Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. B. (M. B.) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties, kuria kaltinamajam M. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2013 m. vasario 17 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. B. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalyje.

Be to, M. B. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje M. B. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Šiais veiksmais jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

2009 m. rugsėjo 21 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, M. B., siekdamas užtikrinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą nurodytoje vietovėje, kartu su tyrimo nenustatytais asmenimis tyčia sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis J. A. į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke, krūtinėje, priekinėje pilvo sienoje, dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

M. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. To paties teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį, kuria kaltinamajam M. B. buvo pratęstas suėmimo terminas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 5 d. nutartimi paskyrė kardomąją priemonę – namų areštą šešiems mėnesiams.

M. B. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. gegužės 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas to paties teismo nutartimis buvo tęsiamas.

Skunde nurodoma, kad teismas, pratęsdamas M. B. suėmimo terminą, nesilaikė BPK reikalavimų ir neįvertino baudžiamosios bylos duomenų, skundžiamoje nutartyje perrašyti ankstesnėse nutartyse išdėstyti motyvai, kurie Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis buvo panaikinti.

Kaltinamojo gynėjas, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimais, skunde teigia nesutinkantis su teismo argumentais, jog baudžiamojo proceso tikslai gali būti pasiekti tik M. B. pratęsiant suėmimo terminą. Advokatas nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kardomoji priemonė – suėmimas yra skiriama išimtiniais atvejais, tačiau šioje baudžiamojoje byloje šis išimtinis atvejis ne pirmą kartą taikomas kaip taisyklė.

Gynėjas cituoja Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartį Nr. 1S-259/2011 ir nurodo, kad gręsianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra vienintelė aplinkybė, kurią konstatavus gali būti tęsiamas suėmimo terminas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taip pat yra būtina atsižvelgti į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ryšius užsienyje ir kt. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė, kaip aplinkybė pratęsti suėmimo terminą, gali būtų vertinama tik tokiu atveju, kada kitos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Advokatas teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nėra. Skunde nurodoma, kad tokia išvada padaryta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje Nr. 1S-278/2012.

Gynėjas nurodo, kad kaltinamasis yra suimtas labai ilgą laiką, visi baudžiamojo proceso veiksmai atlikti, bylos nagrinėjimas teisme yra įpusėjęs, apklausti liudytojai, kiti kaltinamieji, todėl nėra pagrindo jam bėgti ar slėptis nuo teismo kaltinamasis neturi, kadangi iki šiol stengėsi bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais bei teismu.

Gynėjas pažymi, jog teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, nesilaikė objektyvumo principo ir dėl nesuprantamų priežasčių diskriminavo kaltinamuosius. Diskriminaciją draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, o taip pat Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 27 d. ratifikuotos E. T. 1950 metų lapkričio 4 dieną priimtos Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnis. Diskriminacija tiek Lietuvos, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikytina situacija, kada tam tikros vienodos aplinkybės skirtingų asmenų atžvilgiu vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės - vienodai (Europos Žmogaus Teisių Teismas: Čudak v. Lietuva, sprendimas 2010 kovo 23 d., pareiškimas Nr. 15869/02). Gynėjo nuomone, šioje baudžiamojoje byloje panašios ar net identiškos aplinkybės, kaltinamųjų charakteristikos, vertinamos skirtingai, o tuo pačiu priimami visiškai skirtingi procesiniai sprendimai. Byloje yra 33 kaltinamieji, iš kurių didžioji dalis yra laisvėje nepaisant to, jog jų charakteristika yra vertinama neigiamai arba bent jau prasčiau nei M. B., kuris turi tvirtus socialinius ryšius su savo artimaisiais, jiems padėjo. Socialinis ryšys tarp kaltinamojo ir jo artimųjų visada buvo itin stiprus, tačiau pastaruoju metu dėl teismo nepagrįsto atsisakymo leisti kaltinamajam pasimatyti su savo artimaisiais, jų bendravimas yra šiurkščiai bei nepagrįstai apribotas.

Skunde nurodoma, kad teismas nevisapusiškai įvertino M. B. asmenybę bei socialinę aplinką teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, t. y., kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, augina mažametį vaiką, padėjo kartu su juo iki suėmimo gyvenusiems labai sunkiai sergantiems tėvams, dirbo dvejose darbovietėse, mokėsi vakarinėje mokykloje, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, jog jis ketina vykti į užsienį ar, kad turi kokius nors ten ryšius, kuriais galėtų pasinaudoti, vengdamas dalyvavimo baudžiamajame procese.

Gynėjas pažymi, jog 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikinus M. B. kardomąją priemonę – suėmimą, kaltinamasis nebėgo ir nesislėpė, nedarė nusikaltimų, o priešingai - visuomet atvykdavo prokuroro liepimu į prokuratūrą, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, todėl, gynėjo nuomone, kaltinamasis neketina sunkinti savo padėties neprotingais veiksmais. Gynėjo teigimu, skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodė, kad pakeistus kardomąją priemonę švelnesne, kaltinamasis nepateisino jam parodyto pasitikėjimo ir galimai tęsė nusikalstamą veiką, nes nėra tokią išvadą patvirtinančių duomenų.

Skunde nurodoma, kad be gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės daugiau nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog M. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Gynėjo nuomone, teismas netinkamai pritaikė objektyvios tiesos principą, kuris kaip vienas svarbiausių baudžiamosios justicijos principų yra pažymėtas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Skiriant ar pratęsiant suėmimo terminą, neturi būti jokių abejonių dėl pagrindų pratęsti suėmimo terminą buvimo. Teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, vadovavosi ne aiškiais ir nenuginčijamais įrodymais, o tik savo asmeniniu manymu, kuris nėra paremtas jokiomis kitomis aplinkybėmis, taip išreiškė tik tikimybę, o tai baudžiamajame procese imperatyviai uždrausta. Advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad kaip ir asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo, taip ir pagrindai skirti ar pratęsti suėmimą, turi būti neabejotinai įrodyti. Šiuo atveju teismui nustačius tik BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo pagrindą, nesant jokių kitų aplinkybių, išskyrus gresiančią griežtą laisvės atėmimo bausmę, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta.

Gynėjas nurodo, jog teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog M. B., būnant laisvėje, negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų. Kaltinamasis šaukiamas į teismą ar prokuratūrą atvykdavo laiku, pats nuolat skambindavo prokurorui ir prašydavo jo leidimo būti vienoje ar kitoje vietoje. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartimi paleistas iš suėmimo M. B. susirado darbą, pradėjo mokėti baudas už administracinius teisės pažeidimus, kuriuos yra padaręs dar 2009 metais. Gynėjo teigimu, po kardomosios priemonės pakeitimo kaltinamasis ėmėsi visų teisėtų priemonių, kad nekiltų abejonių dėl BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų pasiekimo. Teismas, pratęsęs suėmimo terminą kaltinamąjį apkalbančio asmens parodymų pagrindu, sukėlė grėsmę jo susikurtai teisėtai gerovei, t. y. sukėlė grėsmę darbo praradimui ir socialinių ryšių su šeima nutrūkimui, taip pat užkirto kelią siekti aukštesnio išsilavinimo. Gynėjo teigimu, skundžiama nutartimi jo ginamajam sukeliamos teisinės pasekmės yra visiškai neproporcingos šia nutartimi siekiamiems tikslams.

Prokuroras prašo kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo M. B. gynėjo advokato M. Paukštės skundas atmetamas.

Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas iš esmės nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šiuo atveju svarbu, kad byloje būtų duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Patikrinus teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, kiek tai susiję su suėmimo termino pratęsimo pagrįstumu, darytina išvada, kad byloje esantys duomenys – kaltinamųjų, liudytojų parodymai, apžiūrų, kratų protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialisto išvados bei kita baudžiamosios bylos medžiaga leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis M. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamojo gynėjo skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties nurodomi iš esmės analogiški argumentai, kaip ir ankstesniuose skunduose dėl nutarčių, kuriomis buvo pratęstas suėmimo terminas. Kaltinamojo gynėjas, kaip ir ankstesniame skunde, taip ir šiame, iš esmės nesutinka su tuo, kad yra pagrindas manyti, jog M. B., būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Tačiau suėmimo terminas M. B. BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu nebuvo pratęstas, todėl skundo argumentai, kuriais gynėjas neigia šio pagrindo buvimą, nenagrinėjami.

Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pratęsė M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nustatęs tam pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. kad jis gali daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus naujus nusikaltimus.

Pagal formuojamą teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. M. B. šioje byloje kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių ir nesunkaus nusikaltimų kategorijoms, veikdamas pačia pavojingiausia bendrininkavimo forma – dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje. Kaltinamasis praeityje penkis kartus teistas, taip pat ir užsienio valstybėse, būdamas jauno amžiaus jis jau beveik ketverius metus praleido įkalinimo įstaigose. Ankstesnis asmens teistumas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti jam šią kardomąją priemonę, tačiau neigiamai charakterizuoja asmenį, kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi M. B. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nes jis pažeidė Vilniaus m. pirmo apylinkės teismo 2011 m. kovo 5 d. nutartimi paskirto namų arešto sąlygas (49 t., 81-84 b. l.). Nurodytų aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje M. B. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Kaltinamajam M. B. kardomoji priemonė – suėmimas taikoma labai ilgą laiką ir visą šį laiką yra varžoma kaltinamojo teisė į laisvę. Tačiau, įvertinus baudžiamosios bylos didelę apimtį, inkriminuojamų nusikalstamų veikų, kaltinamųjų, didelį skaičių liudytojų, bylos sudėtingumą, toks ilgas kaltinamojo M. B. kalinimas yra pateisinamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu, iš esmės neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normoms. Be šios asmens teisės suvaržymo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Kita vertus, M. B. teisės suvaržytos nepažeidžiant nei proporcingumo, nei nekaltumo prezumpcijos principų, todėl toks kaltinamojo teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas. Pusiausvyra tarp galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad Vilniaus apygardos teisme šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimas būtų vilkinamas.

Skunde teigiama, kad teismas diskriminuoja kaltinamuosius, kadangi panašios ar net identiškos aplinkybės, kaltinamųjų charakteristikos vertinamos skirtingai, jų atžvilgiu priimami skirtingi procesiniai sprendimai, dalis kaltinamųjų šioje byloje jau yra paleisti iš suėmimo. Šis skundo atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, kad kitiems kaltinamiesiems šioje byloje taikomos švelnesnės kardomosios priemonės, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas jų atžvilgiu priima palankesnius procesinius sprendimus. Kardomoji priemonė kiekvienam kaltinamajam asmeniui parenkama individualiai, atsižvelgiant į BPK 121 straipsnio 4 dalyje nurodytas aplinkybes.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Kaltinamojo gynėjo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo M. B. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.