Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo P. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 152 str. 1 d., 153 str. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 str. 3 d. 2 p., Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareikštas 10000 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, o bylos dalis dėl J. T. pareikštų reikalavimų priteisti 4900 Lt turtinės ir 4900 Lt neturtinės žalos nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. D. išteisintas dėl to, kad jis tvirkino mažametę, o būtent: laikotarpiu, kai G. T., gim. (duomenys neskelbtini), buvo 12–14 metų amžiaus, nuo 2007 metų iki 2010-01-04, kol G. T. suėjo 14 metų, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku savo gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini) km. Mažeikių rajone, užkišęs rankas po rūbais ir glostydamas mažametės G. T., gim. (duomenys neskelbtini), nuogą kūną, rankas, šlaunis, krūtis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kartų kiekį, tvirkino mažametę G. T..

Be to, P. D. išteisintas dėl to, kad jis seksualiai priekabiavo, o būtent: nuo 2010 m. sausio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d., 7 val., gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini) kaime, Mažeikių rajone, būdamas nepilnametės G. T., gim. (duomenys neskelbtini), senelis, priekabiavo prie nepilnametės G. T., gim. (duomenys neskelbtini), siekdamas seksualinio pasitenkinimo, atlikdamas vulgarius veiksmus: užgauliai, nukentėjusiajai G. T. nepageidaujant, sukeldamas jai emocinę įtampą, bučiavo ir užkišęs rankas po rūbais ir glostė nepilnametės G. T., gim. (duomenys neskelbtini), nuogą kūną, rankas, šlaunis, krūtis.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo P. D. pripažinti kaltu pagal BK 153 str. ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, pagal BK 152 str. 1 d. nuteisti areštu 60 parų, vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. a) p. p., BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams. Į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką ir, vadovaujantis BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 1 p., 67 str. 2 d. 8 p., bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusio asmens, skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens. Tenkinti Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti G. T., atstovaujamai įstatyminės atstovės – motinos J. T., 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, priteisti iš kaltinamojo P. D. 433,20 Lt valstybės turėtų išlaidų nukentėjusiosios atstovo advokato A. J. paslaugoms apmokėti, o procesą dėl J. T. pareikšto civilinio ieškinio 4900 Lt turtinei ir 4900 Lt neturtinei žalai atlyginti nutraukti.

Skunde prokurorė teigia, kad teismas deklaratyviai ir nepagrįstai konstatavo, jog kaltinimas P. D. tvirkinant mažametę anūkę G. T. suformuluotas pernelyg abstrakčiai, kad iš kaltinimo nėra aišku ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kada tiksliai, kokiomis aplinkybėmis, kur ir kaip P. D. padarė nusikalstamus veiksmus. Taip pat pažymi, kad nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad P. D. kaltė dėl tvirkinimo grindžiama vien nukentėjusiosios G. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir mažai tikėtinais parodymais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad P. D. kaltė grindžiama ne tik nukentėjusiosios G. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jos duotais nuosekliais parodymais. Pasak prokurorės, G. T. parodymus apie tai, kad į jos kambario duris jos pačios prašymu buvo įdėtas kabliukas, patvirtino ir liudytojais apklausti jos tėvai J. T. ir A. T. bei brolis R. T., parodydami, kad G. T. prašė jį įdėti, nes jai nepatinka, kad naktį pas ją į kambarį ateina senelis. 2012 m. vasario 10 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji G. T. parodė jos kambaryje esančią lovą, kurioje miegodavo, o senelis P. D. prieidavo ir ją liesdavo, bučiuodavo. Taip pat parodė kambaryje esančiose duryse kabliuką, kuris užsikabina iš kambario vidaus, ir paaiškino, kad kartais tą kabliuką iš virtuvės pusės atkabindavo senelis P. D., kažką užkišęs, ir įeidavo pas ją į kambarį (2 t., 44–48 b. l.). Iš 2012 m. vasario 10 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtos durys, kurios kabliuku užsikabina iš G. T. kambario vidaus, ir nustatyta, kad įkišus kokį nors daiktą, tą kabliuką labai lengvai galima nukabinti ir patekti į G. T. kambarį (2 t., 49 –53 b. l.). Be to, prokurorė savo skunde teigia, kad iš surinktų įrodymų visumos akivaizdu, kad G. T., būdama uždaro būdo ir nesugebėdama pilnai suvokti kaltinamojo veiksmų reikšmės dėl savo jauno amžiaus bei įtakota labai artimų giminystės ryšių su kaltinamuoju, ilgą laiką niekam nepareiškė nusiskundimų dėl netinkamo P. D. elgesio jos atžvilgiu.

Prokurorė taip pat atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje aptariant kaltinamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 152 str. 1 d. (seksualinis priekabiavimas), tebeanalizuojamas tvirkinimo faktas, nurodant, kad P. D. kategoriškai neigė tvirkinęs mažametę anūkę G. T., kišdamas rankas jai po rūbais ir glostydamas nuogą kūną, rankas, šlaunis, krūtis bei neigė seksualiai priekabiavęs prie jos, siekdamas seksualinio pasitenkinimo, bučiavęs ir užkišęs rankas po rūbais ir glostęs nepilnametės nuogą kūną, rankas, šlaunis, krūtis. Pažymi, kad nuosprendyje tik abstrakčiai konstatuojama, jog nebuvo nustatytas P. D. subjektyviosios pusės požymis – tikslas, seksualiai bendrauti ar seksualiai pasitenkinti.

Prokurorė skunde pažymi, kad BK 152 str. 1 d. numatytas nusižengimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant, kad jo meilinimaisi priklausomam asmeniui yra nepriimtini, nemalonūs, ir norint taip veikti. Nurodo, kad nepilnametė nukentėjusioji G. T. apklausos metu patvirtino sakiusi seneliui, kad šis nutrauktų tokius savo veiksmus, bet pastarasis nesiliovė. Daro išvadą, kad atitinkamo tikslo turėjimą patvirtina kaltinamojo seksualinio pobūdžio vulgarių veiksmų, pasireiškusių prisilietimais bei glostymais, tęstinumas, nevienkartiškumas. Teigia, kad iš liudytojos J. T. parodymų taip pat nustatyta, jog analogiškas priekabiavimo bei tvirkinimo modelis buvo naudotas ir jos atžvilgiu, kas rodo padidintą kaltinamojo asmenybės pavojingumą. Pažymi, kad teismas nuosprendyje tik deklaratyviai konstatavo, jog kaltinamojo kaltė grindžiama tik nenuosekliais nukentėjusiosios G. T. ir išvestiniais J. T. bei A. T. parodymais, tačiau kuo pasireiškė nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas, nuosprendyje neaptarta.

Taip pat apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji G. T. teisiamojo posėdžio metu negalėjo atsakyti, kaip ji suprato tokius P. D. veiksmus, nesuprato, ko iš jos buvo norima, tačiau tokius nukentėjusiosios parodymus visiškai paaiškina 2011 m. lapkričio 11d. specialisto išvada, iš kurios matyti, jog G. T. pažintinės veiklos ypatumai (suvokimas, dėmesys, atmintis, mąstymas) atitinka statistinį amžiaus vidurkį, ji byloje nagrinėjamo laikotarpio pradžioje galėjo teisingai suvokti įtariamojo veiksmų pobūdį, bet negalėjo pilnai suprasti tų veiksmų reikšmės, mėgino aktyviau priešintis su ja atliekamiems veiksmams, tačiau įvertinus jos turimas žinias bei jai būdingus individualius psichologinius ypatumus (nebrandi, naivi, menkos gyvenimo patirties ir kt.) ji negalėjo aktyviau priešintis įtariamojo veiksmams, jai nenustatytas padidintas poveikis fantazuoti, ji galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, nurodoma, kad nagrinėjami įvykiai iki šiol ją veikia traumuojančiai (2 t., 21–24 b. l.). Pažymima, kad G. T. elgesio pasikeitimus atsikrausčius seneliui patvirtino ir liudytoju apklaustas nukentėjusiosios brolis R. T., apie jos elgesio pokyčius patvirtino ir kiti liudytojai.

Skunde pažymima, kad teismas deklaratyviai nurodė, jog negalima atmesti versijos, kad G. T. gali apkalbėti senelį, norėdama juo atsikratyti ilgesniam laikui, tačiau teismas ignoruoja faktą, kad nukentėjusiosios neigiamą nusiteikimą kaltinamojo atžvilgiu įtakojo būtent pastarojo ilgą laiką trukę nusikalstami veiksmai jos atžvilgiu, kurių, kaip minima specialisto išvadoje, reikšmės ji negalėjo pilnai suprasti ir kuriems ji mėgino priešintis.

Prokurorė skunde nurodo, kad teismas visiškai nevertino to, jog pradėjus ikiteisminį tyrimą P. D. neminėjo liudytojų A. G. ir A. Ž., ir žvejybos versiją (2011 m. birželio 10 d., apie 7 val.) kaltinamasis iškėlė tik teisme. Teismas visiškai nevertino fakto, kad apklausus liudytoją A. Ž. teisme paaiškėjo, jog jo parodymai paremti vien kaltinamojo žodžiais, kuomet jiedu bendravo jau po jo apklausos policijoje, kurios metu apie jokią žvejybą nebuvo minima. Dėl to prokurorė daro išvadą, kad kaltinamasis taip sąmoningai siekė paveikti ir suklaidinti liudytoją A. Ž., kad užsitikrintų gynybinę versiją, nes liudytojai J. T. ir A. T., kurių parodymai išliko nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, vieningai tvirtino, kad iš namų išvyko 6.30–7.00 val. ir kad jiems išvykstant kaltinamasis tebemiegojo namuose, o nukentėjusioji dėl senelio veiksmų jiems paskambino po 7.00 val.

Skunde taip pat teigiama, kad visiškai nepagrįstos teismo išvados dėl seksualinio priekabiavimo (BK 152 str. 1 d.), nes P. D. buvo kaltinamas seksualiniu priekabiavimu, pasireiškusiu vulgariais veiksmais, todėl kitų alternatyvių šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, tokių kaip pasiūlymai seksualiai bendrauti, užuominos apie galimybę užsiimti tuo, nebuvimas, nepaneigia P. D. kaltės seksualiai priekabiavus prie G. T..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis P. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad yra nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei jų pakankamumu pripažįstant P. D. kaltu dėl mažametės G. T. tvirkinimo (BK 153 str.) ir seksualinio priekabiavimo prie G. T. (BK 152 str. 1 d.), ir tikinama, kad išteisintojo veikoje yra visi būtini minėtų baudžiamųjų įstatymų sudėties elementai. Teisėjų kolegija nepritaria tokiam vertinimui ir pažymi, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai neleidžia vienareikšmiškai konstatuoti P. D. kaltę jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Nėra pagrindo pritarti prokurorės pastaboms ir dėl P. D. pareikštų kaltinimų formuluočių (2 t., 59–63 b. l.), nes tokio turinio aplinkybes: ,,...laikotarpiu <...> nuo 2007 metų iki 2010-01-04 <...> tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku <...> ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kartų kiekį, tvirkino mažametę...“, ,,... nuo 2010 m. sausio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d., 07.00 val. <...> senelis, priekabiavo prie nepilnametės...“ – laikyti itin konkrečiomis nėra jokio pagrindo, kaip ir pripažinti, kad baudžiamojo proceso metu buvo nustatytas tikslus inkriminuojamų veikų padarymo laikas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atliktas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos, sprendžiant dėl išteisintajam inkriminuojamų veikų, padarytų prieš nukentėjusiąją G. T. teisinei kvalifikacijai. Kolegija konstatuoja, kad byloje nukentėjusiosios G. T. tariamo tvirkinimo ir seksualinio priekabiavimo prie jos aplinkybės apylinkės teismo atskleistos įvertinus įrodymų visumą: kaltinamojo P. D. parodymus, nukentėjusiosios nepilnametės G. T. skirtingose baudžiamojo proceso stadijose duotus parodymus, G. T. atstovės pagal įstatymą – jos motinos, J. T., tėvo A. T., brolio R. T., liudytojų A. G., A. Ž., O. V., R. D. parodymus, teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės išvadas, parodymų patikrinimo vietoje ir apžiūrų metu gautus duomenis ir kt. Prokurorė savo skunde nenurodė jokių kitų įrodymų, kurie nebūti ištirti ar nepaminėti skundžiamame nuosprendyje, keldama tik įrodymų vertinimo ir atitinkamų išvadų klausimą. Kadangi skundžiamo nuosprendžio turinys prokurorams yra žinomas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje detaliai neaptarinės pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtų ir išteisinamajame nuosprendyje išdėstytų įrodymų.

Iš byloje nustatytų aplinkybių yra aišku, kad be pačios nukentėjusiosios G. T. ir išteisintojo jos senelio P. D., kitų tiesioginių įvykių, dėl kurių P. D. buvo pareikšti kaltinimai, dalyvių byloje nėra. Nepilnametė G. T. pirmą sykį apie šiai bylai aktualius įvykius ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama 2011 m. birželio 10 d. (1 t., 17–19 b. l.), būtent tą dieną apie galbūt netinkamą P. D. elgesį ji papasakojo savo motinai J. T., pastaroji savo sutuoktiniui liudytojui A. T., įvykio aplinkybes – tik ,,...kad senelis priekabiavo prie jos...“, sužinojo ir G. T. brolis liudytojas R. T., o dar vėliau apie įvykius ir pradėtą ikiteisminį tyrimą P. D. atžvilgiu sužinojo liudytojai A. G. (išteisintojo draugas), A. Ž. (išteisintojo draugas), O. V. (išteisintojo dukra), R. D. (buvusi išteisintojo sutuoktinė) (1 t., 83–85; 85–88; 88–90; 107–108; 108–109; 110 b. l.; 3 t., 2–7; 7–12; 18–21; 15–17; 17–18; 12–15; 26–37 b. l.). Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad tik nukentėjusiosios G. T. parodymai vertintini kaip tiesioginiai kaltinantys įrodymai, o kitų liudytojų, taip pat ir G. T. įstatyminės atstovės nukentėjusiosios J. T. parodymai yra išvestiniai. Todėl sprendžiant apie atitinkamų įrodymų leistinumą, liečiamumą, patikimumą būtina išsiaiškinti, kiek nukentėjusiosios G. T. parodymais dėl seksualinio priekabiavimo ir mažamečio asmens tvirkinimo nėra pagrindo netikėti, ar jie atitinka kitus įrodymus, tarp jų liudytojų A. G. ir A. Ž., palaikiusių išteisintojo P. D. versiją dėl žvejybos, parodymus, liudytojų O. V. ir R. D., tvirtinusių išteisintajam palankias aplinkybes apie G. T., A. T. ir J. T. suinteresuotumą apkalbėti P. D.. Kaip jau buvo minėta, P. D. inkriminuojamų nusikalstamų veikų laikotarpis apima plačią amplitudę – nuo 2007 metų iki 2011 m. birželio 10 d., todėl akivaizdu, kad subjektyviosios kilmės įrodymai dėl asmens atminties savybių, apklausos ypatumų (klausimų struktūros, formulavimo), dėl apklausiamojo santykių su kaltinamuoju laiko požiūriu gali kisti, darytis tendencingi ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šiai bylai itin aktualiems G. T. parodymams apie įvykių aplinkybes, kai ji buvo mažametė (12–14 metų amžiaus), nepilnametė (15 metų amžiaus) reikšmės gali turėti ir tokie faktoriai kaip pasaulėžiūra, suvokimas, socialinė branda ir pan. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, vertindamas įrodymus ir darydamas atitinkamas išvadas dėl jų, atsižvelgė tiek į nagrinėjamos situacijos, tiek į tiriamų įrodymų specifiką.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame yra detaliai išdėstyti nukentėjusiosios G. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t.,17–19 b. l.) ir teisiamajame posėdyje (1 t., 85–88 b. l.), todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas nenuoseklių G. T. parodymų neaptarė.

G. T., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko nurodė, kad senelis (P. D.) prie jos priekabiavo, ją lietė, buvo atsigulęs šalia į lovą net po to, kai ji 2011-06-10 apie 7 val. paskambino savo motinai ir verkdama pranešė, kad P. D., atėjęs į jos kambarį prie jos priekabiavo (glostė plaukus, bučiavo kaktą, skruostą, lūpas, įkišo ranką po liemenėle). Apklausiama teisiamajame posėdyje G. T. nurodė dviprasmiškai – taip, kaip ikiteisminio tyrimo metu, ir kitaip, kad senelis apie 14–15 val. grįžo namo, atsigulė salone į savo lovą ir daugiau nebesikabinėjo. Šiuo atveju dėl nukentėjusiosios parodymų kyla logiškas klausimas, ar G. T. nemėgina kaltinti P. D. tuo, ko iš tikrųjų nebuvo. Pasak G. T., iki atvykstant tėvams ir policijai senelis buvo ,,...šalia manęs atsigulęs <...> bandė glostyti, buvau apsivilkusi atvirą palaidinę. Senelis norėjo paliesti.“, o nukentėjusiosios nepilnametės motina J. T. ir tėvas A. T. nurodė, kad grįžę rado P. D. girtą miegantį savo lovoje. Pasak G. T., po to, kai 2011-06-10 ryte išvažiavo tėvai, praėjus maždaug 10 min. į jos kambarį įėjo senelis ir atsiklaupęs prie jos lovos ėmė ją tvirkinti, priekabiauti prie jos. Šiuo klausimu J. T. ir A. T. tvirtino, kad jiems 2011-06-10 apie 6:30 val. išvykstant iš namų į Kėdainius, P. D. visiškai girtas miegojo savo lovoje, nebuvo atsikėlęs ir net nejuto, kad jie ruošiasi išvažiuoti. Teisiamajame posėdyje nepilnametė G. T. teigė, kad ji nebijo senelio, kad pas psichiatrą lankėsi, gėrė vaistus nuo depresijos ir kt. ne dėl senelio elgesio, o dėl paaugliškų problemų, bet jai vis tiek nepatinka senelio elgesys ir dėl to jaučia diskomfortą. Taip pat iš teisiamajame posėdyje duotų G. T. parodymų galima susidaryti įspūdį, kad ji iš esmės dėl visų jos šeimos nesėkmių kaltina būtent P. D., šeimos nelaimes sieja su senelio apsigyvenimu jų šeimos name ir taip pat nurodo, kad iš pradžių senelio elgesys jai patiko 2007 metais (G. T. tada buvo 11–12 metų amžiaus), o vėliau – nuo 2008 metų, nebepatiko (G. T. tada buvo 12–13 metų). Nukentėjusiosios nepilnametės G. T. deklaruojamu įsitikinimu, senelis (P. D.) pavogė neįvardytus tėvo darytus daiktus iš sandėliuko, labai grubiai elgėsi su mažosiomis sesutėmis ir jas gąsdino, yra įsitikinusi, kad dėl tėvo smurtinio sužalojimo, kai jis 2010 metais sumuštas gulėjo ligoninėje, yra kaltas ir senelis. Dėl to nukentėjusioji J. T., liudytojai A. T., R. T., O. V. ir R. D. nurodė, kad P. D. su visais anūkais sutardavo gerai – ypač su jauniausiąja G. T. sesute, vienodai juos mylėjo, jiems duodavo pinigų, nupirkdavo ledų, saldainių iš parduotuvės, apkabindavo, pabučiuodavo – jokio išskirtinio dėmesio ar elgesio nukentėjusiosios G. T. atžvilgiu nepastebėjo, o pati G. T. apie jos tvirkinimą ar kažką panašaus nesakė, nesipasakojo, buvo savito būdo – greitai užsiplieskianti, stačiokė, reiškianti savo nuomonę ir pan. Iš UAB ,,Mažeikių psichinės sveikatos centro“, kur G. T. nuo 2008 metų gydėsi pas vaikų ir paauglių psichiatrą ir lankėsi pas psichologus, pažymos (1 t. 93–94 b. l.) matyti, kad ji dėl jokių P. D. seksualinio priekabiavimo ar tvirkinamųjų veiksmų savo atžvilgiu nesiskundė, jai nepatiko, kad senelis išgeriantis, priekabus, ,,be intelekto“, linkęs auklėti. Apie G. T. asmenybę 2010-12-06 psichologė konstatavo, kad jai būdingas užsispyrimas, nelankstumas, išankstinis žinojimas, skepticizmas, emocinis nebrandumas, savo spontaniškumo slopinimas, elgesys nenuoseklus, priklauso nuo situacijos vertinimo, nesiskaitymas su elgesio normomis, socialinių vertybių ignoravimas, sutrikusi socialinė adaptacija, būdingas impulsyvumas, elgesys priklauso nuo vidutinių impulsų, fiksacija būti seksualiai ir patraukliai, nors į viską reaguoja nerimu, nepasitikėjimu, žema saviverte, kiekvieną situaciją suvokia kaip grėsmingą ir t. t. Teisme apklausiamas P. D. (1 t., 83–85 b. l.; 3 t., 2–7 b. l.) neneigė, kad jis, kaip senelis, nukentėjusiąją G. T., kaip ir kitus anūkus, apkabindavo, paglostydavo, pabučiuodavo, jiems duodavo pinigų ar kažką nupirkdavo, tai anūkai pabučiuodavo ir jį padėkodami, tačiau kategoriškai neigė tai daręs su kažkokia seksualinio priekabiavimo ar tvirkinimo potekste. Teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akte (2 t., 21–24 b. l.) konstatuota, kad G. T. jau nagrinėjamo byloje laikotarpio pradžioje galėjo suvokti P. D. jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį (vadinasi, tvirkinimo ir seksualinio priekabiavimo), tačiau kažkodėl apie atitinkamą senelio elgesį deklaravo tik 2010-06-10, nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nuo to laiko, kai atsikėlė pas juos gyventi senelis (2007 metų), jis, neva ne tyčia, eidamas pro šalį paglosto ranka nugarą, krūtinę. Abejonių kelia ir kitos nevienodai atpasakojamos G. T. aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo metu pastaroji teigė, kad senelis kiekvieną naktį ateidavo į jos kambarį ir, jai miegant, ranka glostė galvą, ranką, ir taip pat pažymėjo, kad ne visada tai jusdavo, nes ne visada pabusdavo. Iš tokių parodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie išteisintojo atliktus veiksmus, nei apie kitas konkrečias įvykio aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu G. T. nurodė, kad senelis prie jos priekabiaudavo tik dieną ir P. D. naktimis pas ją į kambarį neužeidavo. Kita vertus, G. T. teisiamajame posėdyje minėjo, jog prašė tėvo įdėti skląstį, nes senelis naktimis būdamas girtas lankosi jos kambaryje, pučia į ją alaus smarvę, glosto galvą ir jai tas nepatinka, todėl liudytojas A. T. įdėjo skląstį. Iš tiesų, išteisintasis P. D. neneigė, kad užeidavo naktį į anūkės A. T. kambarį pažiūrėti ar pastaroji miega, tačiau vien dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad P. D. kaltinime nurodytą laikotarpį atliko tvirkinamuosius veiksmus mažametės anūkės atžvilgiu, o vėliau seksualiai priekabiavo prie nepilnametės G. T..

Tvirkinamieji veiksmai pagal BK 153 str. prasmę paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau ne kiekvienas artimo asmens, kaip konkrečiu atveju senelio prie anūkės, prisilietimas, paglostymas gali būti traktuojami kaip tvirkinamieji veiksmai ar vulgarūs veiksmai pagal BK 152 str. 1 d. dispoziciją (Seksualinis priekabiavimas). Iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų G. T. parodymų galima daryti išvadą, kad senelio veiksmus, elgesį savo atžvilgiu nukentėjusi nepilnametė ne visada vertino kaip nusikalstamą. Kaip jau minėta, iš pradžių P. D. elgesys patiko G. T. ir išteisintasis neneigė, kad paglostydavo, pabučiuodavo ją kaip ir kitus anūkus, o nuo 2008 metų pradėjo nebepatikti. Nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kas lėmė tokį skirtingą senelio elgesio įvertinimą – ar 2008 metais prasidėjusios paaugliškos problemos, depresija ir pan., T. šeimos nesėkmės ir įvykusios nelaimės šeimoje (pvz. G. T. tėvo sumušimas), ar realus P. D. siekis mažametę G. T. lytiškai sujaudinti, sukelti jai ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, siekimas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo su priklausomu asmeniu ir pan. Viso baudžiamojo proceso metu P. D. neigė turėjęs paminėtų neteisėtų siekių ir tvirtino, kad visi nesutarimai jam gyvenant T. šeimoje prasidėjo tuomet, kai baigėsi pinigai, gauti už jo parduotą namą Joniškyje, ir jis tapo nepageidaujamas toje šeimoje. Nukentėjusioji J. T. ir A. T. neneigė, kad P. D. perdavė tuos pinigus jų dispozicijon, o G. T., kaip minėta, dėl visų šeimos problemų kaltino būtent senelį. Teisiamajame posėdyje G. T. ir A. T. neneigė, kad jiems nepatiko P. D. būdas, pastarasis dažnai konfliktuodavo su A. T., net susimušdavo, todėl, pasak nukentėjusiosios J. T., dabar, kai išteisintasis su jais kartu nebegyvena, situacija juos tenkina. Nors ekspertų išvada nebuvo nustatytas G. T. padidintas polinkis fantazuoti (2 t., 21-24 b. l.), tačiau visos paminėtos aplinkybės, skirtingai nepilnametės liudytojos atpasakojami kai kurie įvykiai suponuoja tikėtiną versiją, kad dėl tam tikrų šeimoje susiklosčiusių aplinkybių, asmeninių savybių nepilnametė G. T., siekdama savo tikslų, gali atpasakoti aplinkybes ne visiškai tokias, kokios buvo realybėje. Iš vienos pusės nepilnametė G. T. senelio veiksmus apibūdino kaip gašlius (1 t., 86 b. l), psichologiškai traumuojančius, ilgai – vos ne kas naktį ar kas dieną nuo 2008 metų iki 2011-06-10, trukusius, o kita vertus teigė senelio nebijojusi, ir, kaip rodo kiti byloje surinkti įrodymai, niekam apie senelio tuos nusikalstamus veiksmus nepasakojusi, niekam nesiskundusi, nors akivaizdu, turėjusi tokią galimybę ne vieną sykį.

Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad nukentėjusioji nepilnametė G. T. tikrai išteisintojo neapkalba ir nekaltina tuo, ko nebuvo. Dėl nukentėjusiosios G. T., kaip atitinkamai ir dėl kitų išvestinių kaltinančių įrodymų (nukentėjusiosios J. T., A. T. parodymų), objektyvumo kolegijai kyla pagrįstų abejonių, o pats išteisintasis, kaip ir jo poziciją palaikantys liudytojai R. D., O. V., viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai neigė seksualiai priekabiavęs prie nepilnametės G. T. ir tvirkinęs savo mažametę anūkę, nors tuo pačiu neneigė paglostydavęs ir pabučiuodavęs G. T. kaip senelis kitus anūkus, anūkes. Visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, ir apylinkės teismas tai vertindamas klaidos nepadarė. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo P. D. veiksmus nepilnametės G. T. atžvilgiu laikyti vulgariais ar kitokiais, kurie atitiktų seksualinio priekabiavimo turinį. Byloje nustatytos abejonių nekeliančios objektyviosios aplinkybės, iš kurių sprendžiama ir apie subjektyviosios pusės požymius, vienareikšmiškai nepatvirtina išteisintojo siekio seksualiai bendrauti ar pasitenkinti, atitinkamai elgiantis nukentėjusiosios nepilnametės anūkės G. T. atžvilgiu. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisingą sprendimą P. D. atžvilgiu ir naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Pripažinus, kad išteisinamasis nuosprendis P. D. atžvilgiu yra pagrįstas ir teisėtas, nėra teisinio pagrindo svarstyti ir taikytinos baudžiamosios atsakomybės jam klausimo.

Dėl to, kas paminėta, kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui ir dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.