- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-04
- Bylos Nr.
- e2S-289-896/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05951-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Romeika
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- S. R.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Romeika
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-20000-1051/2024 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei S. R. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmės
1. Ieškovas A. R. Šiaulių apylinkės teisme pateikė ieškinį atsakovei S. R. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, kuriuo prašo: 1) iš atsakovės S. R. priteisti vaiko A. R., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui nuo ieškinio pateikimo dienos iki vaiko pilnametystės kas mėnesį mokamas periodines išmokas po 350 Eur, išlaikymo dydį indeksuoti kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; 2) ieškovą paskirti vaiko A. R. lėšų tvarkytoju uzufrukto teise; 3) priteisti iš atsakovės susidariusį įsiskolinimą už nemokėtą vaiko A. R. išlaikymą per paskutinius 12 mėnesių, kuris šiai dienai yra 2915,45 Eur; 4) pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę ir iš atsakovės priteisti vaiko A. R. laikiną išlaikymą 300 Eur į mėnesį sumai iki teismo sprendimo priėmimo; 5) priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo A. R. ieškinį atsakovei S. R. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams, ir jį grąžino ieškovui.
Šalies argumentai
3. Teismas nustatė, kad ieškovas A. R. ieškinyje nurodė savo gyvenamosios vietos adresą Jungtinėje Karalystėje, nepilnametis vaikas A. R. lanko „(duomenys neskelbtini)“ mokyklą Jungtinėje Karalystėje, vaiko motina atsakovė S. R. gyvena Lietuvoje, jos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodo ir kiti byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog ieškovas su dukra gyvena Jungtinėje Karalystėje. Byloje ginčo dėl to, kad ieškovas A. R. su dukra A. R. nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, nėra. Pagal pateiktus byloje duomenis ieškovas dirba ir gauna užmokestį Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje jokio nekilnojamojo turto neturi.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju vaiko, kuriam prašomas priteisti išlaikymas, yra gimęs ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip minėta yra Jungtinėje Karalystėje, o duomenų, kad atsakovė sutiktų su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, teismas nenustatė, todėl konstatuoja, jog remdamasis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsniu teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ir ieškovo reiškiamo reikalavimo tik dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
5. Teismas, įvertinęs reiškiamo reikalavimo pobūdį, į tai, kad nėra išspręstas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, ir atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad byla teisminga tam valstybės teismui, kurioje yra kreditoriaus (fizinis asmuo, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas arba kuris reikalauja, kad jos būtų jam mokamos) įprastinė nuolatinė gyvenamoji vieta.
6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nesant ginčui, kad šalių vaiko teisėta nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju galioja taisyklė, kad spręsti dėl tėvų pareigų jurisdikciją turi vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teismas, t. y. ieškovas su pareikštu ieškiniu turi kreiptis į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą.
7. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas, jo nepilnametis vaikas gyvena Jungtinėje Karalystėje, laikydami tą valstybę savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, o Lietuvoje nei ieškovas nedirba, neturi turto, teismas pripažino, kad ieškovas nepagrįstai pasinaudojo teise ginti savo teises Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose, todėl konstatavo, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, o būtent - Šiaulių apylinkės teismui, ir pagal nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ieškovas turės kreiptis į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovas A. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartį ir perduoti ieškinio dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo priėmimo klausimą Šiaulių apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas. 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnyje yra numatyta minėtos konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos išimtis, t. y., jurisdikcijos prorogacijos atvejai, kuomet reikalavimai dėl tėvų pareigų gali būti nagrinėjami jų santuokos nutraukimo teisme. Minėtame straipsnyje yra nurodytos tokios prorogacijos taikymo sąlygos: a) pradedant bylos nagrinėjimą, vienas iš vaiko tėvų nuolatos gyvena toje valstybėje ir vienas iš jų turi tėvų pareigas vaiko atžvilgiu, ir b) šių institucijų jurisdikciją imtis tokių priemonių pripažįsta tėvai ir bet kuris kitas asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui, ir tai atitinka vaiko interesus. Atsižvelgiant į aptartą tarptautinį teisinį reguliavimą, pareiškėjas turi arba įrodymais pagrįsti pirmiau nurodytas sąlygas, pagal kurias Lietuvos Respublikos teismas turėtų jurisdikciją vaiko gyvenamosios vietos ir (ar) bendravimo tvarkos klausimams šiuo atveju spręsti, arba minėtų klausimų nekelti, o spręsti juos turinčioje jurisdikciją valstybėje (tai yra Jungtinėje Karalystėje). Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-2742-580/2023 pagal A. R. pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo patvirtino A. R. ir S. R. taikos sutartį, kurioje nustatyta: „1. Suinteresuotas asmuo S. R. asmens kodas (duomenys neskelbtini) sutinka, kad pareiškėjas A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) susigrąžintų nepilnametę dukrą A. R., gim. (duomenys neskelbtini), į nepilnametės dukters nuolatinės gyvenamosios vietos šalį - Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę.“ Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą vaikams teismingumo spręstina remiantis 2007 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau - 2007 m. Hagos konvencija). Konvencijoje numatyti šeši alternatyvūs jurisdikcijos pagrindai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lietuvos Respublikos teismo jurisdikciją grindžia pagal atsakovės gyvenamąją vietą, tai yra Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies (a) punktu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai papildomai reikalauja atsakovės sutikimo su Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcija, kadangi tai reikštų kito alternatyvaus jurisdikcijos pagrindo, numatyto Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies (b) punkte, taikymą. Kaip nurodyta ieškinyje, nuo 2023 metų rugsėjo pabaigos pareiškėjas gauna iš atsakovės mokėjimų pavedimus skirtus vaiko išlaikymui (tai patvirtinantys duomenys pateikti į bylą), tačiau nereguliariai ir nepakankamai. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą tik dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Atitinkamai Šiaulių apylinkės teismas turėjo spręsti ieškinio priėmimo klausimą tik ieškinyje pareikštų reikalavimų dalyje (tai yra tik dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo), o ne nepareikštų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Nagrinėjamuoju atveju ginčas kilo dėl bylos teismingumo. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju vaiko, kuriam prašomas priteisti išlaikymas, yra gimęs ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, o duomenų, kad atsakovė sutiktų su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, teismas nenustatė, todėl konstatavo, jog remdamasis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsniu teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovo reiškiamo reikalavimo tik dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
11. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas). Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
12. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovas ir nepilnametis vaikas gyvena Jungtinėje Karalystėje, o atsakovė Lietuvos Respublikoje. Kadangi Jungtinė Karalystė nėra Europos Sąjungos valstybė narė, be to, Lietuvos Respublika ir Jungtinė Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos šeimos bylose, jurisdikcija dėl išlaikymo priteisimo turėtų būti nustatoma taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles.
13. Vadovaujantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai (to paties straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (to paties straipsnio 3 dalis).
14. Vis dėlto, šios nacionalinės teisės taisyklės yra taikomos ne visada. Tais atvejais, kai abi bylos šalys (t. y. abu sutuoktiniai) yra Lietuvos Respublikos (kartu ir Europos Sąjungos valstybės narės) piliečiai, nepaisant to, kad nuolatinė jų gyvenamoji vieta yra valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė (šiuo atveju – Jungtinė Karalystė), nustatant šalį, kurios teismai turi jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo bylą, reikia vadovautis Europos Sąjungos teisėje įtvirtintomis teismingumo nustatymo taisyklėmis, konkrečiai – 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu nuostatomis, kuris pakeitė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo.
15. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma, turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas).
16. Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą vaikui teismingumo spręstina vadovaujantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau ir 2007 m. Hagos konvencija), kurios dalyvėmis yra Lietuva ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu.
17. 2007 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose. Tačiau konvencija įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (konvencijos 20 straipsnis). Visų pirma atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą remdamasis tuo, kad buvo pažeistos jurisdikcijos taisyklės, taip pat susitariančioji valstybė gali padaryti išlygą kuriai nors iš 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Šios taisyklės yra iš esmės analogiškos nustatytosioms 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamente Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant procese, pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą, pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl vaiko išlaikymo, taip pat jei sprendimą priėmė tos valstybės, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų, teismas.
18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lietuvos Respublikos teismo jurisdikciją grindžia pagal atsakovės gyvenamąją vietą, tai yra Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies (a) punktu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai papildomai reikalauja atsakovės sutikimo su Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcija, kadangi tai reikštų kito alternatyvaus jurisdikcijos pagrindo, numatyto Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies (b) punkte, taikymą, todėl konstatuotina, jog vadovaujantis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsniu Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo.
19. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, kadangi Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo vadovaujantis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsniu.
Dėl bylos procesinės baigties
20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, priimta netinkamai taikant ir aiškinant teisės normas, reglamentuojančias teismų jurisdikcijos šeimos bylose su tarptautiniu elementu nustatymą. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir ieškinio dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, laikino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo priėmimo klausimą perduoti Šiaulių apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.