Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. (toliau – V. V.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2020 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 90 MGL (4500 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas V. V. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. gruodžio 1 d. 6.26 val. iki 17.45 val., vieną parą prilyginus 2 MGL dydžio baudai ir nustatyta galutinė 88 MGL (4400 eurų) dydžio bauda, kurią V. V. turi sumokėti per 8 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metų laikotarpiui, skaičiuojant šį terminą nuo 2019 m. gruodžio 1 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis nuspręsta konfiskuoti automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini).

V. V. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas ir specialiosios teisės sustabdymas paliktos galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

2020 m. balandžio 8 d. teismo nutartimi skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas automobiliui VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini) paliktas galioti iki teismo nuosprendžio dalies dėl transporto priemonės konfiskavimo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. V. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. gruodžio 1 d., apie 5 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausančią motorinę transporto priemonę - automobilį ,,VW Passat“, valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, tai yra kai alkoholio matavimo prietaisu 6.26 val. buvo nustatytas 1,59 promilių neblaivumas.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. V. skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste, įvertinus bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Jame ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat pakankamai aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, t. y., kodėl vienais įrodymais teismas rėmėsi, o kitus atmetė. Teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais apie atsietą, formalų ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant V. V. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

7. Analizuojant nuteistojo apeliacinio skundo turinį matyti, kad V. V. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, neišsiaiškino visų svarbių bylos aplinkybių, būtinų jo kaltei pagrįsti, nepagrįstai atmetė jo ir liudytojų R. C., A. V. parodymus, jog automobilio apeliantas nevairavo, tačiau išskirtinę reikšmę suteikė liudytojų T. V. ir G. G. parodymams. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę vairavus transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau nei 1,51 promilės alkoholio, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistojo V. V. versija apie tai, kad analizuojamo įvykio metu automobilį vairavo R. C. bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino.

11. Abejonių policijos pareigūnų, atvykusių pagal gautą pranešimą, parodymų patikimumu teisėjų kolegijai nekyla. Kaip matyti iš liudytojų D. V. ir E. M. parodymų, jie iš esmės nuosekliai viso proceso metu nurodė, kad atvykę pagal iškvietimą gatvėje matė šviežius automobilio pėdsakus vinguriuojančius po kelią, išeinančius ant šaligatvio ir vedančius į V. V. motinos kiemą, kuriame jie rado pastatytą VW „Passat“ automobilį, jo dangtis buvo šiltas, kas rodo, kad su automobiliu buvo neseniai važiuota, be to, pareigūnai patvirtino, kad užėjus į namus V. V. motina patvirtino, kad sūnus (V. V.) neseniai grįžo namo. Minėtus liudytojų parodymus dėl automobilio važiavimo trajektorijos patvirtina ir garso įrašas iš BPC, kuriame užfiksuota kaip liudytojas T. V. nurodo, kad ką tik gatve pravažiavo automobilis „VW Passat“, kurio vairuotojas galimai neblaivus, nes važiavo pro kelmus, šoko ant šaligatvio (1 t., b. l. 20-21). Pažymėtina, kad liudytojų parodymus dėl kelio dangos ir matomų pėdsakų patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 31-40). Taigi, nėra jokio pagrindo abejoti policijos pareigūnų ir liudytojų T. V. ir G. G. parodymų patikimumu, kadangi jų parodymų esmė sutampa tarpusavyje, atitinka įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėti liudytojai yra suinteresuoti duoti melagingus parodymus ir apkalbėti nuteistąjį. Juolab, kad kaip pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas, policijos pareigūnai žinodami, kad jų automobiliuose yra įrengti vaizdo registratoriai, nebuvo suinteresuoti duoti melagingus parodymus, kuriuos gali paneigti vaizdo registratoriaus duomenys.

12. Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama skunde, pagrindo išreikalauti ir peržiūrėti vaizdo registratoriaus įrašą nebuvo jokio poreikio, kadangi iš liudytojų parodymų visumos visiškai aišku, jog šiame įraše nėra duomenų apie tai, kas vairavo minėtą automobilį, kadangi pareigūnai į įvykio vietą atvyko jau po to, kai vairavimas buvo baigtas, o tiksli automobilio pastatymo vieta prie namo, jokios reikšmės sprendžiant kaltės klausimą neturi. Nėra pagrindo sutikti ir su skundo argumentais, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta netinkamai, nes atlikti kokius nors matavimus nebuvo būtinybės, kadangi eismo įvykis, kurio metu būtų sužaloti asmenys ar apgadintas kitiems asmenims priklausantis turtas kilęs nebuvo.

13. Įvertinus visus šiuos duomenis, palyginus juos tarpusavyje, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų G. G., T. V., D. V. ir E. M. nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtino ir byloje esantys objektyvūs duomenys užfiksuoti garso įraše, įvykio vietos apžiūros, asmens atpažinimo pagal nuotrauką, liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokoluose ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. V. vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,51 promilės alkoholio.

14.1. Apklausiamas apylinkės teisme liudytojas R. C. nurodė, kad įvykio naktį atsikėlė anksti ryte ir išėjo parūkyti, ruošėsi eiti pas šunį į sodą. Pamatė V. V., kuris paprašė parvairuoti automobilį. Nuėjo iki mašinos, pavalė šiek tiek sniegą ir išvažiavo. Parvežė namo ir išėjo į sodą. Kokiomis gatvėmis važiavo nežino, nežino ir kokioje gatvėje tiksliai yra V. V. mamos namai. Važiavo dviese, jis vairavo, o V. V. sėdėjo šalia, keleivio sėdynėje. Automobilį pastatė prie V. mamos namų, tarp namo ir sklepo (rūsio). Vairuotojo pusė buvo link namo, į gatvę automobilis stovėjo galu. Išlipęs jis išėjo kairiau takeliu į sodą. V. nuėjo namo. V. mamos nematė. Važiuojant matė kažkokius žmones einant toliau. Kad vairavo jis, niekam nesakė ikiteisminio tyrimo metu, nes niekas pas jį neklausė. Buvo vienoje vietoje sustoję cigarečių prisidegti, iki namų buvo likę koks 30 metrų. Ryte buvo pašalę, slidu, sniego tik vietomis buvo, tuo metu nesnigo. V. išlipo iš dešinės pusės ir ėjo į kairę pusę link namų, einant į sodą į pagrindinę gatvę išeiti nereikia. (3 t., b. l. 49-50).

14.2. Apklausiama apylinkės teisme liudytoja A. V. nurodė, kad sūnus dieną vartojo gėrimą be laipsnių, išvažiavo apie 22.00 val. blaivus, grįžo apie 5.00 val. ryto. Jį parvežė draugai, du girti, o vienas pabėgo. Vienas buvo įėjęs į kambarį klausti kur V., bet pasakė, kad miega ir išėjo. Kai atvažiavo policija, davė sūnui pūsti į alkotesterį ir jį išsivežė. Nieko jai nesakė, tik davė kažką pasirašyti. Kai sūnus grįžo ryte, ji nemiegojo. Sūnų pamatė išlipantį iš automobilio galo nuo gatvės pusės, kas išlipo iš vairuotojo vietos nepamena. Kai grįžo sūnus buvo negirtas, kai policininkai tikrino girtumą buvo tik šiek tiek išgėręs (3 t., b. l. 166-167). Tuo tarpu apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė kiek kitokias įvykio aplinkybes. Parodė, kad sūnus atvažiavo pas ją dieną ir atsivežė tris butelius alaus, vakare apie 22 val. išvažiavo išgėręs, ji liepė jam nevažiuoti. Kur jis buvo nuvažiavęs ji nežino. Grįžo namo apie 6 val. ryto, matė kaip iš automobilio išlipo trys jaunuoliai, vienas kažkur išėjo, V. parėjo namo ir užmigo. Išėjusi į kiemą ji pamatė du jaunuolius, kurie stovėjo prie durų. Jie prašė pakviesti V., tačiau ji pasakė, kad jo nėra. Tuomet jaunuolis šviesia striuke jai pagrasino kumščiu. Netrukus, už kokios 10-15 min. atvyko policijos pareigūnai ir išsivežė V. Automobilis, kuriuo V. parvažiavo priklauso jam (1 t., b. l. 99-100).

14.3. Apklausiama apylinkės teisme liudytoja G. Č. nurodė, kad apie tai, jog nevairavo automobilio jai pasakė V. V. Jis taip pat sakė, kad vairavo R. C.. Girdėjo kaip atvažiavus policininkams liudytojai sakė, kad paskambino policijai iš pykčio, nes susiginčijo su V. V. mama. Po įvykio buvo atvažiavusi prie V. mamos namų. Įvykio rytą jai paskambino V. mama ir pasakė, kad kažkokie vaikinai beldžiasi į namus ir paklausė policijos numerio. Kai ji atvažiavo, V. jau buvo išvežtas, o jo mama buvo labai pasimetusi, sakė, kad davė pasirašyti popierius, bet ji neskaitė tik pasirašė. Automobilis buvo 1,5-2 m atstumu iki namo, buvo skersai pastatytas (3 t., b. l. 49-50).

15. Esant aukščiau nurodytiems prieštaravimams liudytojų R. C., A. V. parodymuose, įvertinus jų artimus santykius su nuteistuoju V. V. (A. V. yra nuteistojo mama, o R. C. jo pažįstamas nuo vaikystės, jo buvęs darbdavys), dėl ko neabejotinai įžvelgtinas ir šių asmenų suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, sprendžiant V. V. kaltės klausimą, pagrindo jais vadovautis kaip patikimais nėra, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir apylinkės teismas. Liudytojo R. C. parodymus, dėl aplinkybių susijusių su sniegu ir V. V. išlipimu iš automobilio keleivio pusės bei sustojimo viduryje kelio prisidegti cigaretės, paneigia ne tik liudytojų T. V., G. G., D. V. ir E. M. parodymai, bet ir įvykio vietos apžiūros protokole ir prie jo esančiose nuotraukose užfiksuoti duomenys. Nuotraukose aiškiai matyti žymus sniego kiekis ir likę jame automobilio ratų pėdsakai, tačiau nesimato žmogaus batų pėdsakų prie keleivio durelių, apie tai nėra atžymėta ir protokole. Vertinant liudytojos A. V. parodymus pažymėtina, kad jie akivaizdžiai prieštarauja ne tik liudytojų T. V. ir G. G. parodymams, kad jie matė, kaip V. V. vienas išlipo iš automobilio, bet ir paties nuteistojo bei liudytojo R. C. parodymams, kad automobiliu jie grįžo dviese, V. V. sėdėjo priekyje, keleivio vietoje. Kai tuo tarpu liudytoja A. V. nurodė, kad automobiliu grįžo sūnus su trimis draugais, ji matė kaip jis išlipo iš automobilio galo. Įvertinus tai, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo šios liudytojos parodymais. Vertinant liudytojos G. Č. parodymus atkreiptinas dėmesys, kad ji yra nuteistojo sugyventinė, kas rodo jos suinteresuotumą duoti palankius nuteistajam parodymus, be to, ji tiesiogiai įvykio nematė, apie tai, kad automobilį vairavo R. C., jai pasakė nuteistasis. Nors ji ir nurodė, kad girdėjo kaip liudytojai T. V. ir G. G. pasakė, kad paskambino policijai ir pranešė apie neblaivų vairuotoją, nes susipyko su V. V. mama, tačiau sutiktina su apylinkės teismo argumentu, kad pranešimo policijai apie neblaivų vairuotoją motyvas neturi reikšmės vertinant pranešimo turinį.

16. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad liudytojai T. V. ir G. G. dėl objektyvių aplinkybių, tokių kaip jų neblaivumas, didelis atstumas nuo liudytojų iki namo bei prasto matomumo, galimai ir blogos regos, niekaip negalėjo tamsiu paros metu matyti asmenų išlipančių iš automobilio. Kaip jau buvo minėta, liudytojai nuosekliai viso proceso metu teigė, kad matė būtent V. V. išlipantį iš automobilio prie namo, daugiau jokių asmenų su juo kartu nebuvo. Tokias aplinkybes jie nurodė ir atvykusiems pagal iškvietimą policijos pareigūnams, o parodymų atpažinimo metu atpažino V. V. kaip asmenį vairavusį automobilį „VW Passat“. Atlikus minėtų liudytojų parodymų patikrinimą vietoje buvo nustatyta kur liudytojai stovėjo kai apeliantas išlipo iš automobilio, kad iš tos vietos liudytojo T. V. stebėjimo lauke jokių kliūčių nebuvo ir jis gerai galėjo matyti asmenį išlipantį iš automobilio, tuo tarpu nors nustatyta, kad liudytojo G. G. stebėjimo lauke buvo alyvos medis, kuris parodymų patikrinimo metu buvo su lapais, todėl trukdė matomumą, tačiau įvykio metu buvo gruodžio mėnuo, todėl kaip pagrįstai nurodė ir apylinkės teismas, minėtas medis nebuvo kliūtis G. G. matyti iš automobilio išlipantį vairuotoją. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad minėti liudytojai turėjo realią galimybę matyti kur sustojo automobilis, kas iš jo išlipo ir iš kurios konkrečiai automobilio vietos išlipo V. V. Juolab, kad parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuota, jog prie gyvenamojo namo yra įrengtas gatvės apšvietimas, kas tik patvirtina, kad liudytojai matė apšviestą namo kiemą ir kliūčių atpažinti vairuotoją jiems nebuvo. Aplinkybes dėl apšvietimo patvirtino ir liudytoja A. V., nurodžiusi, kad prie jos namo yra gatvės apšvietimas ir naktį jis būna visada įjungtas (2 t., b .l. 167). Be to, kaip matyti iš liudytojų parodymų, V. V. iš matymo jiems jau buvo pažįstamas iš anksčiau, kaip vietinis (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojas, kurio pravardė „G.“, kas tik patvirtina apylinkės teismo išvadą, jog nėra pagrindo abejoti, kad liudytojai atpažino iš automobilio išlipantį būtent V. V.. Abejoti šių liudytojų parodymais dėl įvykio vakarą jų vartoto alkoholio, kaip tai pabrėžia skunde apeliantas, pagrindo taip pat nėra. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojai T. V. ir G. G. nuo pat proceso pradžios neneigė, kad vartotojo alkoholį, tačiau jų išgertas alkoholio kiekis per visą vakarą ir naktį nebuvo toks didelis, kad jie negalėjo tinkamai suvokti įvykio aplinkybių. Tiek iš BPC garso įrašo (T. V. aiškiai ir nuosekliai dėsto mintis), tiek ir iš atvykusių policijos pareigūnų parodymų (su pranešėju bendravęs policijos pareigūnas D. V. nurodė, kad būdamas metro atstumu jokio alkoholio kvapo nejautė, tačiau iš kalbos suprato, kad buvo vartojęs alkoholio) matyti, kad liudytojai nebuvo tokie neblaivūs, jog nesiorientuotų situacijoje. Jie nuosekliai nupasakojo visas įvykio aplinkybes, todėl vien tik alkoholio vartojimo faktas negali būti pagrindas nesivadovauti jų parodymais. Juolab, kad minėtų liudytojų parodymų patikimumas buvo įvertintas visų bylos metu surinktų duomenų kontekste, sugretinus jų nurodytas aplinkybes su kitais įrodymais.

17. Apeliaciniame skunde V. V. prašė atlikti įrodymų tyrimą, iškviesti ir apklausti liudytoją A. K., atlikti eksperimentą, taip pat liudytojo R. C. parodymų patikrinimą vietoje. Šis klausimas buvo spręstas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ir priimtas sprendimas prašymų netenkinti (3 t., b. l. 112). Teismas pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, V. V. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Tai, kad nepatikrinti policijos automobilio registratoriaus duomenys, neapklaustas liudytojas A. K. (kitur ir K.), nesiimta kitų apelianto nuomone būtinų veiksmų atlikimo, nelaikytina BPK nuostatų pažeidimu ir aptariamo nuosprendžio šios aplinkybės nepagrįstu ar neteisėtu nedaro. Juolab, kad kaip matyti iš bylos duomenų, apylinkės teismas buvo aktyvus ir ėmėsi veiksmų nustatyti liudytojo A. K., buvusio kartu su liudytojais G. G. ir T. V. buvimo vietą, buvo bandoma su juo susisiekti, tačiau nebuvo nustatyta minėto asmens tiksli buvimo vieta, o į telefono skambučius jis neatsakė. Tuo tarpu eksperimento atlikimas, siekiant patikrinti liudytojų T. V. ir G. G. parodymus, įvertinus tai, kad nagrinėjant bylą apylinkės teisme buvo atliktas minėtų liudytojų parodymų patikrinimas vietoje ir šie asmenys išsamiai nurodė visas įvykio metu jų matytas aplinkybes (t. 3, b. l. 4-12, 14-21, CD laikmena), o gauti duomenys buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti visų kitų duomenų kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu yra perteklinis įrodymų tyrimo veiksmas. Juolab, kad atkurti įvykio situaciją pagal metų laiką, matymo kampą nėra galimybės. Nebuvo ir jokio pagrįsto pagrindo atlikti liudytojo R. C. parodymų patikrinimą vietoje, kadangi minėtas asmuo buvo išsamiai apklaustas apylinkės teisme.

18. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo V. V. apeliacinio skundo motyvais, jog baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta šališko teismo. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas ir teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats apeliantas jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, nelaikytina teismo šališkumu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. V. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas priėmė šališką nuosprendį, kuriame nuteistojo kaltę grindė spėjimais ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesant patikimų duomenų, jog būtent V. V. vairavo automobilį, tačiau su šiais apelianto motyvais nesutiktina. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino duomenis dėl apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimo, ištyrė byloje esančius tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus, tame tarpe ir paties kaltinamojo parodymus, bei motyvuotai pasisakė kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo ir apeliantui buvo užtikrintos įstatymo jam garantuojamos procesinės teisės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Vien aplinkybė, kad teismas įvertino įrodymus kitaip, nei to pageidavo nuteistasis, neduoda pagrindo teigti, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

19. Atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto skunde keliami klausimai dėl liudytojos A. V. nesupažindinimo su jos teisėmis ir pareigomis, protokole esančio parašo autentiškumo, nurodant, kad jame pasirašė ne apelianto motina. Kaip matyti iš liudytojos A. V. parodymų, ji patvirtino, kad buvo apklausta policijos pareigūnų namuose ir pasirašė protokolą (2 t., b. l. 167). Byloje esančiame liudytojos supažindinimo su teisėmis ir pareigomis protokole yra A. V. parašas, abejonių jo autentiškumu pati liudytoja nekėlė (1 t., b. l. 99-100). Be to, liudytoja G. Č. taip pat nurodė, kad V. (nuteistojo V. V.) mama jai sakė, kad policininkai jai davė pasirašyti dokumentus ir ji pasirašė (3 t., b. l. 49-50). Visų šių duomenų kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėto procesinio dokumento autentiškumu. Nors liudytojos A. V. apklausos protokole nenurodyta kokie santykiai minėtą liudytoją sieja su įtariamuoju, tačiau tai taip pat nėra pagrindas pripažinti minėtą procesinį dokumentą neteisėtu. Kaip matyti iš policijos pareigūnų parodymų, liudytoja buvo supažindinta su jos teisėmis ir santykiai, sieję liudytoją su įtariamuoju buvo nustatyti, tiesiog pildant protokolą buvo padaryta klaida (2 t., b. l. 165).

20. Aukščiau išdėstytų duomenų kontekste jokios teisinės reikšmės neturi apelianto nurodomos aplinkybės dėl to, kad atliekant liudytojų parodymų patikrinimo vietoje veiksmus, buvo fotografuojama su mobilaus ryšio telefonu naudojant blykstę, kai kuriose nuotraukose naudojant papildomą apšvietimą – žibintuvėlį. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įvykio metu buvo įjungtas gatvės apšvietimas, todėl akivaizdu, kad nebuvo visiškos tamsos. Tai, kad prie nuteistojo motinos namo yra įrengtas gatvės apšvietimas patvirtino ir liudytoja A. V., taip pat ir liudytojai T. V. bei G. G., kurie nurodė, kad degė šviesa, todėl aiškiai matė asmenį, išlipusį iš automobilio „VW Passat“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistojo skunde taip akcentuojamos aplinkybės dėl papildomo apšvietimo naudojimo, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo abejoti atlikto procesinio veiksmo duomenų patikimumu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog R. C. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai skundžiame nuosprendyje buvo cituojami netiksliai, tačiau šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija vėlgi atmeta. Sugretinus teismo nuosprendyje aprašytus minėto liudytojo parodymus, su jo parodymais, užfiksuotais teisiamojo posėdžio protokole, esminių skirtumų teisėjų kolegija neįžvelgia, tuo tarpu įstatymas nereikalauja duotų parodymų cituoti pažodžiui.

21. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą tinkamai neatliko savo pareigų. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, į įvykio vietą atvykę pareigūnai atliko įvykio vietos apžiūrą – tai pavirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, ir protokolo priede esančios nuotraukos. Be kita ko, byloje esantis transporto priemonės aprašas patvirtina, kad transporto priemonė buvo apžiūrėta ir užfiksuotos svarbiausios su kaltinime nurodytu įvykiu susijusios aplinkybės. Buvo apklausta liudytoja A. V., nustatytas V. V. neblaivumas, atlikti kiti būtini procesiniai veiksmai. Kaip jau buvo minėta, įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra begalinis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-248/2014, 2K-344-788/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir, kad ją padarė būtent V. V.

22. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad nebuvo tinkamai ištirtas policijoje gautas A. V. pranešimas dėl į jos namus bandančių patekti neblaivių jaunuolių, kurie jai grasina. Minėto pranešimo tinkamas ar netinkamas ištyrimas nėra nagrinėjamos nusikalstamos veikos dalyku ir nepaneigia nustatytų aplinkybių, kad automobilį „VW Passat“ neblaivus vairavo būtent V. V.

23. Pripažinti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryti procesiniai pažeidimai, kurie iš esmės įtakotų nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pagrindo nėra. Nors apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu, pateikus 2020 m. vasario 25 d. prašymą jam nebuvo sudaryta galimybė duoti parodymus, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, įtariamajam teisė duoti parodymus ir nurodyti aplinkybes, susijusias su jam įteiktu pranešimu apie įtarimą, buvo suteikta net du kartus – 2019 m. gruodžio 1 d. ir 2020 m. vasario 6 d., be kita ko, apklausose dalyvaujant jo gynėjui, tačiau abiejų apklausų metu V. V. parodė tik tai, jog 2019 m. gruodžio 1 d. buvo namuose ir jį atėję policijos pareigūnai pažadino bei nustatė blaivumą (b. l. 18, 24, t. 2). Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip matyti iš paminėtų apklausų metu nurodytų aplinkybių, tai, kad automobilį vairavo R. C. nebuvo paminėta, todėl akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams neturint jokių duomenų apie tokio asmens sąsajas su tiriamu įvykiu, jis nebuvo apklaustas, nebuvo nustatinėjamas jo girtumas įvykio metu, kadangi jo įvykio vietoje nebuvo, į jį nenurodė ir įvykį stebėję liudytojai. Nors pabaigus ikiteisminį tyrimą ir susipažinus su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga buvo pateiktas prašymas apklausti V. V., kuris buvo atmestas 2020 m. vasario 26 d. nutarimu, tai nesudaro pagrindo spręsti, kad tyrimas buvo neišsamus ar jį atlikę pareigūnai buvo šališki, kadangi kaip jau minėta, teisė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu V. V. buvo užtikrinta, ją nuteistasis realizavo ir apklausiamas teisme. Nuteistojo teiginiai, susiję su pareigūnų elgesiu, neva lėmusiu jo poziciją neduoti parodymų, yra neįtikinami ir deklaratyvūs, todėl atmetami, kadangi iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog pareigūnai vykdė jiems priskirtas tarnybines funkcijas.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nurodęs, kad ape­lia­ci­nės instanci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos motyvuotos iš­va­dos dėl apeliacinio skun­do es­mės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pateik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mą į kiekvie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. V. kaltės ir jų iš naujo nekartoja.

25. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu V. V. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, nenustatė V. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas taip pat įvertino, kad buvo padarytas vienas tyčinis baigtas nusikaltimas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Bausmės rūšies ir dydžio parinkimui buvo įvertinta ir V. V. charakterizuojančios aplinkybės – ne kartą teistas, tačiau teistumai išnykę, ankstesni teistumai nesusiję su automobilių vairavimu esant neblaiviu (2 t., b. l. 36-40), todėl jis laikomas neteistu, nors nesusituokęs, tačiau kartu su drauge augina nepilnametį vaiką ( 2 t., b. l. 34-35, 87), vykdo individualią veiklą (2 t., b. l. 84). Visos šios aplinkybės leidžia sutikti su apylinkės teismo parinkta bausmės rūšimi - bauda. Įvertinus tai, kad V. V. ne kartą baustas administracine tvarka už vairavimą neblaiviam (2 t., b. l. 52-56, 59-62), kas rodo, kad jis nėra linkęs savo elgesį koreguoti tinkama linkme ir savo gyvenimo tikslų siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis, apylinkės teismas pagrįstai skyrė jam didesnę baudą nei sankcijoje numatyta minimali bauda. Tokia apylinkės teismo paskirta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis yra teisinga ir ne per griežta, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, sutinka ir su apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam V. V. paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis – jam priklausančio turto – automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimu, bei uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metų laikotarpiui.

26. Esant šių duomenų visumai spręstina, jog Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, o V. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.