Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui M. L. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas atsikirtimų į pareiškėjos prašymą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. priklausė nekilnojamojo turto objektas – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Mažeikių r. sav. esantys nekilnojamojo turto objektai yra apmokestinti vietine rinkliava, kurią privalo mokėti komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys nekilnojamąjį turtą savivaldybės teritorijoje. Už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. atsakovas privalėjo sumokėti vietinę rinkliavą, kurios nesumokėjo. Šios teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais.

Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad atsakovui M. L. laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. priklausė nekilnojamojo turto objektas – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Mokėjimo pranešimai ir 2024 m. rugpjūčio 14 d. pažyma dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą patvirtina, kad atsakovui laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota 225 Eur dydžio vietinė rinkliava: už 2020 m. mokestinį laikotarpį – 46 Eur (2020 m. sausio 31 d. mokėjimo pranešimas); už 2021 m. mokestinį laikotarpį – 67 Eur (2021 m. birželio 14 d. mokėjimo pranešimas); už 2022 m. mokestinį laikotarpį – 56 Eur (2022 m. balandžio 27 d. mokėjimo pranešimas); už 2023 m. mokestinį laikotarpį – 56 Eur (2023 m. gruodžio 5 d. mokėjimo pranešimas).

I. Dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsnis).

Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktuose – kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 3 straipsniu, pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką.

Nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2013 m. birželio 28 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-189 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (neteko galios 2021 m. sausio 1 d.), kurie pakeisti 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais, 2020 m. birželio 30 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-177 patvirtintais, Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – Nuostatai). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą tai Mažeikių rajono savivaldybės sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 2013 m. 5 punktas, 2020 m. 2 punktas).

Pagal 2020 m. Nuostatų 22 punktą Vietinės rinkliavos dydžiai apskaičiuojami ir perskaičiuojami atsižvelgiant į Savivaldybės tarybos patvirtintą Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžių nustatymo metodiką. Pastoviąją Vietinės rinkliavos dalį moka visi Savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objektų (išskyrus žemės sklypus) savininkai ar Įgalioti asmenys. Kintamąją Vietinės rinkliavos dalį moka Savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objektų (išskyrus žemės sklypus) savininkai arba Įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga (Nuostatų 2020 m. 28 punktas, 29 punktas). Nekilnojamojo turto objektų kategorijos, joms taikomi Vietinės rinkliavos dydžiai bei apmokestinamieji parametrai nurodyti Nuostatų priede (Nuostatų 2020 m. 27 punktas).

Principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ši politika yra „grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausiai turi būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas“. Principas „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo srityje detalizuotas antriniuose Europos Sąjungos dokumentuose. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 14 straipsnyje nustatyta, jog pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas. Šios direktyvos pirmtakės taip pat akcentavo minėtą principą – 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų 15 straipsnyje pažymėta, jog „pagal principą „teršėjas moka“, atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti: a) turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, kaip numatyta 9 straipsnyje, ir (arba) b) ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai.“ Principas „teršėjas moka“ akcentuotas ir 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvoje dėl atliekų (75/442/EEB) (žr. direktyvos 14 konstatuojamąją dalį). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad šis principas yra bendrasis (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą). Į nacionalinę teisę principas „teršėjas moka“ perkeltas Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsniu, pagal kurį atliekų tvarkymo išlaidas apmoka teršėjas bei Atliekų tvarkymo įstatymu, kurio 32 straipsnis 1 dalyje nustatyta, jog šis principas reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, kad atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eTA-534-415/2021).

Aptarto teisinio reguliavimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste teismas sprendžia, kad atsakovas yra nekilnojamojo turto objekto Mažeikių raj. sav. valdytojas, tad ir atliekų turėtojas ir turi pareigą mokėti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą vietinę rinkliavą.

Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėja prašo iš atsakovo priteisti rinkliavos mokestį už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.

Mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tarp jų rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis.

MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XIII-1329 (priimtas 2018 m. birželio 28 d.) pakeista MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kur įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, MAĮ 68 straipsnio pakeitimai įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d., o 6 dalis numato, kad trejų metų senaties terminas netaikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojų mokestinės prievolės iki šio pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo jau buvo apskaičiuotos ir (ar) perskaičiuotos pagal iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusius mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminus, t. y. ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1202-575/2015, 2023 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-489-624/2023). Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjos kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2024 m. spalio 29 d., todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjai iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2024 m.) ir trejus arba penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2024 m. sausio 1 d. Pareiškėja pateikė teismui duomenis (mokėjimo pranešimus), iš kurių matosi, kad vietinės rinkliavos dydis už 2020 metus, paskaičiuotas 2020 m., t. y. įsigaliojus Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies redakcijai, nustačiusiai, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, todėl šiuo atveju turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas nuo kreipimosi į teismą dienos ir priteisiamas įsiskolinimas, susidaręs per laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Reikalavimas priteisti vietinės rinkliavos skolą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. netenkinamas, nes pasibaigęs šio mokesčio išieškojimo senaties terminas.

II. Dėl priteistinos vietinės rinkliavos dydžio

Kaip minėta, 2024 m. rugpjūčio 14 d. pažyma dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir mokėjimo pranešimai patvirtina, kad atsakovui laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota 225 Eur dydžio vietinė rinkliava: už 2020 m. mokestinį laikotarpį – 46 Eur (2020 m. sausio 31 d. mokėjimo pranešimas); už 2021 m. mokestinį laikotarpį – 67 Eur (2021 m. birželio 14 d. mokėjimo pranešimas); už 2022 m. mokestinį laikotarpį – 56 Eur (2022 m. balandžio 27 d. mokėjimo pranešimas); už 2023 m. mokestinį laikotarpį – 56 Eur (2023 m. gruodžio 5 d. mokėjimo pranešimas). Mokėtina vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota Nuostatų pagrindu pagal nustatytus parametrus, todėl paskaičiuotas dydis yra pagrįstas teisiniu reguliavimu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui būtų suteikta lengvata ir jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad įsiskolinimą atsakovas būtų sumokėjęs.

Kaip ir minėta, suėjus senačiai išieškoti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. nėra teisinio pagrindo. Už 2020 metų laikotarpį paskaičiuota 46 Eur vietinė rinkliava. Pareiškėjos prašymas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis išdėstytu, pareiškėjai iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava 179 Eur (225 Eur – 46 Eur) už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.

III. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovės priteisti ir 23 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų procesinių dokumentų parengimui bei 2,06 Eur už nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo suformavimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Bylos duomenimis, teisines paslaugas pareiškėjai teikė advokatas Giedrius Gvildys.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. AS143-375/2008) yra konstatavusi, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką. Plėtodamas šią praktiką, vėlesnėse nutartyse LVAT yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektas, veikdamas specifinėje srityje, privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (LVAT 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3910-662/2020, 2020 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (LVAT 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

Be to, aktualiausioje ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose, kuriose prašoma bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kaip ir nagrinėjamu atveju, išlaidos nepriteisiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-574-575/2021, 2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-172-502/2021, 2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-904-968/2021, 2021m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-906-968/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-674-492/2021).

Ginčas dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, dėl kurio pareiškėja buvo priversta prašymu kreiptis į teismą, nelaikomas išskirtiniu, dėl šių ginčų yra suformuota plati jurisprudencija. Teismo vertinimu, prašymui dėl vietinės rinkliavos priteisimo parengti naudojimasis profesinėmis advokato paslaugomis yra susijęs su perteklinėmis išlaidomis, tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir naudojantis atliekų administratoriaus žmogiškaisiais ištekliais.

Pareiškėjos prašymas priteisti 2,06 Eur už nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo suformavimą taip pat netenkinamas, nes nepateikti šias išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Be to, Nuostatų 7 punkte numatyta, kad Administratorius Registro duomenų bazėje teisės aktų nustatyta tvarka registruoja ir tvarko šiuos duomenis apie atliekų turėtojus – vietinės rinkliavos mokėtojus (toliau – Rinkliavos mokėtojai): rinkliavos mokėtojo vardas, pavardė, gimimo data arba juridinio asmens pavadinimas, kodas (7.1. punktas); nekilnojamo turto unikalus numeris (7.2. punktas); nekilnojamo turto adresas (7.3. punktas); rinkliavos mokėtojo kodas apskaitos sistemoje (7.4. punktas); kiti duomenys, būtini Registrui administruoti (7.5. punktas). Taigi duomenis iš nekilnojamojo turto registro pareiškėja turėjo turėti prieš apskaičiuodama vietinę rinkliavą ir rinkliavos administravimo metu, todėl išlaidos dėl išrašų suformavimo nelaikytinos būtinomis.

Aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste, pareiškėjo prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Prašymą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui, j. a. k. 171780190, iš atsakovo M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 179 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt devynis eurus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.

Likusioje dalyje pareiškėjos prašymą atmesti.

Pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.