- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-21
- Bylos Nr.
- A-1661-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01619-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas Vidaus reikalų minsterija, Vidaus reikalų ministerijai
- Pareiškėjas
- R. V.
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos (įstaiga likviduojama) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. V. prašė panaikinti Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio VPK) 2015 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 50-S-13225 (toliau – ir 2015 m. vasario 20 d. sprendimas) ta apimtimi, kuria atsisakyta įskaičiuoti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti visą mokymosi laikotarpį Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje (toliau – ir Policijos mokykla), t. y. laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir laikotarpį nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 1996 m. liepos 26 d. bei įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM) perskaičiuoti tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, įskaičiuojant į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti visą mokymosi laikotarpį Policijos mokykloje, t. y. laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir laikotarpį nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 1996 m. liepos 26 d.
Pareiškėjas pažymėjo, kad 2012 m. gruodžio 18 d. įsakymu jis buvo atleistas iš Panevėžio VPK Panevėžio miesto policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio m. PK) Viešosios tvarkos skyriaus tyrėjo pareigų. VRM 2013 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 11SP-359 (toliau – ir 2013 m. sausio 24 d. sprendimas) buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Sprendime nurodyta, jog ištarnautas laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą skirti yra 19 metų 5 mėnesiai 29 dienos. VRM 2014 m. balandžio 16 d. priėmė naują sprendimą Nr. 11SP-1310 (toliau – ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas), kuriuo buvo patikslintas ištarnautas laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą skirti, t. y. 19 metų 6 mėnesiai 29 dienos.
Pareiškėjo nuomone, jo tarnybos Lietuvos valstybei stažas yra 20 metų 5 mėnesiai 4 dienos. Kadangi VRM, atsiųsdama sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, nepateikė laikotarpių, kurie yra įskaičiuoti į ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą skirti, nebuvo aišku, koks laikotarpis nėra įskaičiuotas. Pareiškėjas 2015 m. sausio 7 d. su prašymu kreipėsi į VRM ir Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 19 d. raštu Nr. HDP(P)-508 buvo informuotas, jog Panevėžio VPK įpareigotas pateikti dokumentus, susijusius su ištarnautu laiku pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą skirti. Panevėžio VPK 2015 m. vasario 20 d. sprendimu buvo informuotas, kad laikotarpis nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 26 d., kai pareiškėjas mokėsi Policijos mokykloje, išskyrus praktikos laikotarpį nuo 1996 m. birželio 3 d. iki 1996 m. birželio 28 d., į tarnybos laiką pensijai skirti neįskaičiuotas.
Pareiškėjas pažymėjo, jog 1993 m. birželio 15 d. jis pradėjo tarnybą vidaus reikalų sistemoje, buvo priimtas į policininko stažuotojo pareigas Apsaugos policijos skyriuje prie Panevėžio m. PK. Minėtose pareigose dirbo iki 1994 m. vasario 1 d. 1994 m. vasario 1 d. iki 1994 m. lapkričio 30 d. buvo pasiųstas mokytis į Policijos mokyklą. Nuo 1994 m. gruodžio 1 d. iki 1995 m. rugpjūčio 31 d. dirbo Kauno m. VPK viešosios policijos patrulių tarnybos bataliono Pirmos kuopos policininko pareigose. Nuo 1995 m rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 26 d. buvo pasiųstas kelti kvalifikaciją į Policijos mokyklą, po kurios buvo suteikta policijos inspektoriaus kvalifikacija. Pareiškėjas, skirtingai nei dauguma tuo metu besimokančių Policijos mokykloje kursantų, buvo pasiųstas mokytis jau pakankamai ilgą laiko tarpą prieš tai dirbęs pareigūnu vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjas nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos, jo pareigos liko tos pačios. Policijos mokyklos 1995 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. 35 t/e įtvirtinta, kad pareiškėjas, kaip Kauno miesto VPK policininkas, priimamas į kriminalinės policijos valdininkų kursus. Policijos mokykloje laikotarpiu nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 26 d. ne tik mokėsi, bet ir vykdė tarnybines funkcijas, jam, skirtingai nei kitiems kursantams, buvo mokamas darbo užmokestis – pareiginis atlyginimas ir priedas. Asmeninio piniginio aprūpinimo kortelėse nurodyta, kad nuo mokamo darbo užmokesčio buvo atskaitomi mokesčiai (gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokestis). Buvo mokamas tokio pat dydžio atlyginimas, kaip ir dirbant Kauno m. VPK policininko pareigose. Taip pat buvo skaičiuojamos kasmetinės atostogos. Tai rodo, kad pareiškėjas turėjo pareigūno statusą, jo tarnybos santykiai vidaus reikalų sistemoje nebuvo nutrūkę.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas toliau rėmėsi Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto, patvirtinto Vyriausybės 1991 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 304 (toliau – ir 1991 m. Statutas), 17 straipsniu ir Policijos įstatymo (1990 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. 1–851) 5 ir 25 straipsniais ir darė išvadą, kad policijos pareigūno statuso įgijimas tiek pagal 1991 m. Statutą bei Policijos įstatymą, buvo siejamas su paskyrimu į pareigas. Pradėjęs kelti kvalifikaciją policijos mokykloje pareiškėjas jau turėjo policininko pareiginį laipsnį, t. y. antrą pagal dydį policijos pareigūnų laipsnį. Policijos įstatymo 5 straipsnyje buvo numatyta, kad policininkui stažuotojui šaunamasis ginklas neišduodamas. Priešingai nei daugumai tuo metu Policijos mokykloje studijavusių kursantų, pareiškėjui šaunamasis ginklas buvo išduotas. Pareiškėjas turėjo policijos pareigūno pažymėjimą ir dėvėjo pareigūno uniformą, buvo prisiekęs Lietuvos valstybei, turėjo policininko laipsnį, vykdė viešosios tvarkos palaikymo funkcijas, turėjo šaunamąjį ginklą ir teisę taikyti specialiąsias priemones, privalėjo laikytis policijos pareigūno etikos normų, gaudavo darbo užmokestį. Dėl šių priežasčių kvalifikacijos kėlimas Policijos mokykloje prilygintinas vidaus tarnybai policijos įstaigoje ir ginčijamas laikotarpis įskaičiuotinas į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti remiantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Pareigūnų pensijų įstatymas) 6 straipsnio 1 dalimi.
Atsiliepimas
Atsakovas Vidaus reikalų ministerija prašė skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu pareigūnų ir karių pensija buvo perskaičiuota, papildomai įskaitant į tarnybos laiką pensijai skirti 1 mėnesį, Panevėžio apskrities VPK 2014 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 50-S-3184 pateikus patikslintą 2014 m. balandžio 1 d. tarnybos apskaitos (darbo stažo) lapą Nr. 50-2-IL-623.
Atsakovas pažymėjo, kad pensija skiriama vadovaujantis Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapu, kuris rengiamas ir tvirtinamas vadovo paskutinės buvusio pareigūno darbovietės. VRM neturi faktinių duomenų, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu vykdė tarnybines funkcijas, tokias faktines aplinkybes turėtų įvertinti institucija, teikianti VRM Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, t. y. Panevėžio VPK. Pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymu ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (galiojo senos redakcijos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti nuostatai, o šiuo metu galioja Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtinti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, nuostatos ginčijamu klausimu reglamentuotos analogiškai). Vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktu, mokymosi aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laikas įskaičiuojamas į tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti tik tuo atveju, jei tokie laikotarpiai yra buvę iki 1995 m. sausio 1 d. Į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojų faktinis tarnybos laikas, nurodytas Lietuvos Respublikos policijos įstatyme (toliau – ir Policijos įstatymas), jeigu asmenims, kurie mokosi nurodytų įstaigų dieniniuose skyriuose, pavesta saugoti viešąją tvarką arba vykdyti kitas pareigas, kai jie atlieka praktiką arba stažuojasi vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų įstaigose, todėl pareiškėjui buvo įskaičiuotas mokymosi Policijos mokykloje laikas, kai jis atliko praktiką.
Atsakovas nurodė, kad Policijos mokyklos pažymą dėl darbo užmokesčio turėjo įvertinti Panevėžio VPK. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas galėjo kreiptis į specialią komisiją ginčams stažo klausimais spręsti, tada būtų pareikalauti ir patikrinti visi dokumentai. Turėtų būti nustatytos aplinkybės dėl stažo nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. dirbant Kriminalinėje policijoje įskaičiavimo.
Atsakovas Panevėžio VPK prašė skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, Panevėžio m. PK Viešosios tvarkos skyriaus tyrėjas R. V. 2012 m. gruodžio 19 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Įsakyme dėl atleidimo iš tarnybos nurodytas 19 metų 6 mėnesių ir 1 dienos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Panevėžio apskrities VPK viršininko 2014 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 50-TE-209 (toliau – ir 2014 m. balandžio 3 d. įsakymas) buvo perskaičiuotas tarnybos laikas ir nustatytas tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti 19 metų 6 mėnesiai ir 29 dienos. Į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti buvo įskaičiuota: 11 mėnesių 1 diena – tarnyba Lietuvos Respublikos krašto apsaugos pajėgose nuo 1992 m. gegužės 29 d. iki 1993 m. balandžio 30 d. (vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi); 7 mėnesiai 16 dienų – tarnybos laikas Apsaugos policijos skyriaus prie Panevėžio m. PK žinybinių objektų apsaugos policininku stažuotoju nuo 1993 m. birželio 15 d. iki 1994 m. vasario 1 d. (vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi); 9 mėnesiai 29 dienos – mokymosi laikas Policijos mokykloje nuo 1994 m. vasario 1 d. iki 1994 m. lapkričio 30 d. (vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktu); 8 mėnesiai 30 dienų – tarnybos laikas Kauno m. VPK viešosios policijos patrulių tarnybos bataliono Pirmos kuopos policininku nuo 1994 m. gruodžio 1 d. iki 1995 m. rugpjūčio 31 d. (vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi); 25 dienos – praktikos laikas Panevėžio miesto policijos komisariate nuo 1996 m. birželio 3 d. iki 1996 m. birželio 28 d. (vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (toliau – Nuostatai) 7.1 papunkčiu); 16 metų 4 mėnesiai 18 dienų – tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikas nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. (atleistas iš vidaus tarnybos Panevėžio VPK viršininko 2012 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 50-TE-644) (vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi).
Atsakovas nurodo, jog iš Policijos mokyklos įsakymų išrašų matyti, kad pareiškėjas nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 26 d. mokėsi Policijos mokykloje. Mokymosi laikotarpis į tarnybos laiką pensijai skirti neįskaičiuotas, išskyrus praktikos laiką nuo 1996 m. birželio 3 d. iki 1996 m. birželio 28 d. Stažas pareigūnų valstybinei pensijai skirti (19 metų 6 mėnesiai ir 29 dienos) apskaičiuotas vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, kurioje reglamentuota, kad tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas mokymasis aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos mokyklose iki 1995 m. sausio 1 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.
Teismas panaikino Panevėžio VPK 2015 m. vasario 20 d. sprendimą ta apimtimi, kuria atsisakyta įskaičiuoti į R. V. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti visą mokymosi laikotarpį Policijos mokykloje, t. y. laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir laikotarpį nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 1996 m. liepos 26 d. ir įpareigojo Panevėžio VPK įskaičiuoti į R. V. tarnybos laiką pensijai skirti mokymosi laikotarpį Policijos mokykloje, t. y. laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir laikotarpį nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 1996 m. liepos 26 d. Kitoje dalyje skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, jog ginčas administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo mokymosi laikotarpio Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje įskaičiavimo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti už laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 1996 m. liepos 26 d.
Teismas nustatė, kad Panevėžio VPK viršininko 2012 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 50-TE-644 pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 19 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Įsakyme nurodyta, kad R. V. vidaus tarnybos stažas ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas yra 20 metų 4 mėnesiai 3 dienos, o tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 19 metų 6 mėnesiai 1 diena. Panevėžio VPK viršininko 2014 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 50-TE-193, 2012 m. gruodžio 18 d. įsakymas buvo pakeistas, išdėstant, kad tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 19 metų 5 mėnesiai 29 dienos. Panevėžio VPK viršininko 2014 m. balandžio 3 d.įsakymu Nr. 50-TE-209 2012 m. gruodžio 18 d. įsakymas buvo pakeistas dar kartą, išdėstant, kad tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 19 metų 6 mėnesiai 29 dienos. Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjui, atleistam iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 19 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), paskirta 891,43 Lt pensija už ištarnautą laiką – 19 metų 5 mėnesius 29 dienas. VRM 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjui paskirta pensija buvo perskaičiuota, nustačius, kad ištarnautas laikas sudaro 19 metų 6 mėnesius 29 dienas. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape 2012 m. gruodžio 19 d. Nr. 50-2-IL-1831 apskaičiuota, kad pareiškėjas vidaus tarnybos sistemoje ištarnavo 19 metų 5 mėnesius 29 dienas. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape 2014 m. balandžio 1 d. Nr. 50-2-IL-623 apskaičiuota, kad pareiškėjas vidaus tarnybos sistemoje ištarnavo 19 metų 6 mėnesius 29 dienas, t. y. pridėtas vienas mėnuo tarnybos krašto apsaugos pajėgose. Ginčo laikotarpis, kai pareiškėjas mokėsi Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir nuo 1996 m. birželio 29 d iki 1996 m. liepos 26 d., į tarnybos laiką pensijai skirti neįskaičiuotas. Panevėžio VPK 2015 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 50-S-13225 pareiškėjui paaiškino, kad pareiškėjo mokymosi laikotarpis nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 26 d., išskyrus praktikos laikotarpį nuo 1996 m. birželio 3 d. iki 1996 m. birželio 28 d., į tarnybos laiką pensijai skirti neįskaičiuotas. Rašte nurodyta, kad remtasi Policijos mokyklos 1995 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 35 t/e, kuriuo pareiškėjas buvo priimtas kriminalinės policijos valdininkų kurso klausytoju ir Policijos mokyklos 1996 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 22 t/e, kuriuo pareiškėjas buvo siųstas į tarnybos vietą Panevėžio VPK kaip absolventas, įtvirtinęs aukštesniosios mokyklos mokymo programą ir išlaikęs valstybinius egzaminus. Pareiškėjui 1996 m. liepos 26 d. buvo išduotas aukštesniojo mokslo diplomas, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas baigė Policijos mokyklos teisėtvarkos kursą ir jam suteikta policijos inspektoriaus kvalifikacija.
Teismas vadovavosi Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punktu, 16 straipsnio 3 dalies 6 punktu ir rėmėsi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutarimu „Dėl mokymosi laiko įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti“, kuriame išaiškinta, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktas tiek, kiek pagal jį asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti nėra prilyginamas mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) mokyklose laikas po 1995 m. sausio 1 d., neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad R. V. policijos pareigūnu tapo iki mokymosi Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje, t.y. iki 1995-09-01. Pareiškėjas jau 1993-06-15 pradėjo tarnauti Apsaugos policijos skyriaus prie Panevėžio miesto policijos komisariato žinybinių objektų apsaugos policininkas stažuotojas. Pareiškėjas priesaiką davė 1993-07-22 (t. 1, b. l. 124). Vadinasi, byloje teisinę reikšmę gali turėti tik tos aplinkybės, kurios patvirtintų ar paneigtų, kad mokymosi Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje metu pareiškėjas išsaugojo tarnybos santykius ir ginčijamas periodas gali būti įskaičiuojamas į laiką pensijai skirti Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pagal 1991 m. Statuto 33.3 punktą buvo nurodyta, kad pareigūnai gali būti perkeliami į kitas pareigas juos komandiruojant į Vidaus reikalų ministerijos sistemai priklausančias mokymo įstaigas mokymosi laikotarpiui, taip pat skiriant į pareigas po jų baigimo. Tai rodo, jog pareigūnas mokymosi laikotarpiui įgydavo komandiruoto pareigūno statusą. Šiuo laikotarpiu pareigūno tarnybos santykiai nenutrūkdavo.
Teismo nuomone, pareiškėjo tarnybos santykius įrodo jam mokėtas darbo užmokestis, išskaičiuoti mokesčiai bei skaičiuotos kasmetinės atostogos. Iš Asmens piniginio aprūpinimo kortelės Nr. 109 už 1995–1996 metus matyti, kad R. V. buvo skaičiuojamas pareigybinis atlyginimas, pareiškėjui darbo užmokestis 1995 metais buvo skaičiuojamas taikant koeficientą 6. Po mokyklos baigimo pareiškėjo atlyginimo koeficientas buvo 6,3. Už 1995 m. spalio mėnesį pareiškėjui paskaičiuotas 480 Lt darbo užmokestis, vėliau pradėtas taikyti 85 Lt dydis. Pareiškėjui paskaičiuotas užmokestis buvo išskiriamas į stipendiją ir jos priedą. Nuo pareiškėjo gaunamų pajamų skaičiuotas pajamų mokestis ir socialinio draudimo mokestis. Pajamų gavimo metu galiojusios Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nurodyta, kad pajamų mokestis neišskaitomas iš biudžeto finansuojamų mokymo įstaigų studentams bei moksleiviams iš stipendijų ir iš stipendijų fondų mokamų pašalpų bei kitų išmokų. 1996 metais pareiškėjui buvo apmokama analogiška tvarka kaip ir 1995 metais. Apmokėjimo dydis bei pajamų mokesčio išskaičiavimas rodo, jog pareiškėjas gavo ne tik stipendiją, bet ir kitas pajamas – pareiginį atlyginimą. Policijos mokyklos 1996 m. liepos 26 d. įsakyme Nr. 22 t/e nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1996 m. liepos 26 d. nukreipiamas į tarnybos vietą Panevėžio MPK, o atostogos už 1996 metus suteikiamos būsimosiose tarnybos vietose. Kasmetinės atostogos gali būti suteikiamos tik už tarnybą, bet ne už mokymosi laiką. Be to, pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis mokymosi Policijos mokykloje metu turėjo uniformą ir ginklą. Panevėžio apskrities VPK 2015 m. rugpjūčio 12 d. rašte pažymėjo, kad Panevėžio VPK nėra informacijos apie R. V. turėtą ginklą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus – tai, kad pareiškėjas prašė darbdavio sutikimo mokytis Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje ir jį gavo, mokymosi laikas buvo įrašytas į tarnybos lapą, buvo gautas įstojimo mokytis metu buvusio darbdavio sutikimas dėl praktikos atlikimo kitame policijos padalinyje, pirmą mokymosi dieną pasirašė pasižadėjimus dėl valstybės ir tarnybos paslapčių saugojimo, po mokyklos baigimo nepriimtas atskiras įsakymas dėl tarnybos santykių sukūrimo, mokymosi metu gavo išmokas, kurios prilygintinos atlyginimui, mokymosi laikas paskutiniais darbdavio dokumentais įskaičiuotas į stažą Lietuvos valstybei bei atostogų trukmei bei procentiniam priedui skaičiuoti, padarė išvadą, kad pareiškėjas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą – 1991 m. Statuto 33.3 punktą, turėjo būti komandiruotas į mokymo įstaigą. Iš pareiškėjo tarnybos bylos matyti, kad joje nėra visų įsakymų dėl tarnybos eigos, todėl įsakymo dėl komandiruotės nebuvimą teismas pripažino atsiradusiu dėl nepilnai sukomplektuotos tarnybos bylos ir ši aplinkybė, teismo nuomone, negali būti vertinama kaip paneigianti pareiškėjo teisę į tarnybos laiko dalį. Teismas konstatavo, kad komandiruotė į VRM sistemai priklausančias mokymo įstaigas mokymosi laikotarpiui, remiantis 1991 m. Statuto 33 punktu, laikytina perkėlimu į kitas pareigas bei padarė išvadą, jog laikotarpis nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 29 d., kai pareiškėjas Policijos mokyklos direktoriaus 1996 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 22 t/e nukreiptas į tarnybos vietą, turi būti įskaitomas į tarnybos laiką pensijai skirti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, byloje nepaneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad apie konkrečius į pensiją įskaičiuotus laikotarpius jis sužinojo tik iš Panevėžio VPK 2015 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 50-S-13225.
Teismas, konstatavęs, kad skaičiuojant tarnybos laiką pensijai skirti nepagrįstai nebuvo įskaičiuotas R. V. mokymosi laikotarpis Policijos mokykloje, t. y. laikotarpis nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir laikotarpis nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 1996 m. liepos 26 d., įpareigojo Panevėžio apskrities VPK šį laikotarpį įskaičiuoti, o Panevėžio VPK 2015 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 50-S-13225 ta apimtimi, kuria atsisakyta įskaičiuoti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti visą mokymosi laikotarpį Policijos mokykloje, t. y. laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir laikotarpį nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 1996m. liepos 26 d., panaikino.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodinėjo, jog Vidaus reikalų ministerija būtų atlikusi kokius nors teisės aktams prieštaraujančius veiksmus, todėl jos atžvilgiu skundas atmetamas. Panevėžio VPK perskaičiavus tarnybos laiką pensijai skirti, pareiškėjas galės pateikti prašymą dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimo skirti pensiją patikslinimo.
III.
Atsakovas Panevėžio apskrities VPK apeliaciniu skundu (II t. b. l. 85–87) prašo pirmosios instancijos teismo Sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą ir atmesti. Nesutikimą grindžia šiais argumentais:
1. Stažas pareigūnų valstybinei pensijai skirti apskaičiuojamas vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymu, kurio 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio l d., ir vienas iš jų yra mokymasis aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos mokyklose. Jokių išimčių, kad po nurodytos datos (t. y. 1995 m. sausio 1 d.) galima būtų įskaičiuoti mokymosi aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos mokyklose laikotarpius į tarnybos laiką pareigūnų valstybinei pensijai gauti, taip pat ir turėjusiems komandiruoto pareigūno statusą, įstatymas nenumato. Todėl, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, pareiškėjui į tarnybos stažą pareigūnų valstybinei pensijai gauti nebuvo įskaičiuotas laikotarpis nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir laikotarpis nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 1996 m. liepos 26 d. Mokymosi laikotarpis įstatymo nustatyta tvarka buvo įskaičiuotas į vidaus tarnybos stažą bei į stažą Lietuvos valstybei, nuo kurių skaičiuojami kasmetinių atostogų trukmė, galimybė įgyti kvalifikacinę kategoriją. Duomenų, kad pareiškėjui buvo pavesta mokymosi laikotarpiu saugoti viešąją tvaiką arba jis stažavosi vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų įstaigose (išskyrus praktikos laikotarpį Panevėžio apskrities VPK) arba kad pastarasis vykdė darbines funkcijas, nėra. Asmens piniginio aprūpinimo kortelėje nurodyta, kad buvo mokama pareiškėjui stipendija ir priedas, o ne darbo užmokestis ar pareiginė alga. Tai tik patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nevykdė tarnybinių užduočių, nors tarnybiniai santykiai ir nebuvo nutrūkę. Įstatymas tikslingai atskiria tarnybą nuo mokymosi. Teismas, mokymosi laiką prilygindamas tarnybos laikui, iškreipia įstatymo leidėjo valią. Tai patvirtino ir Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo vadovavosi teismas. Įskaičius visą mokymosi laikotarpį į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti policijos pareigūnui, kuris įstojo mokytis jau dirbdamas ir neįskaičius mokymosi laikotarpį į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti tų asmenų, kurie įstojo ir mokosi nebūdami pareigūnais, manome, kad gali būti suformuota ydinga praktika ir pažeidžiamas lygiateisiškumo principas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu ( II t. b. l. 92–94) į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, ginčijamu laikotarpiu, t. y. nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 2 d. ir nuo 1996 m. birželio 29 d. iki 1996 m. liepos 26 d., su pareiškėju tarnybos santykiai nebuvo nutrūkę, kadangi mokymosi laikotarpiu pareigūnai įgydavo komandiruoto pareigūno statusą. Pareiškėjas nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos; pareigos, keliant kvalifikaciją Policijos mokykloje, liko tos pačios, ką ir patvirtina su Panevėžio apskrities VPK sprendimu atsiųsta Policijos mokyklos 1995 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 35 t/c kopija. Minėtame įsakyme buvo įtvirtinta, kad pareiškėjas, Kauno m. VPK policininkas, priimamas į kriminalinės policijos valdininkų kursus. Baigus mokymus, pareiškėjo atžvilgiu iš naujo nebuvo atlikta stojimo i vidaus tarnyba procedūra, kadangi tarnybos santykiai su vidaus reikalų įstaiga nebuvo nutrūkę. Greta mokslų pareiškėjas vykdė tarnybines funkcijas, ir jam, kaip pareigūnui, skirtingai nei tuo melu kartu su juo besimokantiems kursantams, buvo mokamas darbo užmokestis – pareiginis atlyginimas ir priedas. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų piniginio aprūpinimo kortelių matyti, kad darbo užmokestis buvo mokamas taikant koeficientą 6. Nuo mokamo darbo užmokesčio kiekvieną mėnesį buvo atskaitomas gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokestis, kas patvirtina, jog pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, o ne kitos išmokos. Todėl visiškai nepagrįstai apeliantas teigia, kad pareiškėjui buvo mokamas ne darbo užmokestis, o stipendija. Už kvalifikacijos kėlimą Policijos mokykloje buvo skaičiuojamos kasmetinės atostogos, kurios vėliau buvo suteiktos ir už kurias pareiškėjui buvo sumokėtas vidutinis darbo užmokestis. Faktinių aplinkybių visuma rodo, kad pareiškėjas tuo metu jau turėjo pareigūno statusą, tarnybos santykiai vidaus reikalų sistemoje nebuvo nutrūkę, todėl apeliantas į pareiškėjo tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti nepagrįstai neįskaičiavo viso mokymosi Policijos mokykloje laikotarpio. Vadovaujantis 1991 m. Statuto 20 punktu, pirmą kartą priimtiems į tarnybą ir neturintiems aukštesniojo ar aukštojo išsimokslinimo asmenims buvo suteikiamas vidaus tarnybos eilinio arba policininko stažuotojo pareiginis laipsnis bei nustatomas vienerių metu stažuotės terminas. Šis laipsnis, remiantis tuo metu galiojusio Policijos įstatymo 27 straipsniu, buvo žemiausias policijos pareigūnų pareiginis laipsnis. Pareiškėjas, ginčijamu laikotarpiu pradėjęs kelti kvalifikaciją Policijos mokykloje, jau turėjo policininko pareiginį laipsnį, t. y. antrą pagal dydį policijos pareigūnų laipsnį. Keliant kvalifikaciją Policijos mokykloje, pareiškėjui tekdavo atlikti įvairias viešosios tvarkos palaikymo užduotis, t. y. vykdyti tarybines pareigas. Baigus kelti kvalifikaciją Policijos mokykloje, nebuvo priimtas atskiras įsakymas dėl tarnybos santykių sukūrimo, t. y. iš naujo nebuvo atlikta stojimo į vidaus tarnybą procedūra, kadangi pareiškėjo tarnybos santykiai su vidaus reikalų įstaiga nebuvo nutrūkę. Keldamas kvalifikaciją Policijos mokykloje kaip dirbantis vidaus reikalų sistemoje pareigūnas turėjo policijos pareigūno pažymėjimą ir dėvėjo pareigūno uniformą, buvo prisiekęs Lietuvos valstybei, turėjo policininko laipsnį, vykdė pavestas viešosios tvarkos palaikymo funkcijas, turėjo šaunamąjį ginklą, turėjo teisę taikyti specialiąsias priemones, privalėjo laikytis policijos pareigūno etikos normų, gaudavo darbo užmokestį, po mokyklos baigimo tęsė tarnybą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai mokslą Policijos mokykloje prilygino vidaus tarnybai policijos įstaigoje ir nurodė ginčijamą laikotarpį įskaičiuoti į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.
Atsiliepimas
Atsakovas VRM atsiliepimu ( II t. b. l. 95–96) į apeliacinį skundą prašo Sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas palaiko savo išdėstytus argumentus atsiliepime į skundą ir papildomai nurodo:
Byloje yra duomenų, kad pareiškėjui buvo mokama stipendija ir priedas, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo vykdytas darbines funkcijas, jam skirtas užduotis ir tarnybinių santykių egzistavimą. Įstatymas tikslingai atskiria tarnybinių funkcijų vykdymą nuo mokymosi laiko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo mokymosi Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpio po 1995 m. sausio 1 d. įskaitymo į jo stažą vidaus reikalų sistemos pareigūnų valstybinei pensijai skirti.
Pareiškėjas, kurio poziciją pagrįsta pripažino ir pirmosios instancijos teismas, teigė, jog jis mokymosi aukštesniojoje mokykloje metu nebuvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, gaudavo tarnybinį atlyginimą, turėjo tarnybinį ginklą,vykdė viešosios tvarkos palaikymo funkcijas, šis laikotarpis jam buvo įskaičiuojamas į vidaus tarnybos stažą, todėl turėtų būti prilygintas faktiniam tarnybos laikui.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia kitokiu Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo faktinę tarnybą vidaus reikalų sistemoje mokymosi laikotarpiu. Atsakovo nuomone, byloje tokių įrodymų nepakanka, o teismas nepagrįstai vieniems įrodymams suteikė pirmenybę kitų atžvilgiu.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam individualiam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnyje nurodyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kadangi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo. Tačiau įstatymas reikalauja ir to, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Be to, teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi pagrįsti savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi visų išvardintų reikalavimų, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas vidaus reikalų sistemos pareigūnams iškelia kelias būtinas sąlygas valstybinei pensijai gauti. Viena iš tokių sąlygų – būti ištarnavus tam tikrą laiką vidaus reikalų sistemoje. Tarnybos laiko pensijai skirti apskaičiavimą visų pirma reglamentuoja Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnis, be kita ko numatantis, kad į šį laiką įskaičiuojamas faktinis tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos. Be to, to paties įstatymo 16 straipsnis apibrėžia laikotarpius, kurie yra prilyginami tarnybos laikui. Tarp tokių laikotarpių įstatymų leidėjas mini ir mokymosi aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) mokyklose laiką, buvusį iki 1995 m. sausio 1 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 6 d. nutarime yra pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktas tiek, kiek pagal jį asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti nėra prilyginamas mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) mokyklose laikas po 1995 m. sausio 1 d., neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kartu Konstitucinis teismas tame pačiame nutarime pažymėjo, jog suformuluota oficialioji konstitucinė doktrina dėl valstybinių pensijų grindžiama tuo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei; jų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų pensijų rūšių. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei
Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog statutinių valstybės institucijų (inter alia policijos, vidaus tarnybos ir saugumo tarnybos įstaigų) pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla inter alia šie jai būdingi bruožai: griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas, specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).
Tad atsižvelgdama į minėtas Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo ginčo esmę, netaikė šioje byloje nagrinėjamai faktinei situacijai Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio, o aiškinosi, ar pareiškėjas mokymosi laikotarpiu Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje buvo vidaus reikalų pareigūnas, ar turėjo specifinius įgaliojimus, ar vykdė specialius reikalavimus statutiniams pareigūnams, kas leistų minėtą laikotarpį laikyti faktine tarnyba vidaus reikalų sistemoje Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio prasme.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas tapo policijos pareigūnu 1993 m. birželio 15 d., pasirašęs trejų metų tarnybos sutartį su Apsaugos skyriumi prie Panevėžio miesto VPK, 1993 m. liepos 22 d. davė pareigūno priesaiką ir tarnavo minėto Apsaugos skyriaus policininku stažuotoju, iš ten buvo nukreiptas mokytis į Kauno aukštesniąją policijos mokyklą, o ją baigus, jo tarnybos santykiai nuo 1994 m. gruodžio 1 d. tęsėsi Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate. Šios vidaus reikalų sistemos įstaigos vadovybė 1995 m. gegužės mėnesį leido R.V. mokytis Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje nuo 1995 m. rugsėjo 1 d., mokymosi metu jam buvo mokamas pareiginis atlyginimas, pareiškėjas prašydavo leidimo tuometinės darbovietės atlikti praktiką kitoje vidaus reikalų sistemos įstaigoje. Visa tai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinta kaip pakankama įrodymų visuma, liudijanti apie nenutrūkusius R.V. tarnybos santykius su Kauno miesto VPK nuo 1994 m. gruodžio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 1 d.
Teisėjų kolegija vertina, jog šiuo aspektu reikšmingas ir Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų, kuriais grindžiama vidaus tarnyba, taikymas. Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisėtų lūkesčių bei pagarbos įgytoms teisėms principas, preziumuojantis, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Kaip reikšmingą sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, teisėtų lūkesčių apsaugos principą, remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, savo praktikoje plėtojo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėdamas, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas sukuria viešosios valdžios pareigą laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų asmenų atžvilgiu. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad asmenys turi pagrįstą pagrindą manyti, jog valstybė įstatymais ir (ar) kitais teisės aktais prisiimtus įsipareigojimus vykdys ir asmenų įgytos teisės pagal šiuos teisės aktus bus išlaikytos ir ginamos nustatytą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendintos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-969-14). Pareiškėjas, stodamas į vidaus tarnybą, pagal 1991 m. Statutą galėjo teisėtai tikėtis, kad visas jo tarnybos laikas bus įskaičiuotas į stažą pareigūno pensijai skirti, nepaisant to, kokias funkcijas kaip pareigūnas visu tarnybos metu jis beatliktų.
Dėl vidaus reikalų sistemos specifikos ir joje esančių mokymo įstaigų veiklos pobūdžio administracinių teismų praktika mokymosi specialiose mokyklose tarnaujant vidaus reikalų sistemoje laikotarpius paprastai pripažįsta faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamą aktą, kuriame faktinės aplinkybės vertintos priešingai ir įpareigojo atsakovą įskaičiuoti ginčijamą laikotarpį į tarnybos laiką pensijai skirti.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigdamas, kad teismas formuoja ydingą praktiką, skirtingai traktuodamas besimokančius policijos pareigūnus, kurie įstojo mokytis jau dirbdami ir asmenis, kurie įstojo ir mokosi nebūdami pareigūnais, prieštarauja pats sau, nes būtent pareigūno statusas ir yra esminis kriterijus, leidžiantis atskirti mokymosi ir tarnybos laikotarpius, reikšmingus pareigūno pensijai skirti. Pripažinus pareiškėjo mokymosi laikotarpį faktiniu tarnybos vidaus reikalų sistemoje laiku, netenka teisinės reikšmės atsakovo argumentai ir dėl Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio taikymo.
Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir pritaikė jiems teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apelianto Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.