Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. (P. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 291 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal LR BK 199 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė P. K. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. nuteistas už tai, kad 2011-11-12, apie 16 val. 40 min., Šalčininkų rajone, Kužių kaimo ribose, ties valstybės sienos ženklu Nr. 0536, Šalčykščios upe, tyčia, neteisėtai, neleistinoje vietoje, ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktus kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, vykdamas iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, o 2011-11-12, apie 18 val. 10 min., tuo pačiu keliu, tyčia, neteisėtai, neleistinoje vietoje, ne per pasienio bei muitinės ir kontrolės punktus grįžo iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją, tokiu būdu P. K. padarė LR BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

P. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2011-11-12, apie 18 val. 10 min., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, esančią Šalčininkų rajono, Kužių kaimo ribose ties valstybės sieną žyminčiu ženklu Nr. 0536, tyčia, neteisėtai, neleistinoje vietoje, ne per muitinės ir pasienio kontrolės punktus, tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, Šalčykščios upe gumine valtimi iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 500 pakelių cigarečių „FEST7“, kurių vertė 3 375 Lt, 5450 pakelių cigarečių „FEST“, kurių vertė 36 776 Lt, bei 1500 pakelių cigarečių „PREMJER7“, kurių vertė 10 123 Lt, tokiu būdu bendra cigarečių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 50 274 Lt, taip P. K. padarė LR BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo P. K. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. K. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis LR BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis sutinka su jo nuteisimu pagal LR BK 199 straipsnio 1 dalį ir prašo išteisinti tik dėl LR BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Toks prašymas iš esmės motyvuojamas vieninteliu argumentu - jokių valstybės sieną žyminčių ženklų nebuvimu (byloje, anot apelianto, taip pat nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų). Kolegija atmeta tokį teiginį kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus dėl P. K. kaltės neteisėtai perėjus Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Skunde apeliantas nenurodo jokių konkrečių argumentų, kuriais ginčytų atitinkamas teismo išvadas dėl to, jog valstybės siena buvo tinkamai pažymėta ir jis šio ženklinimo negalėjo nepamatyti. Kolegija iš naujo nedėstys šių įrodymų, o pažymės tik keletą esminių aplinkybių. Neginčijamais liudytojų A. C., V. Š., V. S., N. T., R. K. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis nustatyta, jog įvykio vietoje (Šalčininkų r., Kužių k. ribose) einanti valstybės siena (Šalčykščios upelio viduriu) yra pažymėta atitinkamais valstybės sieną žyminčiais ženklais Nr. 0535 ir Nr. 0536. Nurodyta valstybės sienos atkarpa yra stebima vaizdo stebėjimo ir signalizacijos sistema, įrengta metaliniame bokšte, stovinčiame kairėje kelio tilto pusėje ant Šalčykščios upelio kranto (t. 1, b. l. 4-5). Tokiu būdu neteisus apelianto teiginys dėl ženklų nebuvimo. Kitas klausimas, ar pastarasis matė bei turėjo galimybę tuos ženklus matyti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis P. K. pro valstybės sieną žymintį ženklą praėjo kelių metrų atstumu, todėl iš esmės negalėjo jo nepamatyti, be to, šioje vietoje stovi bokštas su vaizdo stebėjimo ir signalizacijos sistema. Apklausiamas teisme P. K. nors ir nenoriai bet vis dėlto pripažino, kad matė stovintį stulpą su jame esančiomis kameromis, suprato, kad jos buvo ne gyventojų įrengtos. Neneigė, jog stengėsi išvengti, kad dėžės su cigaretėmis būtų užfiksuotos vaizdo stebėjimo kameromis (t. 2, b. l. 15-18). Teisme liudytojas V. S., kuris vykdė vaizdo stebėjimo sistemos operatoriaus pareigas, parodė, jog P. K. tikrai turėjo matyti valstybės sieną žymintį ženklą, kadangi pro jį praėjo 3 – 4 metrų atstumu. Taip pat šalimais praėjo ir pro bokštą su kameromis, bokštas yra gana aukštas, todėl būtų sunku jo nepastebėti (t. 2, b. l. 18-19). Taigi neabejojama, kad nuteistasis P. K. sąmoningai kirto neleistinoje vietoje, ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktus, Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Jis, užsidėjęs ant galvos gobtuvą (kas rodo siekį nebūti identifikuotam), praėjo kelių metrų atstumu pro valstybės sieną žymintį ženklą Nr. 0536, bokštą su jame įrengta stebėjimo kamera. Teisme duotų nuteistojo parodymų turinys atskleidžia, jog jis matė ir stulpą, ir kamerą, stengėsi, jog vaizdo sistema neužfiksuotų dėžių su cigaretėmis. Nors virš įvykio vietoje esančio upelio yra pastatytas tiltas, tačiau apeliantas prekes gabeno ne juo, o vandeniu, tam tikslui pasirūpino drabužiais, gumine pripučiama valtimi. Jis neabejotinai suprato tikrąją bokšto ir jame įrengtos stebėjimo kameros paskirtį, kadangi, kaip pats pažymėjo, aplinkui nebuvo nei gyvenamųjų namų, nei administracinės ar kitokio pobūdžio paskirties pastatų (keletas namų, jo paties teigimu, yra įsikūrę tik už pusės kilometro).

Skunde apeliantas akcentuoja, jog teismas nenustatė jo asmenybės (jis neturi jokios pilietybės). Šiuo atveju neaišku, kokiu būdu ši aplinkybė yra susijusi su skundžiamo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu. Teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti nuteistojo asmenybės tikrumu. Byloje yra iš Marijampolės pataisos namų atsiųsta nuteistojo asmens anketa Nr. 6766, kurioje yra P. K. foto nuotrauka, anketiniai duomenys, taip pat teistumą bei bausmės vykdymą atspindintys duomenys (t. 1, b. l. 124).

Plačiau nenagrinėtinas skundo argumentas, jog nenustatytas asmuo, vardu M., būtent kuris ir paprašė paslaugos. Tokia aplinkybė neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 199 straipsnio 1 dalį. Taip pat pažymėtina, jog apie minėtą asmenį apeliantas užsiminė tik teisiamojo posėdžio metu, tuo tarpu ikiteisminiame tyrime tokių duomenų neminėjo, dėl ko nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 199 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės pagrįstai inkriminuotos tik P. K..

Nors skunde apeliantas ginčija teismo nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą dėl savanaudiškų paskatų, tačiau tame pačiame skunde pripažįsta, jog jam reikėjo pinigų, todėl sutiko pargabenti prekes, žinojo, kad už tai gaus pinigus, tik nebuvo sutarta konkreti suma. Vadinasi, nuteistasis akivaizdžiai pripažįsta siekį gauti turtinę naudą (pinigų), tos aplinkybės, kad jis norėjo užsidirbti, P. K. neneigė ir teisme. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo P. K. atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalto dėl savanaudiškų paskatų (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Toliau kolegija pasisakys dėl nuteistajam P. K. paskirtos bausmės tinkamumo. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, todėl kaip nepagrįstą atmeta tokį apelianto prašymą. Nors nuteistasis skunde akcentuoja, jog labai gailisi nusikaltęs, tačiau bylos duomenys rodo, jog toks pareiškimas nesudaro pagrindo konstatuoti LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kuri susideda iš dviejų privalomųjų dalių – prisipažinimo padarius nusikaltimą bei nuoširdaus gailėjimosi. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui privalu nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi. Iš teisme duotų P. K. parodymų matyti, kad pastarasis pripažino tik kai kurias faktines bylos aplinkybes dėl kontrabandos (ikiteisminiame tyrime jas kategoriškai neigė), tuo tarpu savo kaltės dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo iš viso nepripažįsta. Taip pat negalima teigti, kad nuteistasis nuoširdžiai gailėtųsi dėl nusikaltimų. Teisme, atsakydamas į klausimą, ar nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, P. K. atsakė, jog gailisi tik iš dalies, o patikslindamas pridūrė „iš dalies, kad pagavo“ (t. 2, b. l. 15-18), kas aiškiai rodo nesant pagrindo teigti, jog kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius ar kremtasi dėl padarytų veiksmų. Tokiu būdu nenustatytos abi aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės dalys, dėl ko, skiriant bausmę, ši aplinkybė pagrįstai neįvertinta kaip švelninanti kaltininko atsakomybę.

Neteisus apeliantas teigdamas, jog jis anksčiau neteistas. Bylos medžiagoje esantys duomenys rodo, kad P. K. praeityje teistas net keturis kartus, teistumas neišnykęs, iš laisvės atėmimo vietos jis buvo paleistas vos prieš pusmetį iki skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikaltimų padarymo (t. 1, b. l. 124). Tai, kad jis nebuvo teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, jokiu būdu nepaneigia jo turimo teistumo.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam P. K. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 straipsnyje: į tai, jog padarytas vienas nesunkus ir vienas sunkus nusikaltimai (LR BK 11 straipsnio 3, 5 dalys), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas), įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas, teigiamų išvadų nepadarė, o paleistas iš laisvės atėmimo vietos per gana trumpą laikotarpį vėl nusikalto) ir skyrė laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu lygias straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Aukštesnės instancijos teismas mano, jog nuteistajam P. K. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės (taip pat galutinė subendrinta bausmė) yra tinkamos bei pagrįstos ir nėra jokio teisinio pagrindo jas dar labiau švelninti.

Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, jog LR BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos galimybę ne didesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmę skirti numato tik tuo atveju, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ne tik, kad nenustatyta, jog P. K. savo noru prisipažino nusikaltęs, nuoširdžiai gailisi bei aktyviais veiksmais padėjo išaiškinti nusikaltimus, tačiau konstatuota ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vadinasi, bausmės švelninimui šiuo atveju nėra jokios juridinės galimybės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.