- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-02
- Bylos Nr.
- 2S-745-450/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03647-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Pareiškėjas
- [kreditorių]
- Kreditorius
- L. S., A. S.
- Skolininkas
- UAB „SEB gyvybės draudimas“
- Kategorijos
- 103.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų [kreditorių] L. S. ir A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarties, kuria nustatytas terminas pareiškimo trūkumams pašalinti, civilinėje byloje pagal kreditorių L. S. ir A. S. pareiškimą skolininkui UAB „SEB gyvybės draudimas“ dėl teismo įsakymo išdavimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditoriai L. S. ir A. S. kreipėsi į teismą, prašydami išduoti teismo įsakymą, išieškant iš skolininko UAB „SEB gyvybės draudimas“ 80.000 Lt draudimo išmoką, 6 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi nustatė pareiškėjams L. S. ir A. S. terminą pareiškimo trūkumui pašalinti: sumokėti 600 Lt dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui sumokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus. Teismas nustatė, kad už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo nesumokėtas žyminis mokestis. Pagal CPK 80 str. 1 d. 6 p., 434 str. 1 d. už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo mokamas žyminis mokestis, lygus ketvirtadaliui tos sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme ginčo teisena, tačiau ne mažesnis negu dešimt litų. Pareiškėjai nurodė, kad jie, kaip vartotojai, yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CK 83 str. 1 d. 1 p. Pagal vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d. „vartojimo sutartis - prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti“. Draudimo įstatymo 7 str. 2 d. 3 p. numatyta, kad investicinis gyvybės draudimas yra gyvybės draudimas susijęs su investiciniais fondais (kai investavimo rizika tenka draudėjui). Atsižvelgdamas į išdėstyta, teismas nurodė, kad negalima sutikti su pareiškėjų teiginiu, kad jie, kaip vartotojai, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio, todėl pareiškėjams nustatytas terminas sumokėti 600 Lt dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui sumokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai L. S. ir A. S. prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo arba, panaikinus nutartį, perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas buvo grindžiamas argumentais, kad šalių sudaryta investicinė gyvybės draudimo sutartis turi visus vartojimo sutarčiai privalomus požymius. Draudimo apsaugos paslaugą pagal gyvybės draudimo sutartį (polisas Nr. DD019115) įsigijo fizinis asmuo A. S. A. S. įgijo draudimo apsaugos paslaugą ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Investicinio gyvybės draudimo liudijime Nr. DD019115 nurodytos tokios draudžiamos rizikos: kaupiamasis gyvybės draudimas, draudimas nuo kritinių ligų, draudimas nuo mirties dėl nelaimingo atsitikimo, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, draudimas nuo traumų (201., 301., 302., 303 p. ir 304. p.). Investicinio gyvybės draudimo sutarties sudėtine dalimi laikytinos Investicinio gyvybės draudimo taisyklės Nr. 012 (toliau - Taisyklės), kuriose nurodyti atvejai, kuomet draudikas privalo išmokėti draudimo išmokas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad A. S. draudimo sutartį sudarė savo asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti, t. y. siekė apsaugoti savo bei savo šeimos gerovę (turtinį interesą) nuo gresiančių rizikų (traumų, mirties ir pan.) ir joms materializavusis išplaukiančių neigiamų šeimai ar pačiam sau turtinių padarinių. Pažymėjo, kad sutuoktiniai (šeima) A. S. ir L. S. buvo su banku sudarę kredito sutartį šeimos gyvenamojo būsto statybai finansuoti. Šios sutarties sudarymas dar labiau paskatino sudaryti gyvybės draudimo sutartį, nes šeimos finansiniai įsipareigojimai dar labiau išaugo. Atkreipė dėmesį, kad ginčo draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, t. y. prisijungiant prie iš anksto draudiko parengtų standartinių draudimo sutarties sąlygų - taisyklių, o tai galima laikyti fakultatyviu vartojimo sutarties požymiu. Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad ginčo draudimo sutartis yra vartojimo draudimo sutartis, ginčas kilo iš šios sutarties nevykdymo, todėl kreditoriai atleistini nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis naikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., nenustatė.
Iš atskirojo skundo medžiagos matyti, kad kreditoriai L. S. ir A. S. pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko UAB „SEB gyvybės draudimas“ atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, konstatavo, kad pareiškėjai [kreditoriai] nelaikytini vartotojais, kurie LR CPK 83 str. 1 d. 1 p. atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl nustatė pareiškėjams terminą sumokėti 600 Lt dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui sumokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus. Apeliantai, skųsdami nurodytą nutartį, teigia, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo draudimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl, esant ginčui iš šios sutarties, kreditoriai atleistini nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Žyminis mokestis yra įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo, kreipdamasis į teismą (CPK 80 str.). Žyminio mokesčio dydis, mokesčio mokėjimo atidėjimo, atleidimo nuo dalies mokesčio sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos įstatyme. CPK 83 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio atleidžiami darbuotojai ir vartotojai - bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo ir vartojimo teisinių santykių. LR CPK 83 str. 1 d. skirta palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems svarbiausias asmens teises, asmens, kurių materialinė padėtis yra sunki, bei su viešuoju interesu susijusiais atvejais.
Nagrinėjamu atveju kreditorių reikalavimai UAB „SEB gyvybės draudimas“ kildinami iš 2009 m. liepos 15 d. Investicinės gyvybės draudimo sutarties [Draudimo liudijimas DD Nr.019115]. Sutartis buvo sudaryta tarp draudiko UAB „SEB gyvybės draudimas“ ir draudėjo A. S. Draudimo objektas – turtinis interesas, susijęs su apdraustojo gyvenimo trukme ir kapitalo kaupimu bei sveikata. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai [kreditoriai] pagrįstai nurodo, kad sudaryta investicinė gyvybės draudimo sutartis yra vartojimo sutartis. Vartojimo sutarties kvalifikavimui svarbios dvi aplinkybės: sandorio šalys ir sandorio sudarymo tikslai. Viena iš sandorio šalių turi būti tik fizinis asmuo, o kita – verslo subjektas. Fizinis asmuo sudaro sandorį, siekdamas tenkinti asmeninius, šeimos ar namų ūkio poreikius, bet ne profesiniais ar panašaus pobūdžio tikslais [Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis]. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad investicinė gyvybės draudimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kadangi ji tenkina abi aukščiau nurodytas sąlygas, todėl pareiškėjams, kaip reikalavimo teisių perėmėjams, reiškiant materialinius reikalavimus šios sutarties pagrindu, taikytina LR CPK 83 str. 1 d. 1 p. nuostata.
Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė apeliantams [pareiškėjams] procesinį terminą pašalinti pareiškimo trūkumus – sumokėti 600 Lt dydžio žyminį mokestį, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį ir perduoda kreditorių [apeliantų] pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo [LR CPK 337 str. 1 d. 3 p.].
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir kreditorių L. S. ir A. S. pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.