Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas A.Virbalas Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00177-2014-9

2014 m. balandžio 23 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. K.nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. areštu 45 paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinus 1/3, paskirta galutinė bausmė – areštas 30 parų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad jis 2014-02-12, apie 15.20 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, esant laisvam priėjimui, iš parduotuvės „Lindex“, esančios Vilniuje, Gedimino pr. 9, įsidėjęs į juodos spalvos krepšį ir nesumokėjęs praėjo pro kasas, taip pasikėsino pagrobti svetimą, UAB „Lindex“ priklausantį turtą – moterišką striukę, kurios kaina 179 litų, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Šiais savo veiksmais D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d.

2014-03-13 Vilniaus apygardos teisme gautas D. K. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma: sušvelninti jam paskirtą bausmę ir ją subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-04 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta jam bausme.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad žala atlyginta ir jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo tenkinti skundą toje dalyje, kur apeliantas prašo švelninti jam paskirtą bausmę, dėl nuteistojo prašymo subendrinti atskirais nuosprendžiais paskirtas jam bausmes, mano, kad toks bendrinimas pasunkintų jos ginamojo padėtį, todėl šį klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra, prokuroras prašo skundą atmesti, mano, kad paskirta adekvati bausmė, kuri pagrįstai nebuvo subendrinta su neįsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu, todėl bendrinimo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Dėl nuteistojo ir jo gynėjo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad D. K. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nėra D. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat tai, kad D. K. praeityje būdamas teistas 17 kartų, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, padarė naują baudžiamąjį nusižengimą, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam arešto bausmę, kuri yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog nuteistajam buvo pritaikytas BK 64¹ str. ir 1/3 sumažinta paskirta jam bausmė. Atkreiptinas dėmesys, jog viena iš būtinų šio straipsnio taikymo sąlygų yra asmens prisipažinimas kaltu, todėl nuteistojo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo (apelianto) visišką prisipažinimą dėl jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo padarymo, atmestini, kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl asmens prašymo subendrinti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilnius miesto apylinkės teismo 2014-02-04 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta jam bausme, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos BPK 347 str., kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose. Nuteistasis D. K. dėl paskirtų jam skirtingais teismo nuosprendžiais bausmių subendrinimo pagrįstai kreipėsi (b.l. 102) į paskutinį nuosprendį priėmusį teismą (Vilniaus miesto apylinkės teismą), kuris privalo išspręsti šį klausimą BK 63 str. 9 d. ar 64 str. pagrindu Lietuvos Respublikos BPK 362 str. nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.