Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-608-166/2015

Teisėjas R. R. Teisėja Irma Randakevičienė Teisminio proceso Nr. 1-13-1-2269-13

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 5 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-19 nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir skirtas A. B. laisvės atėmimas 3 metams ir 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-09-14 iki 2013-09-16 ir įskaityti laikotarpiai pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-19 nuosprendį bei atliktą bausmę.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos 474,35 Lt ieškinys tenkintinas visiškai ir priteista atlyginti solidariai iš abiejų kaltinamųjų A. B. ir I. D..

Nukentėjusiojo A. Z. 1500 Lt ieškinys tenkintinas visiškai ir priteista atlyginti solidariai iš abiejų kaltinamųjų A. B. ir I. D..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas I. D., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis ir I. D. 2013-09-12, apie 16.00 val. Vilniuje, prie pastato, esančio Šaltkalvių g. 8A, veikdami kartu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. Z., I. D. tyčia sudavė nukentėjusiajam A. Z. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu vieną smūgį į galvą, o nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės ir praradus sąmonę, kartu pagrobė iš nukentėjusiojo A. Z. striukės kišenės nukentėjusiajam A. Z. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną SAMSUNG S5230, kurio vertė 340 Lt.

Tokiais savo veiksmais A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad A. B. padarė LR BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Iš esmės pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pateikiama teorinio pobūdžio argumentų, tačiau iš esmės tai įrodymų vertinimo klausimas. Nors apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 str., 305 straipsnių nuostatos, nėra. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis iš esmės motyvuotas, pakankamai išanalizuoti nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga, apelianto kaltė dėl paminėtos veikos įrodyta teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir teismo nuosprendyje padarytos išvados, apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia. Vien apelianto nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu teismo nuosprendyje nėra pagrindas tvirtinti buvus baudžiamojo proceso pažeidimams. Teisėjų kolegija ištyrusi bylos medžiagą, esminių pažeidimų BPK- nenustatė.

Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nuteistasis A. B. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepripažįsta, apeliuodamas į tai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, tačiau teisėjų kolegija susipažinusi su baudžiamąją byla daro išvadą, kad jo kaltė neginčijamai įrodyta byloje surinktais įrodymais, o būtent: nukentėjusiojo A. Z., liudytojų I. Z., J. A. parodymais, parodymų atpažinti iš nuotraukų, specialisto išvada, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kitais rašytiniais bylos duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei atskleidžia pakankamai išsamų padaryto nusikaltimo vaizdą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai nuodugniai išanalizuotos įvykio aplinkybės bei pateiktos išvados, kodėl, teismo nuomone, A. B. veikdamas kartu su I. D., pastarajam panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jam parkritus ir praradus sąmonę, iš A. Z. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nukentėjusysis A. Z. iš esmės detaliai nurodė įvykio aplinkybes, o būtent, kad prie jo priėjo du nepažįstami vyriškiai ir pasiūlė pirkti nešiojamą kompiuterį už 150 Lt, jam paklausus ar kompiuteris veikiantis, pastarieji pasakė, kad taip ir pasiūlė eiti atokiau, kad galėtų jam duoti apžiūrėti, jiems einant, A. Z. pajuto smūgį į galvos sritį pargriuvo ir prarado sąmonę, o atgavęs sąmonę pamatė, kad dingo iš kišenės mobiliojo ryšio telefono SAMSUNG S5230 su TELE 2 kortele. Taip pat nukentėjusysis parodė, jog po kelių dienų pamatė abu kaltinamuosius (A. B. ir I. D.) einančius gatve, yra tikras, kad abu kaltinamieji jį apiplėšė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. Z. atpažino iš nuotraukų A. B. ir I. D. kaip asmenis, kurie jį apiplėšė (1 t., b.l.20-23; 31-35). Akistatų metu A. Z. taip pat nuosekliai laikėsi savo parodymų. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. 843/14(01), nustatyta, kad A. Z. buvo nustatyta diagnozė galvos ir kairio paties sumušimas, tačiau objektyvių medicininių galvos ir kairio paties audinių sužalojimo požymių nekonstatuota, sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas (1 t. b.l. 53-24). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. Z. parodymais, nes jie esminėse detalėse apie įvykį nuo pat pradžių buvo pakankamai išsamūs ir nuoseklūs, o byloje nenustatytos aplinkybės, jog pastarasis būtų suinteresuotas apkalbėti ar neteisingai apkaltinti apeliantą, todėl netikėti ir nesiremti jo parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, be to, kaip jau buvo minėta, A. Z. tyrimo metu atpažino nuteistąjį A. B., kaip vieną iš asmenų, kuris su kitu nuteistuoju jį sumušė ir pagrobė jam priklausantį daiktą. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, apie tai, kad įvykio metu nuteistiesiems pasiūlius pirkti kompiuterį (apie ką pastebėtina, nuteistasis net neužsimena), jis paskambino žmonai ir paklausė ar jį pirkti, po ko paskambino seseriai ir paklausė ar pastaroji jam paskolins 150 Lt, patvirtino liudytojos I. Z. ir J. A.. Liudytoja I. Z. parodė, kad jai paskambino vyras, vyko kalba apie kompiuterį, kai vyrui skambino po pietų, telefonas jau buvo išjungtas, jai grįžus namo, vyras skundėsi galvos skausmais, nurodė, kad du vyrai, vienas iš kurių „B." (A. B.) jam sudavė į galvą vieną smūgį, jis prarado sąmonę, po ko pasigedo mobiliojo ryšio telefono. Liudytoja J. A. parodė, kad brolis A. Z. jai paskambino 2013-09-12 dienos metu, prašė 150 litų paskolinti kompiuteriui. Taigi nukentėjusiojo parodymams neprieštarauja ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys, visi jie iš esmės tarpusavyje sutampa bei sudaro logišką ir vientisą įrodymų visumą, kurių teisėjų kolegijai pakanka, darant išvadą, dėl nuteistojo A. B. kaltės. Tuo tarpu nuteistojo A. B. parodymai, skirtingai nei nukentėjusiojo A. Z., buvo nenuoseklūs ir prieštaringi nuo pat pradžių, nuteistasis kas kart juos keitė, vis pateikdamas kitas įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. nepripažino ir parodė, kad 2013-09-12 16 val. jis buvo vienas stotyje ir jokio nusikaltimo nedarė, vėliau ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2013-09-12 galimai 16 val. jis buvo Naujininkuose, kartu buvo ir vietinis vyras „Z.“ (A. Z.) ir vietinis „D.“ (kitas nuteistasis). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nukentėjusįjį matė pirmą kartą, nežino, kas toks yra „Z.“. Tuo tarpu kitas nuteistasis parodė, kad iš „.B“ (A. B.) buvo girdėjęs, jog iki įvykio jis buvo pažįstamas su nukentėjusiuoju. Vėliau buvo keliama versija, jog A. B. su kitu kaltinamuoju buvo pas nukentėjusįjį bute, nors prieš tai butas nebuvo minimas. Tuo tikslu buvo patikrinti parodymai vietoje, A. B. bandė nurodyti namą, tačiau nenurodė konkrečiai į kokį butą jis nuėjo su nukentėjusiuoju. Nors A. B. parodymų patikrinimo vietoje nurodė, jog nukentėjusysis atrakino buto, į kurį visi užėjo, duris, tačiau nukentėjusysis A. Z. parodė, kad, namų, kuriuos nurodė įtariamieji parodymų patikrinimo metu, jis nežino, jokio buto nei jis, nei jo pažįstami ar giminaičiai neturi, kad jis su šeima gyvena nuosavame name. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sukritikavo tokius A. B. parodymus, tuo tarpu teisėjų kolegijos vertinimu nuteistojo A. B. parodymai laikytini, kaip jo gynybinė pozicija, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys. Nors kitas nuteistasis I. D. taipogi neigia savo kaltę padarant plėšimą, tačiau kaip ir apeliantas nurodo vis skirtingas aplinkybes, keičia parodymus, todėl teisėjų kolegija I. D. parodymus taip pat vertina kritiškai. Pastebėtina ir tai, kad net abu nuteistieji dėsto įvykio aplinkybes skirtingai, kaip antai, tiek vienas, tiek kitas nuteistasis, teigia pasišalinę pirmieji, palikę kitą nuteistąjį su nukentėjusiuoju. Šiuo atveju visi byloje surinkti įrodymai, įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma kartu su kitais bylos duomenimis leidžia teismui daryti išvadą dėl A. B. kaltės įrodymo bei atmesti apelianto pasirinktą nepagrįstą gynybos versiją, jog plėšimo nukentėjusiojo A. Z. atžvilgiu jis nepadarė. Apeliaciniame skunde nėra svarių argumentų, leidžiančių teisėjų kolegijai daryti priešingą išvadą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.