ir reikalavo 500 Lt, kiekvieną kartą grasindami nukentėjusiajam. Nors kasatorius neigia grasinęs, tačiau apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad „visais atvejais iš M. J. pinigų būdavo reikalaujama, sukuriant tokią situaciją, kuriai esant, jis jaustų grėsmę, t. y. pinigų buvo reikalaujama agresyviai, visada esant kiekybinei persvarai, vaikščiojama į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą, darbovietę. Taigi skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, jog M. J. buvo grasinama smurtu“. Esant bendrininkavimui, buvimas šalia kito bendrininko, kai šis reikalauja atlygio ir grasina nukentėjusiajam, gali būti laikomas grasinimu, net jei šis asmuo nepasakė jokių grasinančių žodžių ir neatliko jokių grasinimo veiksmų. Be to, kadangi V. A. kartu su R. B. realizavo objektyviuosius savavaldžiavimo nusikaltimo, numatyto BK 294 straispnyje, požymius, teismai pagrįstai pripažino V. A. savavaldžiavimo bendravykdytoju.
Kasatorius pažymi, kad nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kokiu įstatymu ir kokią jais nustatytą tvarką jis savo veiksmais pažeidė. Kasatorius savo poziciją grindžia apeliaciniame skunde jau nurodytais argumentais. Į šį kasatoriaus argumentą atsakė apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo M. J. atžvilgiu, V. A. privalėjo suprasti, jog jis elgiasi neteisėtai. Kilus ginčui tarp civilinių santykių šalių dėl skolos grąžinimo, asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeidžiamos, privalo kreiptis į kompetentingas institucijas, kurios išspręstų šį ginčą, o ne prievarta bandyti įgyvendinti savo teisę“. Fizinės ar psichinės prievartos naudojimas bendrai yra įstatymų uždraustas ir laikomas neteisėtu, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju, ginčijama R. B. teisė buvo vykdoma panaudojant psichinę prievartą, tai, kaip minėta pirmiau, neabejotinai yra akivaizdžiai neteisėta ir toks veiksmų pobūdis visiems suprantamas. Apygardos teismas nurodė, kad teismo nuosprendyje neteisėti nuteistojo veiksmai yra nurodyti, todėl nėra jokios būtinybės aprašyti galimus teisėtų veiksmų, ginant savo ar kito asmens teises, variantus.
Kasatorius nurodo, kad byloje nėra surinkta ir pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl pasipriešinimo pareigūnui ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o teismai rėmėsi tik prielaidomis. BK 286 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju,V. A. yra nuteistas už pasipriešinimą policijos pareigūnui fiziniais veiksmais, kurie pasireiškė pareigūno pastūmimu. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į šį kasatoriaus motyvą, kurį jis kėlė apeliaciniame skunde. Nukentėjusysis R. L. pirmosios instancijos teisme parodė, jog sulaikant V. A. jam buvo suduotas smūgis, nuo kurio nukentėjusysis suklupo ir susižalojo ranką bei susitrenkė galvą. Tiek iš paties nukentėjusiojo parodymų, tiek iš aptartų liudytojų parodymų matyti, jog V. A. priešinosi sulaikomas. Būtent dėl V. A. veiksmų nukentėjusysis suklupo ir buvo sužalotas. Kolegija daro išvadą, kad V. A. pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 286 straipsnį. Kadangi policijos pareigūnui buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir nustatyta, kad jį padarė V. A., tai jis pagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. A. kasacinį skundą atmesti.