Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo įsitikinimu, dėl nepagrįstai jo pagrindu surašyto Protokolo, jis patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidas bei 29,72 Eur už ekspertizės atlikimą, todėl jas turi atlyginti atsakovė. Pažymėjo, kad nei ATPK, nei kitos teisės normos nenumato galimybės atlyginti teisės pažeidimų byloje asmeniui, kurio atžvilgiu panaikintas neteisėtas nutarimas, atstovavimo išlaidas. Nurodė, kad paties pažeidimo nustatymo metu, t. y. surašant Protokolą, buvo daug prieštaringų aplinkybių – pareiškėjas informavo pareigūną, jog alkoholio nevartojo net tris dienas, šias aplinkybes tvirtino ir kartu buvęs draugas, elgėsi adekvačiai, nuo jo nesklido alkoholio kvapas, pareigūnams dėl tokių alkotesterio parodymų turėjo kilti pagrįstos abejonės, kurių jie iš esmės nepašalino. Pareiškėjo teigimu, įvykio aplinkybės turėjo būti papildomai aiškinamos ir tiriamos, o ne formaliai surašomas Protokolas, nors akivaizdžiai buvo matoma, kad jis yra galimai surašomas neteisėtai ar klaidingai. Pareiškėjas kelia abejones, ar jo blaivumui nustatyti buvo naudotas naujas alkotesterio antgalis, nes nei jis, nei jo draugas nematė, kad antgalis buvo išpakuojamas.

Nurodė, kad pareigūnai neįvykdė pareigų, numatytų tuo metu galiojusiame ATPK 280 straipsnio 4 punkte ir 284 straipsnyje, t. y. nustatyti, ar buvo padarytas pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, gauti reikalingus papildomus įrodymus kaltei pagrįsti bei prieštaravimams pašalinti, visapusiškam bylos aplinkybių išaiškinimui. Dėl Protokolo surašymo pareiškėjas patyrė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 5-V-673 „Dėl Policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – ir Veiklos instrukcija) 49 punkte nustatyta, kad iš įvykio vietos policijos patrulis budėtojui pateikia šiuos dokumentus arba vieną iš jų: išsamų tarnybinį pranešimą (su įteikto šaukimo šaknele), ATP protokolą su medžiaga, pareiškimą, informacijos blanką. Tarnybinis pranešimas turi būti surašytas išsamiai, aiškiai ir tiksliai įvardytos aplinkybės, informacija turi būti patikrinta pagal galimybes. Sprendė, kad patruliai turėjo teisę pateikti budėtojui tarnybinį pranešimą, liudytojų paaiškinimus, kitą medžiagą. Patikrinus pareiškėjo nurodytą informaciją, būtų buvę įmanoma spręsti, ar surašytinas protokolas. Tačiau pareigūnai pasielgė nerūpestingai ir atmestinai – skubotai surašė protokolą, o pareigą aiškintis įvykio aplinkybes paliko teismui.

Pažymėjo, kad visos pareiškėjo patirtos išlaidos yra tinkamai pagrįstos bei teisėtos, todėl turi būti atlygintos, nes teismas nustatė, jog pareiškėjo veiksmuose nėra pažeidimo sudėties, todėl sprendė, jog akivaizdu, kad žala buvo patirta dėl aplaidžiai ir neteisėtai surašyto Protokolo.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad 2016 m. vasario 6 d. VA VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės pirmosios kuopos pirmojo būrio (toliau – ir KPV) vyriausiasis patrulis pareiškėjui surašė Protokolą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 6 d. apie 2.25 val. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, vairavo Automobilį būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,38 promilių neblaivumas (ATP byla, b. l. 3–4).

KPV vyriausiasis patrulis A. T. 2016 m. vasario 6 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2016 m. vasario 6 d. dirbdamas kartu su vyriausiuoju patruliu M. M., policijos priemonių metu apie 2.25 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, patikrinimui sustabdė Automobilį, kaip vėliau paaiškėjo automobilį vairavo pareiškėjas. Iš automobilio salono sklido alkoholio kvapas, todėl buvo nuspręsta vairuotojui patikrinti blaivumą. Alkotesteriu Alcotest 7510 ARFM-0205 vairuotojui buvo nustatytas lengvas 1,38 promilės girtumas. Pareiškėjui surašytas Protokolas, vairuotojas nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, jam išduotas laikinas vairuotojo pažymėjimas. Pareiškėjas pasirašyti atsisakė, apie bylos nagrinėjimo datą ir vietą informuotas tinkamai (APT byla, b. l. 9).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta, nesant pažeidimo įvykio ir sudėties (ATP byla, b. l. 177–181).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Vilniaus apskrities VPK policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Protokolas buvo surašytas formaliai, neišsiaiškinus visų aplinkybių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (LVAT plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003). Tačiau tai neleidžia teigti, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje neturi būti atlyginama. Bet ji atlyginama tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis CK 6.271 straipsniu, LVAT praktikoje taip pat yra pripažįstama (2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-751/07, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330-2008, 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas, yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“ (LAT 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Veiklos instrukcijos 47 punkte nustatyta, kad policijos patrulis nustatęs, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, privalo vietoje surinkti faktinius duomenis, kvalifikuojančius administracinį teisės pažeidimą (pareiškimas, liudytojų parodymai ir kt.), ir surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba įstatymų nustatyta tvarka pristatyti pažeidėją į policijos įstaigą tokiam protokolui surašyti. Jei pažeidėjo pristatyti nėra galimybės, į policijos įstaigą pristatoma tik administracinio teisės pažeidimo medžiaga, o asmuo įpareigojamas atvykti nustatytu laiku.

Veiklos instrukcijos 48 punkte nustatyta, kad policijos patruliui dirbant mobilioje kompiuterizuotoje darbo vietoje, tais atvejais, kai nėra būtinybės pažeidėjo pristatyti į policijos įstaigą, o jo asmenybė gali būti nustatyta pažeidimo padarymo vietoje, jis į policijos įstaigą nepristatomas. Tada policijos patrulis surašo pažeidėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą (gali būti surašytas ir nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje bei administracinis nurodymas (dokumentai pildomi Administracinių teisės pažeidimų registre) ar šaukimą atvykti į policijos įstaigą.

Veiklos 49 punkte nustatyta, kad iš įvykio vietos policijos patrulis budėtojui pateikia šiuos dokumentus arba vieną iš jų: išsamų tarnybinį pranešimą (su įteikto šaukimo šaknele), administracinio teisės pažeidimo protokolą su medžiaga, pareiškimą. Tarnybinis pranešimas turi būti surašytas išsamiai, aiškiai ir tiksliai įvardytos aplinkybės, informacija turi būti pagal galimybes patikrinta. Patruliui dirbant su PPV moduliu, informacija iš įvykio vietos, tarnybinis pranešimas, pareiškimas budėtojui pateikiami naudojantis PPV modulio funkcionalumu.

ATP byloje esanti rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad KPV vyriausiasis patrulis A. T. 2016 m. vasario 6 d. surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad 2016 m. vasario 6 d., dirbdamas kartu su vyriausiuoju patruliu M. M., policijos priemonių metu apie 2.25 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, patikrinimui sustabdė Automobilį, kaip vėliau paaiškėjo, Automobilį vairavo pareiškėjas. Iš automobilio salono sklido alkoholio kvapas, todėl nuspręsta vairuotojui patikrinti blaivumą. Alkotesteriu Alcotest 7510 ARFM-0205 vairuotojui buvo nustatytas lengvas 1,38 promilės girtumas. Pareiškėjui surašytas Protokolas, vairuotojas nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, jam išduotas laikinas vairuotojo pažymėjimas. Pareiškėjas pasirašyti atsisakė, apie bylos nagrinėjimo datą ir vietą informuotas tinkamai (APT byla, b. l. 9). Teismas daro išvadą, kad policijos pareigūnas laikėsi nustatytos tvarkos ir minėtų teisės aktų nuostatų nepažeidė. Pareiškėjo argumentai, jog policijos pareigūnai nesurinko įrodymų, skubotai surašė protokolą, o pareigą aiškintis įvykio aplinkybes paliko teismui, vertintini kaip nepagrįsti.

Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad siekdami nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas, nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo ar administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra blaivus: policijos ar Administracijos pareigūnai pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą metodiką įvertina bendrą asmens būklę; įvertinę bendrą asmens būklę ir pagrįstai įtarę, kad asmuo neblaivus, toliau atlieka Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose nurodytus veiksmus (6.1. punktas); policijos pareigūnai transporto priemonės vairuotojui, nusikalstamos veikos padarymu įtariamam asmeniui ar administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, prieš jį tikrindami ar pristatydami į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, o Administracijos pareigūnai – prieš tikrindami vidaus vandenų transporto priemonės vairuotoją ar kreipdamiesi į policijos įstaigą su prašymu pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, žodžiu paaiškina jam atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisinius padarinius (6.2. punktas); policijos pareigūnai tikrina transporto priemonės vairuotoją, nusikalstamos veikos padarymu įtariamą asmenį ar administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį arba, esant Taisyklių 3 ar 4 punkte nustatytiems pagrindams, atlieka Taisyklių 9 punkto pirmojoje pastraipoje nurodytus veiksmus, o Administracijos pareigūnai tikrina vidaus vandenų transporto priemonės vairuotoją arba, esant Taisyklių 5 punkte nustatytam pagrindui, atlieka Taisyklių 9 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus veiksmus (6.3. punktas).

Taisyklių 3 punktas nustato, kad policijos pareigūnai tikrina transporto priemonės vairuotoją, nusikalstamos veikos padarymu įtariamą asmenį ar administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, kurie įtariami esantys neblaivūs, o jeigu įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens tikrinimo objektyviai neįmanoma atlikti arba per tikrinimą nustatoma, kad įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija – daugiau kaip 1,5 promilės, arba nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo vengia tikrinimo, pristato šiuos asmenis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros.

Taisyklių 4 punktas nustato, kad policijos pareigūnai įtariamą neblaivumu transporto priemonės vairuotoją, susijusį su eismo įvykiu, kuriame žuvo žmogus ar sutrikdyta žmogaus sveikata arba dėl kurio nukentėjusiam asmeniui galbūt padaryta didelė turtinė žala, į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros pristato, jeigu jis vengia tikrinimo, objektyviai neįmanoma atlikti jo tikrinimo arba atlikus tikrinimą nustatoma, kad etilo alkoholio koncentracija jo iškvėptame ore – daugiau kaip 0 promilių.

Taisyklių 29 punktas nustato, kad jeigu asmuo atsisako tikrintis arba medicininės apžiūros ar nesutinka su tikrinimo ar medicininės apžiūros, atliktos policijos ar Administracijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio siuntimu, rezultatais, jis ne vėliau kaip per valandą po to, kai atsisako tikrintis ar medicininės apžiūros arba jam atliktas tikrinimas ar medicininė apžiūra, gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas atlikti medicininę apžiūrą jo lėšomis.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarime nurodyta, kad liudytojas A. T., apklaustas teismo posėdyje, parodė, kad jis priėjo prie sustabdytos transporto priemonės, prisistatė. Automobilyje pajuto alkoholio kvapą. Vairuotojas tuo metu kramtė kramtomą gumą. Vairuotojo buvo paprašyta pateikti vairuotojo pažymėjimą. Kol vairuotojas ieškojo dokumentų, policijos pareigūnas iš kišenės išsitraukė alkotesterio antgalį, išpakavo ir uždėjo ant alkotesterio. Liudytojas teigė, jog paklausė vairuotojo, ar šis vartojo alkoholį. Vairuotojas atsakė, kad alkoholio nevartojo. Vairuotojui davė pūsti į alkotesterį. Alkotesteris parodė 1,38 promilės. Vairuotojas nustebo ir pasakė, kad alkoholio nevartojo, valgė kebabą, pūtimo metu kramtė kramtomąją gumą, važiuodamas purškė langų skystį. Vairuotojas, išlipęs iš automobilio, pasakė, kad nebuvo pakeistas alkotesterio antgalis. Vairuotojas norėjo dar kartą pasitikrinti blaivumą. Antrą kartą pūsti vairuotojui nebuvo leista. Šiam buvo paaiškinta, kad jis gali nuvykti ir pasitikrinti kraują. Vairuotojui buvo surašytas ATP protokolas.

Nagrinėjamu atveju, pareigūnas paaiškino pareiškėjui, jog jam nesutinkant su nustatytu rezultatu, jis gali kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą su prašymu atlikti medicininę apžiūrą. Pareiškėjas šia savo teise pasinaudojo.

Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs ATP bylą, konstatavo, jog ATP bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti ATP protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai vertinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Pažymėjo, kad, nagrinėjamu atveju, kyla abejonių dėl to, ar pareiškėjas vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, pašalinti tokių abejonių galimybės nėra, todėl jos vertinamos pareiškėjo naudai. Byloje nebuvo paneigta reali tikimybė, kad pareigūnų naudotas alkotesteris, dėl nenustatytų priežasčių, parodė neteisingus duomenis. Bylą nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas nutarimą, jokių neteisėtų, prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams, policijos pareigūnų, surašiusių ATP protokolą, veiksmų nekonstatavo.

Pareiškėjo argumentai, jog pareigūnai galimai nepakeitė alkotesterio antgalio, vertintini kaip nepagrįsti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarime nustatyta, kad iš alkotesterio Alcotest 7510, kurio serijos numeris ARFM-0205, informacijos matyti, kad šiuo alkotesteriu 2016 m. vasario 6 d. asmens neblaivumas buvo nustatytas tik vieną kartą.

Teismas, įvertinęs pirminių faktinių duomenų analizę, daro išvadą, kad policijos pareigūnas, įvertinęs susidariusią situaciją – patikrai sustabdęs automobilį, kurio viduje buvo juntamas alkoholio kvapas, pamatavęs asmens blaivumą alkotesteriu ir nustatęs 1,38 promilės asmens neblaivumą, surašydamas Protokolą už tai, kad pareiškėjas vairavo Automobilį neblaivus ir galbūt pažeidė KET ir taip padarė pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – veiksmų neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pažymėtina, kad administracinės bylos nutraukimas, netaikant pareiškėjui atsakomybės, nereiškia policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, atliktų Protokolo surašymo metu. Tokios pačios pozicijos laikomasi ne tik Lietuvos teismų praktikoje (LAT 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003, 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002), bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2013 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 57404/08).

Teismo vertinimu, administracinėje byloje pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjui, pareigūnai nesilaikė teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. ATPK 257 straipsnyje nurodyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vadinasi, jei pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (o įsitikinimas pagrįstas visapusišku bylos išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų aplinkybės konstatavimo. Byloje nenustatyti pareigūnų veiksmų prieštaravimai teisės aktų reikalavimams, apibrėžiantiems patraukimą administracinėn atsakomybėn, todėl konstatuojamas neteisėtų veiksmų nebuvimas.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovė veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos – veiksmų neteisėtumo, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso normų, kuriomis nėra numatyta patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Prašymas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą yra ypatingi, be kita ko, todėl, kad teismai, suabejoję teisės akto atitiktimi Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tačiau teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą nėra savitikslis dalykas, jo paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas yra suformavęs locus standi doktriną. Jis yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje. Teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

Taigi, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju, teismas sprendžia civilinės atsakomybės klausimus, todėl neturi teisės kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ATPK nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, nes minėtos nuostatos šioje byloje nėra taikomos.

Teismas daro išvadą, kad, ginčo atveju, pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (Vilniaus apskrities VPK) neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo Ž. R. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.