- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-03
- Bylos Nr.
- 1A-585-478/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17301-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- M. R.
- Advokatai
- Rūta Survilienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausme, įpareigojant būti namuose (jo gyvenamojoje vietoje) nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
M. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. R. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. kovo 31 d., apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), netoli namo Nr. (duomenys neskelbtini), ant laiptų, vedančių į (duomenys neskelbtini) taką, pribėgęs iš už nugaros prie laiptais einančio M. K., trenkė jam vieną kartą rankos kumščiu į veido sritį, dėl ko šis krito nuo laiptų žemyn, tuo nukentėjusiajam M. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį randu (po žaizdos) kaktos kairėje, nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, nubrozdinimu kairio skruosto srityje, nubrozdinimu dešinės viršutinės galūnės tolimesnėje dalyje, nubrozdinimu kairio dilbio vidiniame paviršiuje apatiniame trečdalyje, nubrozdinimu dešinio kelio priekinėje dalyje, nubrozdinimu kairio kelio priekinėje dalyje.Apeliaciniame skunde nuteistasis M. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 8 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Šie pažeidimai sąlygojo ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, jų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įvertinimu, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, kas laikytina esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu, suvaržiusiu įstatymų garantuotas jo kaip kaltinamojo teises bei sutrukdęs teismui priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį. Nuteistasis pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu davė teismui nuoseklius parodymus ir paaiškino viską, kas įvyko 2017 m. kovo 31 d., kai nukentėjęs patyrė sužalojimus. Jis nukentėjusiojo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, šio atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo ir šio nesužalojo. Nors jo parodymus, tai yra neprisipažinimą, pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, tačiau, kodėl teismas priėjo prie tokios išvados, skundžiamame nuosprendyje nėra argumentuota. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog 2017 m. kovo 31 d. buvo visose pamokose, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą elektroninio dienyno išrašą, vertino tai kaip jo kaltę patvirtinantį įrodymą, konstatuodamas, jog duodant parodymus jis sakė netiesą, nes jam tą dieną buvo tik viena pamoka. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad byloje yra pateiktas ne tik elektroninio dienyno išrašas, bet ir (duomenys neskelbtini) J. J. gimnazijos 2017 m. rugsėjo 26 d. atsakymas, kuriame ugdymo įstaiga informavo, jog 2017 m. kovo 31 d. pagal individualų pamokų tvarkaraštį jam trečios pamokos nebuvo. Liudytoja N. V. B. patvirtino, jog įvykio dieną, pavėlavęs apie 10 min., jis buvo atvykęs į jos kabinetą savarankiškai mokytis prieš 12-os klasės egzaminus matematikos dalyko, tačiau teismas šios liudytojos parodymų nevertino, dėl ko liko tinkamai neįvertinta ir šios liudytojos nurodyta aplinkybė, kad, atvykęs į konsultaciją apie 10.00 val., jis atrodė normaliai, jokių emocijų nerodė. Taigi, tiek iš byloje esančios rašytinės medžiagos, tiek iš liudytojų parodymų, akivaizdu, jog 2017 m. kovo 31 d. dvyliktokams, įskaitant ir jį, pamokos vyko pagal individualų pamokų tvarkaraštį, dėl ko jis pirmosios instancijos teisme teisingai nurodė, jog tą dieną buvo visose pamokose. Nors liudytoja N. V. B. nurodė, jog praėjo daug laiko ir neatsimena, kada tiksliai jis pas ją buvo atėjęs konsultuotis, tačiau tai buvo tas laikas, kai jam buvo laisva pamoka. Iš byloje esančio pamokų grafiko akivaizdu, jog tai galėjo būti tik po dviejų pamokų, kaip jis ir teigė, nes vėliau vyko kitos pamokos pagal tvarkaraštį. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jo atžvilgiu nusikaltimas buvo įvykdytas 2017 m. kovo 31 d., apie 10 val. Tačiau kaip patvirtina byloje esančios mobiliojo ryšio telefonų išklotinės, 2017 m. kovo 31 d. nukentėjusiojo M. K. mobilaus ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) veikimo zona 9:57:08 buvo (duomenys neskelbtini); 9:59:08 - 10:03:34 – buvo (duomenys neskelbtini); 10:05:27 - (duomenys neskelbtini); 10:13:21 - (duomenys neskelbtini); 10:17:52 - (duomenys neskelbtini), dėl ko akivaizdu, jog nukentėjusiojo parodymai nėra teisingi arba šis buvo sužalotas kitu laiku. Pasak nukentėjusiojo, pasibaigus antrai pamokai, kurioje jie dalyvavo kartu, ką patvirtina byloje apklausti toje pamokoje buvę jų bendraklasiai, šis išėjo iš gimnazijos ir netoli namo Nr. (duomenys neskelbtini), laiptais, vedančiais į (duomenys neskelbtini), ėjo į V. D. gatvę. Kadangi, kaip matyti iš byloje esančio pamokų laiko, antroji pamoka baigėsi 9.40 val., po kurios jis kartu su liudytoju P. P. ėjo žaisti stalo tenisą, o vėliau kartu ėjo parūkyti ir, jiems išsiskyrus, jis nuėjo atgal į gimnaziją, akivaizdu, jog jis negalėjo įvykdyti inkriminuojamo nusikaltimo, nes nukentėjęs turėjo būti sumuštas gerokai iki 9:57:08, kai šio telefonas jungėsi prie celės, esančios (duomenys neskelbtini). Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoju buvo apklaustas P. P., tačiau teismas kritiškai vertino pastarojo parodymus iš esmės dėl to, kad šis parodymus davė tik teisiamojo posėdžio metu ir nebuvo apklaustas tyrimo metu. Nuteistojo teigimu, jis ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, nežinojo visų savo teisių, kadangi iki tol niekada nebuvo tokiame procese, neturėjo gynėjo, dėl to laiku ir nepasinaudojo teise prašyti apklausti liudytojus. Apie tai, kad turi teisę prašyti apklausti asmenis, jam tapo žinoma tik kreipusis teisinės pagalbos į advokatą, kuo jis ir pasinaudojo teisminio nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo užduodami klausimai, su kuo buvo įvykio dieną įvykio metu, kas galėtų patvirtinti jo nurodytas aplinkybes ir pan., dėl ko, duodant parodymus, jis nieko neaiškino apie tai, ką veikė po antros pamokos. Taigi, teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo P. P. parodymais, kuris iš esmės patvirtino visą įvykio seką, kas atitiko kitų byloje apklaustų liudytojų nurodytas aplinkybes. Teismas neteisingai nustatė, jog jis teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino šio liudytojo nurodytų aplinkybių, kas įrodo, jog, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas vertino tik jį kaltinančius įrodymus ir apie juos nuosprendyje pasisakė. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad jo mobilaus ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) veikimo zona įvykio dieną nuo 09:40:47 iki 09.51.12 buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, nuo 09:59:04 iki 10:41:59 buvo (duomenys neskelbtini), prieštarauja kitai byloje esančiai medžiagai. Kaip matyti iš mobiliojo operatoriaus atsakymo, pateikto jo gynėjai, įvykio dieną nuo 09:40:47 iki 09:51:12 jo mobilusis telefonas jungėsi ne prie celės, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, bet jo veikimo zona buvo (duomenys neskelbtini), kas patvirtina jo nurodytas aplinkybes, jog jis neįvykdė inkriminuoto nusikaltimo, nes nebuvo įvykio vietoje, tačiau teismas jo pateiktų jį teisinančių įrodymų nevertino ir nuosprendyje nepasisakė, dėl ko nesivadovauja oficialiu mobiliojo ryšio operatoriaus atsakymu. Teismas, vertindamas liudytojų parodymus, kurie kartu su juo ir nukentėjusiuoju mokėsi toje pačioje mokykloje, nevertino liudytojų nurodytų aplinkybių, jog po įvykio nukentėjusysis mokyklos vadovybei nepranešė, kad būtent jis šį sumušė, o savo bendraklasiams aiškino skirtingas versijas apie sužalojimų atsiradimą. Byloje esantys nukentėjusiojo susirašinėjimai su liudytojais patvirtina, jog iš karto po įvykio, nukentėjęs sprendė, kaip jam pridaryti nemalonumų, pasirūpinti, kad jis būtų išmestas iš gimnazijos ir pan. Susirašinėdamas su merginomis socialiniuose tinkluose, nukentėjusysis nurodė joms, jog buvo užpultas nepažįstamo asmens ir sumuštas. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, jam pateikus nukentėjusiojo susirašinėjimą, pastarasis pripažino, jog tokias žinutes rašė. Pirmosios instancijos teismas šių jo padėtį lengvinančių įrodymų nevertino. Vien faktas, kad po įvykio jam nukentėjusysis parašė 8 SMS žinutes ar skambino, pats savaime jo kaltės neįrodo, nes, duodamas paaiškinimus, jis nurodė, ką patvirtina ir byloje esantys kiti įrodymai, jog įvykio dieną tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko apsižodžiavimas dėl pinigų, dėl ko nukentėjusysis turėjo ir kitą pagrindą jam skambinti ar rašyti žinutes. Be to, byloje nėra SMS žinučių turinio, o teisiamojo posėdžio metu niekas nesiaiškino, kodėl šis jam skambino, ką jie kalbėjo ar kokio turinio žinutes jam rašė, dėl ko visos abejonės, nepavykus jų pašalinti, turėjo būti vertinamos jo naudai. BK 2 straipsnio 4 dalis numato, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose. Vertinant byloje surinktus įrodymus, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę, kas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, o skundžiamą nuosprendį daro neteisėtu ir naikintinu.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmetamas.Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymą naikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, jam nepadarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, todėl apeliacinės instancijos teismas Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 8 d. nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad teisėjo vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu bei selektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms bei susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad apylinkės teismas šioje byloje tinkamai išnagrinėjo surinktus įrodymus ir jų visumos, o ne prielaidų, abejonių pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl M. R. kaltės nesunkiai sutrikdant kito asmens sveikatą.Pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis apeliantas bando įrodyti savo nekaltumą, yra tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų N. V. B. ir P. P. parodymus bei nesivadovavo mobiliojo ryšio operatoriaus pateiktu atsakymu dėl jo mobilaus ryšio telefono veikimo zonos, kuris patvirtina, kad jis kaltinime inkriminuotu laiku nebuvo įvykio vietoje. Nuteistojo teigimu, jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, t. y. jis jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, 2017 m. kovo 31 d. buvo visose pamokose pagal sudarytą individualų tvarkaraštį, todėl yra nuteistas nepagrįstai. Šiems teiginiams teisėjų kolegija nepritaria. Byloje nėra ginčo dėl to, kad įvykio dieną, t. y. 2017 m. kovo 31 d., nukentėjusysis M. K. ir nuteistasis M. R. turėjo bendrą fizikos pamoką J. J. gimnazijoje, (duomenys neskelbtini), kurios metu įvyko žodinis konfliktas dėl skolos grąžinimo. M. K. buvo paskolinęs M. R. apie 15-20 eurų ir, pamatęs, jog nuteistasis turi su savimi pinigų, paprašė grąžinti skolą. Tačiau M. R. grąžinti skolintų pinigų nepageidavo, todėl pinigus (20 eurų) iš jo paėmė nukentėjusiojo draugas T. M., sėdėjęs viename suole su M. R., ir perdavė nukentėjusiajam. M. K. nuteistajam siūlė grąžinti penkis eurus, nes jam perduotoji suma buvo per didelė, tačiau įsižeidęs M. R. pinigų neėmė ir atsakė, jog bus užpuolimas. Tokią konflikto pradžią pirmosios instancijos teisme nurodė nukentėjusysis (1 t., b. l. 133-134). Toliau jis nuosekliai aiškino, kad iš karto po fizikos pamokos išėjo iš mokyklos ir ėjo link laiptų, besileidžiančių nuo funikulieriaus iki Karo muziejaus. Tai buvo laikas maždaug nuo 9.45 val. iki 10.00 val. Laiptais jis ėjo vienas. Tuomet pasisukęs pamatė iš paskos einantį M. R., kuris reikalavo grąžinti jam 20 eurų. Jis nesutiko grąžinti pinigų ir tuo metu nuteistasis trenkė jam vieną kartą į galvos sritį. M. K. neišlaikė pusiausvyros ir nukrito laiptais žemyn. Specialisto išvada Nr. G1010/2017(02) (1 t., b. l. 22) M. K. nustatyta kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, randas (po žaizdos) kaktos kairėje, nubrozdinimas kairio skruosto srityje, nubrozdinimas dešinės viršutinės galūnės tolimesnėje dalyje, nubrozdinimas kairio dilbio vidiniame paviršiuje apatiniame trečdalyje, nubrozdinimas dešinio kelio priekinėje dalyje, nubrozdinimas kairio kelio priekinėje dalyje. Sužalojimai padaryti kietu buku (-ais) daiktu (-ais). Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Randas kaktos kairėje laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kraujosruvos, nubrozdinimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Ekspertas G. A. C. pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad randas yra atsikišusioje veido dalyje, jis galėjo atsirasti ir suduodant, ir krentant. Akyje sužalojimas galėjo atsirasti, jei buvo krentama ant mažesnio daikto, arba suduodant. Buvo trauma į galvos sritį, o po to kritimas. Sužalojimo dydis, lokalizacija, pobūdis rodo, kad jis galėjo būti padarytas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis (1 t., b. l. 159). Taigi, atmestina versija, kad M. K. galėjo pats nukristi ir susižaloti.Teisėjų kolegija taip pat atmeta keltą versiją, jog nukentėjusįjį galėjo užpulti nepažįstamas asmuo. Apeliaciniame skunde M. R. pažymi, kad M. K. iš karto po įvykio apie tai mokyklos vadovybei nepranešė, savo bendraklasiams aiškino skirtingas versijas apie sužalojimų atsiradimą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad M. K. po incidento į mokyklą įvykio dieną nebegrįžo. Jis pats atsikėlė nuo laiptų ir nuėjo iki viešojo transporto sustojimo „Studentų skveras“, kur įsėdo į (duomenys neskelbtini) autobusą ir važiavo namo link (duomenys neskelbtini). Išlipus iš autobuso ir einant į namus, jam pasidarė bloga, silpna. Namuose jis išsikvietė greitąją medicinos pagalbą, medikai, jį apžiūrėję, išvežė į klinikas. Byloje esantis išrašas iš medicininių dokumentų (1 t., b. l. 23) patvirtina, jog medikams jis iš karto nurodė, jog buvo užpultas. Tarnybiniame pranešime dėl aplinkybių patikslinimo (1 t., b. l. 6) nurodyta, kad pranešėjas M. K. buvo sumuštas pažįstamo asmens. Įvykio dieną jis jokių parodymų nedavė, nes buvo labai susijaudinęs, norėjo nusiraminti. Kitą dieną M. K. paaiškino patirto sužalojimo aplinkybes ir konkrečiai įvardijo asmenį, jo atžvilgiu panaudojusį fizinį smurtą, tai tos pačios gimnazijos kaip ir jis auklėtinis M. R.. Taigi, nukentėjusysis neslėpė, kas jį sumušė, vos tik atsigavęs po patirto išgąsčio bei šoko, nurodė visas jam žinomas įvykio aplinkybes. Tai, jog susirašinėdamas su panelėmis M. K. tiksliai neįvardino, kas jį sumušė, nelaikytina apelianto nekaltumo įrodymu. I. K. nukentėjusysis rašė, kad „papuolė ant kažkokių narkomanų“, o G. D. aiškino, jog „kažkoks asilas užsinarkašinęs pribėgo ir spyrė į nugarą“ (2 t., b. l. 39-40). Surinkta bylos medžiaga patvirtina, kad jokių nugaros sužalojimų nukentėjusysis nepatyrė, todėl akivaizdu, kad M. K. tiesiog nenorėjo panelėms pripažinti, jog buvo sumuštas pažįstamo bendramokslio. Priežastys, kodėl nukentėjusysis nenorėjo, kad mokykloje pasklistų kalbos apie jo ir nuteistojo smurtu pasibaigusį konfliktą (gėda, negarbė ir pan.) nusikalstamos veikos įrodytumui reikšmės neturi. Svarbu tik tai, jog kaltininką jis nuo pat tyrimo pradžios atskleidė teisėsaugos institucijoms.Teisėjų kolegijos vertinimu, nei liudytojos N. V. B., nei liudytojo P. P. parodymai nepaneigia apelianto kaltės įrodytumo. M. R. teigia, kad po antros pamokos, kai sukonfliktavo su M. K., jam pamokos nebuvo, todėl jis ėjo pas mokytoją N. V. B. savarankiškai mokytis matematikos dalyko prieš dvyliktos klasės baigiamąjį egzaminą. Antra pamoka baigėsi 9.40 val., tuomet jis su liudytoju P. P. ėjo žaisti stalo tenisą, vėliau parūkyti, tuomet grįžo atgal į gimnaziją, t. y. po pertraukos ėjo tiesiai pas matematikos mokytoją N. V. B.. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu N. V. B. paliudijo, kad M. R. per savo pamokų langą ateidavo pas ją į kabinetą konsultuotis, tai daryti galėjo bet kuris mokinys. 2017 m. kovo 31 d. M. R. atėjo pavėlavęs apie 10 minučių, kuri tai buvo pamoka, neprisimena. Galėjo būti trečia ar ketvirta pamoka, nes buvo po ilgosios pertraukos. M. R. atrodė normaliai, jokių emocijų nebuvo. Tą pačią dieną apie muštynes ji nieko negirdėjo (1 t., b. l. 160). Minėti liudytojos parodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytos išvados, jog nuteistasis buvo įvykio vietoje. Priešingai, mokytojos liudijimas patvirtina, kad nuteistasis galėjo laisvai suspėti suduoti M. K. ir, lyg nieko nebūtų atsitikę, sugrįžti į gimnaziją, nes N. V. B. aiškiai prisiminė, kad nuteistasis vėlavo į konsultaciją apie dešimt minučių, be to, prieš tai buvo ilgoji pertrauka. Byloje esantis M. R. elektroninio dienyno tvarkaraštis (1 t., b. l. 65) patvirtina, kad 2017 m. kovo 31 d., penktadienį, antra pamoka jam buvo fizika, trečios pamokos jis neturėjo ir tuo metu iš tiesų galėjo eiti konsultuotis pas matematikos mokytoją. Antra pamoka baigiasi 9.40 val., o trečia prasideda 9.50 val., įvertinus tai, kad pas N. V. B. jis vėlavo apie 10 minučių, vadinasi, turėjo apie 20 minučių suduoti M. K. ir sugrįžti atgal į gimnaziją. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tai pakankamas laiko tarpas nusikalstamai veikai įvykdyti, įvertinus tai, jog laiptai, kuriais lipo nukentėjusysis, yra visai netoli J. J. gimnazijos (tereikia pereiti per gatvę ir paeiti apie 100 metrų). Kadangi buvo suduotas kumščiu tik vienas smūgis, abipusės muštynės neįvyko, nes M. K., neišlaikęs pusiausvyros, iš karto nuo laiptų nugriuvo, todėl M. R. galėjo netrukdomas sugrįžti į gimnaziją. Būtent dėl to, kad nuteistasis veikė labai greitai ir tiksliai, N. V. B. nepastebėjo jokių grumtynių požymių ant nuteistojo, nes jų ir nebuvo, nukentėjusysis buvo sužalotas vienu stipriu smūgiu. M. R. iš įvykio vietos nedelsdamas pasišalino, jokių įvykio liudytojų nenustatyta.Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. R., matydamas, kad vien matematikos mokytojos liudijimo apie jo buvimą gimnazijoje trečios pamokos metu gali neužtekti inkriminuotam kaltinimui paneigti, neva prisiminė, jog po antros pamokos dar žaidė stalo tenisą bei rūkė su bendramoksliu P. P.. Pirmosios instancijos teisme P. P. paliudijo, kad M. R. iš antros pamokos išėjo apie dešimt minučių anksčiau. Kalbino ir jį išeiti anksčiau, bet mokytoja jo neišleido. Pamokos metu jis girdėjo nukentėjusiojo ir nuteistojo apsižodžiavimą dėl pinigų, po pamokos susitiko su M. R. ir apie 10 minučių kartu žaidė stalo tenisą, tuomet 5-10 minučių rūkė (1 t., b. l. 161-162). Teisėjų kolegija tokius liudytojo P. parodymus vertina kaip siekį padėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu M. R. nenurodė, jog pertrauką po antros pamokos praleido kartu su P. P.. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nežinojo visų savo teisių, neturėjo gynėjo, todėl nepasinaudojo teise prašyti apklausti liudytojus. Apie tai, kad turi teisę prašyti apklausti asmenis, jam tapo žinoma tik kreipusis teisinės pagalbos į advokatą, kuo jis ir pasinaudojo teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka, kad M. R. dėl jauno amžiaus bei bendravimo su teisėsaugos atstovais patirties neturėjimo galėjo nežinoti, jog gali prašyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų apklausti vieną ar kitą asmenį, galintį turėti reikšmingos tyrimui informacijos, tačiau jis negalėjo pats nepapasakoti, ką veikė jam inkriminuoto kaltinimo laikotarpiu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. R. buvo išaiškinta teisė gintis pačiam arba per pasirinktą gynėją, tačiau apeliantas pareiškė, kad šiuo metu gynėjas jam nereikalingas (1 t., b. l. 62). Apklausos metu jis parodė, kad su M. K. apsižodžiavo pamokos metu dėl 15 eurų skolos. Nukentėjusiajam jis buvo skolingas 15 eurų, tačiau skolos atiduoti tuo metu neketino. M. K. pasiėmė 20 eurų, todėl jie apsipyko žodžiu, ar kiti tai girdėjo, nežino. Pasibaigus antrai pamokai, jis buvo mokykloje, iš jos niekur išėjęs nebuvo. Jam trečios pamokos nebuvo, t. y. buvo tuščias langas, todėl jis ėjo papildomai mokytis pas matematikos mokytoją N. V. B. (1 t., b. l. 64). Po protokolu M. R. pasirašė ir pažymėjo, kad jis surašytas teisingai. Taigi, nuteistasis nė žodžiu neužsiminė, kad pertraukos metu žaidė stalo tenisą ar rūkė kartu su P. P.. Jokių pastabų M. R. neišsakė ir užbaigus ikiteisminį tyrimą bei susipažinus su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, su kuria buvo išreiškęs pageidavimą susipažinti (1 t., b. l. 85, 88).P. P. buvo apklaustas 2018 m. sausio 31 d., t. y. praėjus lygiai dešimt mėnesių nuo analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Nepaisant praėjusio ilgo laikotarpio nuo įvykių, apie kuriuos jis davė parodymus, P. P. sugebėjo minučių tikslumu nurodyti, ką jis kartu su M. R. 2017 m. kovo 31 d. veikė po antros pamokos, t. y. apie 10 minučių žaidė stalo tenisą ir apie 5-10 minučių rūkė. Tokius parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nepatikimais. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas gynėją turėjo nuo pat pirmojo teisiamojo posėdžio apylinkės teisme dienos, todėl puikiai žinojo, kad, ginantis nuo pareikšto kaltinimo, reikia teismui papasakoti viską, kas jam yra žinoma apie inkriminuoto kaltinimo aplinkybes, įskaitant ir tai, ką jis veikė įvykio metu, jei, jo paties teigimu, jo įvykio vietoje nebuvo. Tačiau 2017 m. gruodžio 21 d. apklausiamas teisme M. R. apie tai, ką veikė įvykio metu su bendramoksliu P. P., taip pat kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, net neužsiminė (1 t., b. l. 132-133). Prašymas iškviesti į kitą teisiamąjį posėdį minėtą asmenį ir apklausti jį kaip liudytoją pateiktas nebuvo. Nepaisant to, į 2018 m. sausio 31 d. teisiamąjį posėdį P. P. atvyko nuteistojo iniciatyva ir davė šiam palankius parodymus. Todėl teisėjų kolegija šių parodymų nevertina kaip nuteistąjį teisinančių parodymų.Tai, kad nuteistasis buvo įvykio vietoje, patvirtina jo mobilaus ryšio telefono veikimo zonos nustatymas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos S. M. tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 34-35) nustatyta, kad M. R. telefono numerio veikimo zona 2017 m. kovo 31 d., laiku nuo 9:40:47 iki 09:51:12, buvo (duomenys neskelbtini) g., o nuo 09:59:04 iki 10:41:59 – (duomenys neskelbtini) g. Byloje taip pat yra nuteistojo gynėjos pateiktas UAB „Tele2“ įgalioto asmens raštas (1 t., b. l. 174), kuriame nurodyta, kad celės Nr. 8042 veikimo zona laikotarpiu nuo 9.40 val. iki 9.51 val. buvo (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, tai patvirtina tyrėjos padarytą vertinimo klaidą ir patvirtina, kad jis įvykio vietoje nebuvo. Tačiau teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria. Atkreiptinas dėmesys, kad gavus šią naują informaciją, prokurorė pateikė užklausą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Specialiųjų užduočių valdybos viršininkui nustatyti, ar tyrėja S. M. teisingai suprato ir pateikė informaciją apie buvusius skambučius, žinutes, nukentėjusiojo ir nuteistojo buvimo vietą nusikalstamos veikos padarymo metu. Gautas atsakymas, jog tyrėja pateikė teisingą informaciją apie užduotyje minimų asmenų buvimo vietą, tačiau suklydo dėl 8 SMS pranešimų ir 1 skambučio atlikimo, juos padarė nukentėjusysis, o ne nuteistasis (2 t., b. l. 2-3, 4). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Specialiųjų užduočių valdybos pareigūnai turi ilgametę darbo patirtį vertinti tokio pobūdžio duomenis, todėl netikėti jų padarytomis išvadomis nėra pagrindo. Be to, asmeniui judant, ryšys automatiškai seka paskui ir prisijungia prie kitų bazinių stočių, į kurių veikimo teritoriją patenka žmogus. Mobilaus ryšio veikimo zonos gali persipinti. UAB „Tele2“ rašte taip pat pažymėta, kad mobilaus ryšio telefonas, esantis toje pačioje vietoje, keičiantis bazinių stočių veikimo stiprumui, kokybiškumui, taip pat gamtos reiškiniams, reljefo ypatumams ir pan., gali jungtis prie skirtingų tą teritoriją aptarnaujančių celių. Tai priklauso nuo to, kuri bazinė stotis tuo metu veikia stipriausiai/kokybiškiausiai. Be to, miestuose celės veikimo spindulys yra nedidelis – dažniausiai 0,2-1 km. Todėl UAB „Tele2“ pateikta informacija nėra kategoriška, ji tik tikėtina. Teisėjų kolegija nuteistojo mobilaus ryšio telefono veikimo zonos nustatymui nesuteikia išskirtinės, prioritetinės reikšmės ir šiuos duomenis vertina visų surinktų įrodymų kontekste.Tai, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įvykdė M. R., patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, bet reikšmingi ir liudytojų D. D., M. N. parodymai. Nors jie nėra tiesioginiai įvykio liudytojai, tačiau D. D. po kelių dienų nuo analizuojamo įvykio išgirdo pokalbį mokykloje, kad įvykio metu M. K. susistumdė būtent su M. R.. Jis taip pat žino apie šių asmenų ginčą dėl skolos (1 t., b. l. 26, 160). Tai, kad nuteistasis yra skolingas nukentėjusiajam ir dėl to tarp jų pamokos metu įvyko žodinis konfliktas, patvirtino ir M. N. (1 t., b. l. 28). Šioje nutartyje jau minėta, kad skolintus pinigus M. K. atgavo kito bendramokslio pagalba, todėl, priešingai nei teigia M. R., būtent jo, o ne nukentėjusiojo ambicijos buvo užgautos. M. K. neturi jokių priežasčių nuteistąjį apkalbėti ar jį šmeižti, tuo tarpu nuteistasis, supykęs dėl prieš jo valią paimtų pinigų, turėjo dingstį nukentėjusiajam atsikeršyti, ką iš karto po pamokos pabaigos ir padarė.Visi šie aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad M. R. po kilusio žodinio konflikto nesugebėjo suvaldyti sukilusių emocijų, todėl staigiai, iš pasalų užpuolė nukentėjusįjį, pagautas įniršio sudavė šiam smūgį kumščiu į galvos sritį ir nedelsdamas pasišalino, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad M. K. po smūgio neišlaikė pusiausvyros ir nukrito nuo laiptų, patirdamas įvairius kūno sužalojimus, t. y. M. R. neteisėtas veikimas buvo tiesioginė nukentėjusiajam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad M. R. kaltė dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra įrodyta. Apelianto išteisinimui pagrindo nėra, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.