Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi R. C. a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 10ANN-134543128-17, kuriuo R. C. už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta 300 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių, pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyr. patrulis A. M. 2017 m. gruodžio 1 d. surašė R. C. administracinio nusižengimo protokolą Nr. 87ANP-132592149-17 dėl ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto nusižengimo, t. y. dėl to, jog R. C. 2017 m. gruodžio 1 d., 17.00 val., vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,08 promilių (po paklaidos – 1,06 promilių) girtumas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyr. specialistė A. Š. 2017 m. gruodžio 12 d. nutarimu pripažino R. C. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 422 straipsnio 5 dalyje, ir paskyrė 300 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių.

Motyvuojamoji dalis

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. C. skundas atmestinas

ANK 34 straipsnio 5 dalis, kurį pareiškėjas ir prašo taikyti, numato, jog teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir, vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti. Pažymėtina, jog ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos iš esmės atitinka iki 2017-01-01 galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų (toliau – ATPK) 30¹ straipsnį, dėl kurio Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėjęs, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose konstatuota, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-37-2013, 2AT-53-2014, 2AT-57-139/2015). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai).

Taigi skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta nuobaudą, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas asmeniui už jo padarytą pažeidimą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Toks reikalavimas nereiškia būtinumo nustatyti kažkokias ekstraordinarias aplinkybes, tačiau tiek šiuo metu galiojančio ANK 34 straipsnio 5 dalies, tiek anksčiau galiojusio ATPK 30¹ straipsnio taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusižengimo pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį visumos vertinimu.

Nagrinėjamu atveju teismas visgi neturi pagrindo išvadai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam ir nubaustam asmeniui buvo paskirta netinkama nuobauda, kas savo ruožtu leistų taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Analizuojamoje byloje nėra nei išskirtinių aplinkybių, nei galima išvada, kad asmens padarytas nusižengimas yra mažiau pavojingas. Pažymėtina, jog ANK 11 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog neblaiviu laikomas asmuo, kuriam nustatytas 0,41 ir daugiau promilių neblaivumas, o šiuo atveju R. C. po paklaidos nustatytas 1,06 promilių girtumas, kas reiškia, jog leistina riba buvo viršyta pakankamai ženkliai (beveik tris kartus), o transporto priemonės vairavimas tokios būklės kelia didelį pavojų transporto eismo saugumui, kitų žmonių sveikatai ir gyvybei. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pabrėžė jokios žalos nepadaręs, tačiau vien ta aplinkybė, jog laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo sukeltas eismo įvykis, sugadintas turtas ar sužaloti žmonės, nesuteikia pagrindo neskirti administracinio poveikio priemonės. Kita vertus, jei R. C., vairuodamas transporto priemonę ir būdamas tokio girtumo būsenoje, būtų sukėlęs dar ir atitinkamus padarinius, pastarojo veiksmams būtų pritaikyta kita kvalifikacija, galimai net ir pradėtas baudžiamasis procesas (pavyzdžiui, padarius eismo įvykį ir nesunkiai sužalojus kito žmogaus sveikatą). Tuo pačiu pažymėtina, kad nors pats R. C. ir tvirtina besijautęs gerai, tačiau iš bylos matyti, kad dėl pastarojo vairavimo policijoje buvo gautas pranešimas. Tokios aplinkybės leidžia manyti, kad R. C. būklė sukėlė pašaliniam asmeniui įtarimų, esant vairuotoją neblaivų, kas vėliau pilnai pasitvirtino. Atsakydamas į teismo užduodamus klausimus, teismo posėdžio metu skundą padavęs asmuo taip ir negalėjo rišliai paaiškinti, kokiu tikslu, prieš keletą valandų su draugu po reiso išgėręs pusę litro degtinės, po ko nuėjo pamiegoti į krovininį automobilį, pabudęs nusprendė savo automobilį, kuriuo naudojasi šeima, nuvaryti iki degalinės teritorijos. Anot R. C., jis savo „Audi“ markės automobilį tiesiog ketino palikti degalinės teritorijoje, kadangi joje buvo paprasčiausiai saugiau. Visgi paklaustas, kokiu būdu jo automobilis atsidūrė aikštelėje, kurioje buvo vartojamas alkoholis, jei pats R. C. esą tik įvykio rytą buvo pargrįžęs iš reiso, skundą padavęs asmuo tikino, kad toje aikštelėje paprastai tiek kiti, tiek ir jis laiko asmeninius automobilius (dargi pažymėjo, kad jo automobilis toje aikštelėje stovėjo jau visą savaitę). Tokiu atveju sunkiai suprantamas skundą padavusio asmens, kuris, beje, tikina jautęsis žvaliai ir net neįtaręs, kad gali būti neblaivus, poreikis minėtą automobilį perstatyti į kitą vietą, juolab, rizikuojant vairuoti išgėrus. Būtinybės įvykio dieną vairuoti logiškai negalėjo paaiškinti ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas ir nubaustas R. C., kuris į teismo užduodamus klausimus šioje dalyje atsakinėjo gana miglotai.

Teismui abejones kelia skunde nurodytų teiginių, susijusių su asmens veiksmais parvežant dukrą į namus, pagrįstumas. Antai, R. C. skunde pažymėjo, jog netekdamas teisės vairuoti, jis netenka ir galimybės parvežti dukrą iš mokyklos į namus, dėl ko pastaroji greičiausiai turėtų nutraukti užklasinę veiklą. Visgi tuo pačiu skundą padavęs asmuo neslepia ir to, kad dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju, jis dažniausiai būna išvykęs į reisus, kurie trunka savaitę ar dvi, po jų grįžta keletui dienų į namus (ilgiausiai išbūna 4 dienas), po ko vėl išvažiuoja. Analogiškas aplinkybes prašyme nurodė ir sutuoktinė R. C., kuri pažymėjo, kad vyras reisuose išbūna ir po mėnesį ar netgi dar ilgiau. Tokios aplinkybės rodo, kad R. C. dar iki nusižengimo realiai neturėjo jokių galimybių parvežti dukrą po pamokų bei užklasinės veiklos į namus ir to nedarė, nebent pagal galimybes galėjo tuo pasirūpinti daugiausia porą kartų į mėnesį. Vadinasi, ne jis yra tas asmuo, kuris užtikrina dukros parvežimą į namus. Teismo posėdžio metu R. C. nurodė, kad jam nesant, kas dažniausiai ir atsitinka, būtent žmona parsiveža dukrą į namus. Dėl skundo teiginių, susijusių su galimybės rūpintis motina ir svainiu netekimu, pažymėtina, jog iš R. C. niekas neatėmė teisės rūpintis savo motina, padėti jai, pastarasis tik negalės pats vairuodamas nuvykti pas motiną. Atsižvelgiant į tai, kad teisę vairuoti turi jo sutuoktinė, manytina, kad padedant būtent jai arba galiausiai pačiam nuvykstant viešuoju transportu bus užtikrinta galimybė lankyti mamą ir padėti jai buityje. Teismas neturi duomenų, kad pastarajai dėl nustatytų specialiųjų poreikių, būtina intensyviai (kasdien ar kas kelias dienas) lankytis medicinos įstaigoje, atlikti atitinkamas procedūras, kita vertus, netgi jei ir būtų toks būtinumas, akivaizdu, kad R. C. dėl savo darbo pobūdžio tokiu nuvykimu pasirūpinti niekaip negalėtų. Prie svainio priežiūros asmuo nurodė prisidedąs finansiškai, kam šiuo atveju turėto darbo praradimas, be abejo, turės įtakos, tačiau tai negali nulemti administracinio poveikio priemonės taikymo būtinumo. Suprantama, specialiosios teisės atėmimas ženkliai paveiks visos šeimos gyvenimą, apsunkins kreditorinių įsipareigojimų vykdymą, tačiau tokios pasekmės iš esmės yra neatsiejamos analogiškais atvejais. Visgi pats R. C. yra darbingo amžiaus, sveikas ir turi dėti visas pastangas (savo iniciatyva arba kreipdamasis į teritorinę darbo biržą, ko iki šiol nepadarė) susirasti kitą pragyvenimo šaltinį, kitokio pobūdžio darbą, kuriam teisė vairuoti nėra būtina (įsidarbinant bent jau laikinam laikotarpiui, kol sueis specialiosios teisės atėmimo terminas).

Teismas išties teigiamai vertina tai, jog R. C. per 27 metų vairavimo stažą šiurkščių nusižengimų nepadarė (nors neabejojama, jog dirbdamas vairuotoju yra priverstas nuolatos aktyviai dalyvauti viešajame eisme), jam praeityje nebuvo atimta teisė vairuoti, kas leidžia skundą padavusį asmenį charakterizuoti iš esmės teigiamai, išgyvena padaręs nusižengimą, taip pat teismas neabejoja, kad kartu su pinigine bauda paskirtas ir specialiosios teisės atėmimas sukelia pažeidėjui neigiamas pasekmes – negalėjimą vykdyti ligšiolinių darbinių funkcijų, nepatogumus kasdieniniame gyvenime, tačiau tokio pobūdžio nusižengimus padariusių asmenų asmeniniai ir turtiniai interesai negali būti pervertinami, kadangi šios rūšies nusižengimai gali sukelti itin skaudžius padarinius - neatstatomus asmenų sužalojimus ar net gyvybės atėmimą. Tokiu būdu prevencinių tikslų užtikrinimas šiais atvejais yra itin svarbus. Teismo vertinimu, asmenys, pripažinti kaltais padarę administracinius nusižengimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu esant neblaiviam, juo labiau, kai leistina riba yra viršyta ne nežymiai, o daugiau nei 0,6 prom. (šiuo atveju nustatytas net 1,06 prom. girtumas), vien dėl asmeninių interesų patenkinimo, nesant išimtinių aplinkybių, negali tikėtis švelnesnės, nei įstatymo numatytos nuobaudos (neskiriant ar skiriant trumpesnę administracinio poveikio priemonę). Toks teisės aiškinimas būtinas siekiant užtikrinti visos visuomenės interesus ir užtikrinti realų ANK 22 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų įgyvendinimą. Teismo nuomone, priešingai nei nurodo skundą padavęs asmuo, nėra pagrindo pripažinti, kad institucija paskyrė jam per griežtą nuobaudą. Akivaizdu, kad R. C. padarytas pažeidimas yra šiurkštus ir kelia realią grėsmę eismo saugumui, žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, todėl vien tik simbolinės atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Nagrinėjamu atveju asmuo prie vairo sėdo prieš tai gėręs degtinę, taigi, puikiai suvokdamas galimas pasekmes (juo labiau, žinodamas, kad teisė vairuoti jam yra gyvybiškai būtina, būtent ji užtikrina jam pragyvenimo šaltinį) ir keliamą pavojų. Nors R. C., be kita ko, skunde įvardijo apeliacinės instancijos teismų nutartis, kuriose pažeidėjams, vairavusiems esant apsvaigus nuo alkoholio, visgi buvo pritaikyta švelnesnė nei įstatymo sankcijoje numatyta poveikio priemonė, tačiau pažymėtina, jog R. C. nurodytose bylose iš esmės skiriasi faktinė situacija – visais atvejais asmenims nustatytas lengvas girtumo laipsnis, artimas žemutinei ribai, nuo kurios asmenys laikomi neblaiviais, kai tuo tarpu R. C. atveju, leistina alkoholio riba buvo viršyta pakankamai ženkliai, kas laikytina labai svarbia aplinkybe vertinant asmens padaryto pažeidimo pavojingumą ir, be abejo, skiriant nuobaudą. Institucija, skirdama administracinę nuobaudą, įvertino padaryto nusižengimo pavojingumą, jam nustatytą girtumo laipsnį, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, dėl ko jam buvo paskirta ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyta minimali piniginė bauda, o teisė vairuoti atimta ANK 422 straipsnio 9 dalyje numatytam vėlgi minimaliam terminui, kurį sumažinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, R. C. skundas atmestinas, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 10ANN-134543128-17 paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. C. skundą atmesti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. 10ANN-134543128-17 palikti nepakeistą.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.